Suprantamas akcininkų nerimas ir pagirtinas tėvo apdairumas dėl dukters ir dviejų sūnų. Kita vertus, W.Buffettas testamentu 99 proc. turtų po mirties atiduoda labdaros fondams, šeimai palikdamas tik nedidelę jų dalį. Išeitų, dukra filantropė Susana Alice, sūnus verslininkas Howardas Grahamas ir jaunėlis muzikantas Peteris kaip pretendentai į „Berkshire Hathaway“ vadovaujančias pareigas nesvarstomi.
Sunaikintos verslo „kraujotakos“ neatkursi
Visi ekspertai (pavyzdžiui, garsus vadybos teoretikas Jimas Collinsas) akcentuoja, jog baisiausia grėsmė bet kokiai didelei korporacijai yra išrinkti ne tą žmogų į generalinio direktoriaus vietą. Sukamasi, kaip kam išeina, kaip leidiniui „Harvard Business Review“ yra sakęs vokiečių kompanijos direktorius „iš šalies“, įsikomponuoti į savininkų pasaulį neįmanoma, jis niekada nejautė, jog tai jo verslas. Arba prisipažinimas šeimos verslo atstovo: pasamdę ką iš šalies, sekame paskui jį visur tarsi šešėlis, kad kompanijos veiklos algoritmas būtų perduotas iš žmogaus žmogui.
Verslo kūrėjas nori išsaugoti ir pratęsti savo sukurtą verslo „kraujotaką“, kantriai kurtą, laiko patikrintą struktūrą sulaužius, jos iš naujo paprasčiausiai neatkursi. Per kelis mėnesius, net metus neįmanoma efektyviai perduoti kompanijos „organizmo“ veikimo, tai subtilus veiksmas, nepriklausomai nuo to, verslas perduodamas giminystės ryšiu susijusiam žmogui ar profesionalui iš šalies. Subtilus ir dėl to, kad „Credit Suisse“ 2019-ųjų tyrimas atskleidė, jog perimti šeimos verslą nori 39 proc. artimųjų, 30 proc. tyrimo metu dar nebuvo svarstę šio klausimo, 21 proc. sakė nenorį prisiimti atsakomybės ir tik 10 proc. buvo perėmę vadovavimą šeimos verslui.
Verslo tęstinumo per keletą kartų variantų moderniame XXI amžiaus pasaulyje daug ir juose privalu susivokti. Kaip nurodo lietuvių investuotojas Linas Strėlis, apskritai renkamasi iš trijų algoritmų – sekti laikmečiu, atsilikti arba laikmetį aplenkti. Be abejo, tinkamiausia yra siekti pamatyti ir numatyti, kur link viskas juda ir stengtis neiškristi iš pirmų gretų. Net jei stokojama pamatymo ir numatymo gebėjimų, visada yra galimybių nepasilikti procesų „uodegoje“, jei/kai pavyksta save įtikinti, kad geriau mokytis iš kitų klaidų.
Lietuvoje įpėdinystę planuoja 1 iš 10 verslininkų
Po pradžios ypač aukšta gaida su vienu turtingiausių planetos žmonių „nusileidus“ į Lietuvos realijas, pirmiausia pripažintina, jog mūsuose nėra specialių tyrimų verslo paveldėjimo tema (o gaila), tikėtina statistika turbūt artimesnė „Global Family Business Survey“ tyrimo rezultatui, jog 73 proc. kompanijų rytų Europoje tebepriklauso pirmai savininkų kartai, iš kurių vos 15 proc. yra sudarę testamentus, kai kapitalizmo tradicijas turinčiose valstybėse (ne vien Vakaruose) tuo pasirūpina vidutiniškai 42 proc. verslininkų.
Integruotų profesinių paslaugų teikėjo „Lewben“ teisės ir mokesčių paslaugų partnerio Gedimino Lauciaus teigimu, Lietuvoje geriausiu atveju 1 iš 10 verslininkų yra visapusiškai pradėjęs įpėdinystės planavimo procesą, t. y. galvoja apie vadovavimo verslui perdavimą įpėdiniams, jų parengimą, verslo nuosavybės teisės perdavimą, svarsto, kokią teisinę struktūrą pasirinkti, kuri padėtų užtikrinti tvarų verslo perdavimo kelioms įpėdinių kartoms į priekį bei pasiekti kitus norimus tikslus. 3 iš 10 verslininkų yra pradėję galvoti apie įpėdinystės planavimą, tačiau nėra to ėmęsi struktūriškai, atliko tik pavienius veiksmus, pvz. parengė testamentą.
