Linas Tranas emigracijoje praleido 8-erius metus. Didžiojoje Britanijoje, Danijoje ir Vokietijoje filosofiją studijavęs vaikinas šiandien kasdien iš Viduklės kaimo, esančio 15 km už Raseinių, važinėja į Raseinių Šaltinio progimnaziją ir moko ten vaikus etikos.

Pokalbis su Vilniaus Licėjaus gimnaziją baigusiu Linu, vaikščiojant po dar apsnigtą Markučių parką, buvo šiek tiek kitoks. Galbūt todėl, kad filosofijos magistro laipsnį Kopenhagoje įgijęs vaikinas prieš atsakydamas į kiekvieną mano klausimą pirmiausiai juos ilgai ir išsamiai sau apsvarstydavo ir tik tada ryždavosi atsakyti.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

Paklaustas, kodėl išvis nusprendė išsilavinimą įgyti užsienyje, 29-ių metų vilnietis atsakė, jog beveik prieš dešimtį metų buvo tokia mada: „Buvo du dalykai: mano kartoje buvo visai didelis vajus išvažiuoti, tai tuo metu iš mūsų gal trečdalis išvažiavo, be to, aš iš pradžių norėjau studijuoti video meną, o šios specialybės Lietuvoje nebuvo.

Iš pradžių namų ir šeimos labai pasiilgdavau. Įsivaizduok, po mokyklos tiesiai iš tėvų namų šauni į kažkokį neaiškų miestuką Anglijoje, kai čia saugiai gyveni Vilniaus senamiestyje“, – pasakoja Linas.

„Atsirado proga kažką padaryti dirbant mokytoju“

Vaikinas magistrinį darbą baigė jau grįžęs į Lietuvą, nes pragyvenimui užsienyje pradėjo trūkti pinigų. Dar rašydamas darbą Linas užpildė visas reikalingas anketas programai „Renkuosi mokyti“, kuri suteikia galimybę neturintiems pedagoginio išsilavinimo išbandyti save mokytojo pozicijoje. Šiandien jis jau apie keturis mėnesius Raseiniuose vaikams veda etikos pamokas.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

„Dalyvauti programoje sugalvojau jau seniai. Anksčiau draugas apie ją pasakojo ir man tai pasirodė puiki visuomeniška veikla ir graži pilietinė iniciatyva.

Daug metų buvau išvažiavęs ir atsiskyręs nuo Lietuvos, todėl atsirado proga kažką padaryti dirbant mokytoju. Manau, kad tai yra įdomu ir prasminga, nes galiu padėti žmogui formuotis ir su jais bendrauti. Man atrodo, kad vaiko ugdymo darbas yra svarbus ir gražus.

Be to, norėjau tokio darbo, kuris būtų susijęs tiesiogiai su filosofija, todėl pasirinkau etiką. Žinoma, progimnazijoje tos teorijos tikrai labai mažai“, – šypsosi vaikinas.

Dirbti su vaikais sunku

Turiu prisipažinti, jog mėgstu tiesmukus ir atvirus žmones. Toks buvo ir Linas, nes paklaustas, kaip gi jam patinka ir kaip jam sekasi dirbti su vaikais klasėje, jis nė nemirktelėjęs pripažino, kad sunku.

„Iš tikrųjų sunku, nes nežinau, kaip su jais tvarkytis griežtai. Žinoma visiems sunku pirmais mokytojavimo metais. Manau, kad kuo toliau, tuo bus geriau, nes aš po truputį pradedu pažinti tuos vaikus, sužinau jų istorijas, su jais pabendrauju, pamatau, ką geba ir ko ne.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

Iš pradžių galvojau, kad turiu jiems būti geru draugu, su jais susidraugauti ir taip juos motyvuoti dirbti, bet paskui supratau, kad toks susidraugavimas gali būti pavojingas, nes kai kurie mokiniai ima derėtis savo naudai, prašyti nuolaidų ir išimčių.

Tokiu atveju gali tapti sunku suvaldyti klasę. Manau, kad toks noras susidraugauti yra pradedančiųjų mokytojų klaida. Dabar galvoju tapti griežtesniu.

Kadangi turiu klases nuo antrokų iki aštuntokų, pastebėjau, kad turiu išmokti juos suprasti, nes jie atbėga, verčiasi per galvas, lenda po suolu, lipa, klausinėja, ar gali papiešti ant lentos ir taip toliau. Kol kas sunku, nes ne iki galo moku tuos pedagoginius, techninius dalykus“, – pasakoja Lukas ir priduria, kad vaikai vertina tokias mokytojų savybes kaip griežtumas, aiškumas, abipusė pagarba, draugiškas elgesys, jiems patinka, kai mokytojas jais domisi, klausia kaip sekasi ir t. t.

Moko mąstyti

„Įdomiausios pamokos yra tos, kuriose vaikai ima diskutuoti ir įsitraukia, – bespardant po kojomis šiugždantį gruodžio sniegą prisimena jaunasis mokytojas, – pavyzdžiui, vakar su septintokais kabėjomės apie Kalėdas. Prašiau jų, kad mane įtikintų, kad Kalėdas švęsti svarbu.

Į šį klausimą jie visi man atsakė, kad švęsti būtina, nes tada gauni dovanų. Po to mes beveik visą pamoką aiškinomės, kas yra tos dovanos ir kam jų reikia.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

Mokiniai, paklausti ar juos labiausiai džiugina nemokamos dovanos, nė nemirktelėję tai pripažino, bet kai iškėliau klausimą, ar už gautus daiktus nereikia atsidėkoti ir atsilyginti, jie pradėjo dvejoti ir mąstyti. Ir va taip aš visą pamoką juos kankinau“, – apie vedamas pamokas pasakoja Linas. Jis prisimena, kad tą kartą jokių išvadų nepriėjo, nes vaikai pavargo, tačiau džiaugiasi išgirdęs iš jų kelis raktažodžius, jog „ne daiktai svarbūs, o pats dovanojimas yra malonus“.

