Nacionalinio vėžio instituto imunologas, mokslininkas Marius Strioga sako, kad žmogus turi įgimtą – nespecifinį – imunitetą, kuris organizme yra nuolatos, net ir nesusiduriant su jokia grėsme. Specifinį imunitetą, anot specialisto, jau būtina „treniruoti“.
„Nespecifinis imunitetas – tai tarsi nuolat patruliuojantys imuninės sistemos komponentai: neutrofilai, neutrofagai, makrofagai, NK ląstelės, visi jie pasiruošę pradėti kovą su įvairiausių tipų grėsmėmis. Privalumas, kad jų organizme yra nuolatos, trūkumas – gebėjimas iki galo įveikti grėsmę yra ribotas. Tai – priešakinė imuninės sistemos grandis, kuri atpažįsta, lokalizuoja pavojų, sakykim, šiuo atveju – patogeną, virusą, ir, kas svarbiausia, perduoda informaciją specifinio imuninio atsako komponentams. O specifinis imuninis atsakas yra limfocitai, antikūnai, tai jau labai tikslūs į konkretų patogeną ir konkrečias to patogeno dalis nukreipti ginklai, kurie itin preciziškai reaguoja, tarkim, kaip šiuo atveju – į virusą. Tai naujos kartos dažniausiai itin tikslūs imuninės sistemos ginklai. Jų trūkumas – reikia laiko, kol pirmą kartą susidūrus su grėsme imuninė sistema paruošia tuos specialiuosius būrius, kad juos būtų galima paleisti į mūšio lauką bei neutralizuoti grėsmę, kuri užpuolė“, – dėsto M. Strioga.
Anot imunologo, reikia dviejų, trijų, kartais net iki keturių savaičių, kad specifinis imuninis atsakas įsisiūbuotų visu pajėgumu. Tiek užtrunka, kai virusas pirmą kartą patenka į organizmą. Jei virusas imunitetui jau pažįstamas, su juo kovoti organizmas pradeda daug greičiau.
„Jei vieną kartą grėsmę pamatė, antrą kartą jai patekus į organizmą tikslieji, specialieji būriai reaguoja kur kas operatyviau. Dalis jų – efektoriniai komponentai – reaguoja iš karto, o visu pajėgumu „įsijungia“ per 3–5 dienas. Būtent taikydami vakcinaciją mes to ir siekiame – nekenksmingu organizmui būdu „patruliuoti“ paruošiame specifinio imuninio atsako komponentus“, – paaiškina mokslininkas.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos profesorius Arūnas Stankevičius aiškina, kad liaudiškai vadinamas stiprus imunitetas būna tuomet, kai imuninė sistema darniai funkcionuoja.
„Jeigu visos reakcijos suderintos, jeigu veikia nespecifinis imunitetas, organizmas duoda signalą specifinio imuniteto reakcijoms, tai galima sakyti, kad imunitetas pakankamai stiprus. Tačiau yra įvairiausių patologijų – imunosupresijos gydymas steroidiniais preparatais, esant tam tikroms vėžio ar kitoms būklėms; vis dėlto tai kažkiek turi įtakos imunitetui, ir tos reakcijos gali pasireikšti ne taip greitai, kaip norėtųsi. Jei mes kalbame apie susilpnėjusį imunitetą, tai specifinio imuniteto reakcijos nebus tokios efektyvios, – sako A. Stankevičius. – Gerbiamas Marius išsamiai paaiškino, šitos reakcijos genetiškai determinuotos ir didelės įtakos nedaro. Aišku, kad gera organizmo būklė, savijauta ir taip toliau turi įtakos ir šitoms reakcijoms, bet jų jau neištreniruosi, nėra imunologinės atminties. Kiek kartų užkratas patektų į organizmą, tiek kartų tos reakcijos būtų vienodos ir nebūtų galima paveikti to nespecifinio imuniteto, išskyrus po vakcinacijos susidariusį specifinį imunitetą, kurį visą gyvenimą mes iš esmės treniruojame.“
M. Strioga priduria, kad tai, ką vadiname stipriu imunitetu, – labai reliatyvus dalykas, mat organizmas yra sudėtingas mechanizmas, ir žmogus gali turėti, pavyzdžiui, įgimtą polinkį į vienus patogenus, į vienus gebėti reaguoti silpniau, į kitus – stipriau.
