„Dirbdamas su specialių poreikių turinčiais vaikais – negali būti nenuoširdus, nes jie labai greitai tą pajaučia, - sako Klaipėdos Vitės pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Kristina Stankutė-Matė. – Ką bepaduosi, beparuoši – jie visada bus susižavėję, priims su dideliu susidomėjimu ir tai labai džiugina.“

Moteris moko įvairių sutrikimų ar negalių turinčius vaikus, padeda jiems ruošti užduotis, būna kartu klasėje, kai vyksta bendros pamokos. Savo kabinete ji taip pat įsirengė relaksacinį kampelį, kuriame, jaukiai įsitaisius ant sėdmaišių, gali bendrauti su vaikais, aptarti dieną. K. Stankutė-Matė džiaugiasi, kad mokinių negali atsiginti net per pertraukas ir į mokyklą traukia su šypsena, nors iš pradžių apie specialiosios pedagogės darbą net negalvojo ir nesiruošė ja tapti.

Lemtingas gyvenimo posūkis

„Pasirinkau šį kelią visai netyčia: nei planavau, nei norėjau ir net neturėjau supratimo, kas tas specialusis pedagogas, težinojau, kas yra logopedas. Tačiau ten, kur norėjau, neįstojau ir auklėtoja pasiūlė pabandyti. Sutikau, pradėjau mokytis ir pasidarė be galo įdomu, nes darbas ir su medicina susijęs, ir su tais vaikais gera dirbti – jiems viskas įdomu, ne taip, kaip kitiems. Užsienyje kokia biologijos mokytoja net rūbus nuo savęs nusiplešia, kad vidaus organų vietą pademonstruotų, o jiems viską, ką siūlai nuoširdžiai – jie irgi priima nuoširdžiai“, - sako ji.

Kristina Stankutė-Matė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis
Kristina Stankutė-Matė

Iš pradžių K. Stankutė-Matė siekė tapti lietuvių mokytoja, tačiau jau dešimtį metų dirba specialiąja pedagoge ir vadina tai likimu. „Labai džiaugiuosi, kad taip susiklostė, turbūt Aukščiausiasis taip norėjo. Vis tiek „iš viršaus“ kažkas pameta tą kelią“, - nusijuokia.

Pedagogė dirba su disleksija, autizmu sergančiais vaikais, taip pat turinčiais rašymo ar eglesio sutrikimų. Ji pastebi, kad pastaruoju metu ypač padaugėjo emocinių sutrikimų turinčių vaikų, kuriems sunku bendrauti su kitais, susikoncentruoti, daryti namų darbus. „Manau, didelę paslaugą čia padaro kompiuteriai ir kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų pastebiu, kad jie pasilieka žaidimų pasaulyje ir nebemato realybės, kas yra aplink“, - sako ji.

Išmokė nebedejuoti ir nestenėti

Pedagogė ne tik moko specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bet ir mokosi iš jų pati. Ji teigia, kad dažnai jaučiasi kaip studentė, nuolat turinti tobulinti žinias, nes vaikai yra patys įvairiausi, o rasti būdą, kaip prie jų prieiti ir sudominti – nelengvas darbas. „Iš jų išmokau nuoširdumo, pagarbos, matyti grožį net smulkiausiuose dalykuose. Iš tikrųjų nebestenu ir nebedejuoju, kai įvyksta kokia nelaimė, kai kas įvažiuoja į mašiną, nes tai atrodo juokingi ir neverti dėmesio dalykai. Net kai vaikai sloguoja – pasidžiaugiu, kad tik sloguoja“, - sako ji.

Pedagogei dažnai tenka būti bendrose klasėse ir padėti vaikams ar pamoką vedančiam mokytojui. Ji pastebėjo, kad kiti vaikai noriai bendrauja su specialių poreikių turinčiais bendraamžiais ir kartu leidžia pertraukas, savo laisvalaikį: „Negaliu kalbėti, kaip yra kitur, bet labai džiaugiuosi mūsų mokyklos mokiniais – vyrauja labai aukšta kultūra. Aišku, būna pavienių atvejų, kai pasitaiko patyčių, atstūmimų, bet jie moka priimti kitus, įlieti į komandą ir neatstumti.“

Kartais patys vaikai nenori priimi specialaus pedagogo pagalbos, nes klasėje jaučiasi nejaukiai prieš kitus. Todėl K. Stankutė-Matė stengiasi prieiti prie visų, neišskirti specialių poreikių turinčiuosius kaip tokius, kuriems vieninteliams reikalinga pagalba.

