Gyvenimas nepripažintoje „Donecko liaudies respublikoje“ primena penkiaaukštį, kur kiekviename aukšte, priklausomai nuo pajamų ir rango, įsikūrusios įvairios visuomenės grupės. Internetinis žurnalas „Spektr“ ir naujienų portalas „Delfi“ nusprendė sužinoti, kaip per tiek metų trunkančius karinius veiksmus Donbaso gyventojai prisitaikė prie keisto vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ statuso, ir kaip ten dabar – 2021 metais – atrodo jų kasdienybė.

Pačiame „Donecko liaudies respublikos“ visuomenės hierarchijos viršuje – turtingi verslininkai, jėgos struktūrų, karinių ir visagalių valstybinių įmonių vadovai, žemiau jų – valstybės tarnautojai, gaunantys padorų atlyginimą, dar kiek žemiau biudžetininkai, reguliariai ir laiku gaunantys algą, jų apačioje įsitaisiusi buvusi „darbo gvardija“ – kasybos ir metalurgijos pramonės juodadarbiai, kurie nors ir gauna pinigų, bet iš anksto nulemtomis porcijomis ir su kelių mėnesių vėlavimu, o pats žemiausias aukštas priklauso „sėkmingiems“ pensininkams.

Sėkmingi pensininkai – tai buvę kasybos bendrovių darbininkai, gaunantys dideles pensijas, o dar kišenes pasipildantys ir priklausančiomis kompensacijomis už šachtose sugadintą sveikatą. Gana dažnai tokie pensininkai nepagaili pinigų kelionėms į Ukrainos teritoriją ir tada gauna net dvi nemenkas pensijas – ir rubliais, ir grivinomis.

Neviešuose pokalbiuose neretai „Donecko liaudies respublikos“ Pensijų fondo išmoką vietiniai vadina „pagalba iš Rusijos“, o „užsidirbta pensija“ – tai tik ukrainietiška. Todėl ir gauti dvi pensijas visai ne gėda, nes jokio interesų konflikto čia nėra ir negali būti. Labiausiai nepasisekė tiems pensininkams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių liovėsi važinėję į Ukrainos kontroliuojamas teritorijas ir gauna tik vieną minimalią pensiją – rubliais.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

„Pas mus jokių epidemijų“

Visi šio „penkiaaukščio“ žmonės maišosi tarpusavyje, mainosi „aukštais“, o per tuos septynerius neramius metus ištobulino savas, kartais netgi gana komfortiškas išgyvenimo schemas, tik daliai per praėjusius metus jos kardinaliai pakito. Remiantis vietos statistika, „Donecko liaudies respublikoje“ gyvena 2,2 mln. žmonių, iš kurių iki 2021 metų vasario 6 dienos COVID-19 buvo nustatytas vos vienam procentui – t.y. 21 tūkst. 532 asmenims.

Į vietos statistiką, kur visi realūs rodikliai griežtai įslaptinti kaip strategiškai svarbi informacija, su šypsena žiūrima net ir pačioje nepripažintoje respublikoje, bet pats faktas, kad naujojo koronaviruso pandemija ne itin smarkiai paveikė „Donecko liaudies respublikos“ vidaus režimą, nenuginčijamas.

Čia nuo pat pandemijos pradžios draudžiamas žodis „karantinas“, o specialiu įsaku „dėl padidinto pasirengimo“ jokie ribojimai realiai nebuvo pritaikyti nė vienai mokesčius mokančiai bendrovei. Ukrainai nebepavaldžioje teritorijoje ir taip laikomasi griežtos komendanto valandos, o judėjimą bet kur bet kurią akimirką gali riboti nauji patikros postai, bet kavinės, kirpyklos, viešasis transportas fabrikai ir gamyklos dirba kaip dirbę, žinoma, šiek tiek ribojant srautus.

Nuotolinį režimą pasirinko mokyklos ir universitetai, vasarą vienu metu buvo ribojamas patekimas į du Azovo jūros pakrantės kurortinius miestelius, o pavasarį neleista įvažiuoti į vieną „strateginį“ miestelį, esantį prie gyvybiškai vietos teritorijai svarbios Kurachovo jėgainės.

Tai tiek tų ribojimų. Donecke sėkmingai vyko tiek Maskvai, tiek Kijevui nesuvokiamos kalėdinės darbo šventės, į vietos cirką prieš Naujus metus visi masiškai vedė vaikus ir nebuvo nė minties apie jokį saugų atstumą, restoranų ir kavinių darbą riboja tik komendanto valanda ir niekas kitas.

Svarbiausias ir labiausiai juntamas paprastų vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ gyventojų kasdienybės pokytis – 2020 metų kovą Donbase uždaryti Kontroliniai automobilių įvažiavimo ir išvažiavimo punktai. Dabar vykti iš Donecko į Charkivą ir Kijevą tenka per Rostovą prie Dono ir Belgorodą, o tai ir brangu, ir sugaištama daug laiko.

