Ekstremalių kelionių entuziastas Aurimas Valujavičius sako, kad jo planai keliauti jau numatyti dvejiems metams, nors pandemijos faktorius kiek pristabdė, savo siekių jis atsisakyti neketina.
„Keliones renkuosi pagal tai, ką noriu įgyvendinti ir tada tik renkuosi valstybę. Jei valstybė netinka, tada keičiu valstybę. Pačioje pandemijos pradžioje kaip tik buvo planas keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas, planas buvo perplaukti ilgiausią Šiaurės Amerikos upę Misūrį. Teko laukti pandemijos atoslūgio ir ieškoti alternatyvų Europoje. Pakeičiau žemynus, atsirado Dunojus, tai mano adaptacija gal tokia buvo. Faktas, kad turėjau kurį laiką išlaukti, kitaip būčiau kelionę pradėjęs daug anksčiau“, – kelionių planavimu šiuo metu gyvena A. Valujavičius.
Vyras kelionę praleido savotiškoje saviizoliacijoje – keturis mėnesius jis praleido upėje. Nors susitikdavo su žmonėmis, kai pasiekdavo miestus, pašnekovas sako didelės baimės nejautęs.
A. Valujavičius dalijasi, kad buo atveju, kai pagal kai kurių šalių įstatymus reikėjo karantinuotis atvykus į šalį, tačiau į upe vieną keliaujantį vyrą pareigūnai žiūrėjo atlaidžiai. Vyras sako, kad greičiausiai padėjo ir tai, kad pandemija buvo kiek atslūgusi.
Potyrius kelionėje vyras filmavo, o vėliau aprašė ir knygoje, tad įspūdžiai įamžinti ne keliautojo tik atmintyje.
Žurnalistas, knygos apie keliones autorius Liudas Dapkus sako, kad jo santykis su kelionėmis pakito labai stipriai, o nuo praėjusių metų net pakeitė savo veiklos kryptį.
„Iš kelionių vadovo tapau kelionių vartotoju, kaip ir visi kiti žmonės keliauju pagal galimybes. 2019 metais buvo apie 19 šalių aplankyta, kažkada esu skaičiavęs, kad iš viso aplankyta apie 70 šalių, o dabar yra ta natūrali pauzė, nors nėra, kad būtų visiškai be kelionių“, – apie pandemijos metu patirtas permainas pasakoja L. Dapkus.
Žurnalistas sako, kad iki pandemijos keliaujant viena paskutinių aplankytų vietų buvo Černobylis, Pripete, kur viena be žmonių sukėlė įvairių minčių, kaip pasaulis atrodytų be tokio aktyvaus judėjimo. Kai buvo paskelbta pandemija, kelionių riba tapo Lietuvos pasieniai, o kai atsivėrė kaimyninės šalys, vyras sako matantis privalumą, kad galėjo susipažinti su vietovėmis, apie kurias anksčiau nė negalvojo.
„Šiais metais per pandemiją teko keliauti ir labai įdomūs įspūdžiai iš oro uostų, kurie buvo dūzgiantys, skubantys, niekada nemiegantys. Konkrečiai jai žiūrėtume į Frankfurto oro uostą, per kurį teko vykti į Ispanijos salas Atlanto vandenyne, tai jausmas labai keistas, bet atlygis didesnis kai pavyksta padaryti tai, kas yra suplanuota, keliauti su šeima. Tos kaukės nusistumia į antrąjį planą, gali ir nebūti oro uosto restoranuose, ar kitų paslaugų negauti, bet tai visgi buvo iš retesnių patirčių, kokios įsimena visam gyvenimui“, – pasakoja apie keliavimą pandemijos metu L. Dapkus.
Norintiems keliauti prisidėjo papildomų dokumentų, kuriuos dėl COVID-19 privalo užpildyti ir pateikti kiekvienas išvykstantis iš šalies. L. Dapkus sako, kad skeptikų atsiranda visuomet, tad ir ši situacija ne išimtis – dalis žmonių į tokias procedūras žiūri, kaip į pasikėsinimą į jų laisvę. Anot L. Dapkaus, tvarka visame pasaulyje tokia pati, realiai skiriasi tik šalies požiūris, kaip ją priimti.
„Mes visi esame tos tvarkos įkaitai. Šalys žiūri labai skirtingai į reikalavimus. Kai kur tai yra visiškas formalumas, kai kur tikrina labai stipriai. Keliaujantys į Ispaniją pilnai vakcinuoti žmonės nustemba, kad juos, kaip iš juodos zonos, atitraukia į šalį ir visiems daro testus, o kitos šalys labiau atsipalaidavusios. Lietuva šia prasme yra tarp vidutinių, išvykstant iš oro uosto patikrina tavo galimybę pateikti į kitą šalį, o kitos šalys pietuose, išskyrus Ispaniją, yra labiau atsipalaidavusios“, – dalijasi patirtimi žurnalistas ir knygos autorius.
Kelionę į Ispaniją vyras prisimena ir kaip pamoką, kad reikia viskuo pasirūpinti laiku. Skrydis į Ispaniją kiek apkarto pamiršus laiku pasirūpinti Qr kodu, tačiau Lietuvos oro uoste sulaukė priminimo ir tuoj pat juo pasirūpino.
