Dieną, kai su Egle susitikau Bernardinų sode, švietė šiam metų laikui nebūdinga saulė. „Aš skraidau studijuoti magistro į Ispaniją, trečiadienį išskrendu“, – lyg kalbėtų apie ekskursiją į Anykščius, pradėjo pasakoti mano pašnekovė. 8–ius metus studijavusi ir dirbusi Anglijoje ji džiaugiasi Lietuvoje vėl susigrąžinusi namų jausmą.

28–ių metų metų mergina savo praleistą laiką svečioje šalyje vadina „meilės emigracija“. Ten ji baigė fotografijos studijas, savanoriavo ir dirbo su neįgaliais vaikais ir suaugusiais. Jos meilė – nuo paauglystės Anglijoje augęs Martynas, kuris į Lietuvą grįžo kartu su Egle.

Pasakodama apie savo dabartinę veiklą Lietuvoje Eglė kartais kelioms sekundėms nustodavo kalbėti, nes sklandžios lietuvių, anglų ir ispanų kalbų žinios persipindavo ir sumaišydavo terminų pavadinimus.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

Taip, mergina šiuo metu skraido į paskaitas Barselonoje, kur studijuoja dailės terapiją, ir tuo pat metu Lietuvoje savanoriauja dienos centre „Caritas“ bei padeda skaudžių išgyvenimų patyrusiems vaikams.

Kas ta dailės terapija?

„Tai yra tokia terapijos forma, – savo darbą pristato mergina, – kai naudojama psichoterapija, žmogus ateina ir kalbasi, tuo tarpu dailės terapijoje naudojamos kitokios, meninės priemonės. Aš dirbu su vaikais, kurie gyvena socialinės rizikos šeimose“.

Eglė Usonytė
© DELFI / Domantas Pipas
Eglė Usonytė

Eglė padeda mažiems, 7–11 metų sulaukusiems vaikams, atsiverti, išsikalbėti, ir pasidalinti savo problemomis.

„Mes ką nors gaminame, piešiame, lipdome iš molio arba tiesiog verdame sriubą iš visų įmanomų dažų, kuriuos vaikai pas mane randa. Na, o po to, mes kalbamės apie tai, kas jiems išėjo: kodėl būtent taip, kaip jie jaučiasi viduje, ką galvoja.

Dirbu su vaikais, patyrusiais ganėtinai sudėtingas traumas, apie kurias jiems sunku kalbėti, todėl per menines priemones jiems išsikalbėti yra daug paprasčiau“, – kalba Eglė.

Dailės terapijos tikslas – suteikti žmonėms emocinę paramą. Anot merginos, pasitelkiant tokią gydymo formą ištraukti vaikų ir sugausių iš sunkaus gyvenimo neįmanomą, tačiau galima išbūti su tuo žmogumi jam sunkiu momentu.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

„Kai pradėjau dirbti „Carite“, man prireikė laiko, kol suvokiau, jog neišgelbėsiu aš tų visų vaikų iš jų sunkaus gyvenimo. Taip ir norėjosi paimti visą jų pasaulį, apkabinti ir laikyti su savimi, kad niekam nieko blogo nenutiktų, tačiau reikėjo suprasti, kad taip neatsitiks.

Tą sesijos valandą reikia išgyventi tiek vaikui, tiek man, tiek tam kambariui, kuris būdavo aptaškomas. Trise išgyvenę, kitą dieną vėl susitinkame ten pat. Tada atsiranda tęstinumas ir vaiko pasitikėjimas žmogumi ir pačiu pasauliu“, – užsidegusi pasakoja Eglė.

Kol kas mergina kelis kartus per savaitę veda individualias sesijas vaikams, tačiau netrukus dirbs ir su grupe moterų ir jų mažamečiais vaikais, kuriems per dailės terapiją padės stiprinti mamos ir vaiko tarpusavio ryšį.

„Pasiilgau to emigranto statuso“

Keista. Netrukus švęsime Kalėdas, tačiau Bernardinų sode lyg pavasarį klykavo neišskridę miestietiški paukščiai. Artėjančias Kalėdas Eglė Lietuvoje švęs antrą kartą po grįžimo iš Anglijos.