„Rodos, Nyderlanduose buvo atliktas tyrimas, kur koronavirusu labai sunkiai sirgdavo jaunuoliai apie 20 metų. Pradėjo aiškintis, dėl ko, ir nustatė, kad jaunuolių yra pakitęs tam tikras receptorius, kuris skirtas atpažinti RNR virusus, tokius kaip koronavirusas, ir yra jo tokia forma – polimorfinė modifikacija, jie ne itin jautrūs, kad pamatytų, jog atėjo virusas, ir sukeltų imuninį atsaką. Receptorius yra miegantis ir jį reikia labai stipriai sudirginti, kad pamatytų, jog čia kažkas yra“, – žiniomis dalijasi M. Strioga.
Mokslininkai neslepia, kad koronavirusas – vienas tokių virusų, kurio poveikį, kol organizmas su juo nesusiduria, nuspėti gana sunku. Ligos eigą gali apsunkinti ir vaistų vartojimas, ir kitos turimos ligos.
„Imuninės sistemos gebėjimą <...> labai lemia įvairiausios gretutinės būklės. Tarkime, vyresnis amžius, lėtinė uždegiminė organizmo aplinka, kas yra būdinga vyresniame amžiuje ypač nutukusiems žmonėms. Kai yra lėtinė uždegiminė aplinka, tas pavojaus signalas, triukšmas, kuris susidaro imuninėje sistemoje reaguojant į patogenus, jis organizme iki tam tikro lygio yra nuolatos. Todėl kai ateina koks nors patogenas, jam reikia tiek imuninę sistemą įdirginti, kad permuštų tą foninį, lėtinį uždegiminį atsaką. O tai paaiškina, dėl ko reikia daugiau laiko, kol imuninė sistema galės visu tempu įsisiūbuoti, esant naujam sukėlėjui, kai žmogus serga lėtinėmis ligomis, tarkime, plaučių (rūkoriams, visiems kitiems), kai yra lėtinė uždegiminė aplinka“, – mokslinėmis žiniomis dalijasi M. Strioga.
Imunologas sako, kad esant uždegiminei aplinkai organizme imuninė sistema į koronavirusą gali laiku tiesiog nesureaguoti ir nekovoti su įsibrovėliu.
„Tai yra visas kompleksas, kuris lemia, kaip duotuoju metu konkrečiu atveju mūsų sistema funkcionuoja, kaip operatyviai sugebės sureaguoti į konkretų sukėlėją, šiuo atveju – į koronavirusą“, – priduria mokslininkas.
Profesorius A. Stankevičius sako, kad viena nemaloniausių žinių ta, jog koronavirusas geba apgauti imuninę sistemą įsiskverbęs į ląstelės taikinius.
„Jeigu į viršutinius kvėpavimo takus, plaučių ląsteles patenka virusas, sukelia tam tikrą užkrėstos ląstelės būklę, ir ląstelė produkuoja vadinamuosius citokinus, pirmo tipo interferonus, trečio tipo interferonus, kurie aplinkinėse ląstelėse sukuria gana atsparią būklę, neleidžia toliau virusui plisti. Kitaip sakant, jos keletui parų gali išlaikyti antivirusinę būklę. Tačiau koronavirusas, ir ne tik jis, taip pat ir kiti RNR virusai, veikia per pirmo bei trečio tipo interferonus ir „užmaskuoja“ tą infekciją. Natūralus nespecifinis imunitetas nespėja sureaguoti į tokį virusą ir susidaro labai geros sąlygos plisti“, – pasakoja profesorius.
Organizme nepastebimai plisti imantis virusas neretai pasireiškia tuomet, kai praktiškai sunku suvaldyti ir specifiniam, ir nespecifiniam imunitetui.
