Per ketverius metus Tautmilės komanda išgelbėjo per 500 mirti pasmerktų šunų ir kačių: paimtų iš šungaudžių, vos gimusių, valkataujančių, tiesiog išmestų. Pernai DELFI Piliečio konkurse Tautmilė Stanevičiūtė paskelbta Didžiausia metų širdimi.

„Kiekvieną atvykėlį mes skiepijam: nori-nenori, turi-neturi, į skolą-ne į skolą“, - interviu DELFI darbo kasdienybe dalijosi Tautmilė. Pasak Vilniuje gyvenančios profesionalios fotografės ir dizainerės, su mažyliais daug sunkiau.

„Suaugusį šunį išvedei, pavedžiojai, davei pavalgyti ir viskas. Nėra baisiųjų virusinių ligų. O su mažiais dėl to visada pavojuje. Po kiekvieno nukirminimo - bėdos, nes paprastai pas mus pakliūva apleisti. Kita vertus, mažus šuniukus ir kačiukus greičiau paima nei paauglius ar suaugusius“, - pasakojo beglobių gyvūnų prieglaudą įkūrusi moteris.

Anksčiau Tautmilės prieglaudėlė kates ir šunis paimdavo iš Vilniaus benamių gyvūnų
sanitarinės tarnybos „Grinda“, bet dabar stengiasi, kad keturkojams net netektų ten papulti.

„Iš „Grindos“ paimti maži šuniukai dažnai jau būdavo spėję užsikrėsti įvairiais virusais. Būdavo siaubingai didelės gydymo išlaidos ir emociškai labai sunku, nes daug gyvūnų ant tavo rankų mirdavo“, - prisiminė Tautmilė.

Pasak moters, dabar labai pasikeitę benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos darbuotojai – jei tik gali jie patys praneša apie sugautus ar žmonių atneštus šuniukus.

„Pavyzdžiui, vakar pas mus per „Grindą“ pateko kalytė su 7 kūdikiais. Jie iš karto paskambino, vos pagavę čigonų tabore“, - pasakojo Tautmilė, pridurdama, jog tabore – „neišsenkantys gyvūnų klodai, kiek nori, tiek imk, valkatauja 30-40 šunų ir kačių“.

Tą pačią dieną, kai ji iš taboro parsivežė kalytęs su 7 mažyliais, Naujojoje Vilnioje sanitarinė tarnyba pagavo šuniuką. Kitus 7 jo brolius ir seses besislapstančius garažuose pagavo atkaklioji savanorė Simona, pasitelkusi ten dirbusius vaikinus.

- Kodėl tų valkataujančių gyvūnų yra ir yra?

Ką tenka aukoti dėl mirčiai pasmerktų gyvūnų
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)

- Kiek pasikalbu su kitų šalių žmonėmis, visur yra problemų, išskyrus kokią nors Vokietiją ar Prancūziją. Tik, žinoma, niekada nežinai, kokia kaina ta tvarka įvesta.

- O kokia kaina gali būti?

- Surinkti visi beglobiai, išmigdyti ir likusieji sterilizuoti. Valymas - dažnai tokia tvarkos kaina.

Didžiojoje Britanijoje senos naminių gyvūnų laikymo tradicijos, tačiau ir ten yra problemų, ypač kai padaugėjo imigrantų. Tik tiek, kad ten vis viena viskas vyksta civilizuočiau: norėdami atiduoti gyvūnus į prieglaudą, žmonės ir eilėje palaukia, kol priims. O pas mus viskas vyksta čia, dabar ir nė minutės ilgiau.

- Sugalvojau, atsisakiau, išmečiau ir užmiršau?

- Panašiai.

- Koks gyvūnų nepriežiūros atvejis ypatingai įsirėžęs į atmintį, kai teko įsikišti ir
spręsti situaciją?

- Sunkiausia buvo susitaikyti su Dūkštų istorija: dvi seserys daugiabučio dviejų kambarių bute, kaip sakė, turėjo per 50 šunų. Tačiau jų buvo dar daugiau, nes vien mes išsivežėme apie 30 mažylių ir apie 20 suaugusių.