Pedagogė siūlo nesibaiminti tiems, kurie nori bendrauti su tokiais vaikais, bet bijo netyčia užgauti ir tiesiog nežino, kaip su jais kalbėtis. „Reikia bendrauti kaip ir su visais kitais, atsiribojant nuo jų sutrikimų, negalių. Jie neturi jausti kažkokių dirbtinumų. Kažkada kalbėjausi su autistu ir bandžiau užvesti kalbą, kaip jis jaučiasi, nepabrėžiant to sutrikimo. Tai jis į mane taip keistai pažiūrėjo ir atsakė: viskas čia yra normaliai, nieko čia tokio. Tai nėra jiems to jausmo viduje, kad jie kitokie, todėl reikia bendrauti natūraliai.“

Darbą išsineša ir į namus

Moteris pripažįsta, kad jai sunku neparsinešti darbo į namus, nes ji tiesiog nemoka nuo jo atsiriboti. Ypatingai liūdna pasidaro, kai įdeda daug pastangų ruošdamasi užsiėmimams, o vaikui tiesiog nepavyksta jos atlikti.

„Paimu paprastą vadovėlį ir didesnį šriftą padarau ar lapo foną pakeičiu, kad tik paprasčiau tam vaikui būtų, bet būna dienų, kai tiesiog nepavyksta prie jo prisibelsti. Parėjusi namo galvoju, kaip jis jaučiasi, ar nerimauja, mąstau, kaip jaučiasi jo tėvai. Tikrai yra tėvų, su kuriais bendraujame labai artimai ir tuos jų gyvenimus namo išsinešu ir aš, nors gyvenu su kitu žmogumi juk, tai nelabai gerai“, - sako ji.

Tada moteris griebiasi siūlų ir pradeda nerti, megzti – tai visada padeda išsikrauti ir pamiršti blogas emocijas. „Tiesiog išsivalo galva“, - nusišypso. Kartais K. Stankutė-Matė imasi knygų, nors pripažįsta, kad grožinę literatūrą tenka skaityti retai: „Seniau ir su prožektoriumi po kaldra skaitydavau, o dabar to laiko nelabai atsiranda, nes jei skaitau – tai vis dalykinę literatūrą.“

Kartu su visa šeima ji labai mėgsta keliauti, turistauti ir naktį praleisti palapinėje, tačiau net vasarą, kai turi ilgų atostogų, mintimis vis tiek nukrypsta į rugsėjo pirmąją. „ Jei esu prie jūros – būtinai akmenų prisirinksiu, nes ant jų raides galiu surašyti. Mano draugės net juokiasi, sako, ko aš kraunu visokias šiukšles. Bet aš vis kaupiu kaupiu kažką ir kiekvienoje detalėje įžiūriu mokomąją priemonę. Tikrai – būna kokia liepos pabaiga, o aš jau mintimis pradedu sugrįžti į darbą. Nors šią vasarą, kažkodėl, dar nesinorėjo grįžti, norėjosi dar paatostogauti“, - nusijuokia.

Pati K. Stankutė-Matė turi dvi mergaites, kurios mamai yra didžiausios pagalbininkės ir dažniausiai pirmos išsprendžia paruoštas užduotis, įvertina, kas įdomu ar griežtai sukritikuoja. „Jos yra mano patarėjos, kurios kartais būna labai kritiškos. Vaikai vis tiek geriausiai supranta, kas kitiems bus įdomu, kad ir pasitariu darbe su kolege, vis tiek tai neduos tokio efekto, kokį norėtume“, - šypsosi.

Šiais metais jos darbas buvo pastebėtas ir įvertintas, pedagogei skirta Meilės Lukšienės premija. Ši premija kiekvienais metais skiriama pedagogui už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.


www.DELFI.lt
16