Minsko derybų grupė, užsiimanti konflikto Rytų Ukrainoje sureguliavimu, sutarė nuo birželio 24 iki rugpjūčio 31 dienos Donbase paskelbti „duonos paliaubas“ pasėlių derliui nuimti. Tačiau niekas per daug nesitiki, kad paliaubos bus sėkmingos. Juk vien 2017 metais buvo jau trys „didelės paliaubos“ ir nė vienos jų neatnešė taikos, rašo spektr.press.

Donbase ir dabar teoriškai galioja „neribotos“ paliaubos, birželio 1-ąją paskelbtos Vaikų gynimo dienos proga. Griežtos paliaubos tada tęsėsi vos vieną dieną ir birželio 6-7 dienomis baigėsi galingu mūšių protrūkiu Luhansko kryptimi, netoli Želoboko gyvenvietės.

Birželio 21 dieną specialios ESBO stebėjimo misijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Chugas Donbase susiklosčiusią karinę situaciją pavadino katastrofiška.

A. Chugas pažymėjo, kad ESBO stebėjimo misija ugnies nutraukimo režimo pažeidimus „kai kuriomis naktimis skaičiuoja šimtais ar net tūkstančiais“.

Pareiškimas nuskambėjo incidento, kai buvo atsisakyta įleisti ESBO patrulį į Pikuzų (Kominternovo) gyvenvietę prie Mariupolio, fone.

Atsisakymo priežastis – dar neišminuota vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ („DLR“) ginkluotų grupuočių kontroliuojamo kelio dalis. Tą dalį, už kurią atsakė Ukrainos Ginkluotosios pajėgos, išminuoti spėjo – tai ESBO atstovas pabrėžė.

Pikuzų gyvenvietė susigrąžino savo seną graikišką pavadinimą visai neseniai, ir tai tik ukrainietiškuose žemėlapiuose. Tačiau ją kontroliuoja „DLR“ ginkluotos grupuotės ir jos toliau gyvenvietę vadina Kominternovu.

Tai viena iš nedaugelio gyvenviečių vadinamojoje „pilkojoje zonoje“, kuri nuo 2016 metų yra kontroliuojama „DLR“. Jos vadovas Aleksandras Zacharčenka specialiu įsaku pajungė ją apsišaukėliškos respublikos Novoazovsko administracijai.

Kominternovo gyvenvietės tarybai visada buvo pavaldi kaimyninė Vodianės gyvenvietė. Dabar tarp gyvenviečių eina fronto linija, o Kominternovas ir Vodianė neretai apšaudomi.

A. Chugas birželio 20 dieną patruliavo gyvenvietėse prie Mariupolio ir susitiko su Sartanos, Talakivkos, Lebedynskės, Pavlopilio, Čermalyko gyvenviečių hromadomis (ukr. kaimo bendruomenė, susirinkimas, red.), kurortinio kaimo Širokij, kurio gyventojai nuo 2015 metų evakavosi į Mariupolį ir Novoazovską, nes jo teritorijoje vyksta mūšiai, atstovais, taip pat Pikuzų gyvenvietės ukrainiečių karinės-civilinės administracijos vadovu.

ESBO specialios monitoringo misijos pirmasis pavaduotojas Aleksandras Chugas (D. Durnevo nuotr.)
ESBO specialios monitoringo misijos pirmasis pavaduotojas Aleksandras Chugas (D. Durnevo nuotr.)

Būtent gyvenviečių tarybų vadovai, susivieniję su vietos ūkininkais, paskelbė atvirą kreipimąsi į visas konflikto puses, kuriame reikalauja derliaus nuėmimo laikotarpiu paskelbti „Duonos paliaubas“. Duonos paliaubų šiuose kraštuose dar nebuvo.

„Mes aptarėme, kokios konkrečiai teritorijos ties fronto linija tiesiogiai paveiktos karinių veiksmų, ir informuosime apie šių žmonių reikalus ir konkrečias žemės ūkio naudmenų ribas, kuriose reikia užtikrinti paliaubas visiems asmenims, nuo kurių priklauso tokių sprendimų priėmimas“, – A. Chugas žurnalistams paaiškino susitikimo esmę specialiu pareiškimu, paskelbtu ant Sartanos kaimo tarybos laiptų.

