Pirmą kartą paskambinus Sauliui Oželiui ir paklausus, ar sutiktų papasakoti apie save ir savo veiklą, jis nustebo ir paklausė: „O kam? Aš tik paprastas žmogelis, yra daug įdomesnių ir daugiau nusipelniusių už mane.“

Tauragiškis S. Oželis jau beveik trejus metus yra Maltos ordino savanoris, kasdien keliasi 7 ryto, sėda į automobilį arba ant motociklo ir keliauja pas apylinkėse skurdžiai gyvenančius senelius, atveža jiems sriubos ir maisto davinių. Tačiau pats pašnekovas savo veiklos nesureikšmina.

„Jaučiuosi nejaukiai dėl labai paprasto dalyko. Ypatingai nejaukiai pradėjau jaustis nuo to dėmesio, kai pavežiojau senelius su motociklu. Atrodo, kad padariau kažką, o šiaip yra žmonių, kurie padaro žymiai daugiau gerų darbų be jokių atlygių, bet jie yra nepastebėti. Aš jaučiuosi nejaukiai, kaip ir kaltas, kodėl tas dėmesys man, o ne kitiems žmonėms. Tą nuoširdžiai sakau“, – tikina S. Oželis.

Prie Maltos ordino S. Oželis prisijungė pats to neplanuodamas. Į jį kreipėsi viena šioje organizacijoje dirbanti moteris ir paprašė pagalbos, nes savivaldybė planavo atimti patalpas Tauragėje, kur Maltos ordinas laikydavo ir dalindavo drabužius žmonėms.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

„Pradėjau žiūrėti, kodėl tas patalpas nori paimti. Pasirodo, kad tos ordino veiklos Tauragėje mažai buvo. Tai ir sakau tai moteriškei, padarykim kažką, bus vėl pradėta aktyvesnė veikla ir tų patalpų nepaims. Man patiko ir prasidėjo ta vadinama savanorystė“, – pasakoja S. Oželis.

Pašnekovas iškart priduria, kad jam savanorystė vis dar nėra aiškus terminas: „Kadangi aš nesuprantu, kas yra savanorystė, man taip atrodo, kad aš lyg ir visą laiką savanoriaudavau, man atrodo, kad ir visi žmonės lyg savanoriauja, nes tai, ką tu darai be atlygio kitiems, tai ir yra savanorystė, bet mes paprasčiausiai nesuprantam to.

Visi be išimties savanoriauja. Paimkim tą patį mokytoją, jam algą sumoka tikrai už mažiau valandų nei jis iš tiesų dirba. Bet jis neskaičiuoja tų valandų, minučių, mano manymu, tai jau yra savanorystė“, – savo požiūrį dėsto S. Oželis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Savanorystė – gyvenimo būdas

Pašnekovas pasakoja, kad pats dėl savanorystės atsisakė savo nuolatinio darbo, nes abiem veikloms paprasčiausiai neužteko laiko.

„Vienas toks nutikęs labai keistas dalykas ir vienas iš stebuklų, kai aš pradėjau nebeskirti, kur mano asmeninis gyvenimas ir kur savanorystė. Ir kai šitas momentas įvyko, pamačiau, kad labai kenčia darbas, iš kurio aš pragyvenau.

Aš buvau informacinių technologijų specialistas ugdymo įstaigoje. Pamačiau, kad ten esu labai retas svečias ir paprasčiausiai priėmiau sprendimą, išėjau iš to darbo. Nes darbas Maltos ordine man yra žymiai svarbesnis ir įdomesnis, neįsivaizduoju be jo gyvenimo“, – sako S. Oželis.

Pašnekovas priduria, kad iš savanorystės, be abejo, išgyventi neįmanoma, tačiau jis tikina esantis laimingas, nes jo gyvenimas susiklostė taip, kad jis gali save išlaikyti ir be nuolatinio darbo.

„Taip viskas susiklostė per didelę meilę gyvūnams, aš myliu gyvūnus. Turiu sodybą ir auginu ten įvairius arklius. To, ką aš užauginu, man užtenka. Galima sakyti turiu žirgyną, bet tai nebūtų visai tikslu, nes aš turiu įvairių arklių, pradedant paprasčiausiais Lietuvos arkliukais.