Mokytojui didžiausias laimėjimas buvo iš vaikų išgirstas skundas, esą per jo pamokas reikia mąstyti daugiau nei per matematiką: „Mano dabartinis tikslas yra pasiekti, kad mokiniai išmoktų tvarkingai samprotauti, dėlioti mintis ir drąsiai klausti, noriu, kad jie suprastų tą mokymosi ir mąstymo džiaugsmą“, – kalba Linas.

Iš Kopenhagos į Raseinius

Kopenhaga yra megamiestas“, – savo susižavėjimo Danijos sostine neslepia vilnietis. Pasimokęs galingose Europos valstybėse ir didelėse jų sostinėse vaikinas tikina Raseiniuose besijaučiantis ramus ir visai laimingas.

„Miestas mažas, bet čia patogu – viskas arti. Kadangi aš iki Raseinių nuo Viduklės kaimo važiuoju apie 15 km, tai gyvenu vos ne kaip didmiestyje“, – šypsodamasis pasakoja Linas. Jis yra apgyvendintas kartu su kitais keliais programos „Renkuosi mokyti“ dalyviais.

Tiesa, filosofijos magistrantas sako nesuprantąs, kodėl žmonės, grįžę iš užsienio, Lietuvoje yra sureikšminami ir paverčiami svarbiais, o ypač mažesniuose miesteliuose.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

„Mieste yra suformuoti žmonių vertinimai. Jeigu mokaisi užsienyje, žmonės tai hiperbolizuoja, kuria stereotipinį įvaizdį, lyg aš būčiau kažkoks mesijus.

Tačiau žmonės Raseiniuose labai draugiški. Aš daugiausiai susiduriu su mokyklos bendruomene, tai kolektyvas čia yra labai palaikantis, draugiškas, nors žinoma, visokių yra“, – pasakoja klasėms, kuriose yra po 13 ar 20 mokinių, dėstantis Linas.

Mano pašnekovas, būdamas dar nauju Lietuvos švietimo sistemos nariu, tikina kol kas negalįs jos vertinti, teisti ar smerkti, tačiau pastebi kad progimnazijoje, kurioje mokytojauja, yra pedagogų, kurie atrodo pavargę nuo rutinos, o galbūt ir nuo pačių darbo sąlygų. Žinoma, kaip pats sako, yra daug ir pasišventusių žmonių, kurie dėl mokinių labai stengiasi ir dirba.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

Kalbėdamas apie progimnazijos kolektyvą, Linas sako, kad džiaugtųsi didesne jaunesnių darbuotojų kompanija, tačiau svarsto, jog jauni žmonės nebūtinai yra geriausi mokytojai vaikams.

„Amžius nėra tas rodiklis, nes, pavyzdžiui, etikoje, kur yra dėstoma apie vertybes, reikia turėti kažkokį pasaulio suvokimą ir aiškų suformuotą pasaulėvaizdį. Jaunimui ir man yra gan sunku formuoti vaikų vertybinį pagrindą.

Galbūt aš turiu tam bagažą, tačiau vienas dalykas yra kažką mokėti, o kitas dalykas tai paaiškinti. Juk ne kiekvienas profesionalas slidininkas galėtų būti profesionaliu instruktoriumi“, – teigia vaikinas.

Patriotas ne tas, kuris gyvena Lietuvoje

Nors pagal „Renkuosi mokyti“ sutartį Linas yra įpareigotas Raseinių mokykloje išbūti dvejus metus, tačiau jis sako, kad jam suplanuota darbų dar keliems metams.

„Aš pats kol kas nieko neplanuoju, tačiau nežinau, ar norėčiau dirbti pilnu mokytojo etatu, nes man atrodo, kad yra pavojinga užsidaryti profesionalių mokytojų rutinoje ir atsiriboti nuo pasaulio. Juk vaikams fainai, kai mokytojai juos sujungia su tikru pasauliu“, – teigia šalia manęs einantis vaikinas ir išsitraukia mėlynai-baltą kepurę, kurią bandė nuslėpti nuo fotografės.

Linas Tranas
© DELFI / Karolina Pansevič
Linas Tranas

Tiesą sakant nenustebau, kai pasivaikščiojimo ir pokalbio pabaigoje pradėjome kalbėtis apie patriotizmą ir apie šio žodžio reikšmę, nes tai yra mažiausiai ko galit tikėtis iš pašnekovo, 7 metus prasėdėjusio prie įvairiausių filosofinių traktatų. Galiausiai aš ryžausi paklausti, ar jis galėtų save laikyti patriotu.

„Žiūrint, kaip apibrėžtum tą patriotizmą. Aš sakyčiau, kad tai yra žmogus, besirūpinantis savo valstybe arba bendruomene. Nemanau, kad tie žmonės, kurie negyvena Lietuvoje nėra patriotai... Arba tie, kurie yra gimę ne etniniais lietuviais.

Pavyzdžiui tas, kuris išvažiuoja ir dirba aukščiausio lygio užsienio laboratorijoje (kalbu apie žmones iš savo mokyklos), ten pristato pasaulinio lygio projektus, pramuša lietuviams kelius į pasaulį ir pakloja jiems kelią. Patriotais vadinu ir tuos, kurie padeda mūsų mažai bendruomenei išeiti į pasaulį“, – mums jau bestovint Markučių stotelėje mąsto Linas.


www.DELFI.lt
1