Tauragėje gyvenantis dviejų vaikų tėtis Saulius Bagdonas jau ne kartą atkreipė visuomenės dėmesį į labai rimtai sergančius vaikus įspūdingais žygiais. Jo įkurta organizacija „Aktyvi Tauragė“ subūrė daugiau nei 400 žmonių žygiui aplink Šilutę paremti vėžiu sergančio mažamečio Emilio šeimą, o dabar S. Bagdonas dėl sunkiai sergančios Airijoje gyvenančios mažosios Evos įveikė 130 km per įspūdingą laiką – vos 19 valandų.

DELFI skelbė, kad mažasis Emilis su šeima kovoja su sunkia liga: mažamečiui diagnozuotas stipriai išplitęs vėžys. Šeimos gyvenimas po diagnozės apsivertė iš esmės: iš Žemaičių Naumiesčio teko beveik persikraustyti į Kauno klinikas, kur berniukas yra gydomas.

Kitą siaubingą diagnozę išgirdo Airijoje gyvenanti lietuvių šeimą: jų mažajai dukrelei diagnozuotas sunkiai gydomas vėžys, o gydytojų prognozės – pesimistinės. Tačiau Evos tėvai Mantas ir Luiza, Airijoje gyvenantys nuo 2004 m., nepasiduoda.

Šioms bėdos prislėgtoms, bet nepasiduodančioms šeimoms S. Bagdonas surengė palaikymo žygius.

- Pilietiškas palaikymo akcijas organizuojate po „Aktyvios Tauragės“ vėliava, kas paskatino imtis aktyvios veiklos?

Mažoji Eva
© DELFi koliažas (asmeninio archyvo nuotr.)
Mažoji Eva

- Sportuoju visą gyvenimą. Viskas Tauragėje prasidėjo nuo to, kad prieš 3-4 metus įkūriau Tauragės ekstremalų asociaciją, su kuria organizavome įvairius žygius. Jeigu ne peties trauma, dėl kurios nebegaliu irkluoti ekstremaliai, „Aktyvios Tauragės“ šiandien, manau, nebūtų. Turbūt būčiau dirbančiu ir pinigus taupančiu žmogumi, kuris per atostogas važiuoja užkariauti Europos upių. Peties traumą patyriau Tauragėje, kai nuo kalno virtau su keturračiu, jis ant manęs užkrito ir išlaužė petį, trauma turėjo pasekmių ir mane nuleido ant žemės. Visą gyvenimą buvau nutrūktgalvis, boksavausi, ir nors nebegaliu sportuoti ekstremaliai, mane ir toliau traukė aktyvi veikla, todėl ėmiausi organizuoti šeimyninius pasiplaukiojimus baidarėmis, žygius pėsčiomis ir dviračiais, vasaros stovyklas jaunimui ir vaikams. Taip gimė „Aktyvi Tauragė“, su kuria ėmėmės vykdyti daug įvairiausių projektų.

- Dabar jūsų veikla yra glaudžiai susijusi su sergančiais vaikais. Kaip pasukote šia kryptimi?

- Yra toks juokas, kad „Aktyvioje Tauragėje“ dabar kažką planuoti ilguoju laikotarpiu netikslinga, nes idėjos gimsta ir yra įgyvendinamos labai greitai. Emiliukui iš Žemaičių Naumiesčio skirtas žygis aplink Šilutę buvo mūsų pirmasis projektas, kai mes padėjome vėžiu sergančiam vaikui. Apie jį sužinojau perskaitęs Giedrės Armalytės straipsnį DELFI, susisiekiau su tėveliais ir pasisiūliau padaryti dėl jo žygį Šilutėje, labai daug prisidėjo Šilutės bendruomenė. Sulaukėme apie 400 dalyvių iš visos Lietuvos, žygis tikrai pavyko ir nuo to laiko žmonės rašo man patys dėl įvairių ligų, prašo padėti, ieškoti nebėra laiko.

- Taip ir sužinojote apie Evutę iš Airijos?

