Bet kurios įmonės, veikiančios Ukrainos nekontroliuojamose Donbaso teritorijose, darbo sąlygos gali kardinaliai pasikeisti net po kelis kartus per metus, o sąvoka force majeure šiame regione taikoma tokiu plačiu mastu, kokį sunku įsivaizduoti už „Donecko Liaudies Respublikos“ (DLR) ribų.

Nedidelį skaičių privačiu verslu užsiimančių žmonių tuojau pat prisitaikyti prie bet kokių pokyčių ir staigiai atsitiesti po eilinės nesėkmės išmoko pats gyvenimas.

„Makijivkoje vaikinai verčiasi paprastai – naudojasi traukiniais, vykstančiais į EMZ (Jenakijevės metalurgijos gamyklą), – „Spektr“ korespondentui paaiškino verslininkas iš DLR, vardu Sergejus. – Į Jenakijevę gabenamas koksas, o atgal į Rusiją – luitinis ketus. Koksą vaikinai suberia į maišus ir mėto iš vagonų, o luitus tiesiog išmėto. Nuo šlaitų surinktą koksą jie priduoda mums, gaudami po 6,5 tūkst. rublių (72 eurus) už toną. Mes, naudodamiesi turima schema, per pažįstamą firmą vėl padarome koksą „oficialiu“ ir parduodame nedidelėms vietinėms metalurgijos įmonėms, bet jau už 8 tūkst. rublių. Luitinis ketus – taip pat paklausi prekė. Problemų atsirado tik dėl to, kad visi smulkūs fabrikėliai sustojo ir dabar nėra kam parduoti kokso. Nuo rudens verslas nepajuda iš vietos!“

Kad verslininką graužtų sąžinė, „Spektr“ korespondentas nepastebėjo. Juk situacija štai kokia: nelegalioje respublikoje iš nelegaliai atimtų šachtų ir gamyklų tokiu pat nelegaliu geležinkeliu gabenamos materialinės vertybės. Išeina tarsi lygiosios?

Sergejaus (dėl verslininko saugumo vardas, jo paties prašymu, pakeistas) „verslo schemoje“ problemos tikėtinos bet kuriuo etapu: kuris nors iš vaikinų, dirbdamas ant važiuojančio krovininio ešelono, gali elementariausiai užsimušti; vietiniai silovikai gali sučiupti tiek tuos, kurie parūpina žaliavų, tiek kokso supirkėjus, taip sujudindami visą grandinę; pagaliau, kaip paaiškėjo, gali paprasčiausi dingti realizavimo galimybė. Dalykas tas, kad nepriklausomomis pasiskelbusiose „respublikose“ gamyba visada buvo pati silpniausia grandis, nes darbas bet kurią akimirką gali tiesiog imti ir sustoti.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Netoleruotina moraliniu požiūriu

Per Naujuosius metus DLR atsitiko šis tas neįprasto: sausio 2 d. grupė jaunuolių nutarė linksmai ir nestandartiškai atšvęsti šventes. Taigi, prie minios, susibūrusios Lenino aikštėje šalia pagrindinės Donecko eglės, privažiavo vilkikas. Prie jo buvo pritvirtintas nuotaikingai išpieštas „kurortinis“ pripučiamasis baseinas, pripildytas šilto vandens. Vandenyje pliuškenosi pora jaunuolių, o likusieji buvo susibūrę aplinkui. Jie linksminosi ir filmavo tai, kas vyko.

Drąsių, bet nepiktybinių jaunuolių kompanija buvo surasta ir demonstratyviai nubausta. Vilkiko savininkui teko sumokėti baudą.

„Respublikos teritorijoje tebevyksta kariniai veiksmai, todėl tokio tipo antipilietinio elgesio apraiškos moraliniu požiūriu – netoleruotinos!“ – rašoma DLR vidaus reikalų ministerijos Centro ryšiams su visuomene pateiktoje ataskaitoje.

Galima pasvarstyti, kas gi papiktino valdžią – maudynės, lengvabūdiška pripučiamojo baseino išvaizda, ar tiesiog „nesankcionuota provokacija“. Į bet kurį laisvos valios pasireiškimą čia žvelgiama su nepasitikėjimu.

Kolektyvinė nepriklausoma pasiskelbusios „respublikos“ valdžia diegia ypatingą „rusiškojo pasaulio“ moralę, moko kuklumo, baudžia už bet kokią nesuderintą iniciatyvą. Kita vertus, konservatyvumas, nuolankumas ir iniciatyvos stoka „respublikoje“ likusius privačius verslininkus gali tiktai sužlugdyti.



Užsidaryti per dieną – normalu

Su sąlyga, kad bus išlaikytas anonimiškumas, „Spektr“ pavyko pabendrauti su buvusiu Ukrainos VRM pareigūnu, tapusiu verslininku DLR.