„Neužmirškime, kad nespecifinių imuniteto ląstelių signalas gaunamas iš specifinio imuniteto ląstelių – T limfocitų, citotoksinių limfocitų, B limfocitų, antikūnų – produkcijos pradžiai. Imuninė sistema neatlieka iki galo savo funkcijos, virusas sugeba ją „išjungti“ labai ankstyvoje stadijoje, kada ji turėtų labai rimtai sureaguoti. Taip virusinė infekcija plečiasi ir tada prasideda stipri uždegiminė reakcija, o jei dar nėra specifinio imuniteto, bando produkuoti nespecifinio imuniteto ląstelės uždegiminius citokinus, prasideda citokinų audra. Vystosi labai sunki patologija, dėl tos priežasties infekcija kai kuriems pasireiškia itin sunkiai“, – smulkiai aiškina specialistas.
Ar verta atsisakyti skiepų ir imunitetą palikti natūraliai kovoti su liga? Medikų atstovai sako ne, mat virusas pražudo ir iš pažiūros sveikus žmones, taip pat sportininkus, sveikuolius.
M. Strioga sako, kad įgimtas imunitetas dažniausiai nepajėgia susitvarkyti su virusine infekcija. Tik tais atvejais, kai viruso į organizmo patenka mažas kiekis, imunitetas pajėgus su juo kovoti.
„Bet jei pateko pakankamai didelė viruso koncentracija įkvepiant, jei dar yra įvairiausių gretutinių ligų ar žmogus vyresnio amžiaus, kas, kaip minėjau, su lėtine uždegimine aplinka ir su imuniniu senėjimu susiję, kai imuninė sistema perkrauta specifiniais komponentais, pasikliauti vien imunitetu labai rizikinga. Kol specifinis imuninis atsakas suveiks visa jėga, neretai praeis tam tikras laiko tarpas. Per tą laiką virusas gali pridaryti daug bėdos, – sako M. Strioga. – Kodėl kai kurie žmonės neserga? Mes jau minėjome – yra genetinis polinkis į vienus reaguoti stipriau.“
Imunologas sako, kad organizmas gali būti atsparus ir dėl kryžminio imuninio atsako.
„Yra žinoma, kad prieš keturis įprastus peršalimo virusus susidarė imuninės sistemos atminties komponentai, kurių vieni būna ilgiau, kiti trumpiau, panašu, kad į koronavirusus imuninis atsakas nėra ilgalaikis. Jeigu nesenai yra buvusi koronavirurinės infekcijos sukelta peršalimo infekcija, tai kryžminis imunitetas, tiek imuninio atsako komponentai <...>, kad ir silpniau, bet gali atpažinti ir šį naują SARS-CoV-2 virusą. Ir tol, kol visu pajėgumu įsijungs specifinio imuninio atsako komponentai, nukreipti jau prieš šį konkrečiai ir labai tiksliai atpažįstantys jau šio viruso skiriamuosius bruožus – S baltymą infekuotose ląstelėse. Ta kryžminė imuninio atsako patirtis su kitais koronavirusais situaciją gali suvaldyti. Čia scenarijų yra labai daug. Nelygu, kiek viruso pateko, kiek su šio tipo virusais susidurta anksčiau, koks yra amžius, kokios gretutinės būklės, ar žmogus rūko, ar turi antsvorio; labai daug veiksnių lemia, kaip mūsų organizmui pasibaigs“, – dėsto M. Strioga.
Palikti darbą tik natūraliam imunitetui, anot imunologo, – tai loterija, o tokios drąsos kaina tampa našta ne tik susirgusiam.
„Drąsuolių yra pilnos reanimacijos, skyriai, naudojami medicinos resursai, o gydytojų reumatologų yra tiek, kiek yra. Jei visi gydytojai yra užimti – reanimacijose gydo sunkiai sergančius pacientus, tai, savaime aišku, jie negali dalyvauti planinėse operacijose. Ta drąsos kaina gali ne tik pačiam žmogui žalos padaryti ar net gyvybę atimti, – tokios drąsos purslai kartais gali turėti įtakos aplinkiniams, visiškai su tuo nesusijusiems žmonėms. Tiems, kurie deda visas pastangas, kad išvengtų šios infekcijos, bet ir jie, sirgdami kitomis ligomis, tarkim, širdies, nekontroliuojamu diabetu, esant perkrautai sveikatos apsaugos sistemai negali gauti planinio gydymo, o kartais – ir skubių paslaugų“, – apie skaudžias pasekmes, kurias tenka matyti jau ne vieną mėnesį, pasakoja imunologas.