- Apie Evutę iš Airijos sužinojau radęs žinutę „Facebook“, susisiekė Emiliuko giminė, kuri apie mergaitę sužinojo per draugų draugus ir man parašė, ar turėtume galimybę padaryti ką nors panašaus, ką nuveikėme dėl Emiliuko Šilutėje. Kai perskaičiau tą žinutę, man nekilo jokių abejonių nei sekundės dalį, žinojau, kad artimiausiu metu „Aktyvi Tauragė“ vyks į Airiją. Viskas vyko labai greitai, sukūrėme socialiniame tinkle grupę, subūrėme aktyvius Airijos lietuvius ir jie padarė milžinišką darbą ruošdami žygį Airijoje: paruošta trasa, muzikantai, maitinimas, o sekmadienį ryte prasidės žygis Evutės viltis.

- O kaip sugalvojote 130 km iššūkį Tauragė – Kaunas, kai per 19 valandų įveikėte daugiau nei 130 km? Jis taip pat buvo skirtas Evutei.

Mažoji Eva su mama
© Asmeninio archyvo nuotr.
Mažoji Eva su mama

- Idėja dėl šio iššūkio gimė šiek tiek seniau, aš siekiau populiarinti aktyvų laisvalaikį ir sveiką gyvenimo būdą Lietuvoje, iššūkiui ruošiausi. Bet staiga sužinojau apie Evutę, o iki iššūkio buvo likusi savaitė ar pusantros. Vienos ir paskutinių treniruočių metu nutariau greitai apeiti Tauragę, ten apie 30 km. Tą vakarą buvau labai geros nuotaikos, turėjau daug jėgų, išėjau ir staiga man toptelėjo mintis: kodėl negalėčiau šito žygio dedikuoti Evutei? Grįžau po treniruotės ir mes ėmėmės darbo, kūrėme visai kitokius informacinius pranešimus, susisiekėme su giminaičiais, Lietuvoje esanti Evutės teta atidarė sąskaitą paramai ir paprašėme žmonių aukoti. Dabar manau, kad mums tikrai pavyko apie Evutę pranešti pasauliui.

- O kaip jūs jaučiatės po tokio žygio, juk tai – daugiau nei ultramaratonas?

- Matematika paprasta. Turbūt pažįstate ne vieną bėgiką, matyt, kiekvieno jų svajonė – įveikti maratoną – 42 km 195 m, nesvarbu kaip greitai bėgsi. Vienas pasirenka 14 km per valandą greitį, kitas – 10, trečias – ir 8 km/h. Aš nuėjau pirmąjį maratoną 8,2 km/h greičiu ir laukė dar du maratonai be pertraukos. Nesiginčysiu, tai atėmė labai daug sveikatos, išsunkė, reikės 2-3 savaičių sugrįžti į normalias vėžias fiziškai. Bet tas skausmas, prarasti kojų nagai ar pūslės, kurių yra dešimtys, yra lašas jūroje, menkniekis, palyginti su tuo, ką išgyvena Evutės tėveliai Luiza ir Mantas, kuriems pasakė, kad dukters liga nepagydoma, neoperuojama ir vaikui liko nedaug laiko gyventi. Būtent ta mintis mane varė į priekį ir man mano skausmas buvo visiškai nesvarbus. Niekada gyvenime nesu ėjęs taip greitai, pastoviu 8,2 km/h greičiu, bet negalėjau sulėtinti, už Jurbarko jau save stabdžiau, bet pasižiūriu į kojas, jos toliau eina. Atrodė, kad susiliejau su skausmu, bandžiau įsivaizduoti, kaip tėveliams turėtų skaudėti. Aš, turėdamas taip pat du vaikus, bandau suvokti, kad vien išgirdus tokią diagnozę prasidėtų tikras pragaras, todėl iš visos širdies norėjau padaryti šį žygį.

- Jūs matote savo veiklą kaip pašaukimą?

