„Tai būdavo katorga, o ne darbas“, – šiandien sako jau 44 metus kailius dirbantis Virginijus Jakubauskas.

Ir nors Vytauto Didžiojo laikais, anot pašnekovo, kailiadirbystė buvo itin gerbiama profesija, kurios imdavosi net nusigyvenę bajorai, dabar ji jau miršta.

Virginijus – vienintelis Lietuvoje likęs kailiadirbys, dirbantis pagal senąją technologiją: kailius raugia ąžuolo ar eglės žievių nuovire, plauna, džiovina ir skuta juos rankomis. Šią techniką vyras praktikuoja jau šešerius metus.

Pramonė žygiuoja toliau ir daug ką lemia kaina. Dabar kailius daro dideliais kiekiais ir mastais. Gaminant natūraliu būdu reikia penkis kartus ilgiau rauginti, reikia eglės žievių pririnkti miške, jas išdžiovinti, sukapoti, išvirinti. Kas tokiais dalykais užsiiminės?“ – retoriškai klausia vyras ir rodo kailį, kurį užsimetė ant pečių vos mums atėjus.

„Prie tokio avikailio reikia du mėnesius žaist. Tai kas su juo žais, jeigu galima per 10 dienų jį padaryt su dabartinėm cheminėm medžiagom“, – gūžteli pečiais 56-erių pašnekovas.

Dirba vairuotoju

Su Virginijumi pasimatėme Širvintose, Totorių gatvėje. Simboliška, nes ir pats vyras – Lietuvos totorius. Tokių šeimų, pasakoja jis, šiame miestelyje – vos kelios.

Virginijus mus pasitiko prie seno didelio sovietmečiu statyto namo ryšėdamas odinę, žemę kone siekiančią prijuostę, o galvą puošė tiubeteika. Tiesa, dabar pats čia nebegyvena – persikraustė į butą kitapus upės.

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Anksčiau šiame name, tikina, turėjo ir savo dirbtuves, bet dabar rankomis išdirbtų kailių, anot jo, jau niekam nebereikia, todėl ir dirbtuvės apleistos, apkrautos ir, kaip pats sako, apaugusios voratinkliais.

„Dirbtuvė senovinė, ten nieko nedaryta. Tėvas 1982-aisiais čia įsikėlė, tai ten nei tvarkyta, nei nieko. Ten baisu. Buvo atvažiavę iš muziejaus, buvau nuvedęs, jie irgi norėjo pafotografuot. Pamatę muistėsi muistėsi. Klausia: ar ko nors gražiau nėra?“ – juokiasi Virginijus.

Būtent todėl dar tariantis dėl interviu kailiadirbys spyriojosi – sakė, kad nelabai ir turi, ką pademonstruoti. Dabar jis iš šio amato duonos nebevalgo, dirba – mokyklinio autobusiuko vairuotoju Širvintose, o kailius ruošia tik pagal užsakymus, kartais demonstruoja amatą įvairiuose renginiuose.

„Galvoju kur nors tuos kailius parodyt, bet nežinau, – giliai atsidūsta pašnekovas. – Dabar darbas atsirado, trečius metus vaikus vežioju. Iš pradžių dirbau Bagaslaviškio kaime. Buvo penki ar šeši vaikai (kuriuos reikėdavo vežioti – DELFI). Tremtiniai, kaip mes vadinom, – šypteli. – Paskui mokyklą kaime uždarė, tai pakvietė čia, į gimnaziją.“

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dirbti pradėjo būdamas 12 metų

Kailiadirbystės amatas, pasakoja Virginijus, jų šeimoje keliavo iš kartos į kartą. Tokį darbą dirbo ir jo senelis, ir tėtis.

„Kas savaitę iš viso reikėdavo 50 avikailių padaryt, tai aš ir užaugau ant tų kailių – nei darželio, nei nieko. Tėvas tuos kailius skusdavo, o aš jam ant kojos supdavausi, – prisimindamas save mažą juokiasi meistras. – Kai man buvo 12 metų, vis prašydavau, kad duotų pabandyt. Nu ką, sako, duosiu, tu man dar sugadinsi, ką čia pridarysi vaikas būdamas. O paskui po truputį, po truputį ir vis tiek kažką padarai.“

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Būtent nuo 12 metų Virginijus sako ir pats pradėjęs kailius dirbti visu pajėgumu, tik ilgainiui smalsumą žadinęs amatas esą virto kančia, o galiausiai – ir nesantaikos su tėvu priežastimi.

