Žmogus be namų, kurį dažniausiai galima sutikti kitoje objektyvo pusėje, bet kuriame žemyne, bet kokiomis oro sąlygomis tarp skirtingų, kartais atstumtų, sužalotų žmonių.

Jos darbai apskriejo visą pasaulį, o fotografijų tikrumas gniaužia kvapą. Berta Tilmantaitė yra pirmoji lietuvė, kartu su bendraautoriais parengusi publikaciją žurnalui „National Geographic“. „Sausį bus dar viena publikacija, mano vienos, su viršeliu“, - prasitaria Berta. Šį kartą tarptautinio žurnalo puslapiuose puikuosis dar 2014 metais Malaizijoje parengtas fotožurnalistės pasakojimas apie vandenyno žmones – jūros klajoklius, valčių gyventojus. Tai nykstanti etninė grupė klaidžiojanti po Koralų trikampį.

Tai toli gražu ne vienintelis daug dėmesio sulaukęs žurnalistės pasakojimas. Šiandien dienos šviesą išvydo jos ir fotožurnalisto Artūro Morozovo projektas „Vienodos dienos“, kuriame apie savo gyvenimą jautriai ir atvirai pasakoja moterų Panevėžio pataisos namų gyventojos. Širdį veriančios istorijos – baimė, ašaros, mirtis, nesumeluotas atvirumas – Bertos gyvenimą ir darbą lydi nuolatos. Su pasaulyje pripažinta žurnaliste kalbamės apie išgyvenimus, sunkumus ir ateities planus.

Iš istorijos apie jūros klajoklius, Malaizija
© B.Tilmantaitės nuotr.
Iš istorijos apie jūros klajoklius, Malaizija

- Berta, fotografuodama ne tik išmaišei pusė pasaulio, bet ir pasiryžai ne vienam ekstremaliam iššūkiui – savo kūnu pajutai atšiaurią Sibiro žiemą, kopei į kalnus. Kuris iš visų iki šiol patirtų išbandymų tau pačiai buvo sunkiausias?

- Fiziškai ir psichologiškai buvo sunkiausia Himalajų kalnuose ir Sibire. Dabar grįžau iš Kenijos, kur irgi buvo labai sunku dirbti. Kuri (avantiūra – DELFI) buvo reikšmingiausia, pasakyti negaliu. Nėra taip, kad kažkuri visiškai kardinaliai pakeitė mano gyvenimą dėl to, kad ta kaita vyksta nuolat.

- Pati pripažįsti, kad kelionės sunkios ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kokie tai sunkumai?

- Sunkiausia tvarkytis su savim, kai tu turi save versti padaryti kažką, ko tu esi nedaręs, arba padaryti kažką, ko tu gal ir nenori daryt. Sunkiausia susitarti su savimi, kad tu gali. Antra – santykiai su aplinkiniais žmonėmis, nes ekstremaliose situacijose jie išryškėja, išgrynėja. Ir net ne ekstremaliose situacijos, bet apskritai yra sunku priimti aplinkybes. Žmonės yra įpratę viską kontroliuoti. Ypač jeigu yra įpratę kad nuo jų gyvenime viskas priklauso, tai labai sunku daryti kažkokius dalykus pirmą kartą nežinomoj vietoj su nepažįstamais žmonėmis. Tu negali visko kontroliuoti ir turi priimti aplinkybes, kokios jos yra, ir jose suktis. Nepalankios oro sąlygos, žmonės, kurie bendrauja ne taip, kaip norėtum – su tuo visu reikia sugebėt susitvarkyt nesupanikavus ir nepasidavus.

Lietuvės istorijos ir nuotraukos apskriejo visą pasaulį: būna, kad apsiverki, kad nebegali
© B.Tilmantaitės nuotr.

- Vienas sunkesnių dalykų fotografui yra bendrauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir kažkaip atrasti priėjimą prie jų. Kaip tau pavyksta tai pasiekti ir ar būna situacijų, kai žmonės užveria duris?

