Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad autobuso ar troleibuso vairuotojo darbas nesudėtingas, tačiau šioje profesijoje gausu iššūkių.

„Sunkiausia, kai būna transporto priemonių spūstys, kai vairuotojai visur skuba, jie pastoviai užlenda. Atrodo, kad čia nieko, jog maža mašina įlis į nedidelį tarpą, bet mums stabdymo kelias yra ilgesnis, mes negalime stabdyti taip staigiai, kaip, pavyzdžiui, gali automobilis, nes mes vežiojame žmones, kažkas nukris, susižeis ir tai yra mūsų atsakomybė. Tokių atvejų būna labai daug“, – apie savo kasdienybę pasakoja troleibuso vairuotoja Simona Januš.

Šiai merginai – vos 25 – eri, o už troleibuso vairo pirmą kartą ji sėdo prieš ketverius metus.

Simona Januš
© DELFI / Kiril Čachovskij
Simona Januš

„Kai buvau maža, tėtis visada vairuodavo autobusą, o aš sėdėdavau šalia kaip keleivė, irgi kaip vairuotoja sukiodavau nematomą vairą. Tai užsimaniau, kad ir man reikia vairuoti.

Man patinka tą daryti, patinka dirbti su keleiviais, patinka juos vežioti. Šią profesiją pasirinkau ne kaip kokį atsarginį variantą, aš to norėjau ir tai yra patinkantis darbas“, – tikina S. Januš.

Darbo pradžia pašnekovei nebuvo lengva. Kai po tris mėnesius trukusių mokymų ji pirmą kartą išvažiavo į gatves be mokytojo pašonėje, mergina net norėjo viską mesti.

„Pirmas kartas, turbūt kaip ir visiems, buvo košmariškas, buvo tokia emocija, kad galvojau, jog aš tos pusės dienos neišgyvensiu, aš jos neatidirbsiu. Man buvo baisu, aš nenorėjau eiti į darbą. Bet paskui prisiverčiau, kad reikia, kur aš dėsiuosi. Antra diena buvo daug lengvesnė“, – prisimena S. Januš.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Andrius Ufartas

Dabar mergina už troleibuso vairo jaučiasi daug geriau, nors tikina, kad kiekvieną dieną vis dar išmoksta ko nors naujo.

Paklausta, ar nejaučia darbe monotonijos, ji pasakė, kad jeigu pasidaro nuobodu, ji pasiprašo dirbti dar daugiau.

„Prasiblaškymui išeinu kokią dieną padirbėti papildomai, tai į vieną maršrutą, tai į kitą, kad nebūtų monotonijos, kad nebūtų kiekvieną dieną ta pati rutina.

Pasivažinėju mieste kažkur ir vėl į tą patį nuolatinį savo maršrutą grįžtu, man smagu, man ramu“, – su entuziazmu pasakoja S. Januš.

Išgirdus vairuotojos darbo valandas, buvo sunku patikėti, nes S. Januš į darbą keliasi 4 valandą ryto, o paskutinį reisą baigia vakare, maždaug pusę septynių.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© Shutterstock nuotr.

„Žiemą sunkoka atsikelti, vis tiek, lauke šalta, tamsu, nelabai malonu keltis, norisi pagulėti, bet prisiverčiu atsikelti, nes reikia į darbą. Vasarą lengviau, nes kartu su manim atsikelia ir saulė“, – šypsosi pašnekovė.

Tiesa, darbe ji turi 4 valandų pertrauką, kurią dažniausiai skiria mokslams, nes šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete siekia įgyti transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos bakalaurą.

Simona Januš
© DELFI / Kiril Čachovskij
Simona Januš

„Mokytis ir dirbti iš tikrųjų yra sunku. Bet darbe pailsiu nuo mokslų, o mokydamasi pailsiu nuo darbo, taigi tai yra suderinama, man yra lengviau, nes neatsibosta tas pats darbas, neatsibosta ir mokslai“, – pasakoja S. Januš.

Vairuotojų kultūra geresnė net Latvijoje

S. Januš nesenai lankėsi Rygoje ir buvo labai nustebusi, nes pasak jos, net ten vairuotojai yra gerokai kultūringesni nei Vilniuje, o apie vakarų Europą nėra net ką kalbėti.

„Rygoje labai viešąjį transportą praleidžia, kultūringi vairuotojai. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojas parodo posūkį ir dauguma vairuotojų vos ne iš karto praleidžia. Pirmenybė kelyje yra viešajam transportui.

Mačiau, kaip tramvajus sustoja viduryje kelio, iš jo pradėjo skambėti garso signalas, visi automobiliai aplink sustojo ir laukė, kol šis išleis keleivius ir važiuos toliau. Nėra taip, kad kažkas skuba, kažkas lekia, reikia kažką vytis“, – stebėjosi mergina.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© D.Tunkūno nuotr.