Dar viena jautri tema – ar skiepyti vaikus. Nors vaikai serga lengviau, medikams teko kovoti ir dėl paauglio, ir dėl kūdikio gyvybės. Be to, anot profesoriaus A. Stankevičiaus, vaikai yra vieni aktyviausių viruso nešiotojų.
„Jau ir Europos, ir Amerikos kontroliuojančios institucijos yra patvirtinusios vaikų skiepijimą nuo dvylikos metų amžiaus. Vadinasi, vaikus reikia vakcinuoti, ir kuo greičiau. Noriu pasakyti, jeigu yra patvirtinta oficialių institucijų, kad vakcina saugi ir efektyvi, tai kitaip ir negali būti. Vertinimas atliekamas su milžinišku kiekiu duomenų, niekas neleidžia vakcinų panaudoti nesaugiai, ypač kai tai susiję su vaikais. Taigi jei yra patvirtinimas, reikėtų vakcinuoti vaikus, nes jie eina į mokyklą, į darželius, ir virusui nevakcinuotoje populiacijoje susidaro labai palankios sąlygos toliau plisti – parneša vaikai į šeimas, o ten vėlgi yra nevakcinuotų žmonių. Kaip minėjo, plikom rankom šio viruso neverta imti, reikia pasinaudoti galimybe, nes kitos gali ir nebūti. Juokauti nepatarčiau niekam. Kai kurios šalys jau pradėjo skiepyti vaikus, pavyzdžiui, Izraelis. Dabar lieka testavimas, manau, kad jis labai svarbus, taip pat ir bendros priemonės – nuotolis, dezinfekcija, kaukės, daugiau čia nieko nepadarysi“, – A. Stankevičius rekomenduoja ilgai nedelsti ir Lietuvai.
Trečiasis skiepas, kitaip medikų įvardijama revakcinacija, anot M. Striogos, būtinas sustiprinti jau sukurtam imuniteto apsaugos laukui.
„Tiriant antikūnų plėtrą jų su laiku – tiek po natūralios infekcijos, tiek po vakcinacijos – mažėja. Ypač kai yra atmainų, o vakcinos sukurtos originaliojo viruso pagrindu, delta atmainos S baltymo atmaina pakitusi, vadinasi, antikūnų galimybė jį neutralizuoti yra mažesnė. Kuo didesnė antikūnų plėtra, tuo didesnė tikimybė, kad virusas bus operatyviau, greičiau suvaldytas neleidžiant jam įsisiauti organizme“, – aiškina imunologas.
M. Strioga atskleidžia, kad esant koronavirusui vadinamųjų atminties plazminių ląstelių, arba ilgaamžių plazminių ląstelių, neretai susidaro ne tiek daug, kiek susidarytų sergant kitomis virusinėmis infekcijomis. Dėl to šis imunitetas, antikūnų kuriamas ir išmatuojamas, su laiku blėsta.
„Tą patį rodo ir vakcinuotų žmonių stebėsena – laikui bėgant jiems gali atsirasti proveržio arba persilaužimo infekcijų, tai reiškia, kad, nors ir yra imuninis atsakas, gali pakartotinai užsikrėsti ir kai kurie – net sirgti. Sugretinus tuos du duomenis, jog antikūnų titras mažėja ir mažėja vakcinų efektyvumas, kristalizuojasi duomenys, kad norint atkurti imuninę kompetenciją tenka naudoti sustiprinamąją dozę, – tada atminties imuniniai komponentai suaktyvinami, ir jie suaktyvinami daug greičiau bei stipriau nei prieš tai, be to, atkuriama nuolat patruliuojančių karių gvardija“, – vaizdžiai paaiškina specialistas.
„Pfizer“ atliko tyrimą, kuris parodė revakcinacijos poveikį organizmui. M. Strioga sako, kad, taikant revakcinaciją praėjus keliems mėnesiams (nuo 6 iki 12 mėnesių), galima atkurti antikūnų kiekį, ir organizmo apsauga jau siekia 95,6 procento.