×

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo

23. gruodžio 2014 ,
© DELFI koliažas

Režisierius, animatorius ir tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ direktorius Valentas Aškinis užaugo žiūrėdamas rusiškus animacinius filmus. Ne visi prasti buvę, tačiau jį visada žavėjo kilnios idėjos, taurūs herojai, filmai, nešantys gėrį, atspindintys nacionalinių jausmų paletę.

Supratęs, kad animacijos pagalba galima puoselėti patriotinius jausmus, meilę tėvynei, šeimai, jis ir keli žinomi latvių animatoriai šešerius savo gyvenimo metus pašventė ilgametražio animacinio filmo „Aukso žirgas“ kūrybai. Panašu, kad įdėtos pastangos tikrai neliks nepastebėtos - filmas keturiose valstybėse turi nacionalinio filmo statusą, praėjusią savaitę Lietuvos kinematografininkų sąjunga „Metų geriausių filmų“ apdovanojimo ceremonijoje filmui „Aukso žirgas“ įteikė prizą „Už Baltų mitologijos populiarinimą pasauliniame kontekste“.

- Kaip gimė šio animacinio pilnametražio lietuviško filmo idėja?

- Idėja kilo iš garsaus latvių rašytojo Janio Rainio to paties pavadinimo pjesės. Tai saulėgrįžos pasaka, kurioje šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio jėgos susiremia dėl Saulės išvadavimo. Tai simbolistinė istorija kurioje atspindėtas mitas apie Ledo kalne įkalintą ir ilgiems metams užmigdytą karalaitę Saulę, apie jaunuolį, kuris, praėjęs daugybę išbandymų, įveikęs visas blogio pinkles ir viską gyvenime paaukojęs vardan kilnaus tikslo, su švaria siela pasiekia Ledo kalno viršūnę ir išlaisvina Saulę.

Janio Rainio pjesėje yra poetiškai interpretuoti net keli baltų mitai ir pasakos, kurių dabar galime perskaityti tiek lietuvių, tiek latvių tautosakos rinkiniuose. Poeto lyriniai apibendrinimai ir puikus eilėraščio audinys labai sudomino mane, aš atradau daug artimų minčių. Pasiūlymas kurti bendros gamybos filmą su latvių animatoriais mane labai sudomino.

- Kodėl nupiešti Aukso žirgą užtruko net 6 metus?

- Filmo sprendimas yra labai sudėtingas. Visa animacija buvo piešiama rankomis, kiekviena scena buvo tobulinama iki maksimalios kokybės. Tokios didelės apimties ir technologiškai sudėtingos animacijos nei mūsų studija, nei latvių studija dar nebuvo kūrusios.Tai mums buvo didelis iššūkis.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
V. Aškinis (kairėje) atsiimdamas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą
© V. Aškinio nuotr.

Laikas dar prailgo ir dėl skirtingų šalių finansavimo šaltinių iš valstybinių fondų grafikų. Lietuvoje ir Latvijoje finansavimas buvo gautas pradinėje filmo gamybos stadijoje, pora metų vėliau filmą parėmė ir Liuksemburgo fondas, ir tik 2013 metų pabaigoje gauta paskutinė parama iš Danijos fondo. Taip pat filmą parėmė Europos Tarybos fondo „Eurimages“, remiančio kūrybinių kinematografinių ir audiovizualinių darbų bendrą gamybą.

Keturių valstybių bendras darbas, kuriant sudėtingą animacinį filmą, reikalavo nuolatinių kūrybinių užduočių derinimo, pasinaudojant internetiniu ryšiu. Vieni darbai buvo atliekami vienose valstybėse, kiti kitose. Kūrybinės ir gamybinės grupės komunikacija ir bendravimas nuotoliniu būdu – tai be galo sunkus procesas. Tai buvo ypač akivaizdu, kuomet tekdavo net po kelis kartus aiškinti užduotį ar rašyti komentarus jau nupieštoms scenoms. Žinoma, daug dirbdavome nuvykę į vieną ar kitą studiją, deja, vienu metu visose vietose būti buvo neįmanoma, tad pagrindinė ryšio priemonė tapo internetas.

- Kas per šiuos metus buvo sudėtingiausia - su kokiais iššūkiais susidūrėte?

