Teko paragauti visko, nuo labai aprūpintos vaikystės iki gatvės vaikio gyvenimo. Vaikystėje netrūko nieko, buvau aprūpintas skaniu maistu, kokybiškais drabužiais, šiltais ir gražiais namais, įvairiausiais daiktais.

Mano šeima buvo ganėtinai geros finansinės padėties, tėtis buvo verslininkas, mamai dirbti nereikėjo, nes pinigėlių užtekdavo pragyventi ir iš tėčio gaunamų pajamų. Tėčio netekau paauglystėje, sulaukęs penkiolikos metų, likau gyventi su mama ir močiute.

Nerūpestingas gyvenimas dar tęsėsi kelerius metus, mama vartodavo alkoholį, susitikinėdavo su kitais vyrais, o man stengdavosi uždengti akis pinigais. Aš sportavau, lankiau bokso treniruotes, sportuodavau penkias dienas per savaitę, mokslai tuo metu ne tiek daug ir rūpėjo, buvo labai sunku ir neįdomu mokytis, tiesiog nelankydavau pamokų, buvau visiškai beviltiškas, pedagogai tvirtindavo, jog nieko nepasieksiu ir vargu ar baigsiu vidurinę mokyklą.

Laikui bėgant bokso treniruotės pradėjo nebepatikti, pradėjau rūkyti cigaretes, vartoti alkoholį, nepaisant gerų rezultatų treniruotes visiškai mečiau. Įsitraukiau į gatvės vaikėzų gyvenimą – slampinėjimai gatvėmis, keiksmažodžiai, visiškas nelankymas mokyklos.

Niekas manęs nebandė sukontroliuoti, mama ir toliau vartojo alkoholį, močiutė nelabai kišdavo nosį į mano asmeninį gyvenimą, nors ir visad linkėjo tik geriausio. Girtavimas ir rūkymas viešoje vietoje galiausiai privedė ir iki to, jog patekau į policijos akiratį. Niekad nesustodavau ir nepagalvodavau, ką veiksiu po vienų ar kitų metų. Kažkokių ribų ar taisyklių tuo metu nenorėjau priimti. Laikui bėgant šeimoje situacija ėmė vis keistis, finansinė padėtis prastėjo, butas ėmė skęsti skolose.

Nušvitimas. Net nežinau, kaip tai teisingiau būtų pavadinti, bet tiesiog vieną žiemos vakarą šovė į galvą mintis, jog viskas, prieitas liepto galas, reikia kažko imtis, nes prapulsiu visiškai. Prisiminus tėčio žodžius, jog mokslas yra žmogaus ateitis, pradėjau degti noru studijuoti dantų technologiją, kadangi dvylikta klasė buvo beįpusėjanti, teko labai sparčiai susirūpinti savo mokslais. Pasiėmiau į rankas knygą, pradėjau lankyti pamokas, elgesys vis keitėsi, atsirado pagarba mokytojams, deja, pastangų ir laiko nepakako įstoti į norimą specialybę.

Dantų technikos studijos man atrodė tik kaip didelis pinigų šaltinis, bet idėjos jokios neturėjau... Buvau visiškai tuščias žmogus, kurio galvoje sukosi mintis tik apie pinigus ir gražius drabužius. Nors ir egzaminai buvo išlaikyti, bet nežinojau kur stoti, o visi džiaugėsi ir gyrėsi savo pasirinktais universitetais.

Po atestatų įteikimo šventės netikėtai susitikau su vienu labai senu ir geru tėčio draugu, kuris studijavo universitete Andragogikos studijų programą, ir man pasiūlė užpildyti internetinę paraišką į šią studijų programą. Praėjus laikui, gavau atsakymą elektroniniu paštu, jog esu priimtas į šias studijas, net neįsivaizdavau, kokio dalyko čia mokinsiuosi, tiesiog buvau skaitęs „Google“, jog tai suaugusiųjų švietimas.

