Lietuvių pavydas, airiškos tradicijos, prie kurių reikėjo priprasti, fizinis darbas ir nesuprantama kalba – tai tik dalis iššūkių, su kuriais susidūrė į Monaghaną, miestelį Airijoje, atvykę emigrantai lietuviai.

Kai kurie čia gyvena jau kelis dešimtmečius, kai kurie kiek trumpiau, tačiau DELFI kalbintą bendruomenę vienija noras išsaugoti lietuvybę. Vedini šio tikslo lietuviai prieš dešimtmetį savo miestelyje įkūrė lietuvių bendruomenę ir pradėjo lietuviškos šeštadieninės mokyklėlės veiklą.

Joje kelios dešimtys mažųjų lietuvių mokosi Lietuvos istorijos, kalbos ir kartu švenčia lietuviškas šventes.

Skaičiuojama, kad Monaghane gyvena keli tūkstančiai lietuvių, nors miestelis nėra didelis - Monaghano apskrityje gyvena apie 60 tūkst. žmonių. Tiek, kiek ir Alytuje.

Vis dėlto, bendruomenės teigimu, ne visi emigrantai siekia tausoti lietuvybę, kai kurie net tarpusavyje nebekalba gimtąja kalba, o jei kitam lietuviui labiau pasiseka – pademonstruoja, kaip teigia emigrantai, pagrindinį lietuvių bruožą – pavydą.

Gyvenimo Airijoje čia gyvenantys lietuviai nevadina itin saldžiu, anot jų, reikia daug dirbti, norint susikurti sau patogų gyvenimą.

Pedagoginį darbą teko keisti į fizinį Airijos fabrike

15 metų pradinių klasių mokytoja Lietuvoje dirbusi Lilė Pečkienė vieną dieną susikrovė lagaminus ir išvyko į Airiją. Monaghane jos laukė sunkus darbas fabrike.

„Išvažiavau dėl šeimos. Vyras 2000 metais atvyko į Airiją, penkerius metus dirbo būdamas vienas, o per tuos metus mergaitė pabaigė pradinę mokyklą Lietuvoje. Tada reikėjo nuspręsti: arba jis grįžta atgal, arba mes vykstame čia“, – kalbėjo mokytoja Lietuvoje dirbusi Lilė.

Tačiau ir Airijoje moteris rado, kaip ir su kuo pasidalyti savo žiniomis – dirba lietuviškoje Monaghano lietuvių bendruomenės mokyklėlėje.

„Gaila. Politika keičiasi, o Lietuva – ne“, – į klausimą, ar nebuvo sunku viską mesti ir išvykti į tolimą šalį, atsakė Lilė.

Vos atvykusi į Airijos miestelį ji jau turėjo darbo vietą – įsidarbino tame pačiame baldų fabrike, kuriame iki tol dirbo ir jos vyras. „Anksčiau nebuvo taip lengva įsidarbinti bet kur. Kiekvienas atvažiavome arba pas draugą, arba pas šeimos narį, – Lilei pritarė Sandra Markauskienė, Airijoje dirbanti anglų kalbos mokytoja. – Arba reikėdavo dar Lietuvoje rasti kokią nors firmą, kuri sudarytų kontraktą.“

Lilė Pečkienė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Lilė Pečkienė

Moterys pasakojo, kad airiai išsiskiria tuo, kad jiems labai svarbus pasitikėjimas. Jei vienas šeimos narys dirba ir turi geras rekomendacijas, tai lengvai gali pasikviesti kartu dirbti ir kitą šeimos narį, jei vadovą patikina, kad ir kitas šeimos narys dirbs atsakingai. Abi moterys tikino, kad būtent tokiu principu – kai artimieji kviečia kitus šeimos narius – Airijoje darbus rado dauguma čia anksčiau atvykusių emigrantų.