„Patarčiau į oro uostą atvykti anksčiau, nors ir atrodytų, kad mažiau žmonių keliauja, bet galite patekti į visokias naujai sugalvotas žabangas ir dėl jų nespėti į lėktuvą“, – pataria L. Dapkus.
„Labai pritarčiau, kaip ir viskas, atrodo, sulėtėjo, bet biurokratijos daugiau atsirado, tai reikia įsivertinti tą. Kas gerai, kad kai perki dabar bilietą, pastoviai gauni priminimus į elektroninį paštą. Taip kad pamiršti ir pražioplinti jau gana sunku. Kai keliavau į Čilę, irgi turi viską oficialiai pasitvirtinti, praeini policiją, įstaigas ir dar duodi savo kontaktus ir į karantinavimosi vietą tau skambina. Jei neatsiliepi – jau problemos, atvyksta į vietą“, – sako A. Valujavičius.
Per patį pandemijos įkarštį po Čilę keliavęs A. Valujavičius sako, kad šalis labai rimtai vertino situaciją. Per 4 tūkstančius kilometrų pakrantę turinti Čilės Respublika padalinta į regionus, kurie tvarkėsi pagal nustatytą COVID-19 pandemijos lygį.
„Jie bandė sukontroliuoti viską, tai keliavimas iš taško A į tašką B tikrai nebuvo pas paprasčiausias dalykas, bet pagelbėjo lietuviai, išsisprendė. Dabar, kiek žinau, reikalavimai paprastesni, situacija nuslobo, labai daug žmonių pasiskiepijo, bet prieš nepilnus metus buvo labai labai sudėtinga“, – sako A. Valujavičius.
Vyras sako negalintis palyginti, kaip tuo pat metu tvarkėsi Lietuva, mat tris mėnesius keliavo Čilėje. L. Dapkus per pandemiją matė ir Lietuvą, ir Ispaniją. Abi šalys dar neturėjo vakcinų.
„Kanarų salose ypatingai griežtai buvo žiūrima ne tik į kaukių dėvėjimą, nors buvo išimtys lauko kavinėse – buvo galima sėdėti be kaukių, taip pat pleže, kai žengi ant smėlio, gali nusiimti kaukę. Daug žmonių turėjo tarsi vieną erdvę. Bet prekybos centrai, kas pas mus nustumta į antrąjį planą, tai reikalauja labai griežtai dezinfekuoti rankas, o daržovių skyriuose žmonės net nepagalvotų, kad gali eiti ir čiupinėti viską iš eilės, plastikinės pirštinės tiesiog buvo privalomos. Aišku, taip buvo šiek tiek anksčiau“, – sako L. Dapkus.
Pirmojo karantino griežta tvarka, anot pašnekovo, neatsispindi šiais metais aplankytoje Kosta Rikoje. Nors šalis taip pat ispanakalbė, spalio ir lapkričio mėnesį žmonės jau laisviau žiūrėjo į kaukes – netoli oro uosto ar didesnėse susibūrimo vietose kaukes dėvėjo, tačiau kitus elgėsi gana laisvai.
„Niekas netikrino ir skiepų pažymėjimo, tačiau pasižiūrėjo pusiau įdėmiai į Qr kodą atvykstant į šalį. Niekas nenorėjo jokių kontaktų, neprašė niekur karantinuotis“, – dalijasi L. Dapkus.
Vyras neslepia, kad jo pasirinkimą kur keliauti nulėmė būtent šalies atvirumas, nes kai kurios jo norimos kelionės vietos skelbia kur kas griežtesnį karantiną. Taip teko atsisakyti kelionės į Filipinus ir JAV.
Keliauti norintys žmonės renkasi testus, nenorintys vakcinuotis turi galimybė keliauti. L. Dapkus sako, kad atsisakantieji skiepų keliauja keldami didesnį pavojų kitiems ir sau, tačiau jiems nėra draudžiama.
Keliautojas A. Valujavičius sako, kad testas tėra informacija, ar žmogus neserga, tačiau net ir oro uoste galima užsikrėsti Covid-19. Esant pandemijos pikui, žmonės visur privalėjo dėvėti kaukes, dezinfekuoti buvo privaloma ir taksi automobilius. Anot pašnekovo, Čilėje dezinfekcija buvo itin rūpinamasi, o Lietuvoje susidaro įspūdis, kad dezinfekcinis skystis ar kita higiena yra pamirštama.
Tiems, kurie nori keliauti, A. Valujavičius pataria gerai suplanuoti laiką ir rinktis miestus ir valstybes, kur pandeminė situacija yra ramesnė. Be to, testai apsunkina keliavimą, mat ne visuomet užsienio šalyje lengva surasti vietą, kur galima jį pasidaryti.
L. Dapkus sako, kad reikia keliaujant apgalvoti ir kokias kaukes dėvėti, kad būtų patogu lėktuve. Keliautojas pataria, kad ilgų ir tolimų kelionių geriau atsisakyti, nes Afrikos pavyzdys parodė, kad niekada neaišku, kaip viskas gali pasisukti.