Tuo tarpu Lietuvoje situacija ne tokia gera, tačiau pašnekovė smerkti visų vairuotojų neskuba.

„Yra ir mandagūs vairuotojai, ir nemandagūs. Gal viskas pagal nuotaiką, kokia tavo nuotaika, tokius vairuotojus ir matai. Nėra skirtumo ir kokia automobilio markė, viskas priklauso nuo vairuotojo“, – sako S. Januš.

Statau, kur noriu

Tačiau pašnekovė išskyrė kitą didelę problemą, kuri labai trukdo eismui. Ji pastebi, kad Vilniuje žmonės įsijungę avarinį signalą galvoja, kad gali stovėti kur tik užsinori.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© Gamintojo nuotr.

„Dauguma automobilių sustoja stotelėse, kur negalima, prie ženklų, kur sustoti ir stovėti draudžiama, taip, sustoja su avariniais. Bet paklauskime savęs, ar mes tikrai sugedome? Dauguma tikrai ne.

Dažniausiai sustoja pastovėti, paplepėti, išleisti žmogų, nors už 5 metrų yra aikštelė, prašom, sustok ten, bet jis sustoja ten, kur mums trukdo, kur nesaugu. Tarkim, toje pačioje Latvijoje mačiau, stovėjo mašina su avariniu, atvažiavo policija, jinai tą mašiną nuvijo, nes ten negalima stovėti“, – pasakoja S. Januš.

Vairuotojos teigimu, Vilniuje jai dar nėra tekę matyti, kad policija sudrausmintų ne vietoje su avariniu signalu automobilį pasistačiusius vairuotojus.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Andrius Ufartas

„Nesuprantu, kodėl policija į tai neatkreipia dėmesio. Jeigu tau reikia, tu sugedai, kvieskis avarinę, kad tave pasiimtų. Bet, pavyzdžiui, mačiau, gražus automobilis, juodas „Chrysler“, sustojo už stotelės, prie pat ženklo, kur sustoti ir stovėti draudžiama. Panelė sustojo su avariniu ir šnekėjo telefonu. Ji nekreipė dėmesio, kad sudarė didelę spūstį.

Pravažiavo policija, net neatkreipė dėmesio. Autobuso vairuotojas vos vos ją apvažiavo. Išvada tokia, kad vairuotojai, kurie sustoja kur tik nori, tikrai yra labai nekultūringi. Norėčiau, kad tai būtų aktuali tema policininkams, kad jie būtų dėmesingesni“, – sako S. Januš.

Pašnekovė priduria, kad labai didelė problema yra tėvai, kurie sustoja išleisti savo vaikus į mokyklą.

„Atvažiuoja 6 mašinos, visos sustoja į stotelę išleisti savo vaikus. Suprantu, tėvai labai rūpinasi savo vaikais, bet važiuok į mokyklos aikštelę. Netrukdyk kitiems vairuotojams. Mes negalime įvažiuoti į stotelę, dėl jų vėluojame. Dabar yra atostogos, kaip smagu yra važinėti keliuose“, – juokdamasi priduria S. Januš.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Keleiviai irgi ne auksiniai

S. Januš išvardino ir ne vieną viešojo transporto keleivių ydą, kuri labai trukdo vairuotojams. Dažnai atsiranda tokių, kurie nepaisydami ant stiklo pakabinto įspėjimo nekalbinti vairuotojo, vis tiek tą daro.

„Pagal kultūringumo taisykles, mes turime atsakyti į klausimus, bet, iš tiesų, pagal pareiginius nuostatus ir Kelių eismo taisykles (KET) mes neturime blaškytis, turime žiūrėti į kelią ir važiuoti, negalime atsakinėti į klausimus. Tas labai blaško.

Juk salone yra kitų keleivių, kurie gali padėti žmonėms, pasakyti, kur važiuoti, kur išlipti, kaip patekti į tokią ar tokią gatvę, kaip pasižymėti elektroninį bilietą. Mes to daryti neprivalome, bet iš mandagumo, mes taip darome“, – pasakoja S. Januš.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Tomas Vinickas

Tačiau, nors ir kokia mandagi stengiasi būti vairuotoja, jai vis tiek yra tekę išklausyti keiksmažodžių laviną.