„Kai šlapią kailį atveždavo su mėšlu, būdavo įsivėlusių tų šyškų (varnalėšų – DELFI). Jos labai bjaurios – kietos ir mažos. Pirmiausiai reikėdavo nuvalyti mėsos likučius, plėves. Viską turėdavai su buku dalgiu nuimti. Jei papuldavo ta šyškutė, brūkšt – ir skylutė. Už kiekvieną skylutę gaudavai per galvą – ką turėdavo, su tuo ir duodavo. Taip būdavo auklėjama“, – prisimena pašnekovas.

O už kiekvieną skylutę lapės kailyje, tikina jis, tėtis atskaičiuodavo ir dalį užmokesčio. Todėl, šypteli Virginijus, taip gerai kailius dirbti ir išmoko. Pirmą lapės kailį, pamena, sovietmečiu ruošė Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui.

„Tarybiniais laikais, kai fabrikai iš žmonių neimdavo kailių išdirbinėti, tik valstybinį užsakymą vykdė, buvome užversti darbais. Anksčiau žmogus nors ir geriausiai gyvena, jis nenusipirks – niekur nėra. Jis turėjo kažkur įsigyt žaliavos – žalią kailį. Tada – vežt pas meistrą, iš meistro – pas siuvėją, važiuot prisimatuot, atsiimt. Buvo labai daug vargo. O dabar tie, kurie turi pinigų, eina į saloną, kiti – į Gariūnus, o dar kiti – ir į skuduryną“, – pelningiausius laikus prisimena Virginijus.

Pabėgo į kariuomenę

„Tai vaikystės nelabai turėjote?“ – teiraujuosi Virginijaus.

„Nebuvo nieko. Nieko nebuvo. Pats blogiausias laikas buvo iki 20 metų. Į kariuomenę ir tai pabėgau. Rankos buvo sutrūkusios iki kraujų. Nu kiek gi galima dirbt?“ – piktai klausia pašnekovas.

Tiesa, nors darbas, anot jo, toli gražu nebuvo lengvas ir romantiškas, iš šio amato sovietmečiu esą buvo galima gerai uždirbti. Virginijus sako, kad tuomet jų šeima vienintelė mieste turėjo neoficialų valdžios leidimą dirbti, kai visi amatai buvo uždrausti.

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Ar įsivaizduojat, kas buvo rublis? Kai man buvo 14–15 metų, tai duodavo po vieną rublį už vieną avikailį, o imdavo 30. Tais laikais aš surinkdavau 250 rublių per mėnesį, tai buvo maždaug trys gaisrininko atlyginimai. Tėvui duodavo 5 rublius, o dėdei – 2 rublius. Seneliui likdavo 5 plius 2, plius 1, – garsiai skaičiuoja, – 22 rubliai. Įsivaizduojat? Aš eidamas į kariuomenę turėjau 8000 rublių. Tai buvo dideli pinigai“, – iki šiol pats stebisi V. Jakubauskas.

Paklaustas, kiek vienas rankomis išdirbtas avikailis kainuoja dabar, kailiadirbys susimąsto.

„Esu pardavęs gal tris tokius kailius, tik trumpavilnius, – rodo į ant sofos tysantį avikailį. – Vieną pardaviau Nidoj, vieną Kernavėj, vienas vilnietis į tualetą nusipirko pasiklot už 100 eurų“, – liūdnai nusijuokia. Kelis kailius, sako jis, už tokią pačią kainą nusipirko ir Valdovų rūmai.

„Jie sakė, kad nebrangiai, o žmonėms brangu. Bet jis natūralus, galima ant grynos odos dėti, energetika jo visai kitokia“, – trindamas savo prijuoste ranką tikina vyras.