- Per visus filmo gamybos metus didžiausias iššūkis buvo komunikacijos problema ir nuolatinių kompromisų kelias. Skirtingi kūrėjai tą pačią idėją mato skirtingai, kultūrų skirtumai, vertybių skalė, mokykla ir auklėjimas, požiūris į vertybes, tai tik dalis klausimų, į kuriuos teko atsakyti sau, bendraujant su kūrėjais iš kitų šalių.

Tai, kas mums, lietuviams, atrodė labai svarbu, užsienio partneriams kartais atrodė kaip nesvarbi detalė. Nemažas iššūkis buvo suformuoti visą reikalingą gamybai biudžetą, turint omenyje, kad kaip tik tais metais per pasaulį nusirito visa griaunanti krizės banga, kuri, žinoma, irgi pasunkino filmo įgyvendinimą. Tokios apimties ir sudėtingumo filmo nei viena maža valstybė nėra pajėgi sukurti viena pati, nes tai yra labai brangus projektas, reikalaujantis milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų resursų.

- Papasakokite apie latvių pjesę, kuria, kaip minėjotės, buvo remtasi kuriant šį filmą? Kodėl ji bus artima ir lietuviams?

- Janio Rainio pjesė buvo parašyta 1911 metais, kuomet nei Lietuva, nei Latvija neturėjo nepriklausomybės. Laisvės ir išsivadavimo idėjos buvo gyvos šviesuolių kūriniuose. Savotiškai, alegorine kalba „Aukso žirgas“ taip pat įkūnijo šviesos ir laisvės troškimą. Šioje eiliuotoje pjesėje Janis Rainis adaptavo daug ir lietuviams, latviams būdingų mitų ir pasakų. Tikiu, kad tai yra ir bus artima ir brangu lietuviams.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
© Organizatorių archyvas

Mes turime išsaugoti savo šaknis. O kad jas galėtume saugoti, pirmiausia turime pažinti, o po to ir papasakoti kitiems. Gilinimasis į baltų tautosakos ir mitologijos šaknis man yra labai svarbus, nes ir ateityje planuoju kurti filmus, paremtus senaisiais mūsų tautos kūriniais.

- Kaip jautėtės, kai pirmąkart peržiūrėjote pilnai sudėtą, sutvarkytą filmą?

- Visada jaudinuosi pirmąkart žiūrėdamas užbaigtą filmą. Matau visas savo ir kolegų klaidas ir nevisai pavykusias vietas. Visada norisi ką nors pataisyti, perdaryti, patobulinti, pakeisti. Aš manau, kad nėra tobulų filmų, kaip ir nėra tobulų žmonių. Kiekvienas turi savo prieštaravimų ir ydų. Kiekviena netobulybė menininko kūrinį daro artimesnį žmogui, jo kūrėjui.

Aš esu pieštinės, kitaip dar vadinamos klasikinės animacijos šalininkas, kuomet dailininkai piešia animaciją rankomis. Gal momentais netobula linija, štrichas ar personažo detalė nėra ideali, bet ji šimtus kartų šiltesnė už nuglaistytus trimačius kompiuterinius vaizdus, kurie daugiau primena robotų ir mašinų darbą, o ne žmonių kūrybą.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
© Organizatorių archyvas

Kuriant bendros gamybos filmą, kuris net keturiose valstybėse turi nacionalinio filmo statusą, turi suprasti, kad dažnai reikės eiti kompromisų keliu ir ieškoti bendrų susilietimo taškų su bendraautoriais įvairiose valstybėse, kurie gal pirmą kartą perskaitė scenarijų paremtą baltų mitais.

Muzika, vaizdinis sprendimas, personažai ir aplinka buvo kuriami įsiklausant ir įsižiūrint į lietuviškus motyvus. Kompozitorius Anselme Pau išklausė gausybės muzikinių kūrinių, kuriuos atliko lietuviai. Vėliau derinome jo sprendimus, kurie, žinoma, buvo kiek netikėti.

- Ar filmo kūrėjas išvis gali į savo darbą žiūrėti kaip žiūrovas? Ar priešingai, kritiška akis vis ieško, prie ko prikibti?