Beje, Lilė tame pačiame fabrike dirba iki šiol, tik jau užima kitas pareigas. „Dabar esu kokybės kontrolierė. Esu pozicijoje, kuri yra paskutinė iki pakavimo, todėl aš turiu patikrinti, ar baldas yra kokybiškas, ar nėra įbrėžimų, ar nulakuotas, ar atitinka spalva, – vardijo moteris, o į klausimą, ar darbas sunkus, atsakė nedvejodama. – Ne. Mėgstu kokybę visuose darbuose, mėgstu tvarką, todėl man patinka.“

Gyvena Airijoje, bet dauguma nė nemoka angliškai

DELFI su Airijoje gyvenančiais lietuviais susitiko šeštadieninėje lietuviškoje mokyklėlėje, kur kas savaitę renkasi lietuvių vaikai. Mokyklėlė duris atvėrė 2007 metais, nes Monaghane jau buvo tiek lietuvių, kad atsirado poreikis dar vienai mokyklai, nors tokia jau veikė Dundalke, kuris nuo Monaghano yra nutolęs 50 kilometrų.

Šeštadieninė lietuviška mokyklėlė Monaghane
© DELFI / Kiril Čachovskij
Šeštadieninė lietuviška mokyklėlė Monaghane

Ir Lilė, ir Sandra čia dirba mokytojomis, bet jos – ne vienintelės, mažiesiems lietuviams primenančios, kas yra lietuvybė, Lietuvos istorija ir kalba.

Lietuviai į Monaghaną pradėjo važiuoti nuo 2000 metų. Per šį laiką šiame Airijos krašte apsigyveno jau apie dvidešimt tūkstančių lietuvių, todėl dažnai šis kraštas vadinamas tiesiog mažąja Lietuva Airijoje.

Kalbama, kad gyvenant Monaghane nė nereikia mokėti anglų kalbos, nes ir automobilių servise, ir parduotuvėse, ir kirpyklose dirba lietuviai. Tačiau lietuvių bendruomenėje DELFI žurnalistus sutikusios emigrantės tvirtino, kad vietinės kalbos žinių vis dėlto reikia.

„Aš turiu mamą, kuri čia gyvena ir jos anglų kalba nėra tokia gera, kad ji savimi pasitikėtų, todėl ji ir eidama į savivaldybę, ir pas daktarą, prašo mano pagalbos, – kalbėjo Sandra. – Ji nepasitiki savimi ir bijo eiti kalbėti viena.“

Kitos lietuvės kalbėjo, kad daugelis emigrantų tiesiog pasitiki vertėjais ir nesistengia mokytis vietinės kalbos. „Kai man buvo šešiolika ir aš atlikinėjau praktiką pas vietinį advokatą, jis manęs paprašė, kad pavertėjaučiau jo klientui, kad išversčiau viską į anglų kalbą. Tas lietuvis visiškai nemokėjo angliškai, bet jam nebuvo problema ateiti pas advokatą, nes aš ten buvau. Mano buvo šešiolika, verčiau trisdešimtmečiui vyrui, kad jis suprastų, ką advokatas jam sako“, – kalbėjo Airijoje užaugusi Laura Augustinė.

Monagano lietuvių bendruomenė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Monagano lietuvių bendruomenė

Vis dėlto, bendruomenė sutarė, kad nors vietinės kalbos ir reikia, labai didelę miestelio gyventojų dalį sudaro atvykėliai, daugiausia – lietuviai, lenkai ir latviai. Dauguma, anot jų, čia važiuoja dėl to, kad fabrikuose gali įsidarbinti neturėdami jokio specialaus išsilavinimo ar patirties. „Parodė, kurį grybą kaip nupjauti ir viskas, dirbi“, – įprastą darbą fabrike apibūdino vietiniai lietuviai.

Yra tokių lietuvių, kurie stengiasi būti airiais

„Yra nemažai tokių lietuvių, kurių tapatybės nebesuprantu, – kalbėjo lietuviškos mokyklėlės vadovė Edita Vaitkaitienė. – Jie atsižada lietuvybės, net ir su vaikais, nors ir nemoka puikiai anglų kalbos, bet stengiasi kalbėti angliškai ir džiaugiasi, kad vaikas nebemoka lietuviškai. Bet jie į airių bendruomenę nesiintegruoja, jie lieka tarp dangaus ir žemės.“

E. Vaitkaitienės teigimu, tokių šeimų Monaghane yra nemažai. „Jie gal kokių skaudulių turi iš Lietuvos, bet aš dažnai sakau, kad politikos nereikėtų maišyti su lietuvybe, – kalbėjo Edita. – Tai yra šaknys ir jų nepakeisite, patys esate Lietuva, bet jiems kitaip atrodo.“

Bendruomenės teigimu, Monaghano lietuviai tarpusavyje bendrauja, tačiau nevengia ir airių draugijos, o pačius airius apibūdina kaip itin nuoširdžius ir draugiškus. „Yra tikrai labai fainų airių, kurie palaiko, galima sakyti, tokių didžioji dauguma“, – kalbėjo Sandra.