- Būna. Labai priklauso, kurioj šaly esi. Lietuvoj labai nenori bendrauti, nes čia į žurnalistus žiūrima pakankamai kreivai. Tai yra tokia ganėtinai sugadinta, sutepta profesija, kad kai tu pasakai, jog esi žurnalistas, į tave žiūri su nepasitikėjimu. Užsieny dažnai yra kitaip – jie kaip tik į žurnalistą žiūri su pagarba, kad tu atvažiavai, kad tu nori papasakoti, kad tau tai rūpi. Kartais žmonėms sunku suprasti, ypač jei jie prieš tai su tavimi niekada nebendravo, kodėl jiems tą reikėtų daryti, kas jiems iš to. Nes jie tau tarsi duoda informaciją, leidžia filmuoti, leidžia fotografuoti, bet kas jiems iš to? Tarkim, Kenijoj visi labai prašė pinigų. Jie taip manė, kad aš iš jų nusipirksiu tą informaciją nors žurnalistinė etika neleidžia to daryti. Aišku, juokingai atrodo ir pats kvailai jautiesi pasakodamas jiems apie žurnalistinę etiką. Žmonėms, kurie tikrai neturi už ką maisto nusipirkti arba labai skurdžiai verčiasi. Jų akimis tu esi atskridęs iš kažkokios šalies, suplojęs neaišku kiek šimtų eurų už kelionę. Baltaodžiai jiems apskritai asocijuojasi su turizmu, su daug pinigų. Jiems sunku suvokti, kodėl tu negali duoti pinigų. Bet tu turi paaiškinti, kodėl svarbu, jog jie šnekėtų – kad tu nori suprast juos, išklausyt, tą informaciją ir tuos dalykus, kuriuos jie pasakys, perpasakoti kitur, kad ir kiti žmonės sužinotų. Kartais užtrunka kol mes suprantame vieni kitus, bet tikrai nėra buvę tokios situacijos, kai aš labai norėčiau su žmogumi kalbėti, o su manim nešnekėtų.

Aš niekada neverčiu žmonių to daryti. Jeigu jis nenori, tai yra jo reikalas. Jeigu jam kyla klausimų, kodėl jis turėtų tai daryti, aš atsakau ir pateikiu savo nuomonę, kodėl man tai rūpi, kodėl man tai svarbu. Tiesiog toks bendražmogiškas supratimas. Turi būti atviras, nemeluot, nežadėt kažkokių nebūtų dalykų, kurių tu negalėsi ištesėti.

- Koks tavo kelionės į Keniją tikslas ir ką ten veikei?

- Važiavau dirbti su keletu organizacijų. Tai buvo grynai darbinė kelionė. Pirmąją savaitę aš dirbau su „Minority rights group international“. Antrą savaitę dirbau su lietuviais, su VšĮ „Europos namais“ ir „Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma“. Pagrindinis tikslas buvo įsigilinti į eilinių paprastų žmonių gyvenimus, problemas, su kuriomis jie susiduria, ir apie tai papasakoti būtent čia, Lietuvoje. Dažniausiai aš publikuoju darbus užsienyje, bet čia labai trūksta informacijos apie situaciją besivystančiose šalyse. Mano tikslas būtent ir buvo parvežti istorijų čia ir priartinti tolimus žmonių gyvenimus, kurie yra visiškai kitokie, prie mūsų.

Kenija, Masajai
© B.Tilmantaitės nuotr.
Kenija, Masajai

- Kas yra sunkiausia bandant perpasakoti visas tas istorijas?

- Kad tu galėtum perpasakoti, turi į ją labai gerai įsigilinti . Per tas pora savaičių aš surinkau labai daug informacijos, kurią dabar reikia apdoroti, tvarkyti, ieškoti papildomos informacijos, tikslinti ją. Tas darbas su medžiaga dažnai užtrunka daugiau laiko nei tos medžiagos surinkimas. Sunkiausia suvokti istoriją iki pat pat gelmių ir pateikti ją teisingai. Pasiekti, kad fotografijos būtų ne kažkokios šabloniškos, o atspindėtų tos istorijos esmę. Tada viską sujungti į krūvą ir išpildyti istoriją, kad ji būtų ne kažkokia paviršutiniška, bet kad žmogus perskaitęs ir peržiūrėjęs fotografijas prie jos irgi priartėtų, ją suprastų.

