Iš pažiūros nepasakytum, kad Varėnos rajono Panaros kaimo gyventoja Aldona Klimavičienė gali būti net 7 vaikų mama. Liekna, išvaizdi ir linksma moteris atrodo dvidešimčia metų jaunesnė. DELFI domėjosi, kaip už nuopelnus Lietuvai apdovanota dzūkė „konservavo” jaunystę ir su vyru Igoriu gražiai išaugino būrį vaikų.

„Su vaikais, ačiū Dievui, jokios bėdos neturėjau. Ir žentai mano pasakiški – nė karto gyvenime nesu susipykusi. Šešis žentus turiu ir visi geri“, - interviu DELFI džiaugėsi 70-metė moteris.

O štai jaunėlis ir vienintelis Klimavičių sūnus – dar namuose. „Jo, žinokit, dar nepaleidžiu, nors bus jau 31 metų. Nori laisvės, tai tegu. Baigs Vilniuje teisę, gal ką tada sugalvos. Truputį neramu, kad šiuo metu neturi darbo, bet kad labai jaudinčiausi taip nėra. Žinau - viskas bus gerai. Aš visą laiką optimistė, gerai nusiteikusi“, - sakė Prezidentūroje valstybiniu apdovanojimu pagerbta daugiavaikė mama.

- Kokių charakterio savybių reikia moteriai, kad išaugintų tiek vaikų? Kitos ir su vienu nesusitvarko.

Aldona Klimavičienė
© Dž. G. Barysaitės (lrp.lt nuotr.)
Aldona Klimavičienė

- Tikėsite ar netikėsite, bet aš tik vieną kartą - vyriausiai dukrai - esu sudavusi. Laukiausi antros mergaitės ir prasidėjo sąrėmiai, o ji parduotuvėje susigalvojo lėlės ir viskas. Sąrėmiai taip ima, kad vos paeinu, o ji dar namo neina. Stipriai nemušiau, truputį tik.

Aišku, visko buvo, ir neklausydavo. Idealių vaikų nebūna žinokit, vis viena ką nors pridaro. Bet visus į darželį vedžiau.

Dabar gal ir sunkiau vaikus auginti, nes didesni reikalavimai. Anksčiau ką turėjai, tą pavalgei, kuo turėjai, tuo aprengei. Mano vaikai, žinoma, visuomet švariai aprengti buvo, pavalgę, bet ir aš vargau – vienu metu trimis etatais dirbau, nes labai reikėjo pinigų. Atlyginimas šešiasdešimt litų būdavo.

Ilgą laiką dirbau transporte – vakarinėje kasoje, nuo 19 iki 24 valandos, nes norėjau vaikams namie daugiau laiko skirti. Vieni tuo metu užmigdavo, didesni mažesnius pažiūrėdavo.

Paskui ir dieną dirbau – vaikai ėjo į darželius, mokyklas. Kai paaugo, pradėjo vienas su kitu pabūti.

Ačiū Dievui, nesirgo. Vienintelė bėda man buvo, kai dukra, kuri dabar Vilniuje gyvena, nukrito ant galvytės nuo sūpynių. Tada tai turėjom nerimo, nes buvo praradusi sąmonę.

Labai grūdinau vaikus. Mes prie miško gyvenom, tai kuo daugiau stengdavausi su jai lauke būti. Šeštadieniais ir prie Nemuno eidavome, ir į futbolą – Alytuje gi tuo metu ir suaugusiems, ir vaikams buvo baisinis noras eiti jo žiūrėti. Visur ėjau ir kalbėjausi, kalbėjausi, kalbėjausi.

Iš pradžių Alytuje gyvenome trijų kambarių bute, o paskui davė keturis. Į kaimą tik prieš 12 metų atsikraustėme.

- O kaip su valgio gaminimu? Kokiais kiekiais ruošdavote?

