Dunganone sutiktas lietuvis Romualdas pasakoja, kad pirkdamas lėktuvo bilietus už skolintus pinigus nė nesapnavo, kad keliauja dirbti ne į didingąjį Dubliną, o į mažą miestelį Šiaurės Airijos krašte.

„Mus atvežė ir apgyvendino“, – pasakoja jau 17 metų nedideliame Šiaurės Airijos miestelyje gyvenantis lietuvis.

Dunganono apskrityje, 2011 metų duomenimis, gyvena apie 16 tūkstančių žmonių. Net trimis tūkstančiais mažiau nei Plungėje.

Darbas gamykloje – šiltas ir geras

Pirmasis darbas – gamykloje, tačiau, emigranto teigimu, darbas buvo šiltas ir geras. „Dirbau baldų fabrike, gamindavome virtuvinius baldus. Viduje buvo šilta ir gera, bet iš tikrųjų buvome vergai. Airiai nebedirbo, o mes turėjome eiti į darbą, – nusišypsojo prisiminimais besidalydamas lietuvis. – Bet nelabai turėjome, kur dingti, mus bosas apgyvendino jam priklausančiuose namuose, atvažiuodavo sekmadienį iš pat ryto ir išveždavo į darbą.“

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vyras pasakoja, kad šiek tiek laisvadienių turėdavo, o jei lietuviai vaikinai pernelyg pavargdavo, netrakindavo durų šeimininkui. „Būdavo, kad daužydavo, o mes neįsileisdavome“, – kalbėjo emigrantas.

Jo teigimu, ir pinigai nedžiugino taip, kaip buvo svajojęs. „Nieko neužsidirbome. Ir pinigus ne visada mokėdavo. Būdavo, kad tris savaites vėluoja, o čia atlyginimai kas savaitę, – kalbėjo Romualdas. – Bet turėjome vieną tokį, kuris taupydavo, tai iš jo pinigų gyvendavome, kol atlyginimus gaudavome.“

Ir nors vyrukai į nuotykį leidosi penkiese, jų keliai netrukus išsiskyrė. Du iš jų į Lietuvą grįžo po metų.

Geresnis darbas – kita gamykla

Romualdas pasakoja, kad ir pats po metų nusprendė išeiti iš darbo. Tuomet jis trumpam vis susirasdavo vienokį ar kitokį darbą, kol rado kur kas geresnį ir kur kas labiau pastorinantį piniginę.

„Tai buvo tokių didelių mechanizmų gamykla, – pasakojo vyras ir pridūrė, kad atlyginimas buvo kur kas geresnis nei pirmajame darbe. – Pinigai buvo kaip diena ir naktis.“

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Beje, toli darbų vyras neieškojo. Šioje Šiaurės Airijos zonoje – daugybė fabrikų, todėl vyras tik apsisukdavo aplink ir rasdavo kitą darbą, į kitus miestus nesidairė. Ar nebuvo noro pagyventi didmiestyje, gal Dubline? „Ne, čia labai gera, labai patogu. Visiškai šalia yra Belfastas (didžiausias Šiaurės Airijos miestas – DELFI). Sėdi į automobilį, pusvalandis autostrada ir miesto centras. Geresnių sąlygų negali būti“, – pasakojo Romualdas.

Miestas itin mėgstamas emigrantų

Emigrantas tikino, kad jau daugybę metų nemoka nuomos, turi nuosavą būstą. Beje, jis tvirtino, kad ir laisvų būstų nėra, tad, jei susigundysite atvažiuoti padirbėti į Dunganoną, teks gerai paieškoti gyvenamosios vietos.

„Čia jei pastato namą, iš karto išnuomoja. Dar kol stato jau būna išnuomotas“, – tikino vyras.

Jo teigimu, tokią gyvenamųjų plotų paklausą diktuoja aplink miestelį išsidėsčiusios gamyklos, į kurias gali įsidarbinti visi norintys. Dažnai darbuotojams nekeliami beveik jokie reikalavimai. Tiesa, anksčiau nereikalaudavo ir kalbos, dabar šis reikalavimas dažnesnis, nors iš Lietuvos į Šiaurės Airiją atvyksta ir visiškai kalbos nemokantys jaunuoliai.

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Emigrantas įvardijo, kad Šiaurės Airijoje yra labai aiškus suskirstymai – vienoje teritorijoje auginami gyvuliai mėsai, kitoje karvės auginamos pienui, trečioje ganosi avys, ketvirtoje auginamos kokios nors kultūros, o dar kitoje statomi fabrikai. „Nėra taip, kad vienas augina bulves, o kitas šalia -karves, – kalbėjo lietuvis. – Čia, šiame rajone, yra gal penkios ar šešios gamyklos, kuriose gamina didžiules mašinas, techniką. Yra ir gamykla, kur gamina pristatomus laiptelius lėktuvams, ten irgi dirba ir lietuviai, ir lenkai.“

Jo teigimu, lietuviai vis dar važiuoja ieškoti laimės svetur. „Yra, kas išvažiuoja, bet yra ir tokių, kurie atvažiuoja, – tikino Romualdas. – Bet yra ir tokių, kurie išvažiuoja į Lietuvą pusmečiui ar metams, o vėliau vėl grįžta. Jei neįsikuria Lietuvoje, grįžta atgal net į tuos pačius darbus.“

Emigrantas tikino, kad, jei lietuvis sąžiningai dirbo, tai į buvusią darbovietę grįžta be didelių problemų.