Tas mano pomėgis išaugo į tokį paprastą, elementarų uždarbį, kurio man užtenka pragyvenimui. Pastoviai turiu apie 10 arkliukų. Nedidelis kiekis, bet jų yra, tai mano draugai“, – su dideliu užsidegimu pasakoja tauragiškis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Savo žirgynu S. Oželis rūpinasi pats, juos kiekvieną dieną prižiūri, šeria, glosto, šukuoja: „Tai aš esu mandras, aš galiu savanoriauti“, – nusijuokia pašnekovas, tačiau tuoj pat surimtėja ir priduria, kad savanorystė yra sunkiai suderinama su nuolatiniu darbu.

„Grįžtant prie labai aktualios temos, žmogui, kuris yra priklausomas nuo pagrindinio darbo, jam nebelabai lieka laiko savanoriauti ir ne kiekvienas gali. Tas, kuris dirba kokį valdišką darbą, nelabai įsivaizduoju, kaip jis gali užsiimti pastovia savanoryste. Taip, valandą, kitą, savaitgaliais, galima.

Buvo pas mane tokie jauni žmonės atvažiavę, darė filmuką ir jie lyg užsigriebė, ir mes norėtume kažkur Vilniuje parvažiavę tą sriubą vežioti. Aš jiems tiesiai šviesiai sakau, jūs nekvailiokit, jūs geriau savanoriaukit toje srityje, kur jūs dirbat, jūs filmuojat, jūs žurnalistai, jūs menininkai, tai šioje srityje ir savanoriaukit, nesiblaškykit, nes nukentės pagrindinio darbo kokybė“, – patarimą norintiems savanoriauti duoda S. Oželis.

Be to, S. Oželis priduria, kad iš žmonių sulaukia ir daug skeptiškų klausimų: kam išvis ta savanorystė, juk valstybė turėtų viskuo pasirūpinti, dėl to ir mokami mokesčiai, tai kam dar aukoti „Maisto bankams“ ar „Caritams“.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

„Aš labai paprastai paaiškinu, valstybinė įstaiga, kuri dirba 8 valandas, yra nepajėgi lanksčiai aptarnauti arba patenkinti visų žmonių poreikius. Tam reikalingos visuomeninės organizacijos, kurios tą pačią minutę galėtų sureaguoti į kažkokią problemą.

Jei žmogui reikia sriubos, o taip būna dažnai, pavyzdžiui, iš ligoninės išleidžiamas senjoras, mums skambina socialiniai darbuotojai ir prašo pagelbėti. Mes galime per 20 – 30 min. nuvežti sriubą. Nesvarbu, kad ir naktis būna, mes kelsimės, padarysime. Visuomeninės organizacijos reikalingos dėl lankstumo. Jos papildo valstybines įstaigas ir būna normalus ansamblis. Taip yra visame pasaulyje“, – paaiškina S. Oželis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Tauragės senolių džiaugsmas

Pagrindinė S. Oželio veikla – maisto pristatymas skurdžiai gyvenantiems senoliams. Tiesa, pačioje pradžioje viskas buvo sudėtingiau nei šiandien, nes pradėti reikėjo praktiškai nuo nulio.

„Kai pradėjau dirbti Maltos ordinui, esmė buvo tokia, kad buvo žmonių, kuriems reikėjo padėti, kuriems trūko maisto, bet nebuvo, ką vežti. Paprasčiausiai reikėjo valandų valandas vaikščioti po parduotuves, gaudyti akcijas, žiūrėti, ką įmanoma pigiau nupirkti, kad kuo daugiau nuvežti seneliams.

