Gelbėji nelaimėlę iš Nevėžio gniaužtų, apsijuosęs virve iriesi į krantą, o ši sako: „žiūrėk, kad vandens į burną nepribėgtų“. Tai iš prieš porą metų vykusios gelbėjimo operacijos prisimena ugniagesys gelbėtojas Aidas Bložė.

Už išgelbėtą gyvybę Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus vyresnysis specialistas, vidaus tarnybos kapitonas apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Interviu DELFI A. Bložė papasakojo, ką regėjo per 18 metų darbo praktiką, atskleidė, kodėl ugniagesiai miega kiškio miegu ir svarstė apie gyvenimo trumpalaikiškumą.

A. Bložė ilgai atsimins 2011 m. kovo 14-ąją, kada Panevėžyje išgelbėjo Nevėžio upėje skendusią moterį. Atvykus į nurodytą vietą, nelaimėlė laikėsi už ledo lyties ir šaukėsi pagalbos. Tačiau ji buvo priešingame krante nei ugniagesiai. Ugniagesių-gelbėtojų operacijų vadovas A. Bložė nutarė taupyti laiką ir nevažiuoti į kitą krantą, o apsivilkęs naro kostiumą nuplaukė per upę, moterį apjuosė gelbėjimo virve. Juos abu – gelbėtoją bei moterį – kiti ugniagesiai ištraukė į krantą. Čia sušalusios 52 metų moters jau laukė medikai, ji išvežta į ligoninę.

– Koks jausmas apima išgelbėjus žmogų? Ar žinote, kaip toliau klostosi išgelbėtos moters gyvenimas?

Iš Nevėžio gniaužtų gelbėjama moteris dar spėjo papriekaištauti
© lrp.lt nuotr.

– Nežinau, nors įdomu būtų. Tiesiog ėmiausi ryžtingų veiksmų – žmogus šaukėsi pagalbos, priėmiau sprendimą. Viena linksma detalė – kada mus tempė virvėmis į krantą, ji man viduryje upės sako: „tu žiūrėk, kad man į burną vandens nepribėgtų“. Taigi upės viduryje mes dar pasikalbėjome. „Gerai“, – atsakiau ir dar labiau ant savęs užsiverčiau.

Ne aš vienas tą padariau. Tiesiog buvau pirmose gretose. Neturiu net ką komentuoti – esu kuklus ir nebesinori to paties kartoti.

– Kasdien skubate į pagalbą nelaimės ištiktiems. Kokį naujausią atvejį prisiminate?

– Gelbėjimo darbų būna kiekvieną dieną. Neskaičiuoji, nesumuoji jų. Štai prieš keletą dienų budėjome, automobilis įsirėžė į kelio atitvarą. Šešių metrų ilgio atitvaras pervėrė visą automobilį vairuotojo pusėje ir netgi išlindo iš automobilio. Jeigu vairuotojas būtų bent sekundės dalimi nesureagavęs, jam būtų arba visą galvą nunešę, arba krūtinės srityje būtų žiojėjusi skylė. Tai kelininkų klaida, apie kurią niekas garsiai nešneka. Vairuotojas buvo prispaustas, teko jį vaduoti. Jei nebūtų pasisukęs į šoną, vairuotojas būtų miręs, tačiau atsipirko sulaužytu žandikauliu. Tačiau tokių įvykių nesureikšmini.

– Kasdien susiduriate su mirtimi?

– Prasidėjo šildymo sezonas. Vakarai ilgi, žmonės guli lovose ir rūko, kitur netvarkingi kaminai. O kur dar autoįvykiai – tamsu, blogas matomumas, slidu. Visi dirbame kaip komanda. Esame ir daugiau darbų padarę, ne vieną žmogų išgelbėję – nėra kriterijų, nuo kada prezidentė įvertina – tiesiog tave teikia arba neteikia. Kaip rankoje penki pirštai, taip ir mes turime būti visi kartu, vieni kitus palaikyti.

– Kada nusprendėte tapti ugniagesiu gelbėtoju? Kiek laiko šį darbą dirbate?