Dokumentai – kad išgyventum

COVID-19 pandemija tapo oficialia priežastimi „Donecko liaudies respublikai“ praktiškai visai atsiriboti nuo Ukrainos: liovėsi kelis milijonus per mėnesį sudaręs gyventojų judėjimas, nutrūko ir prekių bei grynųjų srautai. Šis jau vienuolika mėnesių trunkantis absoliutus teritorijos atkirtimo nuo likusios Ukrainos eksperimentas į dienos šviesą ištraukė nemažai iki tol nepastebėtų tendencijų, akivaizdu, kad gyvenimas save nepriklausomoje pasiskelbusioje respublikoje perėjo į naują ypatingą realybę. Trumpiau tariant, ji dabar nebe laikina „kol vyksta karas“, o tiesiog naujas gyvenimo būdas, vykstantis šalia Ukrainos ir Rusijos.

Ir šioje naujoje realybėje daugumai gyventojų nebėra vietos lojalumo sąvokai (ar tai būtų lojalumas Rusijai, ar Ukrainai). Tiesiog reikia kažkaip laikytis, o tam padeda „nepaisant visko reikia išgyventi“ ideologija, kai niekas nebesvarsto karo ir taikos klausimų, o tikslas – daugiau ar mažiau komfortiškas šeimos gyvenimas. Ne daugiau ir ne mažiau.

Dabar eilinis sėkmingas Donecko gyventojas turi popierinį (tai labai svarbu!) Ukrainos vidaus pasą su nurodyta gyvenamąja vieta, Ukrainos užsienietišką biometrinį pasą, vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pasą ir Rusijos Federacijos piliečio pasą. Dar sėkmingesnis asmuo gali turėti ir Rusijos Federacijos užsienio pasą arba papildomą senąjį „ne biometrinį“ ukrainietišką, skirtą mojuoti prie Rusijos ir Ukrainos sienos. Itin sėkmingas žmogus įsigudrinęs Rusijos Federacijos pilietybę įgyti apeinant „respublikinę“ pasportizacijos programą, kur nors pas artimuosius Pskove, Altajuje arba dirbdamas Lipecko metalurgijos kombinate – būtinai su gyvenamosios vietos registracija!

Pasuose, kurie ruošiami vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ migracijos tarnyboje ir išduodami Rostovo srities Rusijos Federacijos pilietybės išdavimo punktuose, deklaruota gyvenamoji vieta nenurodoma, todėl jie nesuteikia teisės į rusišką pensiją, motinystės išmokas ir Rusijos Federacijos sveikatos draudimą. Tai, kad tokių pasų turėjai ypatingi – (ne antrarūšiai, bet ir ne pirmosios rūšies piliečiai) kad prastesni už rostoviečius, bet aukščiau dirbti atvykstančių imigrantų iš Vidurio Azijos, Donecke supranta kiekvienas naujo rusiško paso turėtojas.

Rusijos valdžia dar 2020 metų kovą „dėl humanitarinių priežasčių“ Ukrainos Donecko ir Luhansko gyventojus išskyrė kaip ypatingą grupę – jie, nepriklausomai nuo karantino ir koronaviruso, gali be problemų kirsti Ukrainos ir Rusijos sieną, gali tiek iš Donecko pusės atvykti į Rusijos Federaciją, o tada išvykti iš Rusijos per sieną Charkivo ar Kijevo pusėje.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Karinės geografijos stebuklai arba kodėl iš Ukrainos į Ukrainą dabar greičiau per Rusiją

Svarbu suprasti, kad per sieną Rusijos pasieniečiai praleidžia pagal aktualų dokumentą, įrodantį, kad asmuo gyvena Donbase. Tam ir reikalingas popierinis ukrainietiškas pasas su nurodyta registruota gyvenamąja vieta arba vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pasas. Tai svarbu – su rusišku pasu gali be svarios priežasties iš Rusijos neišleisti ir neįsileisti į Ukrainą, nes juk karantinas! Su vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pasu prie Ukrainos sienos gali sulaikyti – dėl „bendradarbiavimo su teroristine organizacija“ (būtent taip vadinamos visos vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ struktūros).

Su ukrainietišku pasu be nurodytos registruotos gyvenamosios vietos Donecke niekas į vadinamąją „Donecko liaudies respubliką“ neįsileis – „Spektr“ korespondentas pats sako akimis pasienio poste „Novoazovsk“ matė, kaip atgal į Rusiją deportuojama vadinamojoje „Donecko liaudies respublikoje“ žuvusio vyro motina: jai, turinčiai pasą su gyvenamosios vietos registracija Charkive, neleista aplankyti vietos, kur žuvo sūnus.

