Atskubėjusi į interviu trumpute suknute pasipuošusi Roberta Orlauskaitė juokdamasi pasakoja, kaip ne kartą privertė iš gėdos raudonuoti neapdairiai leptelėjusius žioplius: „Ką jau kojai pasidarei? Ko čia šlubčioji?“ – „Nieko nepasidariau, tiesiog tos kojos nėra.“ Jauna, energija spinduliuojanti mergina tikina, kad liūdėti nėra dėl ko, dar daugiau – tiki, kad prieš porą metų atlikta kojos amputacija suteikė naujų galimybių.

„Likimu netikiu, bet po avarijos aš susiradau darbą, vaikiną, ryžausi užsiimti žirgų sportu, pradėjau dekoravimo versliuką. Viskas labai gerai susidėliojo ir dabar jaučiuosi laiminga“, – plačiai besišypsodama kalba mergina.

Gyvenimą pakeitė vienas sprendimas

Lemtingą 2014 m. vasarą R. Orlauskaitė gyveno ir dirbo viename Graikijos saloje Rode įsikūrusiame viešbutyje. Žinojo, kad tai bus laikinas darbas, tačiau negalėjo numatyti, kad į Lietuvą teks grįžti gerokai anksčiau.

Visi planai aukštyn kojomis apvirto per vieną vakarą, kai mergina pateko į skaudų eismo įvykį.

„Buvo vakarėlis, po jo vienas vaikinas, kuris irgi dirbo tame pačiame viešbutyje, pasisiūlė parvežti atgal su motoroleriu. Pagalvojau, kaip gerai, nereikės mokėti už taksi. Jis labai norėjo pasirodyti, važiavo greitai, nors kelias buvo vingiuotas. Lenkėm mašiną, o priešpriešais išniro kita mašina ir mes nebeturėjom kur trauktis. Trenkėmės. Jis kažkiek apsibrozdino, o aš likau be kojos“, – trumpai nupasakoja ji.

Roberta Orlauskaitė
© Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė

Vairavęs vaikinas po įvykio tiesiog paspruko iš šalies, policijai jo surasti nepavyksta iki šiol. Pasak R. Orlauskaitės, sunkiu laikotarpiu jis galėjo padėti ne tik sąžiningai pripažinęs kaltę, bet ir tiesiog būdamas šalia. Pakliuvus į medikų rankas, kol atvyko artimieji, kurį laiko jai teko pabūti vienut vienutėlei.

Mintyse dėliodavo kitokį scenarijų

Po avarijos R. Orlauskaitė iškart atsidūrė Rodo ligoninėje, bet įvertinus prastą jos būklę sraigtasparniu buvo išgabenta į ligoninę Kretoje. Ten ir nuspręsta koją amputuoti.

„Kai grįžau į Lietuvą, gydytojai man sakė, kad jie būtų bandę koją prisiūti atgal, nuogąstavo, kad be reikalo amputavo. Tačiau ir Kretoje gydytojai tą bandė padaryti, bet netrukus pašalino, nes pamatė, kad taip būtų negerai. Su prisiūta koja būčiau vargusi visą gyvenimą, ta koja būtų buvusi gerokai trumpesnė, dėl to stipriai šlubuočiau, be to, būčiau turėjusi ištverti ne vieną kosmetinę operaciją, vis gėrusi vaistus, – kalba R. Orlauskaitė. – Pamenu, gydytojai sako: jei koją nupjausim, pradėsi vaikščioti kaip normalus žmogus, nebus jokių šlubavimų ir skausmų. Tuo metu aš dar nieko neišmaniau ir galvojau, kad tai visiška nesąmonė, kad geriau jau vaikščiosiu su savo koja.“

Ilgą laiką po avarijos, prisimena ji, kankindavo vis iškylantys avarijos vaizdai, kraują, bandymą stotis, nors nebėra kojos, nuolat matydavo ir sapnuose. Mergina prisipažįsta, kad kurį laiką vis sugrįždavo į lemtingą vakarą, bandydavo atgal atsukti laiką, mąstydavo, kad viskas galėjo pasisukti kitaip.