Romanas (vardas pakeistas) save laiko labai apdairiu žmogumi: iš VRM jis pasitraukė pačiu laiku – prieš pat ginkluotą konfliktą šalies rytuose. Dėl šios priežasties jam negalėjo pareikšti pretenzijų nei DLR valdžia (kaip Ukrainos pareigūnui), nei Ukrainos teisėsaugininkai (kaip asmeniui, nė dienos nepraleidusiam DLR VRM struktūrose).

Vis dėlto Romanas ir toliau galėjo naudotis abipus skiriamosios linijos veikiančiose institucijose ir migracijos tarnybose turėtais ryšiais, o individualų verslą jis pradėjo nuo prekybos ukrainietiškais popieriniais leidimais kirsti kontrolės punktais nužymėtą liniją (jie atsirado 2014 metais ir buvo išduodami Ukrainos VRM rajoninio centro pastate Didžiojoje Novosilkoje – Ukrainos kontroliuojamoje Donecko srities dalyje).

<span style="color: #ff0000;">Imperijos šukės.</span> Blogo ženklo iš Rusijos sulaukę Donecko gyventojai: pradėta taupyti mūsų sąskaita
© Stopkadras

Šis verslas peraugo į pensininkų aptarnavimo tinklą: Romanui pavaldūs žmonės tvarkė dokumentus ir išrūpindavo pensijas kontroliuojamose teritorijose gyvenantiems senyvo amžiaus žmonėms be būtinybės išvažiuoti iš Donecko arba Makijivkos.

„Kartais tekdavo pakentėti: kokia nors senutė iš baimės, kad negaus pensijos, po dešimt kartų per dieną skambindavo. Tokiame versle net 20 proc. žmonių, savaime aišku, buvo sukčiai, bet būtent mes siekėme susikurti tinkamą reputaciją. Mūsų telefonus, kaip patikimus, žmonės dalijo vieni kitiems. Reikalas, aišku, buvo sudėtingas, tačiau pelningas“, – pasakojo jis.

Romano vadovaujami žmonės Ukrainos pensijų fonde įformindavo visus „persikėlusiųjų“ dokumentus, išspręsdavo visus klausimus, susijusius su socialinių tarnybų patikromis, išiminėdavo pinigus iš bankomatų, naudodami pensininkų korteles, kad jiems nereikėtų leistis į varginančias ir kartais pavojingas keliones per kontrolės punktus.

Vis dėlto vieną dieną Romano išplėtotas verslas žlugo dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių: 2017 metais Ukrainoje pradėjo veikti elektroninė duomenų bazė, kurioje buvo registruojami skiriamosios linijos kirtimo atvejai, todėl su pensija susijusių reikalų tvarkymo arba kortelės patvirtinimo banke fakto teisėtumą atsirado galimybė patikrinti pagal informaciją apie konkretaus pensininko važiavimą pro kontrolės postą. Negana to, norėdamas išsaugoti „persikėlusiojo“ statusą, pensininkas privalėjo ne rečiau kaip kartą per 60 dienų pats asmeniškai kirsti skiriamąją liniją.

Begalei tarpininkų „apeiti“ pasieniečių naudojamą bendrą elektroninę duomenų bazę buvo tiesiog neįmanoma. Tam tikram skaičiui senyvo amžiaus, ligotų arba dėl politinių priežasčių išvykti negalinčių pensininkų tarpininkai „pardavinėjo“ galimybę neišvykti už DLR kontrolės punktų saugomos linijos, tačiau dėl priemonių, pavertusių tą liniją funkcionuojančios valstybinės sienos analogu, šitokia „prekė“ nebegalėjo egzistuoti.

Romanas galiausiai įsidarbino vadybininku kito asmens privačiame versle, o darbą patobulintos pervažiuojamosios linijos sąlygomis perėmė kiti „kovotojai“ – pervėžėjai. Be tų, kurie pervežinėjo žmones, radosi nemažai perpardavinėtojų.

„Pats turėjau parduotuvių Horlivkoje. Užsipirkdavau Konstantinovkoje, tada su produktais ir buitine chemija automobiliu važiuodavau pro Majorską, pristatydavau krepšius į parduotuves ir važiuodavau atgal“, – apie tai, kaip užsiimdavo verslu 2019 metais, pasakoja verslininkas Ruslanas Zacharovas.

Konstantinovką ir Horlivką skiria maždaug 60 kilometrų. Tai beveik standartinis atstumas tarp Ukrainos kontroliuojamų ir nekontroliuojamų miestų abipus KPVV (kontrolinio įvažiavimo ir išvažiavimo punkto). Automobilius, kasdien kursavusius tarp Kurachovės, Konstantinovkos arba Volnovachos ir Donecko su Horlivka, buvo galima skaičiuoti tūkstančiais. Šis verslas taip pat užsiraukė ir tai taip pat įvyko per vieną dieną – 2020-ųjų kovo 16-ąją, po KPVV linijos uždarymo.
Su KPVV susijęs verslas visada buvo laikytas rizikingu. Deja, ne ką geriau DLR galima pasijusti ir veikiant pagal pakankamai konservatyvią verslo strategiją.

