„Tvirtai manau, kad turime labai didelę dovaną, bet jos nenaudojame ir nežinome, kokį turtą savyje nešiojamės. Tik mes patys galime nukreipti gyvenimą norima linkme, save išgydyti ar net suluošinti. Vienu metu aš patyriau labai didelį stresą ir pagalvojau: nenoriu matyti šito pasaulio ir puft, akys, yra toks posakis – iššoko kaip orbitos – žuvo labai daug akių neuronų“, - sako neįgaliųjų teatro „Naujasis teatras“ įkūrėja Laima Zemleckienė.

Moteris apako. Negalia apvertė visą gyvenimą – moteris turėjo palikti mylimą darbą su vaikais ir iš esmės viską pakeisti. „Prisimenu, sėdėjau visą naktį parke ir žliumbiau. Galvoje, lyg užstrigusi plokštelė, sukosi mintis – kaip baisu, negalėsiu skaityti vaikams pasakų. Nežinau, kodėl būtent ši mintis, gal stresinėje situacijoje smegenys taip suveikė“, - sako ji.

Vis dėlto, ši gyvenimo rykštė L. Zemleckienei buvo tik dar vienas šansas iš naujo atrasti save. Šiandien ji nestokoja optimizmo ir sako nuolat besimokanti būti savimi. Regėjimo negalia nesutrukdė scenoje įkūnyti sunkiausius vaidmenis, o prieš septynerius metus aktorė įkūrė neįgaliųjų teatrą.

Nenorėjo palikti vaikų namų

„Aš tikiu savimi, tikiu savo protu, jaučiuosi laisva, kokia jaučiausi vaikų namuose, kur augau iki dvylikos metų. Manau, kad dabar esu tokia, kokia buvau ten, kol žmonės mane pasiėmė auginti“, - nustebina ji.

L. Zemleckienė savo tėvų niekada nematė, o apie juos žino tik iš bylos. Vaikystę mažai mergaitei teko leisti vaikų namuose, tačiau tas dienas ji prisimena su didele meile.

„Gal atrodo keista, bet ten vidinis pasaulis buvo mano – aš jaučiausi laisva ir laiminga. Gal aš pati tą pasaulį susikūriau, bet tikrai turėjau begalinį tikėjimą. Įsivaizdavau, kad mano mama saulė ir aš visu šimtu procentų tuo tikėjau. Išeinu į lauką, atsisuku į ją ir sakau: labas rytas, mama. Vėjas buvo mano tėvas. Galbūt taip suveikia protas vaiko, neturinčio tėvų, bet aš labai bendravau su gamta, tiesiog ją jutau kaip ir jutau Dievą, apie kurį nieko net nežinojai“, - pasakoja ji.

Laima Zemleckienė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis
Laima Zemleckienė

Nors, atrodytų, kad priėmimas į naują šeimą ir jausmas, kad esi kažkam reikalingas, vaikų namuose augusiam vaikui turėtų būti laimingiausias įvykis, mažoji Laima taip nesijautė:

„Kaip ir laimė tai, bet, kai paėmė mane žmonės, prisimenu, – einu alėjoje ir ta gamta, medžiai jau visai kitaip atrodo. Pagalvojau, kaip aš galėjau su jais kalbėtis – juk jie negyvi, atėjo kažkoks gniuždantis realybės suvokimas. Tada atrodė, kad mano sielą numarino ir su manimi prasidėjo kažkokie keisti dalykai. Į mane pasižiūrėti ateidavo jų giminės, stebėdavo, ką darau ir aš pradėjau mokytis, kad reikia elgtis taip, kaip kiti nori tave matyti.“

Tuo metu L. Zemleckienei pasaulis atrodė lyg kaukių paradas, kuriame daug netikrumo, materialių dalykų. Ji svarsto, kad gal jau buvo per daug susiformavusi, kad ateitų į naują šeimą, nors naujoje šeimoje buvo materialiai aprūpinta, pavalgydinta, aprengta. „Tai labai sudėtingi dalykai. Manau, kad yra kažkokia genetika“, - sako ji.