Tie patys vietiniai Ukrainos gyventojai, kurių popieriniai pasai nuo dažno tikrinimo patikros postuose susidėvėjo, mainais Ukrainos institucijose jau gauna plastikines ID korteles kartu su keistu popieriniu А4 formato papildymu, kur nurodyta gyvenamosios vietos registracija karo metu (panašu, kad pasienio kontrolės pareigūnai Donbase ir Rusijos pasieniečiai neaprūpinti sistemomis, kaip gyvenamosios vietos duomenis nuskaityti nuo asmens tapatybės kortelių lusto). Taigi, su tais popieriukais ir plastikinėmis ukrainietiškomis ID kortelėmis Rusijos pasieniečiai į savo šalį ir neįsileidžia daugumos norinčiųjų. Vėlgi, jeigu turi tik nuo 2016 metų išduodamą naują ukrainietišką asmens dokumentą, Donecke bet kuriam vietos jėgos struktūrų pareigūnui tai nelojalumo vadinamajai „Donecko liaudies respublikai“ ženklas. Tai reiškia, kad, norint judėti po Rusiją ir dėl asmeninio saugumo vadinamosios respublikos viduje, reikia gauti „Donecko liaudies respublikos“ pasą. O tam teks pusę metų laukti eilėje! Ir tik norint paduoti reikiamus dokumentus. O tada dar laukti nuo trijų iki šešių mėnesių, kol jis bus pagamintas.

Su ukrainietiška asmens tapatybės kortele rusai pas save įsileidžia tik pasienio poste netoliese Ukrainos Luhansko srities Melovoje gyvenvietės, o norint patekti į Melovoje, reikia įveikti praktiškai eksploatacijai nebetinkamą kelią Luhansko srityje.

„Kiekvienas patikros postas, kiekvienas Ukrainos karys trynė ir trynė tą mano vargšą pasą, trynė ir trynė, kol lapai neišlakstė“, – „Spektr“ pasakoja pavargusios „Škoda Fabia“ vairuotojas Sergejus, bandydamas apvažiuoti tai vieną, kai kitą kelyje išmuštą duobę.

„Nori tikėk, nori – ne, bet galiausiai beveik pradėjau ant jų šaukti: „Į ką ten taip įsistebeilijai?! Aš eilutę su žodžiu „Separatistas“ iš ten dar 2014 metais išplėšiau! O dabar štai važiuoju pas anūkus į Donecką per Melovoje su ta kortele ir popierėliu“, – pasakoja.

Sergejui 65 metai, daug metų vairavo vilkiką, o prieš pat prasidedant karui, pensijos proga, už santaupas įsigijo neprastus namus Novoandrijivkoje – vos už penkiolikos kilometrų nuo Donecko. Dabar ten ir gyvena, savo namuose prie fronto linijos, o žmona su vaikais ir anūkais Donecke. Juos skiria maždaug 1600 kilometrų ir maždaug dviejų parų kelias su apvažiavimu per Rusiją. Per koronaviruso pandemijos 2020 metus savo automobiliu jis atliko penkis tokius reisus, kaskart pilna bagažine, pirmyn ir atgal.

Iš pakeleivių jis ima maždaug šimtą eurų į vieną pusę. Kadangi jo automobilio registracijos numeriai ukrainietiški, per Rusijos sieną ir atgal pravažiuoja be problemų, bet jau prie vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ jį su mumis patikrinimui stabdo kiekvienas uniformuotas asmuo.

Jo 2004 metų gamybos „Fabia“ atsivežta tiesiai iš Prahos, kur jau įsitvirtino žentas, ir greitai ten iš Donecko persiveš žmoną ir vaikus. Visi kartu – tokia štai Donecko sričiai būdingiausia išgyvenimo strategija. Sergejus gauna dvi pensijas – ukrainietišką ir rusišką vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“, be to, išgyventi padeda ir reguliariai išgryninamos sumos grivinomis iš žmonos pensijos kortelės.

Seniau ne kartą už ją sėkmingai išvengęs Ukrainos socialinių tarnybų patikrinimų, be to, sau ir žmonai užsitikrinęs „persikėlėlių“ statusą, be kurio nemokėtų pensijų. Prisidurdama pajamų už „Donecko liaudies respublikos“ ribų, šeima kantriai laukia jo atvažiuojančio ir momento, kai galės persikraustyti – kad ir kas nutiktų greičiau. Kiekvienas pinigėlis – į namus!

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.



Kokia gi aš žioplė!

Vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ ekonominę situaciją būtų galima palyginti su ligoninės intensyviosios terapijos skyrium: viskas priklauso nuo dirbtinio kvėpavimo sistemos, deguonies režimo. Būtų klaidinga manyti, kad tas „deguonis“ pensijų ir biudžeto rublių pavidalu čia kiekvieną mėnesį patenka tik iš Rusijos.

Kaip ne kartą yra pabrėžusi Ukrainos socialinių reikalų ministrė Marina Lazebnaja, šiuo metu ukrainietiškas pensijas gauna 660 tūkst. pagyvenusių žmonių, deklaravusių gyvenamąją vietą Ukrainos nekontroliuojamose Donbaso teritorijose – pinigai jiems pervedami į korteles Ukrainos bankuose – tai 3,5 mlrd. grivinų (103 mln. eurų) kiekvieną mėnesį!

Pridursime, kad, remiantis ministrės pateikiamais duomenimis, karo pradžioje pensininkų Ukrainos nebekontroliuojamose teritorijose liko 1,2 mln., dėl pensijų kreipėsi milijonas, o dar maždaug 150 tūkst. likimas Ukrainos Pensijų fondui nežinomas.

