„Labai gerai būtų, jei pedagogais būtų žmonės iš pašaukimo. Turi būti vidinės jėgos skatinamas dirbti šį darbą. Kitaip yra sunku dirbti, jei tu ateini kaip į mokyklą kaip į darbą. Čia ne staklės,mygtuko nepaspausi“, – 44-erių metų pradinių klasių mokytoja Asta Maslauskienė.

Asta – pirmoji išskirtinio DELFI projekto „Herojai tarp mūsų“ pakalbinta mokytoja. Šeštus metus vykstanti iniciatyva šiais metais siekia atskleisti, kokie yra tikrieji Lietuvos mokytojai didvyriai. Savo herojų galite registruoti čia.

Mokytoja nuo 18 metų

Asta jau 25 metus yra mokytoja. Šiandien ji dirba Kauno Žaliakalnio progimnazijoje, jos auklėtiniai – dar tik antrokai.

Pašnekovė atvirauja, kad yra labai nustebusi, jog kažkas ją nominavo herojės titului. „Tau rodo dėmesį, įvertina. Reikia džiaugtis, bet pirma mintis – kodėl aš?“, – nuostabos neslepia Asta.

Tačiau Asta prasitaria apie vieną įdomų faktą – ji mokytoja dirba vos nuo 18 metų. Pasakysi šį skaičių lyg mokytoja susigėsta ir priduria, kad visgi jos gimtadienis žiemą, tad jai pirmais darbo mėnesiais suėjo 19 metų.

Asta Maslauskienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Asta Maslauskienė

„Aš dirbu pagal savo išsipildžiusią svajonę ir labai džiaugiuosi, kad galiu dirbti tai, apie ką svajojau, ruošiausi, baigiau mokslus. Manau, kad kitaip neįmanoma.

Jei žmogus pasirenka pedagogo darbą, jis turėtų žinoti, kur eina. Čia yra daug nesuskaičiuotų valandų ir labai smagu, tai tave įvertina, nors atliekamo darbo negali pamatuoti“, – įsitikinusi Asta. Anot jos, pedagogo darbas neprimena darbo prie staklių – paspausti mygtuko neužtenka.

Pačios pirmosios Rugsėjo 1-osios dienos, sako Asta, nepamena – gal tik iš nuotraukų. „Prisiminimas iš to jaudulio yra išsitrynęs. Dar ir dabar kiekviena rugsėjo pirmoji yra vos ne pirmoji. Visada drugeliai pilve skraido“, – juokiasi Asta.

Mokytoja sako, kad nuo vaikystės rugsėjo pirmoji visada buvo jaudulio diena ir tas jausmas niekur nedingo. „Man, kaip mokytojai, ateiti į rugsėjo pirmą dieną yra jaudulys. Tu vis tiek ruošiesi, galvoji apie vaikus, tėvus, veiklą, organizuoji šventę. Reikia klasę papuošti. Jaudulys vis tiek užvaldo“, – tikina Asta.

Į darbą įtraukta visa šeima

Pasiteirauju, ar mokytoja pati turi vaikų. Su šypsena balse pašnekovė patikina, kad turi du vaikus: sūnui jau 18, o dukrai – 15 metų.

Ir nors vaikai nesimoko toje pačioje mokykloje, kur dirba Asta, į jos klasę jie dažnai užsuka: tai reikia ką nors pakabinti, sudėti, padėti. „Šeimos nariai yra įtraukti. Būti mokytoju yra gyvenimo būdas. Ir vyras žino – juokiasi Asta – Dabar jau apsieiname be to, bet seniau, jei reikėdavo kažką gręžti, tai vyrą kvieti į pagalbą“.

„Mokytojai Lietuvai“: šešta diena
© Ignas Rusilas
„Mokytojai Lietuvai“: šešta diena

Tačiau Astos vaikai, sako pašnekovė, nesvajoja tapti mokytojais. „Jie turi rinktis savo kelią, pagal savo poreikius. Jie mato, kiek mama sėdi, dirba. Dukra dar dabar kartais ateina, apsikabina ir sako: mama, aš tave taip seniai mačiau“, – su atodūsiu sako Asta.

Ji priduria, kad net namuose ji praleidžia daug laiko galvodama apie savo auklėtinius. „Mano sesuo turi 3 vaikus, sako, gal tu, Asta, vykis. Sakau, kad mano seseriai dar daug reikia stengtis. Aš turiu 27 vaikus. Sakau, tegu ji stengiasi toliau“, – juokiasi pašnekovė.

Vaikai jaučia nuoskaudą

Pasiteirauju, kaip ji rasdavo laiko ir jėgų skirti savo mažiems vaikams. „Kai vaikai mažesni, tai tu privalai. Negali palikti savo vaikų, eini ir darai: išklausai, pasišneki. Dabar man jau lengviau, nes jie didesni, savarankiškai ruošia namų darbus. Bet dar vis ateina pasikonsultuoti, jei tai rusų ar lietuvių kalbų namų darbai“, – juokiasi Asta.

