Skaitytojai anonimiškai pasidalijo istorijomis, kuomet skiepas nuo COVID-19 tapo šeimos paslaptimi, o specialistas paaiškino, kodėl taip gali būti ir kaip reikėtų elgtis, jei artimieji skiepams nepritaria.
Skaitytoja Ilona (vardas pakeistas, – Red.) aprašė kuriozinę situaciją.
„Mano mama dirba šeimos gydytoja. Veiksmas vyko viename pajūrio miestelyje, visi vieni kitus pažįsta. Tiesa, svarbu paminėti, kad viskas vyko dar iki Galimybių pasų sistemos. Buvo tokia pora, vyras ir žmona, kuriuos visi pažinoję traktavo kaip „antivakserius“. Jie garsiai deklaruoja priešiškumą skiepams, daug šneka apie jų neva daromą žalą, dalijasi panašia informacija ir savo feisbukuose. Ir siurprizas – mama pasakojo, kad jie abu, vienas kitam nesakę, kreipėsi į ją dėl skiepų. Taigi, abu sutuoktiniai „antivakseriai“ pasiskiepijo nuo COVID-19, tik prašė išlaikyti konfidencialumą ir jokiais būdais nepranešt antrai pusei, kad pasiskiepijo“, – pasakojo Ilona.
Kita skaitytoja, Saulė (vardas pakeistas, – Red.), taip pat pasidalijo pasakojimu apie fakto, kad skiepijosi, slėpimą.
„Mano krikšto tėvai gyvena kaime. Aš su jais esu labai artima, viską pasakojamės. Bet jie ir jų vaikai man nėra giminės, tad su jų jau suaugusiais vaikais kontakto nepalaikau. Matau juos tik feisbuke ir nuo pandemijos pradžios gavau įsitikinti, kad ir dukra, ir sūnus, kategoriškai nusistatę prieš skiepus.
Mano krikšto tėvai jau garbaus amžiaus, kai Lietuvoje prasidėjo skiepijimas nuo COVID-19 jie gana greitai buvo pakviesti vakcinuotis. Kadangi labai bijojo užsikrėsti, žinoma, pasiskiepijo. Bet šitą faktą labai slepia. Manęs ir kitų, kurie žino, labai prašė nesakyti jų vaikams. Vaikai, pasirodo, grasino visokiomis nesąmonėmis ir iš anksto pykosi su tėvais, kad jeigu jie pasiskiepys, tai jau nežinia, kas bus – žodžiu, uždraudė. Taigi, tėvukai pasiskiepijo, bet vaikai iki šiol to nežino, nes pasmerktų juos“, – pasakojo Saulė.
Medicinos centro „Northway“ gydytojas psichiatras Jonas Fugalis teigė, kad šie pavyzdžiai gali rodyti apskritai pakrikusią santykių dinamiką.
„Ar tai būtų skiepijimasis, ar bet kokie kiti reikalai, iš esmės viskas atsiremia į santykių dinamiką. Galima kelti klausimą: ką reiškia tai, kad vienas žmogus kitam, su kuriuo gyvena ar su kuriuo yra artimas, bijo pasakyti apie skiepus? Tai juk liečia jų asmeninę sveikatą. Slėpimas, baimė pasakyti rodo, kad santykiuose mažų mažiausiai vyrauja nepasitikėjimo atmosfera, santykių dinamika sutrikusi. Ką galvoja žmogus, kuris skiepijasi ir slepia tai nuo sūnaus ar sutuoktinio?
Pirmiausia į galvą ateina didžiulis prisitaikymo noras. Galbūt tam, kuris nutyli tiesą, norisi prisitaikyti prie kito žmogaus, jei šis labai atvirai reiškia savo įsitikinimus ir aršiai pasisako prieš skiepus (ar bet kokiais kitais klausimais). Kartais pacientai man pasakoja, kad bijo susipykti, nenori konfliktų, kartais geriau nusileisti... Bet problema ta, kad dažniausiai tai nėra kažkoks vienkartinis atvejis. Dažniausiai tai atspindi nusistovėjusią santykių dinamiką, nusako tų santykių modelį, kuomet vienas žmogus nuolaidžiauja kitam. Tada jau galime kalbėti apie priklausomą santykį – kai vienas asmuo yra priklausomas nuo kito ir bijo su juo, neduok Dieve, susipykti, todėl yra pasiruošęs prisitaikyti praktiškai prie visko.
Tai labai lengva palyginti su alkoholio vartojimu šeimoje. Jei partneris girtauja, kitas gali pykti, kalbėti apie tai, bet tai – tik paviršinis lygmuo. Gilumoje žmogus, likdamas kartu ir nespręsdamas problemos, daugiau mažiau su ja susitaiko. Nes žmonių santykiuose žodinis pasakymas, moralizavimas ar to paties per tą patį kartojimas yra niekinis. Tas, kuriam moralizuojama, galiausiai pajunta, kad kitas tik grasina ir neturi omenyje to, ką sako. Tada darosi labai lengva manipuliuoti tuo, kuris tik kalba. Taigi, tema apie skiepijimosi fakto slėpimą labai siejasi su priklausomų santykių tema.
Žvelgiant per kitą prizmę – fakto, kad pasiskiepijai, slėpimas gali rodyti tiesą ne apie santykius su konkrečiu žmogumi, bet apie to slepiančiojo santykį su pasauliu apskritai. Žmogus gali būti linkęs nesivelti į konfrontacijas, linkęs pasilaikyti savo požiūrį sau. Gali būti viduje susiformavęs vaizdas, kad pasaulis yra nesaugus ir priešiškas, ir žmogus turi labai atsargiai elgtis, kad tik niekas į jį neatkreiptų dėmesio“, – paaiškino specialistas.
Taip pat medikas atsakė, kaip geriausia elgtis, jeigu tau sako „neleidžiu skiepytis“ ar kitaip manipuliuoja.
„Vieno auksinio patarimo nėra, nes kiekviena situacija individuali. Bet aš labai noriu akcentuoti asmenines ribas. Įsivaizduokime situaciją. Žmogus gyvena kotedže, turi savo žolynėlio dalį. Šalia žolynėlį turi ir kaimynas. Jeigu žmogus savo sklypo neapsitveria tvora, kaimynams labai nesunku per metrą paslinkti savo buvimą į kito žmogaus teritoriją ir užimti dalį kito žemės. Sakyti galima daug ką, bet kas iš to? Neturi tvoros, kuri apsaugotų tavo sklypą.
Yra labai labai svarbu pradėti žiūrėti savęs ir statyti tą metaforinę tvorą, nubrėžti asmenines ribas. Nes jeigu aš savęs nesaugosiu, tai manęs nesaugos niekas. Kai kurie žmonės bijo tą daryti, nes galvoja, kad pasistačius tvorą – nustačius ribas – niekas nebeužeis į jų kiemą. Bet juk tam yra varteliai. Kuriuos galiu arba uždaryti, arba atidaryti. Vadinasi, galiu pats pasirinkti, kas ir kaip su manimi elgsis“, – nurodė J. Fugalis.
Svarstant dėl skiepijimosi visuomet geriau pasitarti su šeimos gydytoju nei su artimaisiais, mat nepaisant įvairių galimų nuomonių, verta atsižvelgti vien į specialistų pasisakymus bei atliktus tyrimus. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Europos vaistų asociacija (EVA) ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) oficialiai patvirtina teigiamą skiepų poveikį. Iki šiol tai yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo sunkių COVID-19 komplikacijų bei sumažinti užsikrėtimo galimybę.