Tie šimtai tūkstančių pagyvenusių žmonių bijo dėl savo pinigų ir kiekvieną mėnesį generuoja 100 mln. eurų srautą – pinigų, kurių negali išleisti: „Luhansko liaudies respublikoje“ bankų sistemos nėra, pinigus nuo ukrainietiškų banko kortelių reikia kažkaip išsigryninti, grynųjų įsivežti į Ukrainos nekontroliuojamą teritoriją, susimokėti pervežėjams už paslaugas, mokėti valiutų keitykloms, mokėti už tai, kad pasieniečiai ir muitininkai, kai reikia, užmerktų akis.

Kova dėl pensininkų ir pensijų pinigų „Luhansko liaudies respublikoje“ – didelis, sudėtingas ir pelningas iššūkis.

„Oi, kokia aš žioplė!“ – skarota močiutė ant ledo neišsilaiko ant kojų ir paslysta. Mes, jos palydovai, su siaubu žiūrime į didžiulę kuprinę ir dar didesnę rankinę, su kuriomis kovoja garbaus amžiaus moteris, reikia jas kažkaip vėl užkelti ant ratukų. Patys vos laikomės ant kojų, po kojomis ledas, lyja, šalta, tamsu, pučia atšiaurus vėjas. Priešais – autobusas su tokiais pat „turistais“ iš Ukrainos, dar ir juos reikia kažkaip saugiai apeiti.

Paklausta apie savo krovinius, senolė užrinka: „Ten bulviniai pyragėliai, visoms dienoms, ir vanduo. Dar patalai nakvynei bendrame vagone“.

Jos ekonominiame kelio iš „Donecko liaudies respublikos“ į Ukrainai pavaldžias teritorijas variante – dar ir Kijevo traukinys iki Borispolio miesto, dvi paros kelio... Pakeleivė pageidauja būti vadinama Aleksejevna. Ji iš Torezo miesto, o į Borispolį vyksta, nes ten dar 2014 metais, kai valdė Kijevas, pas draugę nelabai sėkmingai užsiregistravo kaip „persikėlėlė“. Aleksejevna labai jaudinasi, iš tolo bijo tvirčiau sudėtų žmonių – juk ji potencialiai labai turtinga pensininkė, 2020 metų kovą jos sąskaitoje buvo susikaupę 16 tūkst. grivinų (kiek mažiau nei 500 eurų).

Kol komanda visą naktį važiuoja iš Rostovo prie Dono į Belgorodo pusę, senolė po truputį išplepa visas savo paslaptis – savo kelionės išlaidas ji buvo kruopščiai suskaičiavusi rubliais, bet nepasižiūrėjo į kalendorių ir Rostovo autobusų stotyje atsidūrė nelyginę dieną, o autobusai už 1800 rublių važiuoja tik lyginėmis dienomis. Kiek teko sumokėti mūsų taksistui, ji neatskleidė – kiekvienas iš trijų keleivių gavo atskirą kainos pasiūlymą, „Spektr“ korespondentas važiavo už 4000 rublių, jūreivis Andrejus už 5000 rublių, o iš pensininkės akivaizdžiai paprašė mažiau.

Garbaus amžiaus moteris su savimi turėjo pas kaimynę Toreze slėptą 200 ukrainietiškų grivinų kupiūrą – už tiek Aleksejevna ketino bendruoju vagonu nuvykti iš Charkivo į Kijevą, kur banke laikomi jos išsiilgti pensijos pinigai.

Pinigus moteris užsidirbo pati, tad juos labai brangina, bet amžius pakišo koją pasirūpinti „internetine bankininkyste“, savo laiku neįsigijo išmaniojo telefonu, tad neturi ir programėlės „Oščadbank“. „Pas mus į rajoną važiuoja reikalų tvarkytojai (taip Aleksejevna vadina neteisėtai dirbančius finansininkus), paimti pensijų – jiems reikia duoti savo banko kortelę, pasakyti PIN kodą, duoti dokumentų kopijų.

Po dviejų savaičių tas žmogus tau atveža pinigų grivinomis arba, jeigu yra toks noras, rubliais kursu 2,4! (vidutinis Rusijos Federacijos centrinio banko kursas — 2,7). Už šią paslaugą ima tiek, kiek susitari – nuo 15 proc. iki 20 proc. tavo pensijos“, – pasakoja moteris.

„Tu gi supranti, kad aš viską matau. Tas vaikigalis pas mus anksčiau „IŽ Combi“ atvažiuodavo, o dabar pas jį „penkto aukšto“ mašina, net pavadinimo jos nepasakysiu. Gi iš mūsų viską užsidirbo!“ – pratrūksta senjorė.