Akivaizdžiai nepasiteisino pavienių verslininkų planas „pralaukti karą“. Septintaisiais konflikto metais Donbase tapo aišku, kad, pavyzdžiui, prekybos srityje ėmė dominuoti tie verslininkai, kurie, neatsižvelgdami į nieką, ėmėsi veiklos ir ją plėtojo.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

„Mūsų turgų DLR nacionalizavo kartu su iki karo išsipirktomis vietomis. Mano darbo vieta dabar – turguje, o DLR įgaliotu direktoriumi, beje, tapo buvęs Donecko SIZO (tardymo izoliatoriaus) viršininkas Igoris Trubicynas, – pasakojo su „Spektr“ korespondentu bendravusi Tatjana, prekiaujanti Donecko Kalininsko turguje. – Žmonės ateina ir skundžiasi aukštomis kainomis. O kodėl gi tos kainos tokios? Anksčiau juk viską iš Charkovo atsiveždavome! Dabar gi turime brangias rusiškas prekes. Prisidėjo ir stambių konkurentų atsiradimas netoliese. Štai „Fabriką“ (naujos didelės universalinės parduotuvės pavadinimas) atidarė netoli Centrinės universalinės parduotuvės. Prekiauti pradėta ir sandėliuose, esančiuose šalia statybinių prekių parduotuvės „Oldi“: ten dabar ir didmeninė, ir mažmeninė prekyba vyksta. Dabar aplinkui – vien parduotuvės. Vyksta intensyvi prekyba! O žmonių ir pinigų nepadaugėjo, bet galima arba patalpose, kur šilta, vaikščioti, arba pas mus, gatvėje! Pas mus viskas tiesiog genda.“

„Legalūs smulkūs verslininkai kaip dirbo, taip tebedirba. O kas jiems? Skudurų iš Rusijos prisiveža, o tada sėdi ir prekiauja, – bando išaiškinti susidariusios padėties esmę Kirilas, kosmetika prekiaujantis didmenininkas iš Donecko. – Nuo tada, kai buvo uždaryti kontrolės punktai į Ukrainą, jų situacija, žinoma, pablogėjo – juk iš tenai jie pigesnių prekių gaudavo. Bet jie jau seniai skundžiasi: jiems su kiekvienais metais vis blogiau ir blogiau, jie jau prieš trejetą metų verkti pradėjo. Pats turiu partnerių Toreze, Snižnėje bei kitur ir pamenu, kad dar prieš porą metų, artėjant Naujiesiems metams būdavo tiesiog gerai! Dabar gi viskas apgailėtina. Paprastai turėdavau po tūkstantį 70–80 rublių vertės užsakymų ir važinėdavau po apylinkes, kartą per savaitę išvežiodavau prekes. Dabar tokio dydžio užsakymas susidaro kartą per mėnesį, todėl prekyba sustojo! Taigi, darausi rusišką pasą, ketinu dingti iš čia ir užsidirbti. Susikaupė skolų, tad neturiu kitos išeities.“

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Višta dar tik peri, o boba jau su keptuve

Didžiajai daliai verslininkų Donecke nelengva. Mokių klientų iš „elitinių“ sluoksnių – nedaug, todėl visiems neužtenka. Patikinta, kad bus išlaikytas anonimiškumas, su „Spektr“ sutiko pasikalbėti kirpėja iš vieno populiariausių Donecke veikiančių grožio salonų. Būtina pasakyti, kad dar iki karo Karina turėjo puikios meistrės reputaciją.

„Trumpas vyriškas arba moteriškas kirpimas pas mus kainuoja 500 rublių (maždaug 5,30 euro). Tai nėra aukščiausia kaina mieste. Kai kur ima 800 arba 1 000 (10,60 euro). Moteriško kirpimo kainą lemia plaukų ilgis. Gali būti 500, 650 ar 900. Juk pasitaiko tokių undinių, kurioms ir šampūno daugiau prireikia, ir džiovinimas ilgiau trunka! Su dažymu – 2 000–2 500 (21,00−26,50 euro). Turint omenyje, kad dažau dažais, kuriuos pirkdama pati sumoku 450 rublių už tūtelę, tai tiesiog juokinga, bet kelti kainos niekaip neišeina!“

Net naujametinių švenčių laikotarpiu, per kurį Karina paprastai užsidirbdavo, šįsyk teko nusivilti.