Atvykus į svetimą miestą buvo baisu, priėmė pagyventi pažįstamas šeimos draugas, kadangi įstojau į ištęstines studijas, tai sesija turėjo trukti tik dvi savaites. Nuo pat pirmos paskaitos, buvo labai viskas įdomu, nuostabūs dėstytojai, kurie supažindino su studijų programa, motyvavo, kėlė potencialą, skatino mokytis. Grįžus į Kauną teko susirasti darbą. Įsidarbinau restorane barmenu-padavėju. Užgimė vertybės, ėmiau kitaip suprasti gyvenimą, atsiriboti nuo negerų žmonių, pradėjau visiškai keistis, nebevartojau žargono, visiškai mečiau alkoholį ir cigaretes, pradėjau gerbti žmones, po truputį gvildenau savo vidų ir vis svarsčiau, ko noriu iš gyvenimo.

Kurį laiką padirbus, atsirado didelių sveikatos problemų, mama vis labiau gėrė, finansinė padėtis buvo vis blogesnė, lėšų vos pakako susimokėti studijoms, džiaugiausi, jog gaudavau šiokią tokią pašalpą, kuri padėdavo lengviau pragyventi. Šovė mintis išvykti iš Lietuvos gyventi pas tetą ir dirbti, grįžti tik sesijos metu į universitetą. Mama vis smerkė mano pasirinkimą studijuoti, kiti žmonės skeptiškai reagavo į mane ir netgi replikuodavo, jog studijas laikui bėgant mesiu arba mane išmes.

Atvykus į antrąją sesiją teko laikyti egzaminus, rezultatai buvo stulbinami, sulaukiau labai daug pagyrimų. Užgimė idėja skleisti suaugusiųjų švietimą, skatinti mokymąsi visą gyvenimą, prisidėti prie visos besimokančios Lietuvos ateities kūrimo, siekti vis geresnių rezultatų moksle. Džiaugiausi savimi, nauju savimi, tačiau bilietai buvo rankose ir likus dviem dienom iki skrydžio staiga dingo noras palikti Lietuvą, supratau, jog noriu likti čia, namie, kurti savo ateitį savo šalyje.

Sukaupęs drąsą pasikalbėjau su viena profesore, kuriai pasakiau, jog noriu mokytis dar, nepakanka tęstinių studijų. Taigi įstojau į antrąją specialybę, antrąsias studijas, nuolatinę studijų programą – socialinį darbą. Teko persikelti gyventi į kitą miestą, palikti šeimą, skaudžiausia buvo palikti geriančią mamą ir močiutę. Jaučiausi lyg žiurkė, bėganti iš skęstančio laivo. Už studijas padėdavo susimokėti teta, susiradau darbą, dirbau padavėju.

Taigi studijuodamas dvi studijų programas dar padėjau susimokėti mamai už butą ir po truputį kapstytis iš skolų. Studijos sekėsi puikiai, gimė dar viena idėja – šviesti žmones apie neigiamą alkoholio, narkotinių medžiagų ir cigarečių poveikį organizmui. Viena įdomiausių socialinio darbo sričių tapo priklausomybės ligos. Sekėsi tiesiog puikiai, įgijau kelis mokslinius pažymėjimus, turėjau idėją, kuri buvo ne vien tik pinigai, bet ir davimas žmogui gero.

Išmokau dalintis net ir paskutiniu kąsniu su vargstančiais, pradėjau rengti labdaras, surinkinėti iš žmonių senus rūbus ir atiduoti juos nakvynės namų gyventojams, skaičiau vis daugiau knygų, visiškai atsiribojau nuo seno savojo gyvenimo, užgimė naujas gyvenimo skonis, buvo nusispjauti į tai, kad neturiu, ką valgyti, degiau noru studijuoti, padėti kitiems, nes aš žinojau, ką reikia daryti, kad neatsidurtum mano vietoje. Iš klaidų mes mokomės.

Idėjos gimė viena po kitos, supratau jog noriu būti geru žmogumi, išsilavinusiu, gerbiančiu kitus, mylinčiu gyvenimą, padedančiu kitiems stotis ant kojų.

Dabartis. Šiandien gyvenu bendrabutyje, už kurį mokėti beveik neturiu už ką, bet dėl studijų esu pasiruošęs miegoti net ir gatvėje. Studijuoju antrame kurse abi studijų programas, sportuoju, stengiuosi padėti vargstantiems. Dirbti nėra laiko, tenka paskirti viską studijoms, nes, norint pasiekti daugiau, neužtenka tik lankyti paskaitas, reikia daug skaityti laisvu laiku, rašyti užduotus darbus, ruoštis egzaminų sesijai. Pinigų turiu labai mažai, kartais tenka savaitėmis nevalgyti, bet turiu idėją, kuri yra ne man vienam naudinga, bet visai Lietuvos visuomenei.

