„Man geriau dirbti, nei kalbėti“, – nusijuokia Jūratė Rubavičienė, tačiau vos paklausus apie vaikus, etnokultūrą puoselėjanti ir pačius mažiausius telšiškius žemaičių tarmės mokanti pedagogė turi išties daug ko papasakoti. Telšiuose per tris dešimtmečius mažiausius žemaičius auginanti mokytoja ne vienam mažyliui padėjo nugalėti baimę ir tapti savo miestą konkursuose garsinančiu skaitovu.

Apsispręsti kokiu keliu pasukti Jūratei padėjo teta, kuri taip pat dirbo darželyje.

„Atvažiavom iš kaimo, ten darželio nebuvau mačiusi. Teta aprodė viską, galvoju, tikrai šaunu, visur gražu, vaikučiai linksmi laksto, taip malonu tai matyt. Ir pradėjau studijuoti Pradinio ugdymo pedagogiką ir ikimokyklinį ugdymą“, – pasakoja mokytoja.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

Saviems nuolaidų nedaro

Dabar jau 32-jus metus su mažiausiais telšiškiais dirbanti moteris pati kilusi iš Telšių rajono. Tėtis aukštaitis, tačiau namuose su mama Jūratė sako kalbanti žemaitiškai ir visuomet žavėjosi sava tarme. Pasirinkusi pedagogės studijas Jūratė sako jau žinojusi, kad nori dirbti su vaikais ir mokyti juos tarmės, padėti jiems pažinti savo kraštą, istoriją, sužinoti apie tai, kokie papročiai keliauja iš kartos į kartą.

„Man visada žemaičių kalba buvo prie dūšios, tiek eilėraščių, pasakų, pasakojimų įvairių. Nuo pat pradžių mokant vaikus vis įterpdavau kokį žodį žemaitiškai. Kai ruošiuosi pamokėlėm, vis kažką naujo atrandu iki šiol“, – dalijasi moteris.

Į darželį „Mastis“ Jūratė atėjo vos po studijų ir kitos vietos darbui niekada neieškojo. Čia ji ugdo ne tik svetimus mažylius – tą patį darželį lankė ir jos pačios vaikai bei anūkės. Jūratė neslepia, širdis džiaugiasi matant, kaip auga vaikai ir labai gera, kai net ir tapę moksleiviais ją aplanko. Kai kurie jos auklėtiniai dabar net atveda savo vaikus ir patiki jos globai. Tą padarė ir jos pačios vaikai – teko auklėti net savo anūkes, kurių viena tapo puikia skaitove.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Saviems jokių nuolaidų nedarau, gal net griečiau į kai kuriuos dalykus žiūrėjau. Visus vaikus myliu vienodai, visiems stengiuosi suteikti galimybę pasireikšti, taip atrandame tiktų perliukų, kurie puikiai skaito ir dalyvauja vėliau konkursuose. Į darželį vaikai atvedami dvejų metų. Jauniausiam skaitovui, kuris jau dalyvavęs konkurse – ketveri. Nors turime išimčių. Atėjęs vyresnis berniukas, penkių metų, kuris augo pas močiutę. Jis labai greitai atskleidė savo talentą, jis puikus pasakorius ir skaitovas.

Taip pat turėjome mergaitę, kuri atėjo į darželį turėdama kalbos sutrikimą, ji mikčiojo. Susidomėjusi žemaitiška tarme ir pasakomis bei istorijomis, ji po truputį nustojo mikčioti. Konkurse dalyvavo ir mergaitė, kuri dėl iškritusių priekinių dantukų negalėjo labai raiškiai skaityti, tačiau ji labai norėjo ir tai buvo svarbiausia“, – pasakoja Jūratė.

