Keli tūkstančiai kilometrų nueiti pėsčiomis dvylikoje pasaulio šalių ir už žygius uždirbtas sidabro medalis. Tokiais pasiekimais šiandien gali pasigirti šiaulietė žygeivė Janina Povilionytė. Ji yra pirmoji lietuvė moteris už dalyvavimą žygiuose gavusi tokį apdovanojimą.

Moteris šypsosi, kad svarbiausia eiti – o diplomai ir medalis yra jau įveikto kelio liudijimai. Šiandien moteris savo pirmąjį žygį „Radvilų keliais“ atsimena su šypsena, tačiau pripažįsta, kad tai buvo tikras jėgų ir valios išbandymas. Janina dirba sėdimą finansininkės darbą, todėl, kaip pati sako, „atsistoti ir eiti pirmą kartą buvo labai sunku“.

Žygiai mano gyvenime atsirado 2007 metais. Tiesiog sužinojom, kad yra toks užsiėmimas ir sugalvojom pabandyt. Buvo draugų nevaikščiojančių (į žygius – DELFI) ir tiesiog nuvykom į (žygį – DELFI) „Radvilų keliais“. Tas keturias dienas buvo labai baisu ir sunku, bet užsikabinau ir iki šiol einu“,- prisimena pašnekovė.

Janinos Povilionytės kelionės
© Asmeninio archyvo nuotr.
Janinos Povilionytės kelionės

Paklausta, kas buvo sunkiausia pradėjus vaikščioti į žygius Janina tikina, kad reikėjo nemažai laiko, kol prie didelių atstumų priprato kūnas, tačiau į priekį, teigia pašnekovė, visada varė užsispyrimas ir nemokėjimas pasiduoti. „Darbas yra sėdimas, o po to keliesi ir eini per dieną 42 kilometrus, tai yra kažkas nerealaus (juokiasi). Karštis, vasara, rugpjūčio mėnuo, prisimenu. Atšoko devyni nagai, krauju apsipylė. Pūslių nežinau kiek. Bet kai praėjai antrą dieną, kaip gali neit trečią. O kai praėjai trečią, kaip gali neit ketvirtą? Tiesiog turiu tokią valią – turi eiti. Negaliu pasiduoti, principas neleidžia. O po trijų metų aš jau pūslių nebeturėdavau – išmokau vaikščioti, išmokau prisitaikyti avalynę“, - pirmąjį savo žygį prisimena pašnekovė.

Žygiai Lietuvoje tebuvo Janinos kelio pradžia. Pėsčiųjų žygių asociaciją įkūręs Vidmantas Genys su tuometiniais nariais, pasakoja Janina, užsibrėžė tikslą patekti į tarptautinę žygeivių lygą „ IML Walking Association“.

„Mes buvome kandidatai ir kartu Vidmantas organizuodavo žygius į Europą. Susirenkam komandą, susimokam pinigėlius ir važiuojam. Kuo daugiau važiuoji, kuo daugiau pamatai, tuo daugiau ir reikia. Per tiek metų susidarė kompanija, savi draugai ir dabar skrendam kuo toliau. Pirmais metais vykome į Čekiją. O po to supranti, kad čia atostogos, čia pats geriausias poilsis. Niekada nemėgau gulėt“, - juokiasi pašnekovė.

Kad moteris veltui laiko neleidžia įrodo ir jau įveikti beveik 2500 kilometrų. Nors Janina žygeivio duonos ekstremalia nelaiko, pasakoja, jog kartais išsiruošia ir į žygius, kuriuose ištveria toli gražu ne visi. „Ekstrymai yra atskira dalis. Jie organizuojami kas du metus – 200 kilometrų. Eini 100, ilsiesi ir vėl 100 eini. Dabar eisiu gegužės mėnesį“, - pasakoja moteris.