- Nežinau, kaip tai perteikti žodžiais, galiu tai kur kas geriau padaryti žmogui žiūrėdamas į akis, bet aš labai gerai suprantu, kas yra vėžys. Todėl labai gerai žinau ir apie skausmą, slogią atmosferą, ir žinau, kad tokia pagalba yra būtina. Manau, kad dėl to mūsų veiklą ir iš aukščiau globoja.

Kai ruošėmės Emiliuko žygiui, aš ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad mes neplanavome tokio žygio maršruto, koks galiausiai įvyko. Dar iš vakaro dvi atkarpas nukirtome, kad patogiau būtų eiti. Po žygio įkeliame galutinio žygio kontūrą – atitinka Lietuvos kontūrą. Ne „panašu“ ar „80 proc. kažką primena“, bet vienas prie vieno. Po savaitės montuotojas padarė Emiliuko žygio video, keliu į „Vimeo“ ir man meta pranešimą, kad turiu susimokėti 83 ar 85 eurus, nes klipo dydis viršijo leistiną nemokamą dydį. O ką daryti? Vakaras, visiems paskelbta, kad 20 val. bus video, aš kortelėmis per daug nesinaudoju, bet tarp dokumentų radau seną Tauragės kredito unijos kortelę su visais PIN kodais, elektroninės bankininkystės prisijungimais. Atsidarau sąskaitą – turime kaip tik 85 eurus. Būna taip ir dažniau, pavyzdžiui, su orais, lyja, lyja, renginio dieną – saulė šviečia, paskui vėl maišosi dangus su žeme. O renginių buvo ne 10 ar 20, gerokai daugiau. Tik visai neseniai vyko žygis Rambyno regioniniame parke, šiemet jis vyko 16-ą kartą, tai jau tikrai gavome malkų, nes buvo škvalas, bet taip reikėjo, sugrąžino į tikrovę ir mes džiaugėmės, kad įveikėme, visa mokykla ėjo.

Kai galvoju apie savo gyvenimą, matau, kad viskas vedė link „Aktyvios Tauragės“, kur tik neteko būti: dirbau ir DJ, turėjau statybinių paslaugų įmonę Londone ir mums gerai sekėsi, buvo karjera susijusi su boksu ir sportu, galiausiai trauma. Dabar jau nebeprognozuoju, kas vyks toliau, nes Emiliuko žygis pakeitė mūsų visų gyvenimus - ėmėme ir padarėme gerą darbą.

- Ar turite daugiau planų?

- Maniau, kad Emiliuko žygis yra viršūnė, bet atsirado Evutė, rekordas, vykstame į Airiją, o gruodžio 13 d. Kelmėje darome labdaros žygį dėl regėjimą prarandančio labai gabaus jauno muzikanto Svajūno. Atrodo, kad situacija yra nebekontroliuojama, darbų - kaip iš gausybės rago, šiemet dar dalyvaujame labdaringose bėgimuose Šilutėje ir Tauragėje.

Panašaus žygio, kaip dariau iš Tauragės į Kauną nebekartosiu, tai dariau tik dėl Evutės, nes nėra taip, kad man mano sveikata nerūpi ar aš savęs neprižiūriu. Pats turiu vaikų ir jie savo tėvelį nori matyti sveiką. Dvi savaitės prieš žygį man atliko magnetinio rezonanso tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad man buvo plyšęs dešiniojo kelio meniskas, bet pasikonsultavau su kompetentingu gydytoju ir jis man leido sportuoti. Manau, būtent dėl pasiekto rekordo apie Evutę sužinojo daugiau žmonių.

- Jūsų tikslas ir buvo, kad kuo daugiau žmonių apie Evutę sužinotų?