Pasak pašnekovės, būna situacijų, kai vienu metu vairuojant ją užsipuola ir trys keleiviai, vienas perka bilietą, antras klausia, kurioje stotelėje jam išlipti, trečias piktinasi, kad jam nepavyksta pasižymėti bilietėlio, o per veidrodėlį dar reikia stebėti, ar niekas vėluodamas nebėga į troleibusą.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Andrius Ufartas

„Būna, atbėga iš kažkur, bando įlipti į troleibusą, įkišti rankas, ar galvą, ar koją, jie šoka taip staiga, kad yra prispaudžiami su durimis. Jeigu tu vėluoji, tu atbėgi, nekišk nieko staigiai, atsistok prie durų, tikrai visi atidarys jas, palauks.

Ir viskas į krūvą susideda, o vairuotojas galų gale lieka kaltas, nes pardavė ne tokį bilietėlį, per mažai grąžos davė ar kažkam prispaudė ranką“, – pasakoja S. Januš.

Simona Januš
© DELFI / Kiril Čachovskij
Simona Januš

Ji priduria, kad bėda yra ne tik tie, kurie bėga į troleibusą, bet atsiranda ir žmonių, kurie ramiai sėdi viduje iki paskutinės akimirkos, o sustojus stotelėje netikėtai šoka iš savo vietos pro duris.

„Su tokiomis senomis durimis prispaus ranką mėlynė tikrai liks, gali skaudėt. Tegu ateina į stotelę keliomis minutėmis anksčiau, atsistoja prie durų stotelę prieš, kada reikia išlipti, čia ne reikalavimas, bet prašymas“, – sako S. Januš.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tenka kirsti per stabdžius

Pašnekovė pripažįsta, kad kartais tenka stipriai kirsti per stabdžius užlindus automobiliui, į kelią staiga išbėgus pėsčiajam arba netikėtai išnirus dviratininkui.

„Dauguma pėsčiųjų elgiasi atsakingai, tikrai daugiau nei pusė atsakingai pereina gatvę, pasižiūri į kairę ir į dešinę, apsidairo, ar automobilis praleidžia. Būna ir tokių, kurie eina, į nieką nekreipia dėmesio, jie yra pėstieji, juos reikia praleisti“, – pastebi S. Januš.

Troleibuso vairuotoja: nesuprantu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio
© DELFI / Tomas Vinickas

Tuo tarpu tai, kad gatve gali važinėti dviračiai, vairuotoja vertina neigiamai: „Jie labai trukdo bet kokiam transportui, net gi automobiliui. Taip, suprantu, kad ne visur yra dviračių takai, bet ten kur jų nėra, būna platus šaligatvis.

Prašom, važiuok per tą šaligatvį, bet jie važiuoja keliu, nes jiems taip patogiau, greičiau. Dažniausiai jie maišo, bet to net nesupranta ir tu negali nieko padaryti. Juk jie važiuoja pagal taisykles. Kai su dviračiu važinėju pati, man baisu važiuoti keliu, kur nėra dviračių tako, aš iškart važiuoju šaligatviu. Nesuprantu, kaip jiems nėra baisu“, – stebisi pašnekovė.

Mielesni senesni troleibusai

S. Januš paatvirauja, kad jai daug maloniau vairuoti seną troleibusą, dabar ji dažniausiai sėdi už maždaug 20 metų senumo transporto priemonės vairo.

„Jie praktiškesni. Ne tokie dideli gabaritai. Viskas daug paprasčiau nei naujuose troleibusuose. Senuose, jei sugendi, arba labai sugendi, arba dar galima pataisyti. Vienas iš dviejų“, – sako S. Januš ir priduria, kad sugedus naujam troleibusui, paskutinės stotelės savo jėgomis jau nepasieksi.

Klausydamas savo pašnekovės supratau, kad ji techniką išmano mažiausiai kelis kartus geriau už dažną vyriškį. Senesnį troleibusą ji nesunkiai gali prikelti.

„Yra tokių smulkmenų, pavyzdžiui, dingsta eiga, galima atjungti blokiruotę, nuvažiuoti iki žiedo. Mes galime pataisyti tiek, kad būtų įmanoma važiuoti“, – pradeda pasakojimą S. Januš, kuris vėliau tęsiasi apie srovės imtuvų angliukus ir kitus dalykus, kurių aš pats nelabai suprantu.

Simona Januš
© DELFI / Kiril Čachovskij
Simona Januš

Kasryt S. Januš pati apžiūri troleibusą ir įsitikina, ar juo važiuoti saugu: „Patikriname ratus, ar visi žibintai dega, ar veikia posūkio signalai, ar veikia garso signalas. Tada įvedam grafiką į esantį borto kompiuterį, taip pat patikrinam ar veikia komposteriai. Tuomet pagal grafiką išvažiuojam į reisą. Pasiruošimui turime 23 minutes. Tiek laiko laisvai užtenka“, – darbo dienos pradžią apibendrina S. Januš.


www.DELFI.lt
135