Roberta Orlauskaitė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Roberta Orlauskaitė

„Tik skausmo neatsimenu, nors žinau, kad jis būdavo nepakenčiamas, kasdien melsdavausi, kad kitą dieną skaudėtų bent truputį mažiau“, – atvirauja R. Orlauskaitė.

Sulaukė netikėto pasiūlymo

Po Graikijos ligoninėje praleisto mėnesio tolesniam gydymui ir reabilitacijai mergina grįžo į Lietuvą. Tuo metu, kaip dabar prisimena ji, nė neįsivaizdavo, kas jos laukia toliau, tačiau nauja ateitis pati pasibeldė į duris.

Dar begulėdama Vilniaus ligoninėje R. Orlauskaitė sulaukė ortopedijos specialisto, pacientams siūlančio protezus. „Tuo metu aš nieko apie tai nenusimaniau, tad išklausiau, paprašiau palikti kontaktus ir viskas. Tiesą pasakius, aš net nežinojau, kad tokie žmonės vaikšto po ligoninę, siūlo tuos protezus. Po operacijų galvojau – kur man reikės kreiptis, kiek tas protezas kainuos, kur jo ieškoti“, – pasakoja ji.

Jau dveji metai, kai R. Orlauskaitė pati dirba tokį darbą – yra „Ortopedijos technikos“ vadybininkė.

O viskas netikėta linkme pasisuko, kai minėtas ortopedas, pastebėjęs merginos optimizmą ir energingumą, pateikė jai darbo pasiūlymą.

Roberta Orlauskaitė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Roberta Orlauskaitė

„Mane labai suintrigavo, nes gulėdama ligoninėje neturėjau net biuletenio, nebuvo jokių minčių ar idėjų apie kokį nors darbą. Net neįsivaizdavau, ką galėčiau dirbti, nuogąstavau, kaip man seksis, ar išmoksiu vaikščioti, nežinojau, koks bus mano gyvenimas, gal protezas trins, gal skaudės, gal dažnai sirgsiu ir kas antrą dieną imsiu biuletenį, o juk tai darbdaviams nepatinka“, – savo nuogąstavimus prisimena ji.

Apsispręsti priimti pasiūlymą padėjo ir naujų darbdavių pažadas laukti merginos tiek, kiek reikės. Be to, tai tapo didesne motyvacija labiau stengtis kuo greičiau baigti reabilitacijos kursą.

Asmeninis pavyzdys – patikimiausias

R. Orlauskaitė neslepia, kad įvairias amputacijas patyrę pacientai susiduria net tik su nežinia, kaip teks gyventi vėliau, bet ir su didžiuliu liūdesiu. Ypač, pastebi ji, sunku jauniems žmonėms.

„Tokiems žmonėms ne tik papasakoju apie protezus, kaip jie veikia ir t.t., bet ir stengiuosi juos motyvuoti savo pavyzdžiu. Papasakoju, kaip pati gyvenu, kad esu savarankiška, pati vairuoju mašiną, jodinėju žirgais. Akcentuoju, kad viskas priklauso nuo to, ką žmogus susikurs savo galvoje, – įsitikinusi R. Orlauskaitė. – Pažįstu vieną vaikiną, turintį lygiai tokią pačią problemą kaip ir mano. Jis paniro į depresiją ir nevaikšto iki šiol, sėdi neįgaliųjų vežimėlyje.“

Roberta Orlauskaitė
© Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė

Mergina įsitikinusi, kad tokio likimo žmones gali suprasti tik savo kailiu viską patyręs žmogus. „Iš tiesų ortopedijos specialistai gali suteikti reikalingos informacijos, bet jie nėra patyrę to skausmo, nežino, kaip jautiesi, kai tau reikia pradėti vaikščioti, o tu nepasitiki ta koja. Sako, nešlubuok, stokis, bet tavo smegenys neleidžia pasitikėti tuo geležies gabalu“, – kalba ji.