Apakusi pradėjo verslą, tačiau gyvenimas nuvedė į teatrą

Suaugusi, L. Zemleckienė įsidarbino vaikų darželyje, vėliau dirbo su sudėtingais vaikais. Darbas – labai patiko, kadangi būtent vaikuose ji įžvelgia tyrumą, tikrumą, o jie tiesiog nemoka apsimetinėti. Tačiau skubėjimas, stresas, nelengvas gyvenimas padarė savo – moteris dalinai apako, o vieną dieną akių neuronai tiesiog žuvo. Gydytojai L. Zemleckienei nustatė centrinę skotomą, tačiau liko periferinis regėjimas.

L. Zemleckienė bandė apibūdinti, kaip ji mato pasaulį: „Nematau juodos spalvos, pas mane visą laiką kažkas šviečia. Tiesiai, kai žiūriu – nieko nematau, net jokių siluetų, tačiau nežinau kas, bet tai nėra tamsa, o kažkoks šviesos spektras.“ Pakreipusi galvą į šoną, moteris mato spalvas, tačiau ne tokias, kokios yra realybėje.

„Dar yra likusių sveikų ląstelių, tai kažkaip prisiderinau, išmokau nukreipti žvilgsnį. Pavyzdžiui, žiūrint į jus atsiranda tokia violetinė spalva viršuje, tada truputį smaragdinės. Kartais, kai žiūriu į žmogų, matau lyg dvi dideles violetines akis, bet retai, gal prie labai ypatingų žmonių. Gal tai kokie energetikos dalykai“, - svarsto pakreipusi galvą.

"> "Naujasis teatras"
© V. Kuodytės nuotr.
"Naujasis teatras"

Praradusi regėjimą, moteris kategoriškai nenorėjo pripažinti savo neįgalumo, apsimesdavo, kad neturi negalios, gudraudavo: „Tiesiog vaidindavau kvailelę, jei kažkur ne ten ranka užkliuvo, įlindo ar kažką išverčiau.“ Aukštyn kojom persivertė ne tik įprastas gyvenimo ritmas, bet ir vidinis pasaulis, kurį reikėjo suvokti iš naujo.

„Turėjau išeiti iš darbo, gauti neįgalumą, kas labai žemina ir yra jautru, todėl ilgai nėjau į medicinos komisiją, man buvo gėda“, - nulenkia galvą. Moteris mąstė, kuo galėtų užsiimti, todėl greitai pradėjo pardavinėti dėvėtus rūbus. „Tačiau aš nekokia verslininkė“, - juokiasi ji, sakydama, kad veiklą greitai teko nutraukti.

Tada darbo biržoje moteris gavo pasiūlymą dirbti socialinį darbą su neįgaliaisiais, nors tai jos nė kiek nenudžiugino, o dirbti su jais – nenorėjo. Vis dėlto, vienų kursų metu, kai neįgalieji kalbėjo angliškai apie savo pomėgius, moteris išgirdo pasakojimą, kad vieno jų didžiausias hobis – teatras. Tuo metu jai toptelėjo mintis sukurti neįgaliųjų teatrą, todėl, padrąsinta, ėmėsi įkūrimo darbų.

„Teatras mano gyvenime buvo nuo vaikystės. Pamenu, kai buvau maža, išsikarpiau lėlyčių figūrėlių, pasidariau iš kartono dėžės teatriuką ir eidavau rodyti spektaklių per kiemus, padarydavau net popierinius bilietėlius. Be to, buvau įstojusi į konservatoriją mokytis liaudies teatro režisūrą, tačiau nebaigiau, nes dėl visokių peripetijų, vadovų – kursas iširo“, - sako ji.

Scenoje įvyksta ir kuriozų

Nors repeticijos teatre vyksta kone kasdien, o kartais tenka vaidinti iki vėlaus vakaro, grįžusi namo L. Zemleckienė jaučia neapsakomą palaimą. Statydama spektaklius, bendraudama su neįgaliaisiais ji atrado vidinę ramybę. Šiandien „Naujajame teatre“ vaidina apie 30 neįgaliųjų, dirba septyni asistentai, psichologas, yra ir sveikų žmonių. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta.