Sandra Markauskienė, Edita Vaitkaitienė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Sandra Markauskienė, Edita Vaitkaitienė

O ar airiai nejautė antipatijos lietuviams, kurie čia pradėjo plūsti būriais? „Ne. Aš atvykau čia visiškai nemokėdama anglų kalbos, mano darbo pobūdis visiškai pasikeitė: nuo pedagoginio iki fizinio, – kalbėjo Lilė ir pridūrė, kad nors į Airiją atvyko nemokėdama angliškai, sulaukė nemažai pagalbos iš vietinių. – Jei ko nežinodavau, tai ir rankomis parodydavo, paaiškindavo.“

Pavydo neišvengia

„Bruožas, kurį visi atsivežė iš Lietuvos – pavydas“, – sako Julita Venckė. „Ir po dvidešimt metų kai kuriems jis nedingsta“, – pridūrė Edita Vaitkaitienė.

„Ką tas daro?“, „O kodėl aš to neturiu?“, „Va, matai, jam sekasi“, „Jis darbą geresnį gavo“ – lietuvių reakcijas įvardijo moterys.

Su pavydu tikina susidūrusi ir anglų kalbos mokytoja Airijoje dirbanti Sandra. „Ji anglų kalbos nemoka, o dirba anglų kalbos mokytoja“, – nusijuokė aplinkinių reakcijas įvardijusi Sandra.

Lietuvių teigimu, norint kažką pasiekti, reikia daug dirbti.

Tradicijos skiriasi

Airijoje gyvenančios moterys tikina, kad dauguma tradicijų panašios, tačiau išskiria kelis dalykus, prie kurių reikėjo priprasti. Pavyzdžiui, per laidotuves airiai neverkia ir yra linkę dalytis, padėti kitiems ir aukoti.

„Jie neverkia, jie prie karsto kalbasi, užkandžiauja, – pasakoja Monaghane gyvenanti Rasa Matiukaitė. – Jiems tai laimė, kad žmogus išėjo į kitą pasaulį.“

Julita Venckė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Julita Venckė

„Apskritai čia mirtis yra įprastas dalykas. Mums anksčiau atrodė, kaip gali gyventi ar nusipirkti butą ten, kur per langą matosi kapinės, o jiems tai normalu. Jie mirtį supranta kitaip, tradicijos tokios, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Juk niekas to neišvengs“, – teigė Monaghane gyvenanti emigrantė.

Tiesa, Airijoje, skirtingai nei Lietuvoje, einant į šermenis nešamos ne gėlės, o vaišės: pyragai, kava ar sumuštiniai.

Dar vienas airių išskirtinumas – dosnumas. „Mane airiai išmokė padėti žmogui, – kalbėjo Rasa. – Jų pinigų rinkimas ir parduotuvėse, ir gatvėse. Tai fantastiškas dalykas. Tai labai jaučiasi mažame miestelyje, kuriame mes gyvename. Neseniai rinko moteriai, kuri susirgo vėžiu. Visi aukojo po eurą, o pusę euro, ir surinko tiek pinigų, kad galėtų ją išsiųsti gydymui į Jungtines Amerikos Valstijas.“

Bendruomenė pasakojo, kad ir patys renka aukas, to paties moko ir vaikus.

Monagano lietuvių bendruomenė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Monagano lietuvių bendruomenė

Kitaip Airijoje švenčiamos ir vestuvės. „Pas juos ateina visas kaimas. Jei pažįsta iš kažkur žmogų, tai ir kviečia. Dabar visus, kurie čia sėdime, turėčiau pakviesti. Ir kaimynus“, – nusijuokė Sandra.

Grįžta į Lietuvą, bet neprisitaikę vėl važiuoja atgal

„Pirmiausia atvažiavo vyras, tada aš. Dvejus metus dirbau viešbutyje ir tada sugalvojome grįžti į Lietuvą. Tikrai sunkiai dirbome, bet to ir buvome atvažiavę: dirbti, užsidirbti ir grįžus į Lietuvą įsitvirtinti, bet grįžę į Lietuvą per pusmetį visiškai neįsitvirtinome, susirinkome daiktus ir atvažiavome atgal, – pasakojo Sandra. – Ir dabar jau trylika metų čia esame.“

Moteris pasakoja, kad vyrui niekaip nesisekė rasti darbo, o namuose augo maža mergaitė. Nedaug uždirbo ir ji pati.