Sudėtinga, kai nesupranti, kur baigiasi meilė gyvūnams ir kur jau prasideda liga.

Taip pat man kiekvieną kartą sunku kalbėtis su žmonėmis, kurie mums atveža kačiukus, tačiau nesuvokia, kad „šitą problemą“ galima spręsti XXI a. metodais ir atmeta sterilizaciją. Apie ją nenori girdėti ir prašo tik „šituos kačiukus“ paimti, nes su kitais neva patys susitvarkys. Tai reiškia, kad kai tik gims – sunaikins.

Net ir mano močiutės, kuri tikrai yra labai atsakinga ir myli gyvūnus, požiūriu geriau sunaikinti kūdikėlius, negu paskui jie vargtų.

Anksčiau kaimuose tikrai nebuvo jokių sterilizacijų ir žmonės „susitvarkydavo“ su kačiukais, kad nevalkatautų. Tame yra tiesos. Tačiau dabar be skandinimo ir užkasinėjimų jau yra ir kitų metodų reguliuoti gimstamumą, nors lietuviams tai niekaip neatrodo išeitis. Ne visiems, bet daliai – taip.

- Užsiminėte, jog vakar paėmėte kalytę su 7 šuniukais. Ką jums tai konkrečiai reiškia?

- Pirmiausia baimę, kad jie pas mus neišgyvens. Prieglaudose tokiems mažyliams pavojinga dėl virusų rizikos. Kurį laiką jauniklių negali skiepyti ir jų imunitetą saugo tik mamos pienas. Šitų mažylių mama pati susirgo, negali jų maitinti, tad mokosi patys valgyti.

Su visais mažyliais žiauri rizika – kaip išsaugoti, kad neužsikrėstų kokia nors liga ir nemirtų. Kitas atspalvis – mes visos dabar vėl močiutės!

- Kiek laiko reikia praleisti su šuniukais? Užtenka porą kartų per dieną nuvažiuoti?

- Pagrindiniai darbai ryte ir vakare. Tačiau kartais tarp ryto ir vakaro tik valanda laiko lieka: rytinį tvarkymąsi baigi 16 valandą, o 17 valandą prasideda vakarinis.

Kasdien negalime sau to leisti, nes visos esame dirbančios. Pavyzdžiui, Simona ne tik dirba, bet dar Kaune ir mokosi. Žinoma, per mokslo metus ji negali daug dėmesio skirti gyvūnams, bet dar daro daug informacinio darbo.

Lina dirba per du darbus ir itin didelę krūvio dalį „veža“ ant savo pečių. Na žodžiu, pas mus susirinkusios „Super moterys“.

Šiemet, galėčiau sakyti, buvo savotiškas aukso amžius. Nes prie mūsų trijų pagrindinių prieglaudos savanorių prisijungė keli rimti ir atsakingi žmonės: dalis jų talkina ryte, kai prieglaudoje didžiausias krūvis. Esame labai dėl to laimingos.

- Kad galėtume įsivaizduoti – ką konkrečiai atėjęs į gyvūnų prieglaudą žmogus turi padaryti ryte?

- Pirmiausia visi gyvūnai labai laukia ir triukšmauja, nes nori į lauką, po nakties visi pailsėję ir pilni jėgų. Visus reikia išvedžioti. Paskui – išvalyti, ką prisiautėjo per naktį. Nes pas mus labai daug jaunimo, o jie išradingi.

Kai viskas išvaloma pas šunis, reikia eiti pas katelius. Kol juos visus sutvarkai, ateina pusryčių-pietų metas. Visi grįžta į savo narvus.

Mums pavyko su skanėstais ir kitais būdais taip išmokyti šunis, kad pietų metui patys grįžtų į savo narvus. Gal tik pora jaunimo norėtų netupėti, kur reikia, bet nėra taip, kad spiegtų, rėktų. Žodžiu, viskas smagiai vyksta.

