Nuo siaubingo įvykio, kai namuose trims sesutėms žiūrint televizorių jis nė iš šio nė iš to užsiliepsnojo, sukeldamas didelį gaisrą, pradėjo beveik 9 metai.

Tačiau ir šiandien Evelina Urniežiūtė puikiai prisimena, ką tuomet galvojo ir kaip veikė, kad išgelbėtų ketverių metukų ir vos dešimties mėnesių sesutes. Pačiai tuomet tebuvo penkeri.

„Labai ryškiai viską atsimenu: kad važiavau į „Lietuvos garbės“ apdovanojimus, taip pat atmintyje liko gaisras, kai visi aplink bėgiojo ir šaukė, taip pat kai prezidentūroje gavau Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Taip pat įsiminė kitų žmonių rūpestis, kad siuntė drabužius, visaip mums padėjo“, - DELFI pasakojo 2006 metų vasario 16 dieną prezidento Valdo Adamkaus apdovanota Evelina iš Klaipėdos priemiesčio - Purmalių.

Kaip pasakojo, tądien išeidama iš namų mama paprašė jų pasikloti lovas.

„Paskui žiūrėjom televizorių. Tačiau jis pats išsijungė, o paskui staigiai užsidegė maža ugnis. Kai nuo jos užsiliepsnojo kojinė, koja ją užgesinau ir išmečiau į šiukšlinę. Tada grįžau ir atsisėdusi ant lovos pamačiau, kad dega. Paėmiau Modestą už rankytės, priėjom prie durų pažiūrėti, ar jos tik užremtos ar užrakintos. Buvo tik užremtos, todėl parbėgau pasiimti Deimantės ir į lauką – ieškoti mamos“, - pasakojo tuomet penkerių buvusi E. Urniežiūtė.

"Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi" 2006 metais apdovanota Evelina Urniežiūtė
© Dž. G. Barysaitės (lrp.lt nuotr.)
"Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi" 2006 metais apdovanota Evelina Urniežiūtė

Jei durys būtų buvusios užrakintos, Evelina įsitikinusi, būtų seses iškėlusi per langą. Gyveno pirmame aukšte.

„Iš tiesų, atrodo keistai, bet tada aš neišsigandau. Pirmiausia patikrinau, ar neužrakintos durys, paskui pasiėmiau iš lovytės sesę, už rankytės kitą ir išvedžiau į kiemą“, - prisiminė mergaitė.

Išsigando sproginėjančių stiklų

Kieme sesės pirmiausia ieškojo mamos, o neradę nubėgo pas kaimynus pasakyti, kad dega namai. „Kai iš jų išėjom, jau mūsų langų stiklai sproginėjo, ugnis buvo įsiplieskusi per visus namus“, - pasakojo valstybinį apdovanojimą pelniusi mergaitė.

Paklausta, kada išsigando, sakė, kad pamačiusi didžiulę ugnį ir išgirdusi sproginėjant langus. „Dar labai išsigandau iš pradžių, kai mamos neradau“, - prisiminė vyriausioji iš sesių.

Nuo to laiko buvo ne vienas atvejis, kai Evelinai reikėjo elgtis drąsiai. Pasak jos, tekdavo nuo vyresnių vaikų ginti savo sesę Modestą ir kartais ne tik žodžiais.

Moksleivė mano, jog drąsą paveldėjo iš savo krikšto mamos, pas kurią dabar su viduriniąja sese gyvena. „Mes su kūma labai artimos“, - pridūrė.

Jauniausioji Modesta su vyresnėmis sesėmis tik atstogauja. „Bet tikiuosi, kad atvažiuos per mano gimtadienį. Tikrai labai prašysiu tėčio, kad atvažiuotų, nes norėsiu pamatyti“, - sakė gruodžio 16 dieną gimusi Evelina, kurios mažoji sesutė jau mokosi trečioje klasėje ir gyvena su tėčiu, Klaipėdoje.

Evelina ir metais jaunesne Deimante šiuo metu rūpinasi krikšto mama ir močiutė.

Galvoja apie veterinariją ir dizainą

Evelina dar nežino, kuo bus užaugusi. Kol kas galvoja apie veterinariją arba dizainą. Patinka technologijos – gaminti maistą, siūti. Taip pat prie širdies dailė, biologija, kūno kultūra. Šoka pramoginius šokius.

„Turim šunį Rokį ir katę Kirą. Taip pat - žuvyčių akvariumą. Kai tik pradėjome auginti žuvytes, iš pradžių kelios nudvėsė, bet dabar gerai laikosi, dauginasi. Vandenį keičia dažniausiai kūma, nes akvariumas – didelis. Man labai patinka būti su gyvūnais ir į juos žiūrėti, nes jie labai gražūs ir įdomūs. Pas gydytojus veždavom skiepyti, pažiūrėti, ar sveiki dantys, tai matydavau, kaip veterinarai dirba. Įdomu“, - pasakojo E. Urniežiūtė.