„Kaip sakoma, višta dar tik peri, o boba jau su keptuve, – juokauja Karina, prisimindama praėjusias šventes. – Visada laukdavau Naujųjų metų, nes tikėdavausi padoriai užsidirbti, bet šiemet taip nebuvo. Anksčiau moterys ateidavo darytis šukuosenų, tinkamų vakarėliams, įmonių šventėms. Dabar gi viskas pagal planą – vien damos su per 2 centimetrus ataugusiomis plaukų šaknimis. Taupo žmonės – ir vyrai, ir moterys. Nėra to šventinio ažiotažo, koks būdavo anksčiau. Tik vieną šukuoseną įmonės Naujųjų metų šventei teko padaryti. Mano kolegė padarė dvi. Ir tai viskas!“

„Iš kur šioje nuostabioje šalyje pinigai? – klausia Karina. – Tik iš baudų! Mokesčius turėjau deklaruoti iki 19 dienos, deja, diena pavėlavau ir gavau 500 siekiančią baudą. Už antrą dieną laukia – 2 500, už trečią iš eilės – 4 500. Priežastis nesvarbi – svarbiausia, kad trečia diena.“

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Vis dėlto Karina blaiviai vertina ir pranašumus, teikiamus viską kontroliuojančio valstybės režimo. Pavyzdžiui, „praktiškai nereikia mokėti“ už vaikų darželį – iš tėvų pakanka vos 100 rublių ūkiniams reikalams, o vaikų maitinimu, auklėtojų algomis ir net naujametinėmis dovanomis pasirūpina „nuostabi šalis“.

Karina taip pat žino, kad nemokamas maitinimas tiekiamas ir mokyklose bei ligoninėse, ir tai yra rusiškų jėgų padedamo dabartinio režimo pastangų rezultatas.

Karina gyvena nuomojamame bute miesto centre, kadangi jos namai Donecko pakrašty buvo sugriauti per 2014 metais vykusias kovas. Buitiniu lygmeniu „nuostabi šalis“, kaip ji pati ironiškai pavadino DLR, ją tenkina.

Todėl, kad čia galima „jaustis laisvai“. Kalbėdama apie laisvumą, ji turi omenyje laisvę nuo karantino, įvesto dėl COVID-19 plitimo. Pasakojimų apie griežtus ribojimus Maskvoje ir Kijeve Donecko gyventojai klausosi su šypsena. Juk čia dėl pandemijos nė karto nebuvo uždaryta nė viena įmonė – nei valgykla, nei grožio salonas, nei prekybos centras ar bet kuri gamykla.

Bet kam kalbėti apie verslą, kai net naujametinėms šventėms (kuriose damos iš taupumo pasirodė be iškilmingų šukuosenų) Donecke buvo taikytas vienui vienintelis apribojimas – nuo 23.00 val. prasidedanti komendanto valanda.

Gimtąjį valstybinį darinį Donecko gyventojai dažnai įvardija panaudodami įvairius stilistiškai neutralius eufemizmus, tokius kaip „jauna respublika“, „nuostabi šalis“ arba, kažkodėl nebeegzistuojančios socialistinės Vokietijos dalies garbei, GDR (VDR). Ten, kur 2014 metais nukrito Malaizijos lėktuvas, ant sienų matyti užrašai FRG (VFR), tik šiuo atveju tai – Grabovo kaimo federacinė respublika. Štai toks tad juokas iš 2014-ųjų.

Su sąlyga, kad bus išsaugotas anonimiškumas, į „Spektr“ klausimus sutiko atsakyti verslininkas iš Makijivkos Andrejus, dar karo pradžioje turėjęs „aikštelę“ – taip vietiniai vadina juodojo metalo laužo supirkimo punktus.

„Šiuo momentu „aikštelės“ superka laužą po 5, net po 4,70 rublio už kilogramą. Kaina tiesiog niekinė! <...> Kai kur laužas priimamas ir po 6 rublius, bet čia užsidirbti neįmanoma. Savo „aikštelę“ uždariau – nematau prasmės tuo užsiimti“, – sakė Andrejus.

Reikia turėti omeny, kad išvežti metalo laužą į Rusiją eiliniams DLR verslininkams uždrausta, o vietiniai metalurgijos sektoriaus dalyviai, besiverčiantys metalo laužu, nevykdo veiklos arba dirba su pertrūkiais. Lygiai taip pat griežtai ribojamas ir bet kokios įrangos išvežimas į Rusiją. Perkelti savo veiklą į verslui palankesnę terpę už valstybinės sienos tiesiog negalima jokiomis aplinkybėmis.

„Gyvas dar, aišku, medikamentų verslas. Plintant šitam koronavirusui eilės vaistinėse ilgesnės negu prekybos centruose. DLR gerai laikosi vaistinės. Taip pat klesti pervėžėjai. Užsidirba ir tie, kurie išgrynina pinigus. Štai šios trys kryptys perspektyvios. Prekeiviai, ypač tie, kurie pardavinėja maistą, be to, turi kokį nors punktų tinklą, savaime aišku, taip pat kažkaip verčiasi. Aš „aikštelę“ likvidavau, sukaupiau šiek tiek pinigų ir mąstau, kaip į „išgryninimą“ patekti“, – reziumuoja Andrejus.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Šimtas eurų už 10,5 tūkst. rublių privertė praregėti

Globaliu mastu Donecke niekas nepasikeitė: nuo 2014 metų čia nėra oro uosto, nevažinėja keleiviniai traukiniai ir, į ką ypač svarbu atsižvelgti, neveikia civilizuota bankų sistema.