Po to dalis gyvūnų vežami pas gydytojus arba dar vyksta naujų priėmimas. Reikia dėmesio skirti ir svečiams. Todėl geriau, kai norintys atvykti iš anksto pasiskambina ir sutariam dėl laiko. Nes jei turi pavedžioti, pašerti visą minią gyvūnų, tiesiog neišeina tuo pačiu metu bendrauti ir su lankytojais.

Žmonėms atrodo, kad gyvūnų globėjas visada būtinai turi būti malonus ir geras, na ir dažnai nuolankus šantažui, bet mes tik žmonės. Tempas – siaubingas, o jei dar koks skambutis išmuša iš pusiausvyros...

Pavyzdžiui, vakar aš net 50 gramų įsipyliau po pokalbio su žmogumi, kuris į prieglaudą norėjo atvežti savo 8 metų šunį, nes „nelabai mato, pūslės uždegimas“, „buvo geras šuo, o dabar serga“.

Kai patariau parodyti medikams su mūsų nuolaidom, išgirdau: „Ką ten beprigydysi – gal jūs vis tik priimsit?“

Pasakiau tiesiai, kad senolio mes nepriimsim, nes jam tokioje situacijoje pakliūti tarp 40 šunų bus didžiulis stresas. Ir jeigu šeimininkas nenori ar neišgali šuns gydyti, gal geriau užmigdyti, negu tam vargšui gyvūnui patirti šeimininko išdavystę, senatvėje pakliūti į prieglaudą.

Kartais kalbi su gyvūnų šeimininkais ir supranti, kad jiems tas pats - šuo ar užrašų knygutės. Atitarnavo, reikia išmesti. Ir net nesupranta, apie ką jam kalbi.

- Kaip reaguoja palikti šunys?

- Pirmaisiais metais, kai prieglaudą buvome įkūrę garaže, į Angliją pas vaikus švykstantys žmonės mums atvežė dvi kates ir šunį. Darant viską, kas įmanoma, šuo mirė per dvi dienas. Iš ilgesio.

Todėl aš dėl senolių kartais ryžtuosi sakyti: „Apsikabink tvirtai ir užmigdyk – būk stiprus“, o ne atidaviau į prieglaudą ir jie pasirūpins. Nes čia jau apsimestiniai marazmai – aš negaliu, man širdis neleidžia... O į prieglaudą atiduoti visos širdys leidžia?

Jeigu žmonės suvoktų, kas gyvūnams darosi! Taip, daliai jų pavyksta tai peržengti. Pavyzdžiui, prieš savaitę prie prieglaudos paliktas senas šuo visko bijojo, negalėjom jo prikviesti iš narvo, nes mus iš streso kandžiojo, o šiandien jau matėme, kad domėjosi kitais. Susirado simpatiją.

Seniems šunims ypač sunku keist gyvenimą – jie visai kitaip gyveno. Mažyliai irgi stresuoja, bet jiems greičiau praeina: kvailiukai dar nesupranta. Aš tikra, kad visiems mūsų gyvūnams pakanka meilės. Tačiau kad šeimininkai matytų paliktųjų akis...

Mes garantuoti, kad jei tik įmanoma, pas mus visi gyvūnai adaptuosis. Jaunimui truputį lengviau – jie greitai susiranda draugų. Senimui sunkiau. Jeigu gyvenę po vieną, nelabai supranta, kas vyksta. Tačiau tas pirminis sukrėtimas – didžiulis.

- Panašiai kaip visą gyvenimą miško trobelėje gyvenusį senelį atitempti į prekybos centrą ir pasakyti: „Tu čia gyvensi?“

- Taip. Nors pas mus gana naminė aplinka ir senjorams daug leidžiama. Jie turi savo sofą, dėl kurios kartais pasikivirčija. Manau, jiems pas mus nėra blogai. Kad ir daugiau šunų, jaunimas nakvoti eina į narvus.

Apie senjorus pas mus pagalvota, nes jie nėra laikini gyventojai ir liks pas mus iki galo.