Mergina per 8–ius metus Londone puikiai išmoko anglų kalbą, dirbo dienos centre su neįgaliais vaikais ir suaugusiais, ir visai neblogai uždirbo, gavo galimybę susipažinti su kava ir dėstyti vaikams ispanų kalbą Gvatemaloje, susikūrė aplink platų draugų ratą, ir visaip kitaip sėkmingai statė savo gyvenimą svečioje, lietuvių pamėgtoje šalyje. Tad paklausta, koks velnias ją nešė atgal į gimtinę, Eglė sunkiai, bet vis dėlto rado žodžius jausmams apibūdinti.

Ūla Jasiulevičiūtė ir Eglė Usonytė
© DELFI / Domantas Pipas
Ūla Jasiulevičiūtė ir Eglė Usonytė

„Mes abu norėjome kažkada grįžti, o tuo metu Lietuvoje dailės terapija jau buvo oficialiai pripažinta kaip profesija ir aš pamaniau, kad būtų labai smagu tapti besivystančios meno ir psichologijos srities dalimi. Besimokydama Ispanijoje pagalvojau, kad noriu dirbti ir planuoti tolimesnį gyvenimą Lietuvoje ir paklausiau savęs, kada, jeigu ne dabar?

Aš planavau savo gyvenimą Lietuvoje, nes čia mano siela jaučiasi geriausiai. Ispanijoje, jeigu reikėtų, irgi galėčiau gyventi, bet dabar jaučiuosi namie.

Man labai svarbūs ir socialiniai dalykai ir aš dažnai girdėdavau, kai žmonės sakydavo, kad Lietuvoje tik viskas blogai arba labai blogai. Klausydamasi norėjau apie tai kalbėti, bet kadangi pati nieko nedariau, tai negalėjau ir komentuoti“, – pasakoja Eglė.

Nuolat besitaisydama akinius mergina prisimena tą momentą, kai suprato, jog gyvendama užsienyje visuomet ieškojo kažko, kas primintų namus.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

„Aš studijoms dariau projektą: eidavau ir fotografuodavau nepažįstamų žmonių namus, o po to aprašydavau, kaip aš ten jaučiuosi. Ilgainiui supratau, kad aš tiesiog nuolatos ieškojau to namų jausmo. Tuo metu buvo keista, nes net ir Lietuvoje mano namai nebebuvo namais.

Neturėjau nei kambario... Viskas kitaip. O Anglijoje visą laiką jaučiausi lyg svečiuose, ta buto nuoma man buvo iki kaklo jau įgrisusi“, – vėl rodomuoju pirštu kilstelėjusi akinių rėmelį ant nosies prisipažįsta vilnietė ir priduria, kad neverkdavo, kai tekdavo po atostogų Lietuvoje grįžti į Angliją, tačiau nenustygdavo vietoje, kai grįždama leisdavosi lėktuvu į Vilniaus oro uostą.

Žodis emigrantas vieniems asocijuojasi su prastėjančiais demografiniais Lietuvos rodikliais, o kitiems su geresnio gyvenimo galimybe. Mano pašnekovė pripažįsta, jog iš pradžių buvo sunku priimti tą faktą, jog tapo emigrante tik pabaigusi mokyklą ir išvykusi.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

„Tas jausmas, jog esi emigrantas išliko visada, nors tame pačiame Londone visi tokie patys emigrantai. Aš galvojau, kad, kai grįšiu atgal į Lietuvą, to jausmo, kad esu emigrantė, nebebus ir tada viskas bus gerai.

Bet kaip bebūtų keista, grįžusi supratau, kad man trūksta to jausmo. O trūksta galbūt todėl, kad pasiilgau žmonių įvairovės, užsieniečių, tačiau po to, kai pradėjau čia gyventi, pamačiau, kad dabar Lietuvoje labai daug užsieniečių. Jie džiaugiasi galėdami čia būti ir jiems čia labai patinka“, – džiaugiasi Eglė ir priduria, kad kelionės leido suprasti, jog visi žmonės yra skirtingi. Be to, argumentas, kad Lietuvoje niekas nesišypso ir parduotuvėje nepalinki geros dienos, nereiškia, kad lietuvių tauta yra surūgusi. „Gal jai tiesiog bloga diena?“ – klausia mergina.

