Bendrojo pagalbos centro (BPC) Vilniaus skyriaus operatorė Jurgita Prokopenkovienė nenori būti fotografuojama stambiu planu – bijo būti atpažinta. Jau yra buvę atvejų, kai BPC darbuotojai dėl to nukentėjo tiesiog gatvėje.

Norėdama įsitikinti, ar tikrai visuomenės nuomonė apie BPC tokia neigiama, važiuodama į interviu savo pamąstymais paprašau pasidalinti taksi vairuotojo. „Aišku, kad blogai galvoju. Kiek žmonių per juos miršta, nespėja pagalbos sulaukti!“ – nepagalvodamas apie kitą pusę – išgelbėtas gyvybes nė nemirktelėjęs atsako jis.

O skaičiai iškalbingi: vien praėjusiais metais Bendruoju pagalbos telefono numeriu 112 buvo sulaukta per 3 mln. skambučių, pagalbos tarnyboms perduota beveik 1 mln. pranešimų apie pagalbos poreikį. Vienam BPC operatoriui per pamainą tenka priimti nuo 200 iki 300 įvairių pagalbos prašymų. Beje, kaip teko pamatyti pačiai, pranešimai apie reikalingą pagalbą siunčiami dar nepadėjus ragelio.

Netiki centro veiksmingumu

„Mūsų darbas yra labai svarbus, tik visuomenės požiūris labai graudina. Žmonės nusiteikę labai priešiškai. Pagalbą suteikiam tūkstančiams žmonių, tik ta pagalba lieka nepastebėta. Tačiau jei tik įvyksta koks nors nesusipratimas, rezonansinis įvykis, tai tuoj pat visi ima kaltinti BPC ir mūsų darbą sumenkina“, – apie susidariusį požiūrį kalba J. Prokopenkovienė.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

BPC tarpininkavimu, anot jos, netiki ir tie, kurie jaučia nostalgiją seniems laikams, kada ištikus bėdai galėdavo tiesiai pasiskambinti, tarkim, policijai. Tokiems žmonėms, pašnekovės manymu, sunku susitaikyti su šia naujove, o labiausiai juos pykdo BPC darbuotojų pateikiami klausimai.

„Kiekviena pagalbos tarnyba nurodė, kokios informacijos reikia ir kokią jiems privalome perduoti, bet žmones tie klausimai erzina. Kiekvienas mūsų šalies gyventojas tikriausiai įsivaizduoja, kad jam paskambinus mums įsijungia vaizdo įrašas ir mes pamatome situaciją, kas nutiko“, – ironiškai sako ji.

Priėmę pagalbos skambutį BPC darbuotojai nustato, kokia pagalba reikalinga, ir pagal tai siunčiami pranešimai pagalbos tarnyboms. Tokia sistema ypač pasitarnauja, kai reikalinga kompleksinė pagalba, tarkim, įvykus avarijai – žmogui nereikia to paties kartoti skirtingoms tarnyboms, jis viską gali pasakyti vienam operatoriui.

Nesidrovi trukdyti įvairiausiais klausimais

BPC darbuotoją stebina, kad nelaimės ištikti skambintojai dar turi laiko ir pykčiui išlieti. Neretai operatoriai būna atakuojami piktų, agresyvių skambintojų, sulaukia įžeidimų ir net grasinimų. Taip pat operatyvų darbą trukdo tie, kurie net nesusimąstydami „karštąją“ 112 liniją užima dėl buitinių, socialinių ir kitų problemų.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

„Didelę dalį skambučių užima pajuokauti norintys vaikai, dažnai skambinama pamiršus savo pin kodus ar puk kodus, dingus elektrai ar nutikus kitoms buitinėms bėdoms. Būtų gerai, jei žmonės būtų sąmoningesni ir skambintų tik tada, kada tikrai reikalinga pagalba“, – bereikalingus trukdžius įvardija J. Prokopenkovienė.

Nors į pagalbos skambučius ji atsiliepinėja jau ne vienerius metus, prisipažįsta, kad iki šiol pasitaiko įvykių, kurie nustebina. „Kartais sunku patikėti, kad žmogus, kuris skambina, yra sveiko proto. Tuomet tu kalbi su juo ir dvejoji, ar tik jis neserga psichine liga, – atskleidžia pašnekovė. – Beje, turime ir nuolatinių tokių skambintojų, mes juos atpažįstame iš balso, iš telefono numerio, o kartais ir iš tos pačios pasakojamos istorijos. Paskambina ir pasakoja realybės neatitinkančius dalykus, būna ir taip, kad klausydamasis supranti, jog iš labai protingų žodžių negali sudėlioti normalaus sakinio. Yra tokių, kurie paskambinę komentuoja ką tik pamatytas televizijos laidas ir pan.“

Vis dėlto net ir sulaukę tokių skambučių operatoriai ragelio nenumeta, žino, kad toks žmogus paprasčiausiai gali perskambinti kolegai. Todėl, kaip sako J. Prokopenkovienė, dirbdamas kiekvienas atranda savo būdų, kaip kalbėti su psichiniu ligoniu, kaip – su vaiku, senyvo amžiaus žmogumi ir neblaiviu asmeniu.