Pavyzdžiui, Tamara yra tiek sena, kad kartais neatlaiko pūslė – kadangi yra didelė tai nuolat ežeras, bet jos niekada niekas į jokį narvą nekiš. Ji myli savo sofą ir nuo garažo laikų ji jai pažadėta.

Labai džiaugiamės, kai jai gera nuotaika, kai ji pradeda išsidirbinėti ir fantastiškai šokti. Dėl tokių minučių verta gyventi.

- Yra tekę naktį budėti prie šuniukų?

- Pernai daug kartų, nes sirgo. Tačiau kai reikia prie gyvūno budėti, paprastai pasiimam jį į savo namus, nes prieglaudoje nėra sąlygų.

Namuose budėta tūkstančius kartų, bet ir prieglaudoje keletą naktų teko. Pavyzdžiui, reikėjo būti prie Kimo, kuris po operacijos liko su trimis kojomis. O garažo laikais buvo daug naktų be jokių pasnaudimų: kai po 15 virusinių ligonių, kol visiems sustatai lašines ir rytas ateina.

Dabar (tris kartus spjauna per petį – DELFI) šiek tiek viskas kitaip, daug išmokome, nebepasitaiko, kad po keliolika sirgtų. Duos Dievas, nebepasitaikys. Su siaubu, kaip košmarą tas ligas prisimename. Bet deja, virusai mutuoja ir kas kart pasitaiko vis naujų išbandymų.

- Kaip po budėjimo nakties eiti į darbą?

- Anksčiau dirbau leidykloje. Deja, su gyvūnais - didelis krūvis, nemokėjau atsiriboti ir teko išeiti iš darbo. Turint prieglaudą nerealu dirbti įprastu grafiku.

Dabar dirbu ne „nuo-iki“, o kai turiu užsakymų. Tada varau turborežimu. Ir kitoms savanorėms labai sunku viską suderinti, sukasi, kaip įmanydamos.

Baisu, kad neteksi žmogaus, kai per didelis krūvis, gali tiesiog perdegti. Šiais metais padaugėjo savanorių, bet vis tiek pagrindinis krūvis gula ant poros žmonių. Be iš vidaus einančios meilės – nerealu to pakelti.

Artimieji paprastai irgi nori, kad būtum protingas ir apsiribotum 3-4 savanorystės valandomis per dieną, bet dažnai taip neišeina ir tada kyla sunkumų asmeniniuose gyvenimuose.

Aš dėl ekstra atvejų taip pat esu ir savo vaiką pavedusi, ir į pasimatymus nenuvažiavusi. Būna sekundžių - supyksti ant gyvūnų ir nepaliaujamų skambučių, kad vėl paaukojai savo norus, kad dažnai darai virš galimybių, o visiems atrodo, kad tai - tik dar vienas katiniukas.

- Turite nuolatinių rėmėjų?

- Taip, turime. Prieglaudoje dirbantys savanoriai aukoja savo laiką, gyvenimą ir lėšas, kurias galėtų uždirbti, jei atsisakytų gyvūnų globos. Kiti žmonės aukoja pinigus, be kurių ši veikla taip pat būtų nulinė, nes tai nėra pigi sritis. Kiek turėsi pinigų, tiek atsiras, ką gelbėti.

Labai smagu, jog šiemet ypač pasijuto: esame matomi, remiami, mūsų veikla vertinama.

Kartas užsikuitęs kuopi š.... ir koks nors žmogus atveža gyvūnams maisto, prirenka paklodėlių, rankšluosčių, kraigo ar kavytės savanoriams. Ir diena jau kitokia.

Turime prieglaudos rėmėjų ir jų, ačiū Dievui, daugėja. Dalis jų gyvena užsienyje, bet seka mūsų veiklą ir kai jau pradedame skęsti – padeda. Labai esame dėkingi mūsų patalpų savininkams Veronikai ir Andrejui, jie visada už mus.

Anksčiau tradicinis mūsų prašymas būdavo: „kad vežimaitis riedėtų toliau“. Dabar jau galima pasakyt, kad rieda. Vasarą prieglaudoje remontus darėmės. Greitu laiku rėmėjų lėšomis turėtume susidėti naujus langus.