Dabar mes esame tokiam lygmenyje, kad pati problema – ne ką nuvežti, o kas galėtų nuvežti seneliams. Nes tų epizodinių savanorių ir būtų, bet pastoviai vežti maistą yra ne epizodinio savanorio darbas yra. Čia yra pastovi savanorystė. Ir šioje vietoje esu kaip ir vienišas, tai žmonių, kurie aukoja, kurie siūlo produktus yra, bet kaime nelabai spėju ir išvežioti“, – pasakoja S. Oželis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Šiuo metu Maltos ordine Tauragėje aktyvių savanorių yra apie 15. Visą veiklą koordinuoja S. Oželio sesuo Lina: „Aš ją įtraukiau ir dabar mano sesuo yra kaip atsakingas žmogus, kaip vadovė Tauragėje, o aš daugiau darbininkas. Dar mes turime grupę pensijos amžiaus energingų moteriškių, kurioms bet kada galiu skambinti, nuvežęs produktų paprašyti išvirti sriubos.“

Kasdien S. Oželis aplanko maždaug 40 – 50 senolių, kurie jam jau yra tapę kaip šeima, kiekvienu jis pasirūpina, kiek tik gali. Jei gerai sekasi, pašnekovas tam sugaišta maždaug tris valandas, tačiau dažnai būna, kad tenka ne tik sriubos nuvežti, o ir greitąją seneliui iškviesti ar dar kaip kitaip padėti.

„Tas laikotarpis, kai vežu maistą, būna labai įtemptas, nes aš negaliu nuklysti, senjorai žino, kada aš atvažiuoju, jie būna atrakinę duris ir jei tik truputėli vėluoju, man prasideda problemos, durys užrakintos, aš tuojau išsimušu, kaip sakau, iš grafiko“, – apie kasdienybę pasakoja S. Oželis.

Vaizdas nustebina

S. Oželis pasakoja, kad, ypač prieš šventes, ženkliai padaugėja žmonių, kurie nori padėti sunkiau besiverčiantiems senjorams, tačiau dažnai jie yra susidarę apie juos neteisingą vaizdą.

„Žmonės įsivaizduoja, kad nueis pas senutę, ras ją su balta skarele sėdinčia prie balta staltiese užtiesto stalo, jie nueis pas senelį, laukiantį su baltais marškiniais ir šviesiomis kojinėmis.

Dažniausiai taip nėra. Ten, kur yra skurdas, ten, kur yra vienokia ar kitokia negalia, šalia yra ir paprasčiausios, elementariausios higienos trūkumas ir dažnai, kad žmonės nenusiviltų nuėję, aš juos atitinkamai paruošiu“, – sako tauragiškis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Tiesa, jis pabrėžia, kad svarbiausia, jog žmonės žinotų, kad skurstantiems senjorams rūpi ne tik maistas ar kiti daiktai.

„Svarbiausia, kad tie, kurie nori kažką aukoti, suprastų, kad seneliai, senjorai laukia ne tiek materialinės aukos, kiek jiems reikia nuoširdumo, bendravimo, jie daugiau norėtų to. Jiems labai reikia nuoširdaus žodžio, įsiklausymo, o ne priverstinio nunešimo kažkokio daikto“, – aiškina S. Oželis.

Pats pašnekovas teigia, kad jis ir pats norėtų padėti daugiau, tačiau tam paprasčiausiai nelieka laiko. Jei kiekvienam aplankytam senoliui jis skirtų bent 10 minučių, kasdien tai užimtų daugiau nei 8 valandas.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

„Tas procesas, kai ateini pas senelį, veiki kaip automatas, pili tą sriubą į dubenėlį ir tuo pat metu kalbi. Mano tikslas, visų mūsų tokį darbą dirbančių tikslas, per tą momentą, kai pili, suprasti, ar nėra kokių problemų.

Šiaip jau įėjus, kai visus žmones pažįstu, matau iš pažiūrėjimo, ar problemų yra. Tai bendravimas labai trumpas. Bet į savaitę sykį tiems žmonėms, kuriems vežu sriubą, vežu ir atitinkamus maisto davinius, nes ne vien ta sriuba žmonės gyvi, tuo momentu turiu daugiau laiko, tada daugiau pabendraujam. Bet to bendravimo trūksta ir, deja, aš pilnai tos spragos užpildyti negaliu“, – sako S. Oželis.

Pagalbos ranką tiesia visą parą

S. Oželis pasakoja, kad būna atvejų, kai tenka keltis vidury nakties ir važiuoti padėti močiutei, kuriai užsitrenkė durys, tiesa, dažnai taip neatsitinka. Tačiau bent vieną arba du kartus per savaitę socialiniai darbuotojai ar kaimynai kreipiasi į S. Oželį prašydami kaip nors padėti senoliams.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Pašnekovui tenka matyti ir labai liūdnų istorijų: „Neįėjau pas vieną močiutę sriubos, grįžtu antrą kartą, neįeinu, trečią kartą, neįeinu. Lyg ir girdžiu viduje kažką. Pranešu kaimynams, kad šiandien pas ją neįeinu, telefono ta močiute neturi. Susirandu labai tolimą giminaitį, pranešu ir jam.