„Pavyzdžiui, išklausti adresą iš neblaivaus žmogaus yra tikras menas. Pirmas tikslas, kai paskambina toks žmogus, – kad jis apskritai mus išgirstų, nes dažniausiai girdi, kad jis šneka su kitu pasauliu. Antras tikslas – sužinoti adresą, trečias – kas atsitiko ir kada tai įvyko, nes būna, kad neblaivus žmogus prisimena kokį labai seną įvykį ir paskambinęs mums apie jį ima pasakoti kaip apie ką tik įvykusį“, – sako J. Prokopenkovienė.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Adresas, adresas ir dar kartą adresas!

Juokdamasi ji apibūdina „svajonių skambinantįjį“ – tai žmogus, kuris žinotų tikslų adresą ir tik atsakytų į jam pateikiamus klausimus. „Tuomet laimėtume visi. Bet dažniausiai priešiškas nusiteikimas jaučiamas jau iš karto, dažnas dar nori pasiginčyti, o po rezonansinių įvykių – dar ir juos pakomentuoja ir tik tada pasako, kokios pagalbos reikia. Jeigu mums skambintų tik tada, kai reikia pagalbos, mūsų Lietuvoje būtų rojus“, – liūdnai nusišypso pašnekovė.

Ji dar kartą akcentuoja, kad skambinantysis laiko atžvilgiu laimėtų, jei jis jau tiksliai žinotų savo buvimo adresą. Ypač tai aktualu dabar, kai vyksta įvairiausi žiemos švenčių vakarėliai, žmonės vyksta švęsti į sodybas ar pan., ir neretai net nežino, kokiame rajone atsiduria.

„Žmogus pyksta, kai mes prašome adreso, bet kaip nusiųsti pagalbą, kai jo nežinai? Vilniaus skyrius aptarnauja pusę Lietuvos, penkias apskritis, tad natūralu, kad mes turime paklausti ir rajono, seniūnijos, juk tų pačių kaimų netgi toje pačioje seniūnijoje gali būti keli. Kuo tiksliau nurodysim adresą, tuo greičiau žmogų pasieks pagalba“, – dėsto BPC darbuotoja.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Nuleidusi akis J. Prokopenkovienė sako, kad sunkiausia telefono ragelyje išgirsti pagalbos šauksmą be jokios konkrečios informacijos. „Visi esame turėję tokių skambučių ir ne po vieną. Paskambinęs žmogus būna tokios būsenos, kad gali tik šaukti, pavyzdžiui: „Dega namas!“ O tu negali išsiaiškinti nieko daugiau. Žinai, kad reikia pagalbos, bet rankos surištos“, – pasakoja ji ir priduria, kad tokiu atveju pagalbos tarnybos vis tiek išvyksta bent jau pagal vietos nustatymus.

Namuose apie darbą nekalba

J. Prokopenkovienė neslepia, kad sulaukiama ir kitokių sukrečiančių skambučių. Vieni tokių – kai paskambina savižudžiai. Operatoriai turi net specialius ženklus, kad apie tokį skambutį praneštų aplink sėdintiems kolegoms, o šie savo ruožtu atskuba į pagalbą.

„Tu turi padėti kitam negalvodamas apie save, nes atėjai tam, kad padėtum žmogui. Kokia ta situacija beatrodytų baisi, nereaguojam emocionaliai, nesusijaudinam, nepasimetam, turim padėti“, – tvirtą būdą rodo ji.

Vis dėlto kartais išlikti abejingiems nepavyksta. J. Prokopenkovienė prisipažįsta, kad norėdami sužinoti, kaip pasibaigė tam tikri įvykiai, skaito policijos ataskaitas.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Kad ir kokią įtampą kartais tenka patirti, pašnekovės tikinimu, visi išgyvenimai ir emocijos lieka darbe.

„Už durų – jau tik asmeninis gyvenimas. Jei nutinka koks nors įvykis, kuris mane labai paveikia, jį aptariu su kolegomis. Norint atsikratyti to skaudulio reikia mokėti jį greit paleisti, negalima kaupti tų įvykių. Žmogus turi daug dirbti su savimi, kartais padeda darbe esanti psichologė.

O su artimaisiais aš tiesiog pasikalbu apie savo būseną, bet įvykių nedetalizuoju. Kartais net pagalvoju: kažin ar namiškiai bent įsivaizduoja, koks tas mano darbas. Gerbdami mano privatumą jie patys nieko neklausinėja“, – pasakoja ji.