Gali tylėti net 10 minučių

Jei galėtų rinktis kokią tik nori vietą pasaulyje, mergaitė niekur toli nenorėtų vykti gyventi: ir čia, Purmaliuose, jai gerai, nes turi daug draugų.

Vis dėlto, su viduriniąja sese ji prisipažino kartais ir pasipešanti: „Visko būna, ir pasipykstame. Dažniausiai dėl daiktų – drabužių, telefono. Ji paima mano, bet ir aš kartais jos paimu, nes man labai reikia. Tada ji ant manęs pyksta“, - pasakojo Evelina.

Kai labai labai susipyksta su sese - nesišneka. Gali ir 10 minučių tylėti. „O sesė ilgai neišlaiko, nes aš darau taip, kad ji prašnekėtų“, - juokiasi, pridurdama, kad kartais visi namai nuo jų pykčių skamba.

Niekam neleidžia savęs ir sesių skriausti

Paklausta, ar kaip vyriausioji jaučiasi atsakinga už seses, Evelina sakė, kad taip: „reikia rūpintis jaunesnėmis, prižiūrėti, kaip elgiasi“.

Pasak mergaitės, dabar gyvenimas toks, kad kartais tenka už save pakovoti. „Man irgi ne vieną kartą yra tekę. Bet aš taip lengvai nepasiduodu. Esu užsispyrusi ir niekam neleidžiu savęs ir sesių skriausti“, - sakė E. Urniežiūtė.

Kokių trijų dalykų labiausiai norėtų gyvenime? Evelina visų pirma mini laimę, paskui nesipykti su sese ir kad namuose būtų santarvė, laiminga šeima.

„Suaugusi irgi norėčiau gyventi tokioje aplinkoje, kaip čia – nebe mieste ir ne visai kaime. Purmaliai - Klaipėdos priemiestis. Čia gali ramiai miegoti, o mieste šurmulys, negalėtum vaikų leisti į kiemą, nes bijotum, kad nutrenks mašina ar dar kas nors atsitiks. Man labiau patinka ramybė“, - sakė keturiolikmetė.

Pirmą kartą matė Vilnių

Evelina Urniežiūtė su sesutėmis
© Asmeninio archyvo nuotr.
Evelina Urniežiūtė su sesutėmis

2006 metų vasario 16 dieną į Prezidentūrą pakviesta šešemetė E. Urniežiūtė pirmą kartą gyvenime matė Vilnių ir šalies vadovą Valdą Adamkų.

Rausva pūsta suknele pasidabinusi Evelina apdovanojimų ceremonijoje buvo pati mažiausia, todėl sulaukė daugiausia komplimentų ir dėmesio.

Tuomet mergaitė DELFI džiaugėsi gražia suknele ir bateliais, kuriuos pati išsirinko. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ji planavo pasipuošti, kai pirmą kartą eis į mokyklą.

Seniūnė: apdovanojimas įpareigoja

Kalbėdama apie Urniežiūtes Sendvario seniūnijai vadovaujanti Loreta Kuprienė negailėjo gerų žodžių: mergaitės gerai mokosi, mandagios, nuoširdžios, dalyvauja kultūriniame bendruomenės gyvenime.

„Evelinai skirtas valstybinis apdovanojimas visoms prideda atsakomybės ir drąsos, padeda suprasti, jog gyvenime reikia greitai orientuotis, primena, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą. Iš prezidento rankų gavęs garbingą apdovanojimą nebegali iškrėsti kokios šunybės, bet ir toliau turi elgtis atsakingai, kad neapviltum. Apdovanojimas įpareigoja“, - DELFI sakė seniūnė.

L. Kuprienės teigimu, nelaimė Urniežių šeimai buvo labai skaudi, nes be namų liko penki žmonės. „Tai patyrę dažnai atsiduria kryžkelėje, viskas slysta iš po kojų, todėl seniūnijos, bendruomenės pagalba šiai šeimai buvo labai svarbi“, - sakė seniūnė, pridurdama, jog nutikus nelaimei nekreipiama dėmesio nei į socialinę padėtį, nei į statusą, ieškoma galimybių padėti padegėliams.

„Turime ir daugiau šeimų, kurias, kaip ir šią, iki šiol globojame, kurioms sunkiau sekasi integruotis į socialinį gyvenimą. Bet žmonės stengiasi: kaip išeina, bet laikosi. Mes irgi stengiamės pasižiūrėti, kaip sekasi. Jeigu matome, kad slysta – truputį gražiai įsikišame“, - sakė L. Kuprienė.

Pasak seniūnės, Evelina – ne vienintelis Sendvario seniūnijos žmogus, apdovanotas garbingu medaliu. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius 2011 metais buvo įteiktas šiuo metu Klaipėdoje gyvenančiam Vainiui Grišiui, kuris su draugais išgelbėjo Danės upėje skendusį jaunuolį. Taip pat užsienyje gyvenančiam Vytautui Kleinaičiui – už Airijoje išgelbėtą skęstantįjį.


www.DELFI.lt
17