- Aš puikiai suprantu, kad kai kurie žmonės svarsto, ar tai, kad pavyko surinkti kelis tūkstančius eurų, reiškia, vaikas pasveiks? Taip, tiems, kam reikia tik finansinės paramos žygiai nepadės, bet po iššūkio su Evutės tėvais nori susisiekti labai daug žmonių iš viso pasaulio. Kontaktų žmonės iš daugelio šalių, siūlantys kitą pagalbą, ir nauda vis auga. Svarbi ir žmonių parama, palaikymas šeimai, moraliniai tiltai šalyje, kur daug pykčio ir pavydo. Tokios akcijos nėra išsigelbėjimas, bet jos sukurią jėgą, po kurios skėčiu daug kas gali įvykti ir aš tikiu, kad Evutės atveju reikalingas ne tik finansinis palaikymas, bet ir stebuklas. Kai tiek daug žmonių susivienija gero linkėti, manau, kad tai tikrai dar turės poveikio.

Mažoji Eva
© Asmeninio archyvo nuotr.
Mažoji Eva

- O dabar, kai ruošiatės žygiams Airijoje ir Kelmėje, ar planuojate, kiek nueisite?

- Tai būtina planuoti, nes žygis turi būti gražus, žmonės turi pamatyti tenykštį miestelį, neužtenka surengti koncertą, pasirūpinti maistu ir dirvonais pravesti. Kelmėje planuojame nueiti apie 7 km, aplankysime 8 istorines vietas, prie kurių sustosime ir Kelmės gimnazijos mokytoja apie jas papasakos. Su Airija yra kiek komplikuočiau, nes ten atvykstu likus kelioms dienoms iki žygio, bet čia visus darbus nudirbo Airijos lietuviai, brangakmeniai mūsų, jie pasirūpino maršrutu, kuris taip pat yra istorinis. Planuojame nueiti 5 km, manau, labai gerai, nes dabar ne vasara, o kai atstumas nedidelis, galima įtraukti daugiau žmonių ir su mažais vaikais. Airijoje kartu bus „Aktyvios Tauragės“ komandos nariai: Paulina Šliogerytė, Airidas Šmitas ir Gediminas Balčiūnas.

- O kai tiek daug aktyvios veiklos organizuojate, ar nenukenčia jūsų paties šeima, kitos jūsų veiklos?

- Šeima yra tie žmonės, kurie pirmiausia gyvenime padės, su jais kiekvieną dieną dalinuosi viskuo. Visi puikiai žino, kad su šeima reikia praleisti kuo daugiau laiko, nes tai indėlis visam gyvenimui. Bet kartą man teko bendrauti su labai garsiu Lietuvos psichologu ir jis man išrėžė į akis, ar aš galvoju, kad jis neturi problemų su vaikais. Aš stengiuosi, kad su „Aktyvia Taurage“ kuo daugiau laiko praleistų mano šeimos nariai, mano vaikai kuo aktyviau leistų laiką gamtoje, o ne prie kompiuterių ar planšečių. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad „Aktyvi Tauragė“ mano gyvenime jau nebe pozicija, darbovietė, gyvenimo būdas, bet mano gyvenimo misija. Šeima ir „Aktyvi Tauragė“ man yra labai svarbios ir aš stengiuosi rasti kuo daugiau bendrų veiklų. Nesakysiu, kad viskas vien tik labai sklandžiai sekasi, bet gyvenimas – ne vadovėlis, aš tik stengiuosi daryti viską, ką galiu.

Aišku, norisi su šeima pabūti daugiau, o šiandieninis pasaulis labai greitas, nesvarbu, ar tu gyveni Vilniuje, Kaune ar Tauragėje, visi nori būti geriausiais. Kai atsitinka nelaimė, žmonės miršta, tada kyla klausimų, kodėl aš nesusitaikiau, kodėl nesusitikau, tai ir klausiu savęs - kur čia nulėksi? Mes daug ką darome su „Aktyvia Taurage“, bet aš dirbdamas su ja nusiraminau, gyvenimas grįžo į vėžes, noriu, kad laiminga būtų ir mano šeima, ir mano miestas. Jau dabar imamės tarptautinės veiklos, skrendame į Airiją, kas bus 2016 m., neprognozuoju, nors jau turime 45 renginių grafiką.


www.DELFI.lt
22