- Nepatikėsite, bet neturėjau ir neturiu didelio puodo. Kažkaip niekas daug nevalgydavo – normaliai. Viską darydavau: kepiau, viriau, sausainius gaminau, spurgas. Netingėjau. Vaikams visko buvo. Daug kas netiki, bet tuomet lengviau pragyventi sekėsi – kainos visai kitos, o dabar sviesto 200 gramų daugiau nei 5 litus kainuoja.

Ir su darbais dabar žmonėms sunku. Kad anksčiau Alytuje kas būtų bandęs nedirbti! Sugaudavo ir iš karto įdarbindavo. O dabar daug gyvena iš pašalpų.

Dėl jų man nusiminimas baisiausias: ar gerą šeimą kas nors prisimena? O alkoholikams, daugiavaikėms gegutėms užtenka. Nesakau, gal toms moterims sunku gyventi, bet kad šitiems „pijokams“ pašalpas reikėtų mokėti? Penkiasdešimt metų vyras, tai negi negali eiti darbo dirbti? Tai – labai didelė neteisybė.

- Kaip manote, ar šiais laikais moteriai nėra vargas turėti daug vaikų?

- Ne. Kai kurios gal negali. O jei gali, bet negimdo – tingi.

- Kas kelerius metus jūs gimdėte vaikučius?

- Kas dvejus-trejus, bet buvo ir penkerių, septynerių metų pertrauka. Tarp vyriausio ir mažiausio mano vaiko – dvidešimt metų skirtumas. Sūnui 30, vyriausiai dukrai 50 metų.

Visi vaikai labai sutaria. Vyriausioji Anglijoje, tai dvi seseris pasivadino. Viena išvyko su visa šeima ir nebegalvoja grįžti. Kitos dar turi minčių, tik nori pensijai užsidirbti. Vyriausioji čia dirbo vyno gamykloje, o kai užsidarė, nebebuvo iš ko gyventi. Žmogui 45 metai, o niekas nenori priimti į darbą.

- Galima sakyti, emigracija išblaškė jūsų šeimą?

-Taip. Sunku, nes ir anūkai išsivažinėję: vienas Švedijoje, kitas Norvegijoje, net keturi Londone.

- Būna, kad visi susitiktumėte?

- Vasarą mano septyniasdešimtmečiui visi suvažiavo. Buvo 30 vien savų žmonių. Ir jau proanūkę vieną turiu – pusės metukų! Per jubiliejų visi nusifotografavome, bet nuotraukos dar nemačiau. Pas mus lėtas internetas, tai anūkė negali atsiųsti.

- Naudojatės internetu?

- Taip, kad galėčiau pabendrauti su savais. Labiausiai su tais, kurie užsieniuose. Gyvenantys vietoje dažnai atvažiuoja – kas savaitę, kas dvi. Vasarą anūkai atostogauja. Aš dar turiu sveikatos!

Tik dabar prasčiau jaučiuosi, į antrą aukštą nebeužlipu: nuo erkės užsikrėčiau Laimo liga ir labai skauda kojas. Pasidariau kraujo tyrimą, nustatė, kas yra ir skyrė antibiotikų. Lyg buvo pagerėję, bet vėl antra savaitė skauda. Vėl reikės važiuoti, kad antibiotikų išrašytų.

Bet aš nenusimenu – dar paeinu ir gerai. Kai buvau pas prezidentę, ji juokais paklausė, ką čia darau, ir pagyrė, kad jaunai atrodau.

Seniūnas mane prikalbino vykti į prezidentūrą – jis atvažiavęs mane viena mašina iki Varėnos vežė, kita iki Vilniaus. Jūs būtumėte mačiusi, kaip manim rūpinosi! Vis kartojo: „Mūsų Aldutė gražiausia”. Ir prezidentė netikėjo, kad man tiek metų.

Bet ir ji pati gyvai atrodo daug geriau – šiltesnė, labai maloni moteris. Tik darbas jos sunkus. Ją, moterį, reikia mylėt, nes yra labai gabi. Ir švelni: pamatytumėt iš arti – visai kitas žmogus, negu per televizorių, daug gražesnė.