Už minimumą išlaiko šeimas, likusias Lietuvoje

Emigrantas įvardijo, kad minimalus atlyginimas Šiaurės Airijoje – apie 7,80 svaro už valandą. Ar įmanoma patogiai gyventi uždirbant minimalų atlyginimą? „Aišku, įmanoma. Žmonės išgyvena ir dar šeimas Lietuvoje išlaiko“, – tvirtino Romualdas.

Jis skaičiavo, kad „į rankas“ minimumą uždirbantis asmuo gauna apie 280 svarų. „Jei gyveni vienas, tai nuomojiesi kambarį, savaitei – 50. Lieka 230. Dar 50 maistui. Tie, kas nori pasitaupyti, gaudami minimalų atlyginimą per savaitę gali susitaupyti apie 150 svarų“, – įvardijo Romualdas.

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Lietuvos juokavo, kad tiek uždirbantys emigrantai dar kelis kartus per metus grįžta į Lietuvą ir tėvynėje dar nemenkai „pasišvaisto“.

Lietuvoje artimųjų nebeliko

Į Lietuvą vyras teigia grįžtantis vis rečiau – ten nebeliko, ką lankyti: „Čia ir šeima, ir brolis, ir tėvai“.

Romualdas skaičiavo, kad jo tėvas Šiaurės Airijoje dirbo dešimtmetį, sukaupė reikiamą patirtį pensijai ir dabar džiaugiasi ramiu gyvenimu. „Čia minimalus darbo stažas pensijai – septyneri metai. Tėvas gauna apie 90 svarų per savaitę, tai 360 per mėnesį“, – vardijo Romualdas.

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Beje, pasidomėjus, ar pensininkams taikomos vaistų ar kitokios lengvatos, emigrantas šyptelėjo ir rėžė, kad vaistų lengvatos čia taikomos visiems. „Jei į vaistinę nueini su receptu iš gydytojo – vaistai kompensuojami. Bet ir patys vaistininkai turi teisę išrašyti receptus, todėl ir patys kartais išrašo, kad nereiktų mokėti“, – pasakojo vyras.

O ar vyresnio amžiaus tėvams nesinori grįžti į tėvynę? „Jie labai gerai gyvena. Dar kai dirbo pasitaupė pinigų, dabar gauna pensijas, į Lietuvą grįžta kelis kartus per metus, dar išvažiuoja paatostogauti. Jie turi tiek pinigų, kad nežino, kur juos dėti, – vardijo besišypsodamas vyras. – Ne tiek, kad važiuotų ir pirktų „Mercedes“, bet gali daug sau leisti.“

Po patirties gamykloje įkūrė nuosavą verslą

Prieš 17 metų emigravęs vyras dabar – verslininkas. Dunganone jis yra įkūręs lietuviškų prekių parduotuvę, kurią puošia ir lietuviškas, ir lenkiškas užrašas.

Dunganone parduotuvė duris atvėrė prieš aštuonerius metus, tačiau šį verslą vyras pradėjo vystyti jau anksčiau. Ir nors tokį verslą vyras pradėjo jau seniai, tai nebuvo pirmosios lietuviško maisto parduotuvės Airijoje.

"> Parduotuvė "Vilnius" Dunganone
© DELFI / Kiril Čachovskij
Parduotuvė "Vilnius" Dunganone

Vyro teigimu, į parduotuvę užsuka ne tik tautiečiai, bet ir lenkai, rumunai, slovakai, bulgarai, latviai, ukrainiečiai. Dunganone yra nemažai emigrantų ir iš Rytų. Ir nors miestelyje galima rasti jų virtuvei būdingo maisto parduotuvių, jie čia užsuka liežuvio, kaulų, karkos ir saldumynų.

O ką dažniausiai perka lietuviai? „Viską“, – šyptelėjo verslininkas ir įvardijo, kad dažnai lenkai perka lietuviškas prekes, o lietuviai – lenkiškas.

Miestelį vadina ramiu, nors kaimyninių miestų gyventojai skundžiasi

Apie Dunganoną aplinkinių miestų gyventojai kalba ne pačiais geriausiais žodžiais. Airijoje ir Šiaurės Airijoje sutikti lietuviai DELFI žurnalistams pasakojo apie vis kylančias muštynes, padegimus ir daugybę kitų incidentų.

Ant Dunganono policijos komisariato net lietuviškai užrašytas pasisveikinimas.

Nesumeluotas emigracijos veidas, apie kurį drįsta prabilti ne kiekvienas lietuvis: buvome tikri vergai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vis dėlto, pats Dunganone gyvenantis lietuvis tvirtino, kad miestelyje ramu. „Kai atvažiavome, gal ir norėjosi draugų, o dabar laiką leidžiame artimame rate, nieko ir nematome“, – apie ramų gyvenimą kalbėjo emigrantas.

Jis tikino, kas pastaruoju metu Dunganone išties ramu, nors kiek vėliau pripažino, kad kiek anksčiau miestelyje nebuvo tokios ramybės. „Prieš kelerius metus buvo visokios gaujos, lietuvių gaujos, bet dabar jie visi sėdi“, – šyptelėjo vyras.

Dunganonas Šiaurės Airijoje:


www.DELFI.lt
182