Janinos Povilionytės kelionės
© Asmeninio archyvo nuotr.
Janinos Povilionytės kelionės

Vis dėlto pirmą kartą pasiryžusi šiai avantiūrai, pripažįsta žygeivė, palūžo ir suplanuotų 200 kilometrų neįveikė. „Naktį, praėjus apie 70 kilometrų, pradėjau galvot, kam man to reikia? Aš turiu namuose kur miegot. Tai kodėl turiu naktį eiti? Palūžau“, - juokiasi moteris. Tačiau antras kartas, anot jos, jau buvo kur kas sėkmingesnis, mat pati sau, prisimena Janina, prižadėjo, jog šį iššūkį įveiks: „Iš karto pasakiau – aš privalau praeiti ir viskas. Ir praėjau“.

Paklausta, ar ilgai tokiems žygiams tenka ruoštis fiziškai ir emociškai, moteris juokiasi, kad jokio fizinio pasiruošimo neturi ir nė nemano, kad tokiems žygiams jo daug reikia: „Man penkiasdešimt metų, nesu jauna, vaikai jau dideli ir neturiu jokio fizinio pasiruošimo. Labai retai kada į sporto salę nueinu. Sakau, kad nueisiu, bet tai būna penkis kartus per metus. Dirbu keliuose darbuose ir net negaliu (sportuoti – DELFI) ir nereikia, nes viskas yra galvoje. Jeigu pasiryžęs – tai ir eisi“, - įsitikinusi pašnekovė.

Kita vertus ji pripažįsta, kad negalima neigti, jog ne visiems sutverta eiti į žygius – kai kuriems skauda kaulus ir raumenis ir tai, anot Janinos, gali būti prigimtiniai dalykai. „Po žygio aš jaučiu tik bendrą nuovargį“, - šypteli moteris.

Janinos Povilionytės kelionės
© Asmeninio archyvo nuotr.
Janinos Povilionytės kelionės

Žygiai Japonijoje, Indonezijoje, Pietų Korėjoje, Taivane – tai tik kelios šalys esančios moters aplankytų šalių sąraše. Žygiai 12-oje pasaulio šalių tarp kurių bent viena Azijos – tiek reikėjo įveikti norint gauti sidabro žygeivio medalį. Šiandien Janina teigia jau neįsivaizduojanti savo gyvenimo be žygių ir šio pomėgio nežada apleisti net sulaukus pensinio amžiaus.

„Aš galvoju, kaip aš eisiu, kai būsiu pensininkė. Pas mus žygeiviai Lietuvoje patys jauniausi palyginus su užsieniu. Išskyrus Japoniją, ten vaikai jau nuo 4-ių metų eina. Bet šiaip Europos šalyse – eina tik pensininkai. Tai pasirodo, galima eiti labai ilgai. 92 metų suomis buvo apdovanotas dar 2013 metais, bet eina iki šiol. Tik, aišku, nepanašu, kad jam tiek metų“, - šypsosi žygeivė.

Dėl tokio savo laisvalaikio moteris teigia sulaukianti ir didelio savo vaikų palaikymo, esą šie džiaugiasi, kad mama nesėdi namie ir nesiskundžia veiklos trūkumu: „Aš nesėdžiu ir neverkiu „ką veiksiu“, aš niekada neturiu laiko, visada turiu ką veikti“.

Iš visų aplankytų pasaulio kampelių labiausiai į atmintį Janinai įsirėžė Indonezija, tačiau jei reikėtų paaiškinti kodėl, šypsosi pašnekovė, lengva nebūtų. „Aš net nemoku paaiškinti, bet tai yra kažkas nerealaus – visų pirma oras, visiškai kitoks klimatas, neįprasta drėgmė, žmonių nuoširdumas. Tas tikras nuoširdumas, neapsimestinis. Italija, aišku, patiko. Kalnai, itališkos vaišės kiekvienam punkte“, - su malonia nostalgija savo keliones prisimena Janina.

Įveikus kelis šimtus kilometrų, anot jos, kamuoja ne tik miego trūkumas, bet ir vidinės pergalės būsena „aš galiu“.


www.DELFI.lt
5