Ir mums bus geriau dėl ventiliacijos, ir kaimynams daugiau tylos. Iš tiesų tai mes labai dėkingi aplinkiniams, kad mus pakenčia. Patiems atrodo, kad labai stengiamės netriukšmauti, tačiau kai šunys loja naktį, garsas atrodo tris kartus didesnis nei dieną. Taip jau yra.

- Esate žmogus, kuris kaip ir kiti turi užsidirbti duonai. Tačiau šuniukams ir kačiukams nepasakysi, kad reikia išvažiuoti ar susikrovė daug darbų. Aplinkiniai neklausia, kam Jums viso to reikia?

- Dalis žmonių per tiek metų jau susitaikė. Tačiau visada visiems kyla klausimas, kas man nutiko, kad prireikė tų kačių ir šunų?

Kartais ir man pačiai jau norėtųsi turėti galimybę pabaigti šitą veiklą. Bet kaip? Visų gyvūnų niekaip neišdovanosi. Nes pas mus gyvenantys senjorai net nedovanotini. Gal labai norint realu kokiai nors močiutei išvežti likutį į kaimą ir mokėti pinigėlius, kad pažiūrėtų.

Tas negalėjimas pasitraukti net atostogoms ir mane pačią jau nervina. Būna dienų, kad viską norisi mesti, nes nebėra sveikatos. Labai tikimės kad kitais metais pavyks gauti lėšų bent vienam etatui, tada gali būt, kad pasikeis situacija, nes krūvis yra tikrai ne tas, kuriam užtenka savanorių. Kai kurie tada tampa gyvenimo donorais, o ne savanoriais.

- Kas palaiko?

– Visų pirma komanda – maža, bet labai stipri. Nesiekianti sau naudos. Daug metų dirbam kartu gana komplikuotą darbą, bet nebuvo rimtų konfliktų. Tai – stebuklas.

Taip pat palaiko geros istorijos, kai gyvūnai randa namus, kai žmonėms, pamačiusiems mūsų veiklą, pasikeičia gyvenimo vertinimas ir net mąstymas. Tai daugiau negu pagalba gyvūnams, tai – ir žmonių, ypač vaikų, auklėjimas. Visi tampa geraširdiškesni vieni kitiems ir visai gyvajai gamtai. Atsiranda tokia šiandien reikalinga dermė. Tada pajauti, kad visos mūsų pastangos ir pasiaukojimas yra vertinga.

Gyvūnai turi savo likimus: būna, išgydai, padovanoji geriems žmonėms, o kitą dieną, žiūrėk, šunelis papuola po automobiliu. Pasitaiko nelemtų dalykų, bet iš tiesų padėti gyvūnams nėra sunku.

Žmogui nepakanka paduoti į rankas meškerę, reikia išmokyti žvejoti, o gyvūnui reikia daug mažiau: juos tiesiog reikia priglausti ir mylėti.

Kad ir kaip atrodytų iš šalies – pagalba gyvūnams yra gyvenimo arba mirties klausimas. Ir ta įtampa išsekina: ir pikta dėl žmonių žiaurumo, abejingumo, ir žinai, kad visų beglobių gyvūnėlių neišgelbėsi. O tuo pačiu – norisi padėti.

VšĮ „Tautmilės globa“ vadovė Tautmilė Stanevičiūtė savanoriška beglobių gyvūnų globa užsiima nuo 2008 m. Ji yra savanoriavusi beveik visose didžiosiose Vilniaus gyvūnų globos organizacijose („Sos gyvūnai“, „Gyvybės vagonėliai“, „Lesė“), o 2012 metais įsteigė savo viešąją įstaigą “Tautmilės globa“, kurioje dirbama be atlygio, savanoriškais pagrindais. Pagrindinis organizacijos finansavimo šaltinis – rėmėjų lėšos ir gyventojų skiriami 2 proc. GPM, kurie paramą naudojami gyvūnų gelbėjimui ir sterilizacijai.

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite čia.


www.DELFI.lt
94