„Iš pradžių buvo euforija, milžiniškas užsidegimas, todėl būdavo labai skaudu pamatyti, kad ne visi dega taip, kaip aš, kad žmonėms reikia ir pinigų, ir pavalgyti. Bet supratau, kad tai irgi yra mano puikybė – nuo materijos atsirišau, bet prisirišti prie idėjos – dar baisiau. Duodavau užduotį ir kartais net nesuvokdavau, kad jie turi negalių, nors padaro beprotiškus, neįsivaizduojamus dalykus, todėl nuvargsta, turi pailsėti. Vienu metu galvojau, kam man čia to viso reikia, bet įveikiau save ir išmokau suvokti, kad mes visi skirtingi ir jie gali tiek, kiek gali, o žmonės gali būti ir silpni, ir ydingi, turėti ego“, - sako ji.

Teatre didelė dalis aktorių taip pat turi regėjimo problemų, yra akli arba labai silpnai matantys. Spektakliuose vaidina ir psichinių negalių ar vėžiu sergantys žmonės, turintys judėjimo negalią.

Dėl streso visam gyvenimui atėmė regėjimą: prisimenu, sėdėjau visą naktį parke ir žliumbiau
© V. Kuodytės nuotr.

L. Zemleckienė sako, kad jie ypatingi, labai gabūs ir talentingi, o teatras jiems – pati geriausia priemonė išsilaisvinti, numesti skausmo, gėdos, kaltės jausmą.

Savo spektakliais aktoriai siekia parodyti, kad tikėjimas savimi – gali viską ir nori, kad spektaklio metu žiūrovai pamirštų jog scenoje – neįgalieji. „Norime, kad tik plojimų metų prisimintų ir suvoktų: Viešpatie, jie eina, daro ir šitaip padaro viską, o aš čia verkiu dėl suplyšusių pėdkelnių.“

Teatro scenoje – lyg tiesioginiame eteryje, todėl nuolat įvyksta kurioziškų situacijų. L. Zemleckienė plyšta juokais, prisiminusi, kaip vieną spektaklį vaidino ponią, turėjo šalia staliuką, toršerą, kaip kokioje Prancūzijoje ir į virtuvę turėjusi atlėkti tarnaitė – viską išvertė. „Ji buvo akla ir kažkaip neapsiskaičiavo, tai kaip bėgo – visas stalas, toršeras į šonus, juokas ima, o mes turime neišeiti iš vaidmens. Todėl atsisukau į ją ir pradėjau piktintis: ką tu čia dabar darai. Dar ir vaistai namie neseniai dingo, tai, žiūrėkit, gal kokią narkomanę priėmėme į tarnaites“, - juokiasi.

Kartą scenoje įvyko ir ne toks smagus įvykis, kada regėjimo negalią turinti Irma, scenoje vaidinusi vaikino palikta merginą, pasilenkė paimti sudužusio vienaragio ir nuo žvakės jai užsidegė plaukai.

„Tuo metu kaip tik vaikinas pasakė, kad ją palieka, buvo tokia jautri scena ir girdžiu visa salė tik sujudo, suriko, atsistojo. Galvoju, va, kaip čia gerai viską padariau, kaip visi reaguoja, o, pasirodo, jai plaukai dega. Tai Irma labai gražiai viską "apžaidė, rankomis pagavo tą liepsną ir jie taip ir liko jos rankose. Bet ji vis tiek liko vaidmenyje. Aš net nieko nežinojau – įlekiu į sceną visa tokia linksma ir galvoju, kas čia per kvapas“, - juokiasi.

Atrado neįprastų galių

„Naujojo teatro“ vadovė nuolat klausia aktorių ar su ja, turinčia regėjimo negalią, sunku dirbti, tačiau jai vis atsako, kad tai labai įdomu. „Nors nematau, aš viską jaučiu. Gal mano jautrumas per didelis pasidarė, nežinau, bet galiu vaidinti vaidinti ir staiga pasakyti: tavo veido išraiška ne tokia. Tada manęs klausia, kaip aš pamačiau tą veido išraišką, bet aš kažkaip pajaučiu “, - sako ji.