Verslą perėmęs pažangus jaunas žmogus gali sakyti – laikas baigti su sentimentais, asmeniniais ryšiais. Ir skelbia, jog dabar XXI amžius, jam vadovaujant su partneriais bus bendraujama elektroniniu paštu. Iššūkis čia tas, kad ėmęs rašyti elektroninius laiškus prie asmeniško bendravimo pripratusiems partneriams, atsakymo gali ir nesulaukti. Kils grėsmė kompanijos tvarumui... Iš kitos pusės, virsmas į elektroninę komunikaciją neišvengiamas.
Verslu dera tikėti
Aišku, ne visada viskas vien dramatiška. Naujienų agentūros ELTA ir įmonės „GM žurnalų leidyba“ savininkė Gitana Markovičienė sako, jog kai santykiai su šeimynykščiais geri, verslo svarstymai, sprendimai persikelia į šeimą, jos palaikymas labai svarbus vien dėl išklausymo, siūlymų, idėjų generavimo ir žinojimo, kad visada yra į ką kreiptis. Ištikimiausi G. Markovičienės patarėjai yra mama ir sūnus, bet ji niekada nepamiršta, kad priimti sprendimus turi pati, juo labiau, kad nors abiejų verslų savininke tapo beveik vienu metu, iššūkiai juose labai skirtingi.
Nors G. Markovičienė teigia niekada nedėjusi ypatingų pastangų į verslus įtraukti sūnų, jos vertinimu, iš kartos į kartą perduodami dideli verslai pasauliniu mastu yra vertybė, tiesa, Lietuvoje sako negalinti paminėti ryškesnių didelių šeimos verslo pavyzdžių.
G. Markovičienė sako galinti būti rami dėl vieno: jei jai kas nutiktų, sūnus tikrai gebėtų pasirūpinti verslu, laikinai jį perimti ir rasti sprendimą, ką daryti toliau. Be abejo, mamai būtų malonu, jei jis tęstų, kas pradėta, tačiau sako tikrai neprimesianti to, kas jam neįdomu – verslu dera tikėti, matyti jame save. Kiek galės, pagelbės pavyzdžiu, patarimais, tačiau gerovę jis susikurs pats.
Verslo įpėdinystė – paslaptis ir pažangiausiems
Tai atvejis, kai pirmos kartos verslininkė savo pavyzdžiu šeimyniškai kantriai puoselėja vertybių sistemą su lūkesčiu, kad ji nebus išbarstyta. G.Lauciaus teigimu, pageidautina, kad tos vertybės būtų universalios ir veiksmingos, žmogus turi pirmiausia pats susimąstyti, kas jam asmeniškai priimtiniausia – čia aptariamu verslo įpėdinystės atveju ne visų siekis yra verslo tąsa per kelias kartas, bet tokios išvados reikia prieiti sąmoningai. Bet kokia išorės prievarta šia prasme beprasmė.
Verslo įpėdinystės įdirbis Lietuvoje gana menkas, finansinis švietimas jau mokykloje turėtų būti vienu svarbiausių disciplinų, kaip žinome, to nėra. Sisteminio požiūrio stokoja ir pažangiausieji, sėkmingas verslo istorijas kuriantys jauni žmonės, dirbantys, pavyzdžiui, informacinių technologijų (IT) sektoriuje. Be abejo, IT – speciali istorija: tai globalus verslas, ir Lietuvoje sėdintis žmogus gali sukurti produktą, kuris įdomus visame pasaulyje. Baigęs vieną projektą jį „įsukęs“ dairosi naujo ir nesuka galvos dėl paveldėjimo.
Konsultacinė kompanija „Deloitte“ 2019-ųjų pradžioje apklausė 791 šeimos kompanijos atstovus, iš kurių 37 proc. atstovavo šeimos antrai kartai, 23 proc. pirmai, 25 proc. trečiai ir 15 proc. buvo ketvirtos bei tolimesnių kartų atstovai. Tyrimas atskleidė, jog 68 proc. respondentų linkę išsaugoti verslą šeimai, bet daugiau nei trečdalis pasirengę perleisti dalį jo kontrolės, jei tai užtikrins ilgalaikę finansinę sėkmę. Tarp svarbiausių kompanijos ateitį lemsiančių faktorių su aiškia persvara pirmavo lankstumas (įvardijo 61 proc. respondentų) bei inovacijos (39 proc.). Jie įvardijami ir dabartinio technologinio pasaulio skiriamaisiais požymiais.