Aleksejevna dar turi jėgų leistis į tokią kelionę ir gelbėti savo pensiją, o dauguma pensininkų arba atiduoda savo korteles patikrintiems „padėjėjams“ arba „mainais“ perveda pinigus į sąskaitas Ukrainos bankuose patikimiems finansininkams iš „Donecko liaudies respublikos“ – tie jiems atiduoda jau rublius, atskaičiavę savo komisinius ir kiek mažesniu grivinos ir rublio kursu.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Pinigai: iš ko gyvena „Donecko liaudies respublikos“ žmonės

Pensijos ir uždirbti atlyginimai biudžetininkams nuo 2021 metų sausio 1-osios oficialiai pakelti maždaug 20−28 proc., toks pajamų augimas nuo 2019 metų tapo reguliarus ir skaičiuojamas du kartus per metus – visada pirmąją vasaros dieną ir sausio 1-ąją. Tikslas, kurį garsiai skelbia Donecko ir Luhansko valdžia, valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų darbuotojų ir pensininkų pajamas paversti lygiavertėmis su Rusijos Federacijos Rostovo sritimi. Po paskutinio padidinimo minimali „Donecko liaudies respublikos“ pensija sieks 5600 rublių arba 59 eurus, valstybės tarnautojų, tokių kaip policijos majoras, valstybės departamento vadovas, vietos valstybinio banko skyriaus viršininkas, atlyginimas sieks 35 tūkst. rublių (beveik 370 eurų). Eiliniai valstybės tarnautojai gauna apie 14−16 tūkst. rublių (150−170 eurų).

„Mus lapkritį padarė pilnaverčiais valstybės tarnautojais, o metų pradžioje pakėlė algą – anksčiau gaudavau 12 tūkst. rublių, o dabar gausiu 14 tūkst. Vaikai ūgtelėję, vyras be darbo, o jo pensija tik 7 tūkst. – jos ir mano algos vos užtenka kapeika į kapeiką“, – „Spektr“ sako vieno iš „Donecko liaudies respublikos“ miesto administracijoje dirbanti Tatjana.

Kodėl Tatjanai pakėlė algą? Atlyginimų didinimas, jeigu tikėtume vietos valdžios pareiškimais, planuotas ir jį turėtų pajusti visi – tiek valstybės tarnautojai, tiek paprasti biudžetininkai. Tik štai medikams ir mokytojams bazinę algą padidino, o priedus už budėjimus, sudėtingas darbo sąlygas ir panašius dalykus nubraukė – tai reiškia, kad kai kurie „į rankas“ pinigų dabar gauna mažiau, kai kur algas pakėlė vos 3 proc. Taigi, biudžetininkai, palyginus su valstybės tarnautojais, akivaizdžiai pralaimi – jų sąskaita nuspręsta taupyti.

Kaip „Spektr“ sakė aukštos kvalifikacijos vienos iš vietos klinikinių ligoninių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas, nuo sausio jo alga, suskaičiavus visus įmanomus priedus, rajone siekė 20 tūkst. rublių (214 eurų) per mėnesį, iš kurių 16 tūkst, rublių – bazinė alga, o likusi suma – priemokos už budėjimus paromis ir kitus profesinius nemalonumus.

„Paskelbė apie algų didinimą, kaip ir visiems biudžetininkams, bet savo algalapyje pastebėjau, kad bazinė alga dabar ne 16, o 13 tūkst., visos priemokos sumažėjusios. Girdėjau, kad kitose ligoninėse bazinę algą didino, bet priemokas nurėžė, tad galiausiai į rankas žmonės gauna dar mažiau pinigų. Kodėl taip, mums niekas nepaaiškino“, – „Spektr“ pasakojo gydytojas, dėl savaime suprantamų priežasčių panoręs likti anonimu.

Palyginimui verta pažymėti, kad prieš trejus metus, 2017 metų rudenį, tokios kvalifikacijos gydytojo bazinė alga siekė 7,5 tūkst. rublių, o bendra gaunama suma – beveik 12 tūkst. rublių. Tai reiškia, kad atlyginimai pastaraisiais metais iš tikrųjų padidėjo, tik pastarasis pakėlimas visiems biudžetininkams vertinamas skeptiškai – jis greičiau jau byloja apie lėšų taupymo pradžią augančių kainų fone.

„Mums fiksuotą algą padidino 17 proc. – tai bazinė suma be priedo už auklėjamą klasę, be „sąsiuvinių taisymo“, be kitų priemokų. Mano bazinė alga buvo 8000 rublių, dabar pakėlė iki 9360 rublių. Už auklėjamąją klasę ir sąsiuvinius taip pat pridėjo 17 proc., bet pas mus buvo priedas, kurį čia visi vadina „streso priemoka“ – jis mokamas už darbą karo sąlygomis. Aš gaudavau papildomai 3000 rublių – tai 40 proc. bazinės algos, o dabar ta priemoka jau kam kokia – nuo 10 iki 15 proc. Man padidino 1360 rublių, o sąsiuvinių tikrinimui ir klasės auklėjimui tik kapeikų pridėjo, asmeniškai nuo mano „streso priemokos“ nurėžė 1500 rublių. Taigi, iš esmės daliai kolektyvo pajamos galiausiai ne išaugo, o net ir sumažėjo – ypač tiems, kurie dirba nepilnu krūviu. Aš dirbu pusantro etato – man tik vos alga padidėjo, o kalba, kad komunaliniai mokesčiai augs visus 30 proc., maisto produktai brangsta kiekvieną dieną. Vakar užsukau į parduotuvę sviesto, jis jau 140 rublių kainuoja, o buvo 70! Visi mes viską puikiai suprantame – tie algų didinimai tik tam, kad per televizorių galėtų pasigirti“, – situaciją labai aiškiai nusako Makijivkoje mokytoja dirbanti Tamara.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.