„Nebenorėjome ilgiau tempti, nes pinigai taip pradėjo birti iš kišenės, kad išsigandome“, – tvirtino Sandra ir įvardijo, kad dabar išvykti nebegali dėl dukros, kuriai 14 metų ir ji mokosi airiškoje mokykloje.

O ar norisi grįžti? „Noras yra, jis nedingsta, bet kai pradedi svarstyti, kaip bus“, – nutilo Sandra ir teigiamai linktelėjo pasidomėjus, ar nebegali grįžti dėl dukros, kuriai prisitaikymas prie lietuviškos mokyklos būtų labai sunkus.

Vis dėlto, Sandros šeimos planuose Lietuva yra. Po penkerių metų viena dukra kaip tik bus baigusi vidurinę, o kita turės pradėti ją lankyti, tad, kaip teigia moteris, tai bus puiki proga apsispręsti grįžti.

Tokius Sandros planus Edita vadina svajone, kuri nebūtinai išsipildys. Pati Edita prieš kelerius metus turėjo tokį planą, tačiau dukra liko čia ir jau augina anūkę.

Valstybė pergudravo apsukrius emigrantus

Airijoje gyventi nėra pigu. Kainuoja ne tik mokesčiai, bet ir mokslas. Milžiniškas sumas tektų pakloti ir auklėms, todėl ne vieni lietuviai į Airiją atsiveža savo tėvus, kad šie prižiūrėtų mažylius.

Monagano lietuvių bendruomenė
© DELFI / Kiril Čachovskij
Monagano lietuvių bendruomenė

Pasinaudoti lengvatomis, anot vietinių lietuvių, taip pat nelengva. Ypač, jei šeimoje dirba abu suaugusieji. Jei vaikas lanko mokyklą ir jo abu tėvai dirba – jokių nuolaidų ar lengvatų valstybė neteikia, jų galima tikėtis tik tuomet, jei vienas iš tėvų – bedarbis.

„Priklauso nuo visko: nuo vaikų skaičiaus, nuo amžiaus“, – tikino moterys ir pridūrė, kad Airijoje pelninga dirbti puse etato ir gauti lengvatų, o ne dirbti pilnu etatu.

„Valstybė tikrai padeda, bet vienas minusas – socialinės institucijos nepasako visko žmogui. Jis ateina su kažkokiu vienu klausimu, bet prie to kausimo gal yra dar daugybė, kuriuos žmogus turėtų žinoti, bet institucijos nepasako. Jei žmogus neužduoda klausimo, tai ir nesužino“, – pastebėjo Julita.

Sandra pasakojo, kad per mėnesį dviejų vaikų mama gauna apie 140 eurų, bet ieškoti, kur ir kokius dokumentus reikia pildyti, norint gauti išmokas, reikia pačioms.

O norint gauti bedarbio pašalpą, reikia būti dirbus Airijoje, tad tiems, kurie tikisi atvykti ir susitvarkius dokumentus tiesiog gyventi iš valstybės išmokų, to padaryti neišeis, pasakojo vietinės lietuvės. „Yra tokių, kurios rašo, klausia, kiek vaiko pinigų gaunama, kur tvarkytis dokumentus, nors dar tik planuoja atvažiuoti. Yra ir tokių, kurie ketina atvažiuoti ir gyventi iš nedarbo išmokų, jie iš karto klausia, kur ir kiek galima gauti“, – pasakojo moterys, bet pridūrė, kad tikrai buvo metas, kai valstybė viską dalijo „į kairę ir į dešinę“.

Jų teigimu, išmokas nedirbantys žmonės turi pasiimti pašte ir pasižymėti. Anksčiau reikdavo pasižymėti kartą per mėnesį, todėl daugelis buvusių emigrantų tuo naudodavosi – susitvarkydavo išmokas ir kas mėnesį grįždavo jų pasiimti ir pasižymėti. Dabar tai daryti reikia kartą per savaitę.

Monaghane susibūrusi lietuvių bendruomenė:


www.DELFI.lt
160