Tuo pačiu metu A. Chugas neslėpė, kad net jis netiki, kad visos konflikto pusės griežtai laikysis „duonos paliaubų“. ESBO stebėjimo misijos pirmininko pirmasis pavaduotojas buvo neįprastai emocingas ir griežtas.

„Mes reiškiame savo susižavėjimą gyvenviečių vadovybės atstovais ir žemės ūkio produkcijos gamintojais, kad jie nepasiduoda, – praktiškai išrėkė A. Chugas. – ESBO rems bet kokias vietos gyventojų pastangas ir mėginimus organizuoti pafrontės gyvenvietėse taikų gyvenimą ir darbą.“

Vis dėlto, jis neturi iliuzijų, kad situacija „per vieną naktį iš katastrofiškos virs normalia“, kadangi pusės „neturi politinės valios vykdyti tai, ką jos pažadėjo Minsko sutartyje“.

„Spektr“ specialusis korespondentas kalbėjo su susitikime dalyvavusiu Pavlopilio gyvenvietės vadovu Sergejumi Šapkinu:

– Kaime iki šiol visi gyvi, – pasakojo jis. – Tačiau pas mus gegužės mėnesį vaikinas traktoriumi užvažiavo ant prieštankinės minos lauke, ir ši sprogo. Žmogus su marškinėliais gimęs! Mina sprogo ne po traktoriumi, o po priekabą primenančiu barstymo įrenginiu, prikabintu prie jo. Visa tai išlėkė dangun, traktoriaus tik langai nukentėjo, o 34 metų vaikinas net įdrėskimo nepatyrė. Viešpats padėjo, įvyko stebuklas. Tačiau mes daugiau stebuklais nepasikliauname, todėl užsiimame visu tuo: rašome laiškus, susitinkame su ESBO, prašome… Šansų mažai, tačiau vilties yra.

Pavlopolio kaimo seniūnas Sergejus Šapkinas ir Aleksandras Chugas (D. Durnevo nuotr.)
Pavlopolio kaimo seniūnas Sergejus Šapkinas ir Aleksandras Chugas (D. Durnevo nuotr.)

– Kiek išminuoti laukai?

– Tuos, kuriuos dirbame, buvo išminuojami po tris kartus, bet vėl po technika sprogsta. Buvo lietūs, kviečiai iki liemens stovi, o dabar juos bet kokiais kariniais veiksmais, net atsitiktine kulka, sutvatins!

– Daug užsėta?

– Netoli gyvenvietės daugiau nei 600 hektarų užsėjo ir negali dirbti. Aš daug kalbėjau su ūkininkais, siūliau surasti darbo vietas Mariupolio gamyklose, bet tai kitokie žmonės, jie žiūri į gamyklą kaip į nežmonišką monstrą, o su žeme jie kalbasi. Be to, bijo nutraukti verslą – ūkininkai turi po 25–30 hektarų žemės, ėjo iki to ilgus metus, techniką surinko, pavasarį pasiskolino pinigų dyzeliniam kurui, atsarginėms dalims ir sėkloms, mesti visko neįmanoma. Jie galbūt nepražus, tačiau labai stipriai sielojasi – insultai, infarktai. Bet ir žūsta: pernai metais Čermalyko gyvenvietėje vaikinas žuvo sprogus minai, o šiais metais jo šeima – juk tai jo laukas – vėl užsėjo ir dirba. Ką čia pasakysi?

– Mes susirinkome, – tęsia S. Šapkinas, – ūkininkai, kuriamos Sartanos hromados kaimų ir didžiausio vietos žemės ūkio produkcijos gamintojo „Harvest-Holding“ vadovai, ir sukūrėme iniciatyvą „Duonos paliaubos“. Tegul kariškiai „pailsės“ pora mėnesių ir duos galimybę mums padirbėti. Išsiuntėme Normandijos ketvertui ir Bendram paliaubų kontrolės ir koordinavimo centrui Donbase iš abiejų pusių, ESBO, gal dabar A. Chugas iki ko nors prives...

– Ar manote, kad „Duonos paliaubos“ – realios?

– Manau, kad ne. Tačiau jeigu mes nesikreipsime, nekalbėsime, nereikalausime, tai niekada netaps realybe. Mes sėjame grūdus ir manome, kad tai teisinga. Tačiau ESBO atstovai šiandien atvirai pasakė, kad neturime būti naiviais žmonėmis.