„Na, degraduoja žmonės, tokia realybė“

Mokykloje, kur dirba su „Spektr“ bendravusi Tamara, vidutinis mokytojo atlyginimas siekia 11−12 tūkst. rublių (tai 118−128 eurų). Moteris kartais kartu su viršvalandžiais uždirba ir 15 tūkst. rublių (160 eurų), tačiau tokia proga papildomai užsidirbti pasitaiko tik tiems, kurie moko paklausaus dalyko, kurio specialistų trūksta. Pavyzdžiui, rusų kalbos ir literatūros mokytojų po visų buvusių ukrainietiškų filologų perkvalifikavimo „Donecko liaudies respublikoje“ yra per daug. Akademinių valandų visiems neužtenka.

O štai kasybos ir metalurgijos pramonės darbuotojų, kabelių gamyklos darbuotojų ir kitų „Donecko liaudies respublikos“ pramonės bendrovių dirbančiųjų algos nė tik kad nepadidėjo, bet dar ir vidutiniškai po tris mėnesius vėluoja, pilnos sumos nesumoka.

„Bendradarbis visą laiką į Norilską grasina išvažiuoti, pats reguliariai po žeme Marinkoje (šachtos darbai po žeme neretai kerta konflikto liniją), Abakumovo šachtoje dirba“, – „Spektr“ pasakoja Donecko gyventojas Sergejus, šiuo metu rotacijos principu dirbantis Rusijos Rostove prie Dono.

„Štai gruodį už rugpjūtį 25 proc. algos gavo, žmona grožio salone manikiūrininkės vietą nuomojasi – uždirba kokius 5 tūkst., jo įprastinis ketvirtadalis algos sudaro dar 7−8 tūkst. rublių. Būstas savas, komunaliniai mokesčiai maži, skolas kasybos bendrovė žada kažkada grąžinti. Vyrukas turi aukštąjį išsilavinimą, bet nusprendė dirbti šachtoje, nes ten gerai moka. Net kai dalimis moka, dirbti apsimoka. Na, degraduoja žmonės, tokia realybė“, – dėsto Sergejus.

Visa stambioji „Donecko liaudies respublikos“ pramonė, nepriklausomai nuo savininkų, valdoma „iš viršaus“ – Pietų Osetijoje registruotos bendrovės „Vnieštorgservis“. 2021 metų sausio 19 dieną didžiausioje miesto gamykloje „Donecko metalurgijos gamykla“ žmonės, gavę vadovybės nurodymą, parašė prašymus atleisti iš darbo ir prašymus priimti dirbti į naują bendrovę „DMZ“ – „Vnieštorgservis“ nusprendė atsisakyti dviejų nepelningų „filialų“ – DMZ ir Jenakijevės kokso gamyklos.

Generalinis „Vnieštorgservis“ direktorius, buvęs Irkutsko srities vicegubernatorius Vladimiras Paškovas tuo pat metu eina ir „Donecko liaudies respublikos“ vicepremjero pareigas, o jo patarėjas gamykloje Aleksandras Anančenka jau du metus tuo pačiu ir „Donecko liaudies respublikos“ ministras pirmininkas – tai reiškia, kad dvi gamyklos iš V. Paškovo pereina V. Anančenkai, arba atvirkščiai – kaip jau kam labiau patinka.

O skolos „Donecko metalurgijos gamyklos“ darbininkams siekia ir pusę metų, metus gamykla nemokėjo mokesčių, alimentų ir įmokų pensijų fondui, o dabar bendrovės statusas ėmė ir pasikeitė. Žmonės jaučia, kad ir tarp „gamyklinių“ egzistuoja klasės – vieniems algą moka rečiau, o kitiems dažniau. Problemų dėl algų yra visose „Vnieštorgservis“ pavaldžiose bendrovėse, nedings jos ir bendrovėse, kurių „globėjas“ jų atsisakys dėl nepelningumo.

„Vėjas iš Šiaurės“ – kaip kad „Donecko liaudies respublikoje“ vadinama Rusijos įtaka visiems savavališkai pasiskelbusios respublikos procesams – kardinaliai pakeitė šių teritorijų gyventojų gyvenimą ir diktuoja vis naujas išgyvenimo madas. Žmonės čia prastai suvokia priežastis, kodėl vietos „valdžiai“ perduodamos bendrovės ir gamyklos, tačiau geba suskaičiuoti pinigus savo kišenėse: daugiau ir laiku moka „tarnautojams“ – valstybės tarnautojams ir kariams, biudžetininkams neleidžia alkti, bet ir neglosto, o štai pramonės darbininkai skubinami ieškoti būdų, kaip išvažiuoti ir užsidirbti Rusijoje, kad tik galėtų išmaitinti šeimą.