Donecko teritorijoje nėra nei su pasauliu susietos bankų sistemos, nei pašto, nei tarptautinių mokėjimų sistemų atstovybių. Gimtuosiuose namuose likusiems iniciatyviems žmonėms, neužimantiems jokių pareigų valstybinėje tarnyboje, daugiausia užsidirbti pavyksta iš finansinių operacijų su kortelėmis.

Galimos dvi veiklos kryptis: pinigų išgryninimas naudojant Rusijos bankų korteles, priklausančias tiems, kurie išvyksta užsidirbti, ir pinigų išėmimas naudojant korteles, išduotas Ukrainos bankų, kuriuose kaupiamos Ukrainos pensininkų lėšos.

Donecke kiekviename žingsnyje galima pamatyti užrašą „Valiutos keitykla“. Užėjus į taip pasivadinusią įstaigą tikrai pavyks sulaukti pagalbos, pavyzdžiui, išsikeisti bet kurią valiutą, tiesa, pagal savotišką vietinį kursą. DLR galima užsidirbti visiškai nesunkiai, greitai, čia ir dabar, tik geriausia – dieną, iki komendanto valandos.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

„95 proc. vietinių, išlaikomų užsidirbti išvykusių artimųjų, turi tik Rusijos „Sberbank“ korteles, – aiškina verslininkas iš Donecko Andrejus. – Kodėl? Todėl, kad pervedant iš vienos tokios kortelės į kitą anksčiau nebuvo taikoma jokių mokesčių! Vyras gali dirbti ne tik Rostove prie Dono, bet ir Jakutske ar Vladivostoke. Svarbiausia – turėti dvi korteles: vieną – šeimai, kitą – sau. Alga, atsirandanti Rusijos „Sberbank“, pervedama Donecke likusiai šeimai, bet jai pinigus reikia skubiai išsigryninti. Kaip tai padaryti? Elementariai! Pas mus, kaip ir anksčiau, veikia valiutos keitimo punktai, teikiantys galimybę atlikti operacijas su bet kokiomis kortelėmis – tiek su „Sberbank“, tiek su bet kuria kita. Pagrindinė sąlyga – bankas turi atsiųsti žinutę. Žmogus darbuotojui paduoda kortelę, šis ją įstato į aparatą, kad išimtų pinigų arba pervestų juos į kokią nors savo kortelę, o Vladivostoke esančiam vyrui iš banko atsiunčiamas patvirtinimo kodas. Jis bet kokiu metodu persiunčia žinutę žmonai ir viskas sutvarkyta! Punkte už tokią operaciją paprastai paimami 4–6 proc. Iš kokio nors neišmanėlio ir 10 proc. gali būti paprašyta. Jokių kainoraščių juk nėra – viską lemia kliento išvaizda ir sumos. Jei išimamas paskutinis tūkstantis, daugiau nei 40 rublių niekas nepaprašys, bet jei žmogus atvyksta neprastu automobiliu ir nori išsiimti 200 arba 300 tūkstančių, iš jo galima paimti daug daugiau ir jam tai nelabai ką reikš.“

„Norintiems išsigryninti pinigus, kiekviename Donecko rajone yra stambių įmonių ir tokių smulkių žaidėjų kaip aš. Pastarieji dirba per skelbimus socialiniuose tinkluose. Ten jų daug. „Išgryninsiu! Išgryninsiu!“ – tęsia Andriejus. – Aš, pavyzdžiui, du mėnesius čia, Donecke, sėdėjau karantine (pagrindinis Andriejaus verslas yra Rostove prie Dono, bet jam teko užsisėdėti namuose pačiu sudėtingiausiu Rusijos karantino metu, – aut. past.). Su savimi turėjau 200 tūkst. rublių ir paskelbiau skelbimą: „Išgryninsiu už 5,5 – 6 proc.“. Vienas žmogus atvyko pas mane į Donecką, pasiėmė tuos 200 tūkstančių, o savo pinigus permetė man į „Sberbank“ kortelę: štai 3800 – 4000 rublių jau ir uždirbau!“

Andriejus leidiniui „Spektr“ pasakojo, kad grynieji pinigai iš Rostovo prie Dono per sieną atgabenami pėsčiomis. Pasienio punkte „Uspenka“ yra trumpas pėsčiųjų praėjimas vietos gyventojams. Jame tikrinamos rankinės, bet kūno niekas nečiupinėja, o metalo detektoriai pinigų nefiksuoja. Penkių žmonių kompanija vyksta pakaitinėmis mašinomis – viena iki pasienio punkto, kita – po jo. Svarbiausia, per sieną eiti pėsčiomis, nes mašiną gali pervaryti per skenerį, o žmogaus – ne.