- Kai filmas jau pabaigtas, kūrėjui žiūrėti jį kaip žiūrovui beveik neįmanoma. Teisingai pasakyta, kad kritiška akis vis ieško, prie ko prikibti. Tačiau laikui bėgant, kai užsimiršta nebesvarbios detalės, gali į savo darbą pasižiūrėti tarsi kitomis akimis. O gal tiesiog reikia suvokti, kad filmą reikia žiūrėti tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį jį tu norėtum matyti.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
© Organizatorių archyvas

- Kaip galėtumėte įvardinti patį piešimo stilių? Ar vaikėtės kokių animacinių madų ar priešingai, siekėte atskleisti Lietuvos, Latvijos braižą?

- Filmas sukurtas klasikinės pieštinės animacijos technika. Klasikinio stiliaus fonai buvo sukurti pagal dailininko Xavier Dujarden eskizus. Specialus štrichas suteikė fonams savotiško lengvumo, tarsi eskiziškumo. Taip pat ir personažai buvo piešiami specialia „štrichuota“ pieštukine linija, siekiant geresnės dermės su aplinka. Madų nesivaikėme, tiesiog stengėmės atrasti vaizdinio sprendimo stilių, kuris labiausiai atitiktų filmo idėją ir sumanymą.

- Kai žiūrėjau filmo stop kadrus, jie atrodė labiau kaip paveikslai, knygos iliustracijos. Kokius sau vizualinius uždavinius išsikėlėte - galbūt kažkur sėmėtės įkvėpimo?

- Kuriant aplinkos ir personažų eskizus teko Rygoje mėnesius bendrauti su pagrindiniu dailininku Xavier Dujardenu. Išanalizavome daugybę Lietuvos ir aplinkinių kraštų pilių paveikslų, kuriais savo darbe pasinaudojo dailininkas. Istorinė medžiaga, kurioje vaizduojami lietuvių kareivių ir riterių apranga, šarvai, kardai, segės, kilmingų merginų ir moterų suknelės ir puošybos elementai, karališki rūbai ir karūnos, buvo kruopščiai ištyrinėta, ir buvo atrasti mūsų filmo dizaino sprendimai.

Suprantama, čia nėra istorinė rekonstrukcija, tai pasaka, ir dėl to kartais vardan meninės tiesos buvo sukurti autoriniai sprendimai.

Tiesa, lietuviška filmo versija šiek tiek skiriasi nuo latviškos, nes norėjosi sudėti kitokius akcentus ir priartinti filmą Lietuvos žiūrovui.

- Jei filme gausu simbolių, alegorijų - tai reiškia, kad žiūrovą laikote išsilavinusiu, nenorite visko padėti ant lėkštutės, tiesa?

- Pati pjesė yra ryškus simbolistinės romantinės dramaturgijos pavyzdys, todėl ir mūsų filme gausu simbolių ir alegorijų. Tiesą pasakius, nenumanau, kaip būtų galima išsiversti be šių elementų kuriant „Aukso žirgą“. Visada įdomu kreiptis į ir bendrauti su išsilavinusiu žiūrovu, kuris filme (nesvarbu animaciniame ar natūriniame) ieško gilesnių dalykų nei paprasčiausia pramoga.

Aš manau, kad filmai privalo skatinti mąstyti, kurti, tobulėti.

- Lietuvių animacinis pilnametražis filmas - reta naujiena Lietuvos žiūrovams. Kaip manote, kodėl? Ar stinga paklausos, ar kažkokių techninių sugebėjimų?

- Filmas „Aukso žirgas“ yra tiesiog unikalus, nes tokio lietuvių kurto ilgametražio animacinio kino filmo, gaminto kartu su užsienio partneriais dar nebuvo. Tai pirmas atvejis Lietuvos animacijos istorijoje. Anksčiau, 1998 metais esu sukūręs ilgametražį animacinį filmą „Odisėjo kelionės“, tačiau jis buvo skirtas rodyti per televiziją, ir po to vos kelis kartus parodytas „Skalvijos“ kino teatre.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
© Organizatorių archyvas

Ilgametražio filmo gamyba brangi, o fondų, galinčių pilnai finansuoti jo gamybą - nėra. Iš dalies filmo gamybą paremti gali tik Lietuvos Kino centras. Surasti partnerius užsienyje, kurie būtų pasiruošę prisidėti prie lietuviško projekto yra labai sunkus ir ilgalaikis procesas.