„Donecko liaudies respublikos“ žmonės iš esmės išliko gana disciplinuoti: kur juos kreipia, ten ir linksta. Tokiomis sąlygomis „Donecko liaudies respublikos“ valstybės tarnautojai tapo savotišku naujuoju elitu. O dar sunku nepastebėti ir naujo sparčiai besiformuojančio darinio – kažko tarp „sėdinčių namuose be pinigų“ ir išvažiuojančių į Rusiją užsidirbti duonos kąsniui.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Valstybės tarnyba – kelias į sėkmę arba izoliatoriaus kamerą

Tik „Luhansko liaudies respublikoje“ galima kone ant kiekvieno stulpo pamatyti skelbimą su pasiūlymu tarpininkauti duodant kyšį pačioms įvairiausioms institucijoms, įskaitant Pensijų fondą ir Ukrainos pasų išdavimo tarnybas. Tik čia atvirai reklamuojasi ir dirba bendrovės, „apeinančios“ Rusijos ir Ukrainos bankų sistemas ir siūlančios, pavyzdžiui, „už 10 tūkst. rublių neišvažiuojant iš „Donecko liaudies respublikos“ pagaminti ukrainietišką asmens dokumentą. Trumpiau tariant, riba tarp „verslo iš korupcijos“ ir dokumentų padirbėjimo labai slidi.

Kartu su tarpininkavimo paslaugas siūlančiomis kontoromis, padedančiomis gauti asmens dokumentą Ukrainos teritorijoje, dirba ir įstaigos, kurios čia pat vietoje į popierinį ukrainietišką pasą siūlo įklijuoti naują nuotrauką, darytą sulaukus 25 ar 45 metų amžiaus – be jos pasas negalioja.

Gana daug tokių „firmų“ ima pinigus ne už korupcinių schemų Ukrainos migracijos tarnyboje organizavimą, o už paprasčiausią dokumentų padirbinėjimą kruopščiai įklijuojant nuotrauką čia pat Donecke.

Buvusi „Donecko liaudies respublikos teisingumo ministrė Jenela Radomskaja situaciją komentuoja taip: pasai su namų sąlygomis įklijuotomis nuotraukomis nepatenka į elektronines duomenų bazes ir su jais, kaip nesančiais duomenų bazėje, vėliau sulaikė Rusijos pasieniečiai.

Kadangi trūksta kažkokios aiškiai apibrėžtos ideologijos ir ryškaus dabartinės situacijos laikinumo jausmo korupcija kažkodėl neatrodo kažkas gėdingo ar nepriimtino – kiekvienas stengiasi sau ir savo šeimai užsitikrinti ateitį pinigais, bandydamas jų gauti bet kokia kaina.

Privataus turto „Donecko liaudies respublikoje“ sąvoka neegzistuoja, dauguma stambaus ir ne itin verslo perėjo „išoriniam įvairių ministerijų, valstybinių bendrovių ar paprasčiausiai „stebėtojų“ valdymui“. Tokios aplinkybės lemia labai savotišką situaciją – pavyzdžiui, „Donecko liaudies respublikoje“ kasti kapo duobes turi teisę tik valstybė! Visi laidojimo namai savo laiku buvo nacionalizuoti ir sujungti į vieningą darinį – valstybinę bendrovę „Ritual“.

Ji teikia ir laidojimo paslaugas, jai pavaldžios visos kapinės ir visos parduotuvės, pardavinėjančios karstus ir gėles.

Taip pat kaip grynųjų šaltinis buvo nacionalizuoti ir visi turgūs, jie pakišti po valstybės bendrovės „Donbaso turgūs“, kuri, pasitelkusi policiją ir vietos administracijos tarnautojus, aktyviai kovoja su bet kokiais „stichiškos prekybos“ proveržiais, skėčiu.

Deja, duobkasiai ir turgaus prekeiviai savo valstybinėse bendrovėse negali būti savarankiški, o kartu su nacionalizuotais viešbučiais visi patenka į bendrą valstybinę korporaciją, kuriai suteiktas didingas pavadinimas „Donecko technologijos“.

Už „Donecko liaudies respublikos“ informacijos ministerijos propagandos kampaniją atsakingi asmenys į savo rankas perėmė privačią laikraščių spaustuvę „Donbass“, ministerija įsteigė dvi dešimtis agitacinių miesto ir rajono laikraščių. Leidžiami čia pat, „savo“ spaustuvėje. Jiems laikraštinis popierius per tarpininkus vežamas iš Rusijos. Tai reiškia, kad, pasitelkus išorinį finansavimą agitacijai ir propagandai, tos spaustuvės vietoje sukurtas nekontroliuojamas uždaras valstybinis verslo holdingas, sau prisiėmęs atsakomybę už viską – pradedant maketų gamyba ir laikraščių spausdinimu bei baigiant platinimu. Televizijos kanalų finansavimas taip pat skirstomas tos pačios informacijos ministerijos. „Aukso kasykla“ „Donecko liaudies respublikoje“ gali virsti pačios netikėčiausios verslo kryptys.