Pasak S. Šapkino, iki karo aplink Pavlopilį buvo užsėta 3,5 tūkstančio hektarų žemės, dabar stambi žemės ūkio kontroliuojančioji bendrovė kviečiais užsėjo 617 hektarų ir dar apie 150 – vietos ūkininkai. Kaip paaiškino Povlopilio gyvenvietės vadovas, 2016 metais situacija buvo labiau pakenčiama atsižvelgiant į tai, kad mažiau laukų buvo išminuota ir didžioji dalis žemės buvo užsėta, lyginant su kviečiais, mažiau degiomis saulėgrąžomis.

Karui Rytų Ukrainoje jis yra absoliučiai fenomenalus žmogus, tas S. Šapkinas. Net specialus ESBO atstovas Minsko derybose Martinas Saidikas važiavo į jo Pavlopilį mokytis vietinės patirties.

Čia dažnai svečiuojasi A. Chugas ir visi Vakarų karo korespondentai, bent po kartą, bet į kaimą užsuko. Pavyzdžiui, ESBO, ekonominis pogrupis Minske, Bendro paliaubų kontrolės ir koordinavimo centro Ukrainos ir Rusijos pusės, atitinkamos ministerijos Kijeve iš visų jėgų trečius metus nesėkmingai bando pasiekti, kad būtų atkurtas dujų tiekimas iš Donecko į tas pačias Krasnohorivką ir Marjinką, negali sureguliuoti nepertraukiamo vandens tiekimo į vakarinius Donecko srities rajonus, į Luhansko srities gyvenvietes, o ir į pati Luhanską, o štai mažas Pavlopilis, įsikūręs šalia Mariupolio, visą tą laiką kažkaip gyvena „pilkojoje zonoje“ vieno vienintelio S. Šapkino, kuris sugeba su visais susitarti ir išspręsti daugumą politikams neišsprendžiamų klausimų, pastangomis.

Pavlopilis atsidūrė tarp kariaujančių pusių pozicijų dar 2014 metais. Į gyvenvietę iš abiejų pusių užsukdavo patruliai, kartkartėmis ką nors iš vietinių dar ir sulaikydavo.

Pavlopilyje yra unikali biosferos įmonė – žuvų ūkis, kuriame auginamas eršketų ir didžiųjų eršketų mailius, kuris vėliau paleidžiamas į Azovo jūrą. Programa veikė nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Ji buvo pradėta tada, kai Dono atlajose hidrotechniniai įrenginiai blokavo įprastus eršketų neršimo kelius. 2014 metais veislinės žuvys buvo šeriamos kilkėmis, jos nelegaliai buvo pervežamos per Ukrainos pasienio kontrolės punktus.

Paskui S. Šapkinas pasiekė vietos paliaubas, leidimą eksportuoti, ir netgi sugebėjo organizuoti eršketų ir didžiųjų eršketų patelių evakuaciją į valstybinę įmonę Chersono srityje. Ir 2016 metų vasarą vėl į Azovo jūrą buvo išleista 272 tūkstančiai vienetų mailiaus! Dabar visi galvoja, kaip pateles sugrąžinti namo – į Pavlopilį.

Paskui S. Šapkinas sugebėjo kažkaip susitarti su Ukrainos jūrų pėstininkais, ir tie perkėlė savo pozicijas už gyvenvietės, o Pavlopilis atsidūrė ne niekieno žemėje, apšaudomas iš abiejų pusių, o Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų artimojoj užfrontėj, kas yra daug saugiau.

Paskui jis organizavo gyvenvietėje, į kurią nevažiuoja jokios remonto brigados ir „greitoji pagalba“, savo „meistrų“ grupę iš vietos gyventojų, kurie taiso po apšaudymų nukentėjusius laidus, vietoje gauna už savo darbą pinigais (jie surenkami kiemuose) ir humanitarine pagalba (ją S. Šapkinas, kaip labai aiškiai rašantis dotacijų projektus ir tiksliai atsiskaitantis už visas Vakarų misijas, gauna iš visur).

Elektros energiją gyvenvietė gauna iš Ukrainos už grivinas. Vandenį pumpuoja nemokamai iš neutralioje zonoje, arčiau „DLR“ ginkluotų grupuočių pozicijų, esančio gręžinio. Tam reikiamą siurblį gyvenvietė gavo kaip humanitarinę pagalbą iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus.