„Kursas Donecke ir, svarbiausia, pirkimo bei pardavimo skirtumas, labai skiriasi nuo Rostovo prie Dono, – aiškino „verslininkas“. – Kai pirmą kartą Donecke pamačiau, kad euras pardavinėjamas už 105 rublius – 100 eurų už 10 500 rublių – man tiesiog akys atsivėrė! O priduodi už 87! Donecke įprasta marža siekia 14, 16 ar net 17 rublių. Turint galvoje, kad Rostove eurą galima nusipirkti už 93 rublius, skirtumas gaunasi milžiniškas (pastaruoju metu rublis sustiprėjo, ir euro kursas šiek tiek sumažėjo, – aut. past.). Žmonės blokados sąlygomis, kai negalima nuvykti į Ukrainą, uždirba dar ir iš šios veiklos – nusiperka Rusijoje eurų ir čia juos perparduoda dideliais kiekiais pažįstamiems, ne per valiutos keityklas“.

Tai savotiškas šių laikų DLR bruožas: dauguma verslininkų renkasi greitą verslą su minimaliomis pradinėmis investicijomis ir, įgyvendindami savo projektus, visuomet atsižvelgia į „atsitiktinį artilerijos sviedinį“.

„Suprantate, mano pakavimo mašina su visa papildoma įranga kainuoja 10 tūkst. eurų. Cechas yra nuomojamas, o nuomos kaina priklauso nuo mėnesio rezultatų. Pakuotes užsakinėju su apmokėjimu gavus prekes. Man reikės pusės metų, kad normaliai įsibėgėčiau, ir kai pirmą kartą ateis manęs nugręžti, aš bet kokiu atveju nepatirsiu jokių nuostolių“, – taip su pasitikėjimu savo verslo strategiją dėstė senas bičiulis iš Donecko, kuris gimtajame mieste nusprendė pakuoti mažmeninei prekybai skirtas bakalėjos prekes.

Jis yra prorusiškai nusiteikęs žmogus, bet kariauti nėjo, nors apsišaukėlišką „respubliką“ pripažino ir dabar bando joje gyventi bei auginti vaikus. Jis net pats nepastebi, kaip kalbėdamas apie būsimus jėgos struktūrų, biurokratų ar tiesiog kažkokių kriminalinio pasaulio atstovų bandymus sužlugdyti jo verslą, vietoje žodžio „jeigu“ vartoja žodį „kai“. Verslas turi būti greitas ir nebrangus, bet be apsaugos vis tiek neišsiversi?

Panašu, kad finansinės operacijos DLR vis dėlto yra geriausias variantas.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

„Maskvoje už tokius pinigus net kavos nenusipirksi!“

Gyvenimas Donecke – tai veikiau saga apie išgyvenimą dirbtinai sukurtomis aplinkybėmis. Tarp tokių galima paminėti neįtikėtinus komunalinių paslaugų įkainius ir praktiškai nemokamus vaikų darželius bei mokyklas, pokalbius apie produktų kainas, „Kaip Rostove, tinkle „Magnit“, taip pat beveik nieko europiečių akimis nekainuojančią degtinę.

Už 20 eurų Donecke galima nusipirkti kepalą duonos (21 – 26 rub. (0,25 euro)), 1 kg bulvių (40 rub.), 1 kg ryžių (100 rub.), pakelį makaronų (70 rub.), 180 g sviesto (120 rub.), pakelį (900 g) cukraus (55 rub.), 0,5 l grietinės (120 rub.), 1 l kefyro (55 rub.), 1 l augalinio aliejaus (105 rub.), 0,5 kg vištienos (240 rub.), 0,5 kg kiaulienos (370 rub.)1 kg lašinių (300 rub.), 20 kiaušinių (140 rub.), 2 kg persimonų (220 rub.), 2 kg mandarinų (100 rub.) ir 0,5 l butelį degtinės (120 rub.).

2021 metų vasario 22 dieną oficialus euro supirkimo kursas valstybiniame Centriniame respublikos banke buvo 89,5 rublio už 1 eurą, pardavimo – 93 rubliai už 1 eurą.

Neblogos kokybės vietinė degtinė dabar kainuoja 120 rublių (iki 1,3 euro) už 0,5 l butelį, ir tai yra ne ką blogesnis vietos gyvenimo ypatumų indikatorius. DLR ir LLR atiteko likerių „Olimp“ ir „Luga-Nova“ fabrikai, tiekę produkciją visai Ukrainai, tačiau Ukrainos nekontroliuojamoje teritorijoje neatsirado nė vienos įmonės, kuri gamintų maistinį spiritą vietos degtinei. Dabar spiritas vežamas iš Rusijos, o akcizus alkoholiui nustato vietos valdžia – prieš pora metų normalios kokybės vietos degtinė šiame rajone kainavo 70 rublių. Dabar šis „užstalės indeksas“ ryškiai pakilo.