Jūratė sako pastebėjusi, kad kol mažyliai dvejų-ketverių metų, jie dar nesivaiko siekio būti geriausiais. Vaikai moka džiaugtis kur kas mažesniais dalykais ir vien jau tai, kad dalyvauja konkurse, jiems yra tas pats, kaip nugalėti. Juk jie nugali save, pasirodo, gauna diplomus, kad dalyvavo ir tuo labai džiaugiasi. Anot Jūratės, net ir specialiųjų poreikių vaikučiai darželyje nėra atstumti – kiti vaikai su jais noriai žaidžia ir, jei reikia pagalbos – padeda. Mažiausieji dar nė nesusimasto, kodėl kažkas yra kitos.

Saugo žemaičių kultūrą

Visgi moters darbas toli gražu neapsiriboja tik darželio sienomis. Pagal Jūratės sukurtą autorinę metodiką užaugo ne vienas žemaičių tarmę puoselėjantis skaitovas ar pasakorius, kurie nuolat pelno prizines vietas respublikiniuose konkursuose „Tramtatulis“, regioniniuose Žemaitijos talentų konkursuose Skuode ir Telšiuose.

Darželio direktorė Danutė Popovič sako, kad visi pedagogai myli mažusius, tačiau J. Rubavičienę išskiria dėl jos aktyvių darbų su mažiausiais. Mat ugdydama mažuosius skaitovus, mokytoja atlieka kur kas didesnį darbą – vaikai įgyja drąsos, labiau pasitiki savimi, o vėliau garsina savo miestą visoje Lietuvoje.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Jūratė vaikams suteikia sparnus. Šis darželis yra tikra kultūros kalvė – tiek Žemaitijos kultūrai, papročiams. Mūsų vaikučiai užaugę dažnai pakliūva į ansamblius, Vilniuje yra įkurtas ir Žemaičių kultūros centras. Labai gera tai matyti, kad vaikai neapleidžia savo kultūros, tie vaikai labiau gerbia savo šalį ir visus tuos pirmuosius sparnelius suteikia mūsų Jūratė“, – D. Popovič.

„Vaikai yra labai žingeidūs, net galvojau, kaip vaikai gali tokius ilgus kūrinius išmokt, dainos stulpelis po stulpelio ir dar nesibaigia. Dar šokiai kokie. O vaikai iš tikrųjų nori. Jų nereikia net mokyti, paskaitai kažkokį kūrinį žemaitiškai, jie greit pradeda diskutuot, susidomi ir greit išmoksta“, – dalijasi J. Rubavičienė.

Jūratė prisimena, kad maždaug prieš penkiolika metų buvo ir toks atvejis, kai darželinukės mama paprašė nemokyti jos vaiko tarmės, mat namuose jie kalba tik bendrine. Tai buvo kiek atvėsinę norą mažiesiems perduoti savos tarmės žinias, tačiau vėliau, įtraukus žemaičių tarmę ir etnokultūrą į mokymo programą, kai kurie tėvai pasidžiaugia ir net apsikabina dėkodami, kad mažyliai namuose drąsiai žemaitiškai pasakas pasakoja.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

Anot pedagogės, žemaičiai turi ne tik savo tarmę, bet ir ir kelis potarmes. O dėl savo aštraus ir kovingo būdo apie žemaičių išskirtinumą žino visa Lietuva. Jūratė juokiasi, kad išties žemaičiai labai nuoširdūs ir atsidavę savo kraštui, mielai jį puoselėja ir didžiuojasi savo šaknimis. Darželio ugdymo programa mielai prisideda prie pilietinio vaikų ugdymo. O pamokose vaikai mokosi pažinti savo šaknis per žaidimus – darželyje švenčiamos visos šventės, tačiau ne bet kaip, o pagal senolių papročius.

Cyruliukai

Ką daryti, jei vaikai per pamoką praranda dėmesį? Jūratė sako, kad visuomet stebi vaikus, tad jei tik pamato, kad jau kažkas nenustygsta vietoje, kad neliktų erzelio, pamokos kryptis pakeičiama ir visi keliauja žaisti. Šokiai ir dainos puikiai leidžia vaikams išsidūkti, tad po to vėl galima grįžti prie susikaupimo reikalaujančių užduočių.