Viliuosi, kad ateityje atsiras privačių fondų, kurie norėtų remti lietuvišką animacinį kiną, o taip pat, kad ir valstybinis fondas ims palankiau žiūrėti į lietuvių animacinius projektus, kurie metų metais negauna finansavimo.

- Mano karta užaugo su rusiškais filmais, dabartiniai moksleiviai žiūri amerikietiškus, rytų šalių animacinius filmus. Tokia rinkos įvairovė, Jūsų manymu, yra gera? Ar mokame atsirinkti teisingus filmus?

- Mano karta irgi augo su rusų animaciniais filmais. Dabar asmeniškai pažįstu daugelį rusų režisierių. Mes daug ko mokėmės iš jų, kai gimė lietuvių animacija. Yra daug puikių rusų, amerikiečių ar kitų šalių animatorių sukurtų filmų. Tik man labai liūdna, kad moksleiviams nuolatos įkyriai peršama svetima kultūra. Ar tai būtų rusiška, ar amerikietiška, nesvarbu.

Didesnė dalis filmų, kuriuos žiūrėjau vaikystėje buvo rusų sukurti. Vėliau galėjome matyti ir amerikiečių ar kitų šalių animatorių. Beje puikiai pamenu ir latvių režisieriaus A. Burovso lėlinius animacinius filmus, ir Ukrainos, Gruzijos studijų darbus. Pamenu „Sojuzmultfilmo“ studijoje dailininkės G. Brašiškytės sukurtą filmą „Gintarinė pilis“ apie Jūratę ir Kąstytį, kuris mane lydėjo daugelį metų, kaip vienas iš labiausiai mėgstamų.

Mane visada žavėdavo kilnios idėjos, taurūs herojai, filmai, nešantys gėrį. Niekada nesižavėjau filmais, kuriuose pilna smurto, žiaurių scenų, šaudymo ir gaudymo. Taip pat visada žavėdavo geras filmų meninis stilius, puiki animacija, muzikos ir vaizdo dermė filmuose.

Esu įsitikinęs, kad šalis išsiugdys patriotus, kai jie nuo mažumės turės galimybę susipažinti su savo nacionalinės kultūros dalimi, nacionaline animacija.

- Kodėl dar svarbu turėti savos produkcijos, o vaikams augti žiūrint lietuviškus filmus?

- Tuomet vaikai pačiu patraukliausiu būdu galėtų susipažinti su lietuviškos kultūros paveldu, didžiuoju mūsų pasakų lobynu. Nuo pat mažų dienų animacijos pagalba galima puoselėti patriotinius jausmus, meilę tėvynei, šeimai.

- Kaip visuomenė pasitinka naują jūsų filmą?

- Gruodžio 19 dieną Lietuvos kinematografininkų sąjunga Metų geriausių filmų apdovanojimo ceremonijoje filmui „Aukso žirgas“ įteikė prizą „Už Baltų mitologijos populiarinimą pasauliniame kontekste“. Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu ir vertinu savo kolegų pozytivumą.

Per šešerius metus sukūrė filmą, kokio Lietuva dar neregėjo
© Organizatorių archyvas

Esame maža studija, neturime lėšų plačiai reklamuoti savo filmą. Miestas pilnas plakatų amerikietiškų filmų, kurie atplūdo į Lietuvą švenčių proga. Šioje arenoje mes nenukonkuruosime užjūrio gigantų, tačiau, aš viliuosi, kad mūsų filmas suras kelią į Lietuvos žiūrovų širdis, kuriems brangi mūsų kultūra, mūsų tautos senoji tautosaka, Baltų mitologija, aukšti ir kilnūs tikslai.

Labai norėčiau tikėti, kad mūsų moksleiviams paliks gerą įspūdį romantikos pamokos ir sąlytis su dalele mūsų nacionalinės kultūros ir senojo paveldo.

- Ar galvoje jau kirba nauji projektai?

- Artimiausiuose planuose turiu sumanymą rašyti naują scenarijų animaciniam filmui pagal J. Vaičiūnaitės pjesę. Taip pat norėčiau įgyvendinti jau seniau pradėtą trumpų pasakų rinkinį, kuriame bendradarbiauja net keli Lietuvos animacijos režisieriai. Apjungę į visumą, planuojame parengti ilgametražę kino versiją.

Tai būtų graži kalėdinė dovana Lietuvos vaikams, tik ne šių metų, o kitų.

www.DELFI.lt
69