Moteris tikina, kad laiko šeimai užtenka, tačiau vaikai norėtų jo daugiau. „Dar namuose laikas yra skirtas mokiniams. Savo vaikams stengiesi skirti laiko, nes žinai, kad jie turi turėti savo mamą“, – pritilusiu balsu sako pašnekovė. Iš Astos balso galima suprasti, kad tai ganėtinai skaudi tema.

Asta Maslauskienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Asta Maslauskienė

Asta prasitaria, kad jos vaikai šiek tiek jaučia nuoskaudą. „Tai jaučiasi vien dėlto, kad vaikai pasako, jog tu, mama, pas mane nebuvai nė vienoje Rugsėjo pirmosios šventėje. Čia yra ta nuoskauda“, – įsitikinusi pašnekovė.

Moteris patikina, kad vaikai niekada per šventę nebūdavo vieni: eidavo tai tėtis, tai močiutė. Šventės, sako Asta, būdavo net filmuojamos, kad ji jas pamatytų. „Bet vaikams išlieka prisiminimas, kad mamos nebuvo“, – sako Asta.

Daug pasako vaikų kūno kalba

Mokytojai į atmintį įsirėžė vienas atsiminimas iš pirmųjų darbo metų: viena mama Astą vis kaltino, kad ši nemyli jos vaiko. „ Atrodo, kad nuoširdžiai su visais vienodai elgiausi“, – šiandien sako Asta.

Tačiau ilgai netrukus, Asta sako, kad suprato, jog problema buvo šeimoje. „Mama bandė perkelti kaltę. Tai buvo grynai šeimos problema. Močiutė buvo geranoriška, net manęs atsiprašė. Jutau tą nuoskaudą – darai viską sąžiningai ir nuoširdžiai ir kaip sako, taip nėra. Mamai kitaip atrodė“, – į telefoną atsidūsta Asta.

Būtent mokytojams dažnai tenka atsakomybė pastebi, kokia situacija yra mokinių šeimose ir kaip tai juos veikia. „Matai pagal vaiko elgseną, kūno kalbą. Labai daug pasako kūno kalba. Vaikas gali tylėti, bet tu jį pažįsti. Kūnas pasakoja visai kitą istoriją. Matai, kad vaikas ne taip jaučiasi, jo darbingumas yra kitoks.

Žiūri, klausi, ar jam sunku, ar blogai jaučiasi. Bandai aiškintis. Vaikai išsikalba“, – pasakoja Asta. Anot jos, tada tenka tėvams korektiškai pasakyti, kad vaikas jaučiasi blogai, nes šeimoje yra problemų.

Mokytoja atvėrė širdį apie darbą, kuris reikalauja aukų: vaikai laiko nuoskaudą
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Vaikai labai jaučia, jei kažkas negerai. Jei tik kažkokios negandos, jie emociškai tai greit perima“, – pabrėžia pašnekovė.

Anot jos, toks vaikų stebėjimas nėra atsiejamas nuo mokytojo darbo. „Galvojimas apie vaikus užima nemažą gyvenimo dalį“, – tvirtina mokytoja.

Griežta, bet teisinga

Pasiteirauju, kokį patarimą Asta duotų jaunai sau, kai tik pradėjo mokyti. „Jei šalia turi gerą mokytoją, kolegą, kuris tave šefuoja, tai tik semkis patirties iš geros pavyzdžio. Aš turėjau tetą, iš kurios mokiausi, klausdavau patarimų“, – pataria pašnekovė.

Asta Maslauskienė
© DELFI / Rafael Achmedov
Asta Maslauskienė

Asta pasakoja, kad geriausias įvertinimas – spindinčios vaikų akys bei geras žodis iš tėvų. „Ir kai aplanko jau užaugę mokiniai. Sugrįžta skirtingos laidos, sėdiesi gerti arbatos, kalbiesi su jais. Tai yra didžiulis įvertinimas.

Vienas jaunuolis pas mane mokėsi pirmoje klasėje, po to išvažiavo į Angliją. Buvo atvykęs. Jau su barzda, 20 metų. Bet kai pradedi kalbėtis, atsimeni viską. Žmonės keičiasi, bet bruožai išlieka“, – juokiasi Asta.

Mokytoja tikina, kad jai dar niekas nėra iškrėtęs kokios nors šunybės, tačiau vaikai yra ją apibūdinę kaip griežtą, bet teisingą. „Man toks pasakymas, – Asta trumpam nutyla ir vėl tęsia mintį – labai smagu, kad vaikai supranta, yra tuo patenkinti ir tai vertina. Nustebino ir pasidžiaugiau“.


www.DELFI.lt
24