Paklaustas, kaip vertina dabar kilusius judėjimus, skatinančius nedėvėti kailinių, Virginijus sako taip pat nepritariantis žvėrelių auginimui dėl kailių.

„Kai audines augina ir paskui muša, man irgi nelabai priimtina, – sako kailiadirbys ir nuo sofos paima išdirbtą audinės kailį. – Graži ir laukinė. Kažkas pagavo, sako, vis tiek išmesiu. Daviau penkis eurus, nusilupau, sutvarkiau.

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Būdavo ir Vilniuj, ateina su vaikais ir klausia, ar negaila tų žvėrelių. Sakau: palaukit, o jūs mėsytę valgot? Valgo. Sakau: žmonės valgo mėsą, o visus kailius ir odas Lietuvoj užkasa į žemę. Tai, palaukit, o kas čia blogo, kad mes juos išdirbsim? Mėsą valgot, odinius batus avit, tai gerai, o kai jau kailį naudoji – tai blogai? Kas čia blogo?“ – stebisi tautiečių požiūriu.

Butui taupė dirbdamas naktimis

Vėliau, jau grįžęs iš kariuomenės, Virginijus dirbo gaisrinėje. Ir nors šiandien savo vaikystę prisimena kaip vieną sunkiausių periodų, net ir būdamas ugniagesiu prie algos prisidurdavo naktimis dirbdamas kailius.

„1995 metais nusipirkau butą, nes naktimis gaisrinėj kailius dirbdavau. Man leisdavo dirbti gaisrinės patalpose. Kas nežino, tai netiki, bet tada niekas nežiūrėjo. Iš pradžių dar važiuodavau dirbti pas uošvį į Alytų, o paskui kokiems penkeriems metams čia įsiblatinau . Buvo atskira katilinė – ten džiovindavau. Garažuose, tarp mašinų, raugindavau. Ir vonia buvo, tai kailių primerkdavau. Vieni burbėdavo, kiti ne. Kam jiems ta vonia, kriauklėj gali nusipraust, juk negyvena ten. Bet žinot, kai kurie žmonės pavydūs. Sakau – eikit, sakykit valdžiai. O valdžiai aš padarydavau už nieką“, – prisimena Virginijus.

Virginijus Jakubauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Virginijus Jakubauskas

Gaisrinėje jis dirbo iki 1998 metų, o vėliau, sako, sušlubavo sveikata. Matyt, svarsto, nuo kailių dirbimo cheminėmis medžiagomis. Bet pasirinkimo nedirbti, kol dar gyveno viename name su tėvu, esą nelabai turėjo, mat dėl kilusios tarpusavio trinties, anot jo, kentėdavo ir žmona, ir vaikai.

„Plaučius peršvietė ir kažką rado. Gydytojai nežinojo, nuo ko. O čia grynai nuo viso to apsinuodijimo. Būdavo tokia 70 litrų bačka, joje tilpdavo 15 lapių. Ten pildavome šiltą, maždaug 25 laipsnių, actą, vykdavo reakcija ir tokios, atrodė, net skruzdėlės po kūną vaikščiodavo. Bet reikdavo daryti, nes turėjome du vaikus. Tuos vaikus vaikydavo, žmoną vaikydavo. Žmona tuo metu dar dirbo parduotuvėj, grįždavo namo pietų – durys užrakintos, raktų nėra, apsisukdavo ir eidavo atgal“, – prisimena kailiadirbys.

Dėl pakrikusios sveikatos darbo gaisrinėje V. Jakubauskas tęsti sako nebegalėjęs, o palikęs šią įstaigą net 12 metų kailių nebedirbo. Ir dabar, nors ir dirba be cheminių medžiagų, kelis kailius pagamina tik vasarą, kai šilta.

„Vasarą va čia aš rauginu, – kambario balkoną rodo pašnekovas. – Paskui nešu į upę išplauti, nes čia nėra jokios chemijos. Nežinau, gal niekas ir neuždraustų, – susimąsto. – O kas upei atsitiks? Kai šunis maudo, aš skaitau, gal blogiau nei natūralus kailis. Ar avis, ar šuo“, – juokiasi vyras.