Net 84 puslapių šeimos konstitucija
44 proc. „Deloitte“ respondentų nurodė turį šeimos konstituciją. Lietuvoje šis dokumentas dar tik pradeda skintis kelią net ne į pripažinimą, o jo žinojimą. Šeimos konstitucija turi užkirsti kelią konfliktams, kurie beveik neišvengiami, jei universalus taisyklių sąvadas nesukuriamas. Tarkime, kai verslą pradeda tėtis, mama ir du vaikai, o po dviejų kartų šeima išauga iki kokių 20 ar 30 narių.
G. Lauciaus teigimu, dažniausios nesirengimo įpėdinystei priežastys – laiko trūkumas, sąmoningas atidėliojimas, nes tema sudėtinga: siekiant kokybiškos konstitucijos reikia, kad būti įtraukti visi šeimos nariai, kas gali į paviršių iškelti įsisenėjusius šeimos skaudulius. Įpėdinystė yra procesas, apie kurį galvoti reikia nuolat, šeimos konstitucijos kūrimas – irgi tęstinis veiksmas. Kita vertus, jei šeima negyvens pagal konstitucijos nuostatas, jokios naudos iš jos nebus.
Pasak G. Lauciaus, viskas priklauso nuo to, kam teikiamas prioritetas – verslui ar šeimai, pagal tai formuojami konstitucijos skyriai. Tarkime, pasaulinė praktika nurodo, kad šeimos santykiams pirmenybę teikianti šeimos konstitucija padeda spręsti šeimos santykius, bet retai kada prisideda prie verslo tąsos iki trečios kartos. Konstitucija-planas, skirta išsaugoti verslo vertę, remiasi gerosios korporatyvinės vadybos principais, kai į valdymą įtraukiami nepriklausomi profesionalai su pakankama galia priimti sprendimus.
Labai svarbu atskirti paveldėjimo ir įpėdinystės sąvokas. Konstitucijos gali apsaugoti nuo nebūtinai konstruktyvios šeimos įtakos, kad barniai ir gausėjantis įpėdinių ratas nelemtų vadinamojo „nuosavybės išplovimo“ efekto.
Konstitucija neturi būti ir vien teorinių samprotavimų vertybių klausimais sąvadas, reikšmingą dalį turi sudaryti konkrečios taisyklės, kaip perduoti bei valdyti nuosavybę, kas gali būti akcininkais. Pavyzdžiui, tik šeimos nariai ar ir jų sutuoktiniai; neretai konstitucijoje fiksuojama nuostata, kad į verslo dalininkus pretenduojantys šeimos nariai turi pasirašyti vedybines sutartis, kad skyrybų atveju kažkurios akcijų dalies likimas netaptų nekontroliuojamas. Tas pats liečia verslo sukuriamos naudos paskirstymą tarp šeimos narių, valdymą, konfliktų prevenciją etc.
Bendrovė „Lewben“ stengiasi šviesti, kad įpėdinystės planavimą reikia pradėti kuo anksčiau, potencialiems įpėdiniams dar būnant jauno amžiaus. Tada lengviau dėlioti jų tobulėjimo ir verslo perėmimui reikalingų savybių ugdymo planą. Paprastai vaikų verslumą tikslinga pradėti formuoti, kai jie sulaukia 7-9 metų. Verslininkams, kurie pradinį kapitalą sukūrė pažangiausiose ekonomikos srityse, šiuo metu yra apie 30-40 metų, jų vaikai jau pasiekia amžių, kuomet prasminga jiems suteikti pirmas ekonomines pamokas ir pratinti prie idėjos, kad ateityje turi būti pasirengę veiksmingai valdyti ir gausinti šeimos turtą. Verslo įpėdinystę planuojantieji turi suprasti, kad verslo situacija net trumpalaikėje perspektyvoje (10-15 metų) neišvengiamai keisis.
Kad tai vis dėlto prasminga, galima iliustruoti kad ir tokiu pavyzdžiu: sėkmingai tebegyvuojanti 1981-aisiais įsteigta tarptautinė asociacija „Henokiens“ (pavadinimas sietinas su Biblijos patriarcho Enochu, kuris gyveno 365 metus) vienija virš 200 metų veikiančias 47 įmones, seniausia pradėjo veikti 1301 metais.