Komunalinės paslaugos DLR nuo vasario 1 dienos taip pat pabrango 20 proc. Tačiau šį pabrangimą pastebi ne visi. „Mes tiesiog atidedame komunaliniams kažkokią sumą, pavyzdžiui, iki 1 tūkst. rublių mėnesiui, ir pamirštame šią problemą, kaip neesminę“, – leidiniui „Spektr“ apie savo trijų kambarių butą pasakojo mokytojų šeima. Pinigus skaičiuojantiems kaimynams už standartinį dviejų kambarių butą iki pabrangimo tekdavo mokėti 850 rublių (iki 9 eurų pagal vietinį kursą) per mėnesį – už viską!
Vienu metu, 2014 metais, mokesčių už komunalines paslaugas apskritai niekas nerinko, o dar visai neseniai už butą miesto centre reikėjo mokėti iki 500 rublių (iki 5 eurų).

Šias kainas DLR buvo paveldėjusi iš Ukrainos. Tokios kainos buvo 2014 metų pradžioje, kai grivinos kursas dolerio atžvilgiu buvo 1 prie 8. Tuomet jas padaugino iš dviejų (realus grivinos kursas rublio atžvilgiu buvo 1 prie 2,5) ir pavertė rubliais.

Tai nulėmė savotišką fenomeną: iki dabartinio pabrangimo rusiškos dujos gyventojams kainavo 2,6 rublio už 1 kubinį metrą. Kijevui pavaldžiose teritorijose šiuo metu dujos kainuoja 6,99 grivinos už 1 kubinį metrą (beveik 19 rublių), o tai yra beveik 7 kartus brangiau, negu Donecke.

Dabar, kai kainos pakilo, dujos DLR gyventojams kainuos 3 rublius už 1 kubinį metrą, o kaimyninėje Rusijos Rostovo srityje tos pačios rusiškos dujos žmonėms pardavinėjamos už 6,51 rublio. Taigi, rusams dujos kainavo 2,5 karto brangiau, negu DLR gyventojams. Dabar toks disbalansas buvo šiek tiek pakoreguotas.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Iš karto visam spektrui paslaugų pakilusias kainas gyventojai vertina nepalankiai. Pirmaisiais kartais tarifai didėjo tik tokioms paslaugoms, kaip šiukšlių išvežimas – sferoje, kur beveik nėra jokios „rusiškos“ dedamosios. Pakeltos kainos iš Rusijos atvežamoms dujoms visiems tapo blogu ženklu, kad „pradėta taupyti mūsų sąskaita“.

Be to, tokios kainos – nors jos tiek rusams, tiek europiečiams atrodo labai mažos – gula ant labai mažas pajamas gaunančių gyventojų pečių. Daugeliui vietos gyventojų mokesčiai už komunalines paslaugas sudaro labai didelę dalį visų jų išlaidų.

Kainos Donecke yra žemos ne tik dėl to, kad yra dirbtinai sulaikomos, bet ir dėlto, kad gyventojai neturi perkamosios galios – kol ji maža, įkainių paslaugų sferoje ne itin užkelsi.

„Pas mus „Golden Lion“ verslo pietūs kainuoja 200 rublių, o dar geresniame „Barberry“ – 250 rublių! Kai per susirinkimus pasakau šias kainas maskviečiams, jie tiesiog žvengia, juk Maskvoje už tokius pinigus net kavos nenusipirksi, o pas mus gali pavalgyti skanius pietus su pirmu, antru ir trečiu patiekalu“, – pasakojo aukšto rango DLR pareigūnas.

„Golden Lion“ yra garsus Donecko restoranas, įsikūręs tiesiai priešais Lenino aikštę. Savo laiku jis pagarsėjo po Čempionų lygos rungtynių su Glazgo „Celtic“: priblokšta žemų viskio kainų, dalis škotų sirgalių pasiliko šiame restorane iki ryto ir pavėlavo į atgalinį lėktuvo reisą namo. Dabar restorane „Golden Lion“ škotų nebebūna, bet pigūs kompleksiniai pietūs, alus ir viskis – tebėra.

Žmonėms, turintiems pinigų, Doneckas yra labai patogus ir skanus miestas. Vietos turtuoliais galima tapti tuomet, jei vienam šeimos nariui tenka maždaug 25 tūkst. rublių. Tokių žmonių paslaugoms veikia privatūs vaikų darželiai, išliko gana neblogo lygio mokyklų, jie gali rinktis iš daugybės smarkiai atpigusių – maždaug šešiskart pigesnių, skaičiuojant doleriais – butų miesto centre.

Tik Donecko nekilnojamojo turto agentai turi ypatingą butų tipą – „su šlepetėmis“. Taip vadinami vietos elito 2014 metais palikti būstai, kurie dabar pardavinėjami tokie, kaip buvo palikti: su gerais baldais, buitine technika, kosmetika vonios kambaryje ir visais kitais likusiais daiktais – net su buvusių šeimininkų šlepetėmis prie įėjimo.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Donecke taip pat pigiai civilizuoto pasaulio akimis kainuoja odontologų, kosmetologų ir elitinių grožio salonų paslaugos.