– Dirbu jau aštuoniolika su puse. Tai pasakoju tik dėl jaunų žmonių – gal jie supras, kur ir ko į šią tarnybą eina. Čia einama tik iš idėjos – turi jaustis savo vietoje. Yra žmonių, kurie dirba ne savo vietoje, kuriems galbūt patogus daro grafikas. Atlyginimas nėra kriterijus. Visuomenės pagarba yra, tačiau asmeniškai ugniagesio niekada nepasiekia. Gyvenime buvo tik vienas įvykis – išgelbėjome trijų vaikų tėvą ir jo šeima atsidėkojo visai pamainai. Tada buvo smagus atgalinis ryšys – matei, kad žmogų išgelbėjai ir moteriai vienai nereikės auginti trijų vaikų. Dirbdamas šį darbą, gyveni džiaugsmu, kuris kyla padarius gerą darbą. Reikia gyventi šia idėja.

Štai lapkričio 1-ąją avarijoje vienas žmogus žuvo, septyni sužeisti. Mano kolega dalyvavo gelbėjime, jam tie žmonės buvo svarbūs ir dėl jo nuvažiavau į reanimacijos skyrių paklausti, kaip laikosi sužeistieji. Jei pirmas atsidūrei nelaimės vietoje, įdomu, kaip tam žmogui toliau klostosi. Padėjęs žmogui jauti vidinį pasitenkinimą – vadinasi, mano darbas nenuėjo perniek.

– Kas Jūsų darbe sunkiausia? Turbūt darbas paveikia ir psichologiškai – visą laiką nelaimės...

– Kai pradedi dirbti, viskas būna sunku. Štai naktį pažadina signalas, jį išgirdę turime išvykti per minutę. Vadinasi, vienu momentu gauni maksimalų psichologinį ir fizinį krūvį. Niekas neklausia, kaip jautiesi ir ką veiki – ar tu kąsnį kramtai, ar tualete sėdi, ar tau poilsio pertraukėlė – visą dėmesį ir visas jėgas turi sutelkti vienu metu. Vyrai apie tai nešneka, nesiskundžia – tai tavo darbo dalis ir norma. Dėl to yra ir juodo humoro: tik ką lavonus traukei, grįžai, pietauji, juokauji ir aptarinėji įvykį. Dirbant tokį darbą, kitokia vertybių ir skalė ir požiūris į gyvenimo trumpalaikiškumą – kažkas sveikai maitinosi, sportavo, gyveno sveiką gyvenimo būdą, tačiau įvyksta autoįvykis ir jau ne tame prasmė.

Reikia stiprių nervų. Teko matyti ir perpjautų žmonių, ir su skylėmis galvoje, ir be galvų. Teko ir 8 metus naru dirbti, ieškoti skenduolių.

– Ar tenka guosti nelaimėlius?

– Tokių subtilybių mūsų niekas nemoko, tad padeda gyvenimiška patirtis ir žmogiškumas. Nebūna ir daug tokių situacijų, jos trumpos, nes mums laikas visai kitaip eina. Būna, kai degant namui žmonės šalia rėkia, tačiau tokiu atveju kviečiame medikus. Būna, žmogų paguodžiame, kad jis sveikas liko avarijoje ar gaisre. Mes džiaugiamės matydami gyvybę, o ne užgyvenamą daiktą.

– Ar nesisapnuoja kruvini įvykiai?

– Teko girdėti, kaip jaunas ugniagesys traukė lavoną, kada šis jau byrėjo į gabalus. Jaunas ugniagesys pradėjo vemti, kiti iš to juokėsi, jis išbėgo, po kurio laiko grįžo ir vėl ėmė vemti. Niekas nespaudžia jaunų atėjusių žmonių, tačiau tu irgi dalyvauji kartu su mumis – negali, tai pabūk šone. Vėliau arba persilaužia, arba ne – kaip ir kitose srityse.

– Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs tokią profesiją? Kaip atrodo ugniagesio gelbėtojo darbo grafikas?

– Vieną parą dirbame, tris turime laisvas. Dirbame 24 valandas per parą. Pagal Darbo kodeksą mums priklauso poilsio valandos. Kai nėra iškvietimų, vyksta paskaitos, remontuojama technika, vyksta pratybos. Nuo 22 val. iki 6 val. gali pailsėti, bet tas poilsis – kiškio miegas: su drabužiais, kas valandą keičiasi budėtojas poste. Tad ausys visą laiką įtemptos.

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite čia.

www.DELFI.lt
25