Važiuoju antrą dieną, man neramu, vėl nieks neatidaro. Vėl praeinu kaimynus gyvenančius tame daugiabutyje, vėl visiems pranešu. Trečią dieną atvažiuoju, matau gaisrininkus ir greitąją. Tai toks abejingumas žmonių, galbūt buvo galima išgelbėti tą senutę, bet tas abejingumas aplinkinių žmonių, kaimynų, priveda prie tokių dalykų“, – sako S. Oželis.

Spalvinga praeitis

S. Oželis anksčiau buvo dažnai minimas žiniasklaidoje, aktyviai dalyvavo politikoje. Tiesa, jam būdavo klijuojamos „radikalo“ arba „skandalingojo veikėjo“ etiketės. Jis yra žadėjęs šturmuoti prezidentūrą ir susprogdinti avarinės būklės kultūros namus, tačiau dabar viskas jau praeityje.

„Jūs panaudojote vieną žodį, kuris man yra labai jautrus, tai – radikalizmas. Buvo toks etapas, kai galvojau, kad kraštutinumu galima daug ką pasiekti. Iš tikrųjų, nors ir nori daryti gerą, bet tuo nieko negalima pasiekti, tik įsigyji priešų. Tik kalbėjimu, susikalbėjimu galima pasiekti kažkokių rezultatų“, – apie savo praeitį pasakoja S. Oželis.

Prieš kelis mėnesius pasirodęs „Wide Wings“ kūrybinės grupės filmukas apie S. Oželį sujaudino tūkstančius ir buvo peržiūrėtas daugiau nei 170 tūkst. kartų.

Tauragėje gyventi gera

Kalbėdamas apie Tauragę ir tauragiškius, dėl kurių gerovės kovoja jau daugybę metų, S. Oželis išlieka gana pozityvus.

„Taip, žmonių sumažėjo, bet gyvenimas tikrai nėra žlugęs, kaip dažnai yra kalbama. Vis tiek yra žmonių, vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Gyvenimas tikrai gražus, vyksta renginiai, tai yra normalus judėjimas ir, aišku, labai suprantu, kad žmonės per tą okupaciją buvo išsiilgę kelionių, laimės ieškojimo ir taip toliau. Bet viskas per laiką susitvarkys.

Patikėkit manim, bent Tauragėje nėra tuščių namų, užkaltų langų, nevaikšto žmonės gatvėse verkdami, taip, sunku visiems, bet tose provincijose yra lengviau nei didesniuose miestuose, nes vienas kitą vis tiek daugiau mažiau pažįstame, nugirsti, kad kažkam kažkur kažką gali padėti. Komunikavimas mūsų vis tiek yra didesnis. Didžiuosiuose miestuose yra daugiau nelaimingų istorijų nei pas mus“, – reziumuoja S. Oželis.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

Plečia savo veiklą

S. Oželis pasakoja, kad nors pagrindinė Maltos ordino veikla ir yra rūpinimasis senjorais, jie nuolat plečia savo veiklą.

Saulius Oželis
© Asmeninio albumo nuotr.
Saulius Oželis

„Šiais metais kartu su Maltos ordino pagalbos tarnyba atidarėme Tauragėje vaikų dienos centrą. Ten taip pat savanoriauju. Turim 16 vaikų, tai yra mano džiaugsmas ir kai tik turiu laisvo laiko, iškart organizuoju su vaikais kažkokius renginukus, kažkur vežuosi juos, tai man yra visiškas poilsis, labai tuo centru džiaugiuosi.

Tauragėje yra mažiausiai vaikų dienos centrų, tai mes rašėme projektą socialinei ministerijai, mums leido tą centrą atidaryti. Bet mūsų kryptis yra ne tiek vaikų užimtumas, o daugiau socialinių įgūdžių formavimas“, – pasakoja S. Oželis.


www.DELFI.lt
75