„Aš nežinau tikrųjų kainų. Man produktus iš netoliese esančios parduotuvės atveža vairuotojas – labai patogu. Šeimininkė ima bulves ir kitas daržoves kaip sau, man paskambina, pataria, ką skanaus nusipirkti, – aiškino DLR pareigūnė Marina. – Pas mus atsirado daug elitinių produktų. Makijivkoje, be mahanos (šiame Donecko srities mieste gyvenanti totorių diaspora visuomet garsėjo ypatinga arklienos dešra, – aut. past.), dabar galima įsigyti natūralios vytintos mėsos – po 500 rublių už kilogramą. Ir dešrą labai neblogą ten pat perku – po 300 rublių už vienetą“.

Pastaruosius pusantrų metų mano draugai verslininkai iš Donecko vaišina mane minkštais itališkais sūriais – jų išorė turi būti minkšta, o vidus – beveik skystas. Šiuos sūrius jie perka vietos verslininkų sūrių parduotuvėje prekybos centre „Doneck Siti“ ir moka už juos nuo 800 iki 1000 rublių už kilogramą. Šie sūriai gaminami vietoje, DLR.

Skirtumą tarp buratos ir sūrio caciotta vietos gurmanai žino jau pastaruosius pora metų. Palyginus nepigi vietos sūrinė netgi sukūrė savo „Telegram“ kanalą, kur turi 103 sekėjus.

Ne komendanto valandomis Donecke galima daug ką nuveikti. „Kai supratau, kas Donecke yra uždaryta, pradėjau ieškoti variantų, kaip čia būtų galima komfortiškai egzistuoti, ir susiplanavau savo gyvenimą taip, kad jis būtų maksimaliai naudingas“, – kalbėjo žmogus, kurio Ukrainos teritorijoje laukia baudžiamoji byla už terorizmo finansavimą.

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Pats brangiausias metinis abonementas viename iš geriausių miesto sporto centrų, turinčiame baseiną ir SPA zoną, kuriame iki karo netrūko dolerinių milijonierių, dabar kainuoja 45 tūkst. rublių (480 eurų). Tai neįsivaizduojama prabanga daugumai dabartinės DLR gyventojų.

Buvę Donecko gyventojai, po kelių metų pertraukos iš Kijevo ar Jekaterinburgo atvykę aplankyti savo palikto buto, iš karto pastebi neįprastus naujojo laikmečio atributus, kurių vietos gyventojai jau seniai nebepastebi, pavyzdžiui, DLR vėliavas, kurios vietos valdžios nurodymu, turi kabėti kiekvienoje prekybos vietoje.

Didžiulė Ukrainos statybinių prekių tinklo „Epicentr“ parduotuvė dabar turi naują iškabą su nauju pavadinimu „Galaktika“. Prancūzų prekybos centras „Auchan“ dabar vadinasi „Sigma Lend“, o „Metro“ virto „Most“.

Reklamos subtilybes suprantantis žmogus iš karto atkreipia dėmesį į iškabas: jos paprastos, nebrangios ir neįmantrios. Dažniausiai tai būna tiesiog paprastas užrašas iš plėvelės ant plastikinio tento. Su neoninėmis iškabomis ir sudėtingomis reklamos konstrukcijomis komercinėje sferoje jau seniai nesiterliojama. Didžiulės formos sutinkamos tik politinės agitacijos srityje, bet po to kabo išblukusios metų metais.

O pats sėkmingiausias vietos prekybos centrų tinklas, atsiradęs jau kariniu laikotarpiu, puikuojasi pačiu paprasčiausiu pavadinimu – „MOLOKO“ (liet. „Pienas“). Jis iš karto tapo vietos anekdotų taikiniu: „Skelbimas: „DLR miestuose nuomai reikalingas didžiulis prekybinis plotas centre“.

Pirmasis komentaras: „Moloko“, čia vėl jūs?!“

Spektr. Press nuotr.
Spektr. Press nuotr.

Šį tinklą įkūrė iki karo veikęs pieno produktų prekės ženklas „Herkules“, ir pastaruoju metu tai yra vienintelis tinklas, aktyviai plečiantis savo veiklą.

Senbuvį Donecke iš karto galima atskirti iš tokių kalbų: „Girdėjau, pirmadienį mieste buvo grūstys! Pažiūrėk, kiek automobilių – gyvenimas po truputį sugrįžta!“

Tačiau šis gyvenimas kažkoks nudėvėtas, aptriušęs ir laikinas...

„Suprantate, daugelyje įmonių paskutinės investicijos buvo daromos kažkur 2012 metais, o laikas bėga, ištekliai senka, sienos uždarytos, – su liūdna šypsena „Spektr“ žurnalistui sakė patyręs Donecko verslininkas. – Tačiau visa kita... Štai, paragaukite mėsos – ji skani, degtinė šalta, šalimais artimieji, ko dar reikia?“

Kaip gyventi namuose, nepaisant bet kokių „nemalonumų“, yra vienintelis dalykas, kurio moko dabartinis Doneckas.


46