R. Orlauskaitė pasakoja, kad prie protezo priprantama negreit. Prie naujo įtaiso turi prisitaikyti ir pats kūnas. Kadangi protezas yra kietas, galūnė turi susiformuoti pagal jį, tuo metu oda smarkiai prakaituoja, ją skaudžiai trina.

Mergina prisimena, kad pradžioje mokėsi tik pastovėti, paskui išdrįso žengti kelis žingsnius pagal lygiagretes, nuo lygiagrečių perėjo prie vaikštynės, nuo jos – prie pažastinių ramentų, nuo šių prie alkūninių, paskui prie vieno ramento, prie lazdelės ir galiausiai pradėjo vaikščioti be jokios papildomos pagalbos.

„Vis dėlto sunkiausia susitarti su savimi, suprasti, kad tai jau bus tavo kūno dalis. Turi protezu visiškai pasitikėti, kad galėtum vienodai paskirstyti kūno svorį, kitaip pradės skaudėti stuburą. Dabar aš jau prie to visai pripratau. Būna, kad kur nors atsitrenki ir atrodo, kad skauda koją, o juk tai protezas“, – juokiasi ji.

Kojos neteko susirgusi gripu

Kol nepradėjo dirbti ortopedijos srityje, R. Orlauskaitė nemanė, kad Lietuvoje galūnės amputuojamos tiek daug žmonių. Ir kiekvienas jų turi savą istoriją.

Roberta Orlauskaitė
© Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė

„Darbo pradžioje labai išgyvendavau dėl kiekvieno paciento. Galvodavau apie juos ir grįžusi namo, net sapnuodavau, pasakodavau namiškiams. Kiek istorijų jau girdėjau, kai kurios išties labai liūdnos, labai daug tokių žmonių lieka vieni, nuo jų nusigręžia artimieji. Vienu metu buvau pradėjusi galvoti, kad man nereikia tokio darbo, nes aš per daug viską priimu į širdį, – atvirauja ji ir tikina, su laiku išmokusi atsiriboti. – Dabar tai priimu tiesiog kaip darbą. Grįžtu namo ir atsitveriu nuo visų darbo problemų.“

Daugiausia pacientų, teigia R. Orlauskaitė, galūnių netenka patyrę cukrinio diabeto ir kraujagyslių ligų komplikacijas. Dažniausiai tai yra vyresnių žmonių problemos. Pašnekovė prisimena ir retesnius atvejus: vienam pacientui koją teko amputuoti, kai žmogus paprasčiausiai pargriuvęs ją susilaužė, o ne taip seniai viena jauna moteris kojos neteko susirgusi gripu.

Brangiai kainuojantis patogumas

Nors protezai pacientams finansuojami, R. Orlauskaitė valstybei turi pastabų. „Visiems žmonėms kompensuojami standartiniai protezai, nesvarbu, ar tu esi jaunas, dirbantis, ar senas žmogus ir nė neketini vaikščioti. Manau, kad jie turėtų būti skiriami pagal kiekvieno žmogaus mobilumą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad aktyviam žmogui su valstybės finansuojamu protezu vaikščioti labai sunku“, – sako ji.

Mergina atskleidžia pati turinti patogesnę protezinę pėdą. Jų kainos siekia nuo 600 eurų iki 3000 eurų. Kelio sąnario protezas, kurį norėdamas gyventi patogiau žmogus taip pat turi įsigyti pats, kainuoja nuo 3000 eurų.

Tiesa, Lietuva, kaip sako R. Orlauskaitė, šioje srityje smarkiai atsilieka nuo pasaulio. Mergina pasakoja, kad kasmet Leipcige, Vokietijoje, rengiamoje ortopedijos parodoje mūsų šalyje naudojamų protezų nė nepamatytum, nes šiuolaikinės technologijos pažengusios gerokai daugiau.