Visi giriasi, kiek uždirba, bet nepripažįsta, kiek sumoka

Dažnai sakoma, kad per 27–ius nepriklausomos Lietuvos metus niekas nepasikeitė, tačiau sutikime, jog teigiamą arba neigiamą pokytį šalyje aiškiai matyti gali tie, kurie po ilgo gyvenimo svetur vieną dieną įkrito į gyvenimą Lietuvoje. Buvusi emigrantė tikina, kad šalis netgi labai pasikeitė.

„Manau, kad pasikeitė į gerąją pusę. Tie užsieniečiai, kurie atvyko į Lietuvą, praplečia mūsų akiratį ir supratimą apie gyvenimą.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

Man dažnai sako, kad aš čia uždirbsiu mažiau, ir tai yra tiesa, aš čia uždirbu dvigubai mažiau ir pačioje pradžioje net juokinga buvo, kai pamačiau, kiek gausiu pinigų. Tačiau po to, kai sudėjau viską kartu, supratau, kad man ir nuomos mokėti didelės nebereikia ir nuvažiuoti pas mamą pavalgyti galiu, – namais džiaugiasi Eglė, – keista, kai visi labai kalba apie tai, kiek emigravę turi ir užsidirba, tačiau niekas nekalba, kad už nuomą moką 400–500 šimtus ir iš to atlyginimo jiems nieko nebelieka. Be to, kiek galimybių, tiek ir konkurencijos“.

„Jeigu nori kažką pakeisti, pradėk nuo savo kiemo“

Nuo paauglystės įvairiose organizacijose savanoriavusi mergina pripažįsta, jog buvo momentų, kai pagalvodavo esanti per jautri tokiam darbui.

„Bet tada aš pagalvojau, kad tik jautrus žmogus gali daryti tokį dalyką, dėl to teko paieškoti kažkokių apsisaugojimo priemonių, kad sustiprinčiau savo vidinį pasaulį ir man labai padėjo meditacija. Atradau tai, jog viduje turiu būti labai stipri, rami ir taikinga su savimi, – atvirauja Eglė.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė: buvo juokinga, kiek gausiu pinigų
© Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien ji pas psichologą lankosi jau metus ir nors dar kartais yra galvojama, kad pas psichologus „normalūs “žmonės neina, pradedančioji terapeutė tikina, kad tokios konsultacijos yra labai sveikos kiekvienam.

„Tam, kad galėčiau vesti užsiėmimus, man lankytis pas psichologą yra privaloma ir aš supratau, kaip tai yra svarbu. Net jei ir galvojame, kad neturime problemų, mes visi jų turime, dėl to yra svarbu konsultuotis pas psichologą, kad išsivalytume protą, palaikytume vidinę stiprybę ir pusiausvyrą“, – mums jau sėdint šiltoje kavinės patalpoje mintimis dalinasi Eglė.

Kepyklėlė, kurion užsukome, buvo pilnutėlė. Mano pašnekovė skardžiu balsu dėstydama tvirtą nuomonę net nepastebėjo, kaip aplinkui sėdintys žmonės susidomėję sukluso ir pritildę savo privačius pokalbius pradėjo klausytis, ką šneka kapučino gurkšnojanti Eglė.

Eglė su savo klase Gvatemaloje
© Asmeninio albumo nuotr.

„Pagalvojau, kad yra labai „faina“, jog aš buvau priimta į kitą šalį, o dabar gyvenu čia, savo šalyje, kur galiu priimti svetimšalius taip pat, kaip jie anksčiau priėmė mane.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išvažiuoti kažkur kitur, išmokti, pasisemti patirčių ir parvežti žinių čia. Mano tėtis visą laiką sako, kad jeigu nori kažką pakeisti, tai pradėk nuo savo kiemo.

Tiesa, kad žolė kažkur kitur gali būti žalesnė, tačiau aš manau, kad svarbiausia nesmerkti nei tų, kurie išvažiavo, nei tų, kurie nori grįžti“, – pečiais gūžteli Eglė.


www.DELFI.lt
77