Šalia siurblio esantį įžuvintą tvenkinį saugo sargas. „Geras žmogus, nors ir be dokumentų, – ramiai pasakoja S. Šapkinas. – Įdėmiai stebi kamufliažo uniformas vilkinčius žmones ir, jeigu netoli siurblio stato vielines atotampas, jis juos pakerta specialia „katyte“ ant virvės.“

Na, o dujas gyvenvietė gauna... rusiškas, iš Novoazovsko (kontroliuojamo „DLR“) ir moka už jas gyventojai grynaisiais pinigais, rubliais, šešis kartus pigiau nei už ukrainietiškas. Ir Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų jūrų pėstininkų štabe taip pat žino, kad kiaušinienę kepa ant rusiškų dujų, ką „Spektr“ korespondentui jie patvirtino.

Sergejaus Baranovo nuotr.
Sergejaus Baranovo nuotr.

Mokykla po apšaudymo 2014 metais Pavlopilyje nedirba ir vaikai kiekvieną dieną vežiojami į kitą „pilkosios zonos“ kaimą – Talakivką. O štai vaikų darželį S. Šapkinas norėtų atidaryti. Tačiau Ukrainos biudžetinė ikimokyklinė įstaiga negali mokėti pavedimu rubliais už dujas „DLR“.

Pirma, apsišaukėliška respublika neturi visuotinai priimtos bankininkystės sistemos, antra – negali iš principo. S. Šapkinas kreipėsi į Donecko karinę-civilinę administraciją su prašymu apmokėti vaikų darželio katilo pritaikymą kietam kurui, tačiau sulaukė griežto neigiamo atsakymo.

Pasirodo, biudžetinio finansavimo Ukrainos pafrontės gyvenvietėse negali būti dėl to, kad neįmanoma garantuoti remonto darbų aidint šūviams, kaip ir to, kad suremontuotas pastatas kitą dieną po remonto pabaigos nebus sugriautas minosvaidžių.

Vaikų Pavlopilyje nemažai, apie tris dešimtis, gyventojų iki karo buvo apie 800, dabar, žinoma, mažiau.

Visos šios gyvenvietės, su kurių atstovais susitiko A. Chugas, bando patekti į Sartano jungtinę hromadą. Faktiškai patekti į Mariupolį ir naudotis vietos ligoninėmis, biudžetu ir socialinėmis paslaugomis. Faktiškai patekti, tačiau jokiu būdu ne teisiškai priklausyti.

Mariupolis nori paimti gyvenvietes, per karą netekusias savo rajono centrų (Novoazovskas ir Telmanovė nuo 2014 metų rugpjūčio kontroliuojami „DLR“), tačiau nenori, kad jos būtų laikomos „miestais“.

Antraštės „Sprogmenys vėl krito Mariupolio pakraščiuose“ čia niekam nereikalingos. Jos atbaidys investuotojus. Mariupolis ir taip didvyriškomis pastangomis pasišalino iš vyriausybės sudaryto „pafrontės“ sąrašo. Jam priklausančiuose miestuose Vakarų pareigūnams ir verslininkams ambasadų saugumo tarnybos uždraudė pasirodyti, o draudimo bendrovės jų nedraudžia.

Todėl ir jungiasi gyvenvietės prie didelės graikiškos Sartanos, kurios kaimo taryba pavaldi Mariupolio miesto tarybai.

Mariupolis yra už dešimties kilometrų nuo fronto linijos, daugelis gyvenviečių iš būsimos „jungtinės Sartanos hromados“ dar arčiau, tačiau kiekvienoje gyvenvietėje intensyviai dirbama dėl ekonomikos, kaip gyvenimo – taikaus ar karinio, tai ne taip jau svarbu – pamato.
Duoną reikia sėti, pritraukti investicijas, žmonės turi dirbti, nesvarbu, kad šalia vyksta kažkoks karas.

Kolektyvinis ūkininkų, kaimų vadovų, vietos viršininkų iš žemės ūkio bendrovės „Harvest-Holding“ kreipimasis su „Duonos paliaubų“ reikalavimu Normandijos ketvertui, ESBO, ir „visiems, nuo kurių tai priklauso“ – iš beviltiško pasmerktųjų klyksmo kategorijos.

Todėl jį taip emocingai pasigavo viską suprantantis specialios ESBO stebėjimo misijos pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Chugas. Ir jį staiga priėmė ir palaikė visos pusės Minske.


www.DELFI.lt
58