- Kaip sugebėjote išlaikyti puikią figūrą, išvaizdą?

- Žinot, kartais dėl išvaizdos pačios moterys kaltos. Žiūriu, kaime eina bet kaip atrodančios. Aš visą laiką persirengiu, susišukuoju, lūpas pasidažau. Visada stengiuosi būti pasitempus – kol galiu, neleidžiu sau kitaip.

- Kokias grožio priemones naudojate?

- Nieko. Jokios pudros, tik kremu kartais pasitepu. Vasarą – šviežia agurko žieve: geriausias losjonas veidui.

- O dėl figūros ką nors specialiai darėte?

- Ką noriu, tą valgau. Bet po 18 valandos jau nebe. Ir nenoriu. Niekada nebūsi labai storas, jei vakarais neprisivalgysi. Ir dar aš jums vieną receptą pasakysiu: prieš valgį visada išgerkite stiklinę šalto vandens. Prieš kiekvieną valgį. Pamatysite, ir virškinimas bus nuostabus, ir neisite į svorį.

Po šešto vaiko buvau truputį pastambėjusi. Važiuodama autobusu pamačiau tokią plonutę gydytoją. Pasidžiaugiau, kad gražiai atrodo, tai ji man ir patarė niekada neiti prie stalo neišgėrus šalto vandens.

Šiais metais per Motinos dieną prezidentūroje pagerbtos 46 motinos, išauginusios ir pavyzdingai išauklėjusios po septynis ir daugiau vaikų. Prezidentės dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu apdovanota ir Panaros kaimo gyventoja Aldona Klimavičienė.

Kaip DELFI sakė Merkinės seniūnijos seniūnas Gintautas Tebėra, Aldona - aktyvi Panaros bendruomenės narė, dalyvaujanti kaimo kultūriniame ir visuomeniname gyvenime.

„Prieš keturiolika metų į Panaros kaimą atsikėlusi gyventi A. Klimavičienės šeima puikiai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą. Džiaugiamės šia darbščia šeima, kuri puoselėja, gražina ne tik savo sodybą, bet rūpinasi ir kaimo bendruomenės reikalais",-sakė seniūnas.

Gimusi Alytaus rajone, Jurgiškių kaime, penkių vaikų šeimoje, A. Klimavičienė džiaugiasi sulaukusi keturiolikos anūkų ir vienos proanūkės.

Herojiškų istorijų žinote ir jūs? Siųskite jas mums. Geriausias istorijas DELFI publikuos viešai. Jų herojams atiteks vertingi prizai, jie bus apdovanoti Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir pagerbti Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Sąlygos ir trukmė

1. Esė konkursas vyksta nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 9 d.
2. Esė skaičius nėra ribojamas. Tas pats skaitytojas gali atsiųsti kelias esė.
3. Skaitytojai savo esė gali papildyti fotografijomis ar vaizdo medžiaga.
4. Esė kviečiame siųsti el.paštu: pilieciai@delfi.lt, laiške nurodant dalyką „Konkursui Herojai tarp mūsų“. Taip pat reikia nurodyti savo kontaktus (vardą, pavardę, el. paštą, telefoną. Jei norima, kad nebūtų skelbiama pavardė arba skelbiamas tik slapyvardis – reikia nurodyti jį. Šių duomenų mums reikia tam, kad galėtume susisiekti laimėjimo atveju).
5. Dalyvaudamas konkurse skaitytojas sutinka su konkurso tvarka ir sąlygomis.
6. Autorius, pateikiantis nuotrauką ar vaizdo medžiagą konkursui, suteikia DELFI teisę laisvai disponuoti medžiaga savo nuožiūra. Nuotrauka ar video tampa portalo nuosavybe.

Laukiame Jūsų istorijų!

Daugiau informacijos apie konkursą skaitykite čia.


www.DELFI.lt
42