„Užsienyje yra itin tikroviškai pagamintų protezų, pritaikytų pagal kitas žmogaus galūnes – net su plaukeliais, kraujagyslėmis, nagais, kad galėtum juos lakuoti. Populiarūs maudymosi protezai, nes paprastų negalima šlapinti, kad jie nesurūdytų“, – kalba ji.

Roberta Orlauskaitė
© Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė

Stebina aplinkinių požiūris

Lietuva iš užsienio galėtų pasimokyti ir pagarbumo. R. Orlauskaitė pasakoja pati savo kailiu patyrusi skirtingą žmonių dėmesį po nelaimės – būdama Graikijoje iš aplinkinių jautė tik palaikymą, o grįžusi namo pastebėjo visai kitokią situaciją.

„Pamenu, Vilniuje nuėjau į polikliniką – dar be protezo, su ramentu, vienas vyras maloniai man palaikė duris, bet staiga drėbtelėjo: „Nu bet tau kaip nepasisekė. Juk nei darbo susirasi, nei vyro – kas tave tokią ims?“ Arba reabilitacijoje sėdžiu valgykloje ir girdžiu, kaip bobulytės už nugaros kalba: žiūrėk, matai, kokia nelaimė, jaunas žmogus, kiek jam dar liko gyvent su tokia bėda. Jauni žmonės reaguoja visai kitaip, bet vyresni tikrai nesidrovi leptelti“, – atskleidžia R. Orlauskaitė.

Daugelis pacientų prašo padaryti protezus, primenančius normalias galūnes, kad niekas nieko nesuprastų. Tokiems žmonėms girdėti įžeidžiančias replikas itin skaudu. „Visada tokius žmones stengiuosi motyvuoti, kad galimybė judėti yra kur kas svarbiau. Aš pati niekada nesislėpiau, man neskauda, kai manęs paklausia, bet kitam gali būti kitaip – galvoja, kad gerai paslėpė, o kažkas pamato“, – aiškina ji.

Apie naujas ir senas meiles

Nors R. Orlauskaitei ir pačiai nestinga pozityvumo, ji labai vertina didžiulį savo vaikino Edvardo palaikymą. Su juo mergina susipažino reabilitacijos centre. Vaikinas taip pat nešioja kojos protezą, o jųdviejų istorijos stulbinančiai panašios.

Roberta Orlauskaitė
© Asmeninio albumo nuotr.
Roberta Orlauskaitė

„Edvardas savo koją taip pat prarado užsienyje, Gran Kanarijoje, Ispanijoje. Jį nelaimė ištiko, kaip sakoma, lygioj vietoj. Eidamas į miestą jis trumpindavo kelią lipdamas per tvorą ir kartą pasimovė ant strypo, – pasakoja R. Orlauskaitė. – Mano Edvardas dar didesnis optimistas nei aš. Mėgsta visiems pasakoti apie savo protezą, demonstruoti (juokiasi). Jis mane nuolat drąsina.“

Pamatęs savo merginos polinkį rankdarbiams ir estetikai Edvardas ją paskatino imtis dar vienos veiklos. Taip mergina su draugėmis įkūrė „DeCoro“ – užsiima švenčių dekoravimu ir siūlo išskirtines vaikų kambario interjero detales.

Vis dėlto bene aistringiausiai R. Orlauskaitė kalba apie naujai atrastą seną pomėgį – jodinėjimą žirgais. Visą laisvą savo laiką ji praleidžia sesers įkurtame žirgyne „Raudoni vakarai“. Nors žirgais mergina mėgėjiškai jodinėja nuo vaikystės, niekada nedrįsdavo pasvajoti apie žirgų sportą, o dabar ruošiasi pirmoms savo varžyboms, kurios vyks gegužės mėnesį.

„Po traumos mano gyvenime labai daug kas pasikeitė. Suvokiau, kad visos smulkmenos, kurios anksčiau erzindavo arba liūdindavo, yra nieko vertos, nes viskas aukštyn kojomis gali apsiversti labai greitai. Štai vieną dieną tu esi sveikas, kitą jau nebegali vaikščioti“, – kalba R. Orlauskaitė.


www.DELFI.lt
79