Praktiški patarimai

Specifines moters pareigas gali išduoti pernelyg gerai išugdytas atsargumo jausmas. Juokais ji prisipažįsta, kad, matyt, tokia yra jos profesinė liga, tačiau atsarga gėdos nedaro, o kai kuriems žmonėms ji tikrai galėtų pažerti naudingų patarimų.

„Mano draugai juokauja, kad jei kas nutiktų, aš jais pasirūpinčiau. Jei žmogus kažkuo pasiskundė, man iškart galvoje kyla sprendimas, kaip galima jam padėti: kažkokie negalavimai – reikia apsilankyti pas gydytoją, pastaruoju metu kažko liūdna – pažįstu gerą psichologą ir t.t.“, – šypsosi pašnekovė.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Ji pastebi, kad neretai žmonėms trūksta budrumo ir savisaugos. „Įlipę į troleibusą galvokit, kad ten yra bent po vieną vagį, labiau saugokit savo rankines. Jeigu pastebite neblaivių asmenų kompaniją, verčiau pereikite į kitą kelio pusę. Ir manau, kad jei pusę trijų nakties gatve eina viena mergina ir dar kalba brangiu telefonu, tai ji tiesiog provokuoja“, – griežtai komentuoja pašnekovė.

Juodžiausios mėnesio dienos

J. Prokopenkovienės teigimu, savaitgalių naktimis blaivių asmenų skambučius galima suskaičiuoti ant pirštų. Lietuva, jos žodžiais, labai geria.

„Mes tikrai dirbam su pačia skaudžiausia visuomenės dalimi, matom didžiausias bėdas. Čia dirbti atėjęs jaunas darbuotojas gali pagalvoti: o blaivaus proto žmonių dar yra? Reikia nepamiršti, kad egzistuoja ir geroji visuomenės dalis, tik tokie žmonės nevartoja alkoholio, jiems nekyla didelių problemų, o jei reikia greitosios, tas skambutis būna labai trumpas“, – kalba moteris.

Tarpusavyje BPC darbuotojai juokauja, kad baisiausia kombinacija – trys P: pašalpos, pilnatis ir penktadienis. Pašnekovė net įvardija baisiausią mėnesio dieną, kurią, visi iš anksto žino, pagalbos telefonai tikrai netils.

„Galiu pasakyti, kad viena didžiausių Lietuvos problemų – pašalpos. Jų mokėjimo dieną – 10 d. ir keletą dienų po jos visada skambina daugybė neblaivių žmonių ir beveik visi atvejai būna susiję su smurtu artimoje aplinkoje. Tai vienas opiausių Lietuvos skaudulių. Bet aš esu optimistė, nes jeigu manyčiau, kad tai, ką matau darbe, atspindi visą mūsų visuomenę, man būtų be galo liūdna“, – sako pašnekovė ir prisipažįsta, kad dėl darbe regimų pasekmių net nekyla mintis pačiai vartoti alkoholio.

Tarnauja tėvynei

Pašnekovė apgailestauja, kad BPC labai trūksta darbuotojų, tačiau privilioti jaunų žmonių į tokią tarnybą sunku. Darbas pakankamai sudėtingas, tiek emocine, tiek fizine prasme, nes tenka dirbti pamainomis, darbas – minučių tikslumu pagal griežtą discipliną.

Kasdien prasigėrusią Lietuvą matanti BPC darbuotoja: apie tikrąjį mano darbą nežino net artimieji
© DELFI / Domantas Pipas

Šiam darbui reikia ir tam tikrų asmeninių savybių, o kai kuriuos žmones, neslepia J. Prokopenkovienė, atbaido ir atlygis. Atlyginimas labai priklauso nuo darbo stažo, jau turimo pareigūno laipsnio, kvalifikacijos. Nauji darbuotojai uždirba nuo 470 eurų.

„Pripažinkim, kad Lietuvoje pareigūnai tikrai uždirba nedaug, o jaunas žmogus dabar yra ambicingas, jis nori lengvo darbo ir didelio atlygio, greit kilti karjeros laiptais. Čia tu tarnauji tikrąja to žodžio prasme, tarnauji tėvynei. Aš tą jaučiu. Taigi būtinas vidinis motyvas, nes jei galvosi tik apie šalutinius dalykus, jie tave nugalės.

Šiame darbe tu realiai gelbsti visuomenę ir vien dėl to jauti pasitenkinimą. Mums reikia tokių žmonių, kurie tiksliai ir greitai reaguotų stresinėse situacijose, kurie jaustų atsakomybę už kitus žmones. Per tavo klaidas kentės tie, kuriems reikia pagalbos“, – kalba J. Prokopenkovienė.


www.DELFI.lt
194