Praradus regėjimą, L. Zemleckienei paaštrėjo visi pojūčiai, tačiau ji pastebėjo, kad atsirado ir ypatingų gebėjimų. Aktorė juokiasi, kad jeigu kažkas dingsta, kolegos teiraujasi būtent jos:

„Taip ir būna. Atsidarau antrą stalčių – ir tikrai ten tas daiktas yra, nors to nežinojau. Pojūčiai tikrai labai sustiprėjo, ypatingai jaučiu kitus. Psichologai juokauja, kad 90 proc. kalbos sudaro iš pasąmonės plaukianti kūno kalba, o 10 proc. – sąmonė, žodžiai, sugalvoti tam, kad apgautume vieni kitus. Kūno kalba neapgauna, todėl iš pradžių man buvo labai sunku, pradėjau jausti žmogų ir nežinodavau, kaip su juo bendrauti, ar su tuo tikruoju, ar su jo kauke.“

Dėl streso visam gyvenimui atėmė regėjimą: prisimenu, sėdėjau visą naktį parke ir žliumbiau
© V. Kuodytės nuotr.

L. Zemleckienė svarsto, kad stresinėje situacijoje gal atgimė rudimentiniai pojūčiai, nunykę per tūkstančius žmogaus evoliucionavimo metų. O gal tai yra begalinis tikėjimas savimi, žmogaus galiomis, darantis stebuklus.

„Kažkada užėjau į parduotuvę ir paklausiau pardavėjo, kur rasti spanguolių sultis. Jis ieškojo ieškojo ir sako – nėra, o aš tiesiog pridėjau ranką sulčių skyriuje prie vieno pakelio ir ten buvo būtent spanguolių sultys. Tai jis žiūri į mane, toks nustebęs. Lygiai taip pat pabandėme padaryti su akląja Irma. Sakau, Irma, tu gali matyti. Nuėjome į parduotuvė ir ji labai norėjo „Vytauto“, na to mineralinio. Sakau: nueik ir paimk jį, tu gi gali. Tai ji ėjo ir paėmė. Tačiau vėliau sakė, kad taip jai pavyko tik su manimi, gal dėl to, kad aš jai įkvėpiau to tikėjimo“, - šypsosi ji.

L. Zemleckienė sako, kad visuomenės pasitikėjimo savimi labai trūksta, tačiau kas tai lemia – nežinia. „Gal sovietinis laikotarpis velka nepilnavertiškumo šleifą, o gal tiesiog kultūriniai dalykai. Pažiūrėkite į amerikiečius, kiek jie turi savyje optimizmo. Jie rašo magistrinius apie kairės kojos mažo pirštelio nago funkcija, o mums net bakalaurinių neleidžia parašyti apie tai. Mes neprastesni, bet vis tiek, kažkodėl netikime savimi“, - stebisi.

Šiandien L. Zemleckienė tiesiog trykšta gera energija. Moteris savo gyvenime neigiamų dalykų beveik nemato, o jei kažkas ir nesiseka – viduje vis tiek išlieka rami. Ji smarkiai nusijuokia: nors stengiasi džiaugtis visomis smulkmenomis, kai reikia skusti bulves – vis tiek susinervina: „Toks darbas, kur būni ilgai vienoje pozicijoje ir minimaliai tik judi – labai sunkus. Nors, pavyzdžiui, namų ruoša man patinka, gali pasišokinėdama tvarkytis, dainuoti, sugalvoti namams kokią dekoraciją. Man būtina yra kūryba visame kame, visomis prasmėmis.“

Staiga moteris nutyla, nuleidžia galvą ir susimąsto.„Ir iš tikrųjų, gal kūryba yra esmė. Gal būtent joje slypi paslaptis gyvenimo džiaugsmo ir meilės“, - nusišypso.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.


www.DELFI.lt
37