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ėmėsi bulvių verslo

Išėjęs iš gaisrinės pašnekovas sako turėjęs ir dar vieną sumanymą, kaip prasimanyti lėšų – net 12 metų važinėdavo į turgų Vilniuje pardavinėti bulvių.

„Buvo panašiai kaip su kailiais. Nėra pas jus kaime, kas bulves augina?“– smalsauja pašnekovas. „Yra, bet tik savo reikmėms“, – sakau. „Bet yra skirtumas, kuri bulvė parduotuvinė, o kuri naminė?“ – domisi. Palinksiu galva.

„Tai vat, aš tas bulves veždavau. Šeškinės turgely prie manęs eilės stovėdavo. Pilną „Žigulio“ priekabą prisikrauni ir dvi dienas nakvoji, kad užsidirbtum. Ir visai nieko būdavo. Važiuodavau penktadienį, šeštadienį, sekmadienį.

Virginijus Jakubauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Virginijus Jakubauskas

Prieš tai dar dvejus metus ir Karoliniškių turgely dirbau, jis buvo dar geresnis, iki pietų dirbdavo. Paskui apeidavau Vilniuje ir bokštus, viską, – juokiasi. – Nes, žinot, namo važinėt neapsimokėdavo, viską skaičiuodavom. Ir taip apie 400 litų išleisdavau tik ant kuro.“

„O kur ten nakvodavot?“ – teiraujuosi. „Mašinoj. Trise „Žiguly“ miegodavom. Dar ir vaikas 10-ies metų per vidurį, – juokiasi Virginijus. – O ką jūs galvojat? Sunku būdavo, bet užsidirbdavom.“

Bulves tuomet, pamena, pirkdavo iš Merkinės ir Varėnos smulkiųjų ūkių po toną ar dvi, tačiau vėliau esą atsirado stambių prekybininkų ir viskas pradėjo smukti.

„Jau gal šešerius metus nebevažiuoju. Žmogus nori pigiau: parduotuvėj tiek, tai kam aš mokėsiu tiek. Buvom kažkada užėję į maisto parduotuvę, tai baisu žiūrėt į tas bulves“, – stebisi.

Tikisi, kad susidomės anūkas

Ir dabar Virginijus balkone, kuriame vasarą raugia kailius, daigina bulves. Daržoves, sako, iki šiol užsiaugina čia, prie namo. Perka tik varškės ir sūrio, o pieno vietiniai prekeiviai atveža prie laiptinės.

„Daržoves savo užsiauginam. Su matiku (kauptuku – DELFI) kapliuoji, eina žmonės paupiu ir juokiasi. Sako: durni dirba. O jūs valgykit tą savo chemiją“, – rėžia kailiadirbys.

Anuomet pelninga profesija turėjo savo kainą: vaikystę iki šiol atsimena su siaubu
© DELFI / Kiril Čachovskij

Paklaustas, ar nepardavinėja savo dirbtų kailių mugėse, pašnekovas teigia, kad neapsimoka: „O tai kiek kailių prigamint reikia? Kiek sveikatos? O ką man už juos duos? – atsidūsta. – Matėt, kiek mugėse visokių avikailių pridėta? Aš turiu tokius lapukus, kuriuose parašyta, kad sertifikuotas tautinis paveldas. Man draugai sako, tai paimk tų (pigių avikailių – DELFI), prikabink savo lapelius ir pardavinėk, – juokiasi. – Klausiu: ką, aš durnas, kam man to reikia?“

Be to, teigia vyras, lietuviai dažnai prašo, kad jis parodytų, kaip dirba kailius, bet ir už tai pinigų mokėti esą nėra linkę.

Tiesa, Virginijus svajoja surengti ekspoziciją, kurioje galėtų parodyti visą kailio išdirbimo kelią, bet, ar imsis to – kol kas dar nežino. Šiuo metu tik rašo į sąsiuvinį visas amato paslaptis. Sako, gal anūkas kada nors susidomės: „Rašausi, kaip ruošiant kiekvieną kailį vyksta procesas: ką dedu, kiek laikau, kada keičiu. Užrašus nors paliksiu.“


www.DELFI.lt
7