Išgelbėti galima žmogų, augintinį, daiktą – galima ir miestą. Ir nors niekas ant Temidės svarstyklių nesiruošia sverti, kaip pasielgti vertingiau, aš norėčiau papasakoti apie tą, kuri mažu žingsneliu priartėjo, kad gyvybė nedingtų iš mano mylimo Vilniaus. Šį vieni beviltiškai griauna, kiti pamažu stato - ponia Živilė Bielinienė, akvarelistė, būtų prie pastarųjų.

Sostinėje gyvenu visą savo gyvenimą – iš pradžių mano įsivaizdavimas apie miestą pasibaigdavo ties sovietiniais daugiabučiais, barbių parduotuve ir kavine su skaniais pyragaičiais. Vėliau pažinau parkus, Senamiesčio užkaborius, Neries tiltus, po to – žaliąjį Saulėtekį. Ir visada Vilnius man patiko – kartais pilkas, piktas ir nelaimingas su besikeikiančiais autobuso vairuotojais, kartais – romantiškas, su paryčiais Gedimino pr. kėblinančiomis porelėmis.

Miestą saugau, kaip moku – nemėtau šiukšlių, nelaužau stotelių stulpų ir neapsimetu, kad reklaminės skrajutės kaip rudeniniai lapai gali kloti šaligatvius. Būna, ir pakeliu, kai pamatau, nors kitų drausminti, kad nemėtytų, dar nedrįstu... Bėda ta, kad vienas pats tu nieko neišsaugosi.

Čia kaip ir su sovietiniu daugiabučiu, kuriame aš gyvenau: kažkokie vaikigaliai vis pripaišydavo nesąmonių ant namo sienos. Kažkas uždažo, jie vėl „menais“ užsiima... Kova su vėjo malūnais: gal ir dabar ten koks naujas meno darbas tolumoje šviečia, nežinau.

O štai p. Živilė, visai kitaip nei aš, žengė žingsnį, kad tokių, sienas terliojančių beprasmiais užrašais ir nesuprantamais kringeliais, būtų mažiau. Ar tai galima pavadinti herojiškumu? Žinau tik tie, kad mano galvoje herojais tampa tie, kurie nusisuka nuo savęs, kad padarytų kažką dėl kitų.

Pusė trijų nakties, pavasariškas Antakalnis, seniausias kairiajame Neries krante išsidėstęs Vilniaus mikrorajonas. Atidarytas langas. Živilė pasakoja, kaip pastebėjo nežinia ką ant sienos paišančias žmogystas. „Prisidengę gaubtais, tamsiai apsirengę ir paišo nuo viršaus iki apačios. Toks pyktis paėmė, kad net žiežirbos iš akių išlėkė“, - sako ji.

Ką darytumėt jūs? Vieni apsiverstų ant kito šono ir mėgintų užmigti, kiti – ne. Moteris paskambino policijos pareigūnams, kurie, sako, pasirodė gal už pusės minutės. „Pasidarė visą fotosesiją mano didžiausiam džiaugsmui. Pričiupo juos – o buvo naktis gili, jie kaip šešėliai, nepastebėsi...“, - pasakoja ji, kalbėdama apie tai, kas vyko toliau, ir džiaugėsi policijos pareigūnų darbu. „Žinau, ką reiškia siena, itališka freska, grožis. Grafiti menas egzistuoja, bet yra tam tikros atskirtos vietos, o terlinimas yra mūsų kultūros naikinimas. Nuo to prasideda griūtis“, - kas gi taip suerzino, pasakoja Živilė.

Moteris sako nesijaučianti verta apdovanojimo, kurį už pilietiškumą jai dar kovo mėnesį skyrė pareigūnai.

„Nesijaučiu ypatingą darbą padariusi“, - sako ji. Vis tik, tikriausiai ir telefonu ji negalėjo nepaskambinti prisiminusi neseniai iš JAV, Detroito, grįžusio žmogaus pasakojimą.

„Miesto griuvimas ir prasidėjo nuo grafiti. Širdy galvoju, kad tai ir mūsų griuvimas apskritai – moralės, jaunimo. Ir mūsų suaugusių balta dėmė, kad mes negalime išaiškinti vaikams, kad nedera terlinti Vilniaus“, - kalba ji, piktindamasi, kaip „terliai“ susidorojo su Sapiegų dvaru: „Nei vieno neaprašinėto, pripaišyto, sudarkyto kampelio“.

Manau, herojų toli ieškoti nereikia. „Pasiimk dažus ir vidury baltos dienos paišyk, jei toks drąsus esi“, - ragina Živilė.


www.DELFI.lt
12