- Esi buvusi ir ten, kur karas, arti mirties, arti skurdo ir žmonių skausmo. Ar visada lengva likti šalimais, stebėti situaciją iš šono, kai norisi padėti?

- Yra labai daug žurnalistų, kurie įsitraukia į temas taip, kad po to įkuria nevyriausybines organizacijas, kad padėtų tas problemas spręsti. Tai yra tokia normali praktika. Tu nesi mašina, nesi bejausmis padaras. Taip, tam tikra prasme tuo momentu turi atsiriboti, kad padarytum savo darbą. Nors būna, kad apsiverki, kad nebegali, dreba rankos. Tu susikaupi ir padarai tą darbą, bet paskui galvoj sukasi – aha, ką čia galėtum padaryti, kaip padėti. Jeigu tarkim darai istoriją apie medų, kaip mes darėme Kenijoje, nusiperki medaus. Čia paprasčiausia, ką tu gali padaryti baigęs tą istoriją. Arba apie žvejus darant, pabaigęs istoriją iš jų tiesiog vakarienei nusiperki žuvies.

Ir su Artūru Morozovu, dirbdami Panevėžio pataisos namuose, nuolat kalbėjome, kad būtų smagu įkūrus didesnę įmonę įdarbinti moteris išėjusias iš ten, nes joms dažnai didžiausia problema yra darbo susiradimas. Nėra taip, kad tu esi tik stebėtojas. Tu realiai galvoji, kaip galėtum prisidėti nors ir labai mažai. Po to tarkim susitinki su kažkokiomis įmonėmis, organizacijomis, kurios jau dirba ten ir tu jiems papasakoji, ką ten radai ir taip juos paskatini ten kažką daryti. Tų būdų padėti ir prisidėti yra daug. Aš tikrai nenorėčiau būti tik stebėtoja ir tik iš šalies pažiūrėti. Ne. Ir aš netgi nenustebčiau, jeigu taip viskas mano karjeroje pasisuktų, kad labiau daryčiau tą nei tai, ką darau dabar.

Iš B. Tilmantaitės ir A. Morozovo projekto „Vienodos dienos“
© B.Tilmantaitės nuotr.
Iš B. Tilmantaitės ir A. Morozovo projekto „Vienodos dienos“

- Kaip pati sakai, tenka pakliūti į situacijas, kai nesulaikai ašarų ar dreba rankos. Kokios situacijos tai buvo tavo gyvenime?

- Tai gali būti labai paprasti dalykai. Tai nebūtinai turi būti karas, šaudynės, badas ir visa kita. Gali būti labai paprastos, atviros žmonių asmeninės istorijos. Pirmiausiai, ką atsimenu, kai mes su kolege Kristina Urbaityte darėm pasakojimą apie priklausomybes turinčius žmones, apie tokį reabilitacijos centrą, ten gyvenančius vyrus. Ir jeigu iš šalies jie atrodo atgrasūs, ką tik išėję iš kalinimo įstaigų, randuoti ar kažkokie pikti, tai kai jie tau pasakoja savo istorijas, kurios yra tokios... sunkios, tai taip, tu po pokalbio apsiverki. Tai tave pagriebia, kai pagalvoji, ką tas žmogus išgyveno. Vistiek tu turi empatijos jausmą. Pas mane jis labai stiprus (juokiasi).

Arba toj pačioj Kenijoj moteris pasakojo, kaip vaikystėje jai buvo atliktas lytinių organų apipjaustymas, kaip ji buvo ištekinta už seno vyriškio, kuris ją prievartaudavo, kaip ji pabėgo nuo jo ir gyveno gatvėje. Ji pasakodama verkia, tai ir aš apsiverkiu. Aš negaliu tiesiog linksėt galva ir sakyt, kad aš suprantu. Realiai aš tikrai nesuprantu. Man neįmanoma to suprasti, kai aš turėjau vaikystę ir dariau dalykus, kuriuos noriu daryti.