„Mes niekada nesiruošiame konkursui, mes tiesiog mokomės. O kaip vaikai visko nori, – su susižavėjimu pasakoja pedagogė. – Visuomet dirbame visi kartu, neišskiriu nė vieno vaiko. Jie patys atsiskleidžia, tik reikia paskatinti. Vos pramokę jie mielai vienas kitam pasakoja pasakas, patys pasirenka, kuris norės pasakoti visai grupei, vėliau didesniam klausytojų ratui, tada jau kalbamės apie konkursus“.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© Asmeninins albumas

Darželio direktorė sako, kad darbas su vaikais toli gražu nėra tik teorinės žinios. Mažieji čia praleidžia daug laiko, mokosi bendrauti su kitais vaikais, pedagogams tenka spręsti ir išties rimtas mažųjų problemas. Tad dalyvavimas aktyvioje veikoje ir gaunamos žinios taip, kaip pateikia jas Jūratė, vaikams yra akivaizdžiai naudinga. Mokytojos atsidavimas vaikams vienam jų net padėjo pradėti kalbėti – mažylis kurį laiką augo Anglijoje, tačiau mokytoja pastebėjo, kad vaikas nekalbėjo, nes nežinojo žodžių prasmės. Jūratė savo noru vaikui skyrė papildomai dėmesio ir per piešinius ir paveikslėlius ėmė rodyti ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Patys mažiausieji jau dalyvauja ansambliuko „Cyruliokas“ (žemaitiškai vieversiukas – DELFI pastaba) pasirodymuose su dainomis ir šokiais. O kad pamokos nebūtų liūdnos ir nuobodžios, kartais jos vyksta keliaujant po vietos etnografijos muziejų ar aplankant rajone gyvenančią audėją, kuri parodo ir papasakoja lino kelią nuo augalo iki mažiesiems išaustų prijuostėlių.

Dar viena programa, kurioje dalyvauja Jūratė, yra skirta ir vaikų sveikatos priežiūrai. Pedagogė pasakoja, kad kartais daugiau tenka dirbti su tėvais, o ne su vaikais, mat mažuosius per žaidimus galima mokyti įvairių dalykų, net savos tarmės ir senosios šio krašto kultūros. O štai suaugusieji kartais tiesiog nepagalvoja apie mažylių poreikius. O darželio kolektyvas bendromis jėgomis aktyviai dalyvauja ir įvairiuose mažųjų sveikatos gerinimui skirtuose projektuose.

Tikra žemaičių kalvė: protėvių tarmė išgydė net nuo mikčiojimo
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

„Vieni dalyvauja dantukų priežiūros programoje, mūsų grupė dalyvauja „Vaikų taisyklingos laikysenos ir pėdų plokščiapėdystės profilaktikos“ projekte. Į darželį ateina kineziterapeutė, kiekvieną apžiūri, išpiešia pėdutes geltona spalva ir taip patikrina, ar nėra pilnapadystės. Į projektą įtraukiame ir tėvelius. Būna, kad su kroksais vaikus ar kita nepatogia avalyne į darželį atveda, tada tenka paaiškinti, kad vaikų pėdutėms tai nėra gerai. Tėveliai dalyvauja ir įvairiuose žaidimuose su vaikais, tad visiems būna labai smagu“, – šypsosi mokytoja.

Anot J. Rubavičienės, prie kiekvieno vaiko yra būdas prieiti, jį sudominti ta pačia tarme ir senolių papročiais, o darant tai su meile, viskas atrodo išties paprasta. Be to, pasak pedagogės, širdis džiaugiasi matant mažųjų spindinčias akis ir šypsenas, jie atvirai rodo savo jausmus, tad darželyje apsikabina visus – tiek pedagogus, tiek direktorę, mat čia visi stengiasi gyventi lyg didelė graži šeima.


www.DELFI.lt
8