Ukrainos futbolo klubo „Šachtior“ bazė Kiršos mieste – stadionas „Donbass Arena“ – išlaikomas tik didelėmis klubo pastangomis, jo būklė ne tokia ir prasta. Rusijoje vykusio pasaulio čempionato metu gerbėjams skirta kavinė arenoje ir nuostabus klubo muziejus buvo atidaryti ir netgi veikė pelningai. Tada „Donecko liaudies respublikoje“ čempionato metu pora valandų buvo pavėlinta komendanto valanda (iki tol įsigaliodavo 23 val.), tad sporto barų darbas tapo teoriškai įmanomas. Tik kavinės aukso amžius ilgai netruko – dabar „sporto baras“ nedirba.

O štai ekskursijos po „Donbass Arena“ sėkmingai vyksta, kainuoja 150 rublių, o apsilankymas muziejuje – 60 rublių. Unikali ekspozicija, įskaitant ir 2009 metais „Šachtior“ iškovotą UEFA Čempionų lygos trofėjų, pervadinta į „Donbaso sporto šlovės muziejų“, iš kurio dabar pelnosi „Donecko liaudies respublikos“ sporto ministerija.

Visagalės ministerijos ir valstybinės bendrovės pelnosi ne tik dėl savo monopolinių pozicijų versle, jau tapo norma papildomai apmokestinti visas iki vienos valstybinių organų paslaugas. Su korupcija ir piktnaudžiavimu savo įgaliojimais be skrupulų kovoja kuratoriai iš Rusijos – „Donecko liaudies respublikoje“ į izoliatoriaus kamerą gali būti pasodintas bet kurio lygio pareigūnas.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Rugsėjį dėl kaltinimų korupcija buvo sulaikytas valstybinės bendrovės-monopolio „Prodviženija“ vadovas Romanas Golovinas – jis per informacijos ministeriją kontroliavo visas Donecko reklamos platformas, tokiu būdu savo laiku atimdamas iš Ukrainos reklamos agentūrų lauko reklamos galimybes.

Kaip „Spektr“ teigia šaltiniai, gruodį R. Golovinas buvo paleistas, tačiau jam taikomas namų areštas. Prieš pat naujus metus skelbta apie naujus skandalingus sulaikymus dėl „turto prievartavimo“ – į izoliatorių iškeliavo valstybinės bendrovės „Donbaso vandenys“ vadovai: direktorius Maksimas Leščenka prie Aleksandro Zacharčenkos vadovavo „Donecko liaudies respublikos“ administracijai, tačiau konfliktavo su savo pavaldiniu Dmitrijumi Trapeznikovu.

Jų konfliktas plačiai nuskambėjo po to, kai konflikto metu D. Trapeznikovas pistoletu peršovė viršininkui šlaunį. Kai M. Leščenka gydėsi, jo vietą užėmė D. Trapeznikovas, o po A. Zacharčenkos nužudymo jis visą savaitę vadovavo visai „Donecko liaudies respublikai“. Dabar jis – Rusijos Elistos miesto meras.

M. Leščenka iš naujo karjeros laiptais pakilo prie sekančio „Donecko liaudies respublikos“ vadovo Deniso Pušilino – vėl tapo vienos svarbios valstybinės bendrovės vadovu, bet ir vėl suklydo – atsidūrė kalėjime už „turto prievartavimą“. Panašūs siužetai su plačiai nuskambėjusiais areštais Donecke jau nieko nebestebina. Lapkričio pabaigoje į dienos šviesą ištraukta skandalinga informacija – iš valstybinės bendrovės „Donbaso turgūs“ pavogta 400 mln. rublių. Iškelta baudžiamoji byla vienos iš dukterinių jos struktūrų vadovams, jie kaltinami „finansinėmis machinacijomis“.

Gruodį buvo sulaikytas „Narodnyje družiny“ vadovas iš vietos valdančiosios partijos, visuomeninio judėjimo „Donecko respublika“, buvęs Ukrainos boso čempionas ir Europos kikbokso čempionas Romanas Trošinas. Jis buvo apkaltintas reikalavęs kyšių iš prekiautojų mainais už vadinamąjį „stogą“. Jis sulaikytas sulaukus daugybės nuo jėgos struktūrų pareigūnų nukentėjusių prekiautojų, kurių „Narodnyje družiny“ nuo vidaus reikalų ministerijos kažkodėl neapgynė.

Romanas Troškinas buvo vadinamas „Donecko liaudies respublikos“ vadovo Deniso Pušilino draugu, Maksimą Leščenką D. Pušilinas asmeniškai skyrė į postą, tačiau nepripažintoje respublikoje realybė labai paprasta – iki galo situacijos nekontroliuoja niekas.


www.DELFI.lt
10