- Kalbi su žmonėmis apie tai, apie ką kiti bijo kalbėti – palieti jų gyvenimo skaudulius, baisiausius atsiminimus, net tragedijas. Ar tau pačiai nebūna baisu apie tai kalbėti?

- Baisu, bet aš visada leidžiu žmogui nubrėžti ribą. Jeigu jūs į kažkokį klausimą nenorėsite atsakyti, tai yra jūsų teisė, jūs galite sakyti – aš nenoriu apie tai kalbėti. Bet kažkaip man turbūt sekasi su žmonėmis, kurie suvokia, kodėl svarbu apie kai kuriuos dalykus papasakoti, kodėl svarbu apie juos kalbėti ir jie (manimi – DELFI) pasitiki. Jie atsako į klausimus nors jiems nėra lengva. Aš labai pagarbiai elgiuosi su jų atsakymais ir jų fotografijomis, kad jie nenukentėtų. Galų gale nebūtina viską papasakoti, ką sužinojai, kartais tai lieka tik su tavim, bet tau tai padeda suprasti jų istoriją.

Bijojom važiuodami ir į Panevėžio pataisos namus. Daug kas sakė, kad nieko neišeis, kad kalbės tik tas, kas norės iš jūsų naudos, bet buvo visiškai priešingai. Tas baimes tu turi įveikti.

Tugen gentis ir bitininkystė, Kenija
© B.Tilmantaitės nuotr.
Tugen gentis ir bitininkystė, Kenija

- Dėl projektų gausos tavo 2014 metai buvo labai intensyvūs. Kokie yra tavo 2015 metai?

- Dar intensyvesni. Pusė metų praleidau Argentinoj. Ten tiesiog dirbau su medžiaga ir man atrodė, kad nieko nevyksta, bet iš tikrųjų vyko labai daug. Buvo labai daug apdovanojimų, pagaliau pabaigėm „Vienodų dienų“ projektą apie moterų Panevėžio pataisos namus, tyrinėjau Pietų Ameriką, buvo nemažai publikacijų. Turbūt taip ir turėtų būti, kad kiekvieni metai už kitus turėtų yra geresni ir pilnesni.

- Pati esi sakiusi, kad neturi namų – keliauji iš vienos šalies į kitą. Ar dar randi laiko sau ir ar nepavargsti nuo tokio gyvenimo tempo?

- Namai man visada bus Lietuvoje, bet taip, aš gyvenu lyg ir be namų. Namai būna ten, kur esi tuo metu. Bet namų aš pasiilgstu, ypač šiemet buvo toks labai stiprus stiprus ilgesio jausmas, labai norėjau grįžti. Nuovargis yra nuolat, bet tam tikra prasme man yra labai svarbu kalbėt su savim, įsiklausyt. Ko man dabar reikia? Reikia pailsėt. Aš ir stengiuosi tai padaryti. Ko man dabar reikia? Aš noriu padirbt (juokiasi). Aš nenoriu nei persidirbt, nei persitinginiaut. Aš noriu taip gyvent, kad daryčiau tai, kas man rūpi, kas man yra svarbu, atsisakyčiau visų pašalinių dalykų, kurie yra nebūtini, nereikalingi ar man neįdomūs. Būna, kad tiesiog neišeina dirbt, nėra įkvėpimo, idėjų, tai tą laiką tu išbūni, išlauki, kol būsena pasikeis. Aš kažkaip susikalbu su savimi, nėra didelio konflikto (šypsosi).

- Kokie tavo artimiausi planai?

- Labai norėtųsi daugiau padirbti čia, Lietuvoje. Ne visada taip išeina, kaip norisi. Planų yra ir ateinantiems metams, bet apie juos labai sunku kalbėti, nes dažnai iki paskutinės minutės, o kartais net ir pradėjęs kažką daryti nežinai, ar iš to kas nors išeis. Manau, kad sausį gal skrisiu į centrinę arba pietų Ameriką. Tada į Singapūrą, į konkursą. Gal šiek tiek ilgiau pasiliksiu Azijoje ir padarysiu ten kokią nors istoriją, nes ten jau man pakankamai pažįstama teritorija.

- Ačiū už pokalbį.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.


www.DELFI.lt
20