Neslėpsiu – kartais norisi viską mesti, bet sustojęs pagalvoji: kas tu būsi, žmogau, be idėjos? Aukosiesi tik pinigams? Vargu, ar kai numirsi kas nors prisimins tavo vardą. Noriu pasiekti dar geresnių rezultatų mokslo srityje, dirbti akademinį darbą ir pramonėje, prisidėti prie žmogaus gerumo, padėti socialinės rizikos žmonėms, mažinti socialinę atskirtį, dalintis sava patirtimi, mokyti jaunus žmones iš savo paties padarytų klaidų.

Pradėjau rašyti filosofines mintis, kurios gimsta realiose situacijose. Turiu svajonę, jog jos kažkada virs gyvenimo knyga, kurią norėsiu skaityti ir pats. Finansinė padėtis yra kintanti, kartais tenka badauti savaitėmis, o kartais ir skanesnį duonos kepalą nusipirkti... Vasaros pabaigoje finansinė padėtis buvo kritinė, kovojau už studijas, lyg už vietą po saule. Buvau tikrai pasiryžęs mesti vieną studijų programą, bet dar kartą gyvenimas privertė mane patikėti stebuklais – universiteto rektorius sumažino studijų kainą, kadangi neturiu tėčio, butas yra didelėse skolose, bet mokymosi rezultatai tikrai nėra prasti.

Atsirado gerų žmonių, kurie paskolina pinigų sumokėti už butą, o laikui bėgant dalimis iš įvairių pašalpų stengiuosi atiduoti, aišku sunku, turi rinktis tarp kąsnio maisto ar prisidėti prie buto mokesčių. Viskas yra vardan geros, kilnios idėjos. Mano gyvenimas per metus kardinaliai pasikeitė, esu dėkingas švietimui, dėstytojams už naują gyvenimo kelią.

Tenka savanoriauti, tai mane labai džiugina, nes galiu daryti žmonėms gerą, matyti jų šypsenas. Domiuosi politika, norėčiau ir šioje srityje prisidėti prie savo Tėvynės kūrimo bei skatinti patriotiškumą. Skelbiu „Facebook“ tinklalapyje pranešimus, jog žmonės neišmestų savo senų drabužių ar kitų nereikalingų daiktų, prašau, kad juos duotų man arba patys nugabentų į nakvynės namus, mes esame stebuklas galėdami suteikti galimybę kitam žmogui nusišypsoti. Teko skaityti pranešimą švietimo ir mokslo ministerijoje apie mokymosi visą gyvenimą svarbą Lietuvai bei šios idėjos įgyvendinimą, dažnai dalyvauju politinėse konferencijose.

Labai džiaugiuosi savo pasiekimais, tikiuosi, jeigu likimas susiklostys palankiai, galėsiu įgyvendinti savo idėjas.

Vaikystėje visada smerkdavau nepasiturinčius žmones, niekad nepagalvojau, jog gyvenimas gali taip apsiversti. Kartais esu dėkingas, jog dabar suprantu duonos ir sviesto vertę, turiu vertybes, vadovaujuosi filosofija, vertinu kiekvieno žmogaus nuomonę. Sutikau tikrai gerų žmonių, kurie man nori padėti, tiki manimi bei palaiko. Ištiesti ranką kitam – tai gražiausia, ką galime padaryti savo gyvenime. Svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai, nes jeigu darai tai, kuo tiki ir tai, kas tau patinka, mano manymu, pasiekti gali beprotiškai daug.

Niekad nemėgstu skųstis ar verkšlenti, manau, kad kiekviena bėda atveria dar vienas duris į sėkmę. Nežinau, ar mano istorija yra įdomi ar herojiška, aš jaučiuosi savo gyvenimo herojumi, nes stengiuosi ne dėl vieno savęs, o dėl visos visuomenės gerovės. Tiesiog dabar suprantu, kad visi turime antrąjį šansą, ir, jeigu turime galimybę, suteikime meilės bei šilumos kitiems.


75