Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti svetimoje šalyje lieka net po mirties. Tokių, kurie niekada ir negrįš į Lietuvą, Monaghane yra ne vienas – tai vietinėse airiškose kapinėse atgulę lietuviai.

Monaghane, Airijoje, gyvenantys lietuviai teigia, kad dažniausiai čia laidojami tie, kurie Lietuvoje nebeturi artimųjų arba tie, kurių artimiesiems pargabenti palaikus į Lietuvą per brangu. Yra ir tokių, kurie patys prašosi būti palaidojami ten, kur gyvena jų artimieji, su prašymu, kad jei šeima grįš į Lietuvą, paimtų ir palaikus kartu.

Lietuviškus kapus airiškose kapinėse rasti nėra lengva – jų paminklai primena vietinius, o ir užrašą „Ilsėkis ramybėje“ dažnai pakeičia angliška frazė „In loving memory“ (liet. „Su meile, atmintyje“).

<span style="color: #c00000;">(Ne)Grįžtu.</span> Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Yra šeimų, kurios negali sau to leisti, parvežti palaikus į Lietuvą. Yra ir tokių, kurie galėtų paprašyti pagalbos, bet išdidžiai neprašo. Yra ir asocialių. O yra ir tokių, kurie gal nebeturi artimųjų, kurie lankytų kapines Lietuvoje, – pasakojo Monaghane gyvenanti lietuvė. – Mano artimųjų tarpe yra šeima, kurioje mirė tėtis, jie nusprendė laidoti čia. Kremavo ir nusprendė, kad jei kada grįš į Lietuvą, parsiveš kartu su savimi.“

Airiškų laidotuvių tradicijos

Monaghane jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantys lietuviai pasakoja, kad didžiausią kultūrinį skirtumą tarp Lietuvos ir Airijos pastebėjo apsilankę airiškose laidotuvėse. Pirmiausia, čia per laidotuves nebūna ašarų, antra – velionis šarvojamas namuose, jo paties lovoje.

„Jie neverkia, jie prie karsto kalbasi, užkandžiauja, – pasakoja Monaghane gyvenanti Rasa. – Jiems tai laimė, kad žmogus išėjo į kitą pasaulį.“

Lietuviai pasakoja, kad airiai žmogaus mirtį priima kaip gyvenimo dalį. Tai esą tęstinumo pradžia, kuri prasideda laidotuvėmis.

<span style="color: #c00000;">(Ne)Grįžtu.</span> Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Artimąjį jie šarvoja namuose, tiesiog lovoje. Kai buvau, man buvo šokas“, – pasakojo Monaghane gyvenanti Rasa ir pridūrė, kad į karstą kūnas perkeliamas tik tuomet, kai jau išlydimas į laidotuves, o šarvojimo metu siekiama, kad mirusysis būtų kuo artimesnėje namų aplinkoje.

Esą pagrindinis laidotuvių tikslas – pasidžiaugti išėjusiojo gyvenimu, atsiminti, ką jis gero padarė, o ne ašaroti, kad jo jau nebėra.

„Apskritai čia mirtis yra įprastas dalykas. Mums anksčiau atrodė, kaip gali gyventi ar nusipirkti butą ten, kur per langą matosi kapinės, o jiems tai normalu. Jie mirtį supranta kitaip, tradicijos tokios, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Juk niekas to neišvengs“, – teigė Monaghane gyvenanti lietuvė.

Tiesa, Airijoje, skirtingai nei Lietuvoje, einant į šermenis nešamos ne gėlės, o vaišės. „Jei šarvoja namuose, tai niekas neneša jokių gėlių, nešasi viską, kas valgoma. Pyragai, kava, arbata – svarbu, kad būtų valgoma“, – teigė Rasa.

Kita lietuvė pridūrė, kad svarbiausia nešti tai, kad pats galėtum pasivaišinti, kad mirusiojo artimiesiems nereiktų rūpintis ateinančiųjų vaišinimu. „Jokių gėlių ir jokių vainikų“, – teigė lietuvė.

Kitaip nei Lietuvoje vyksta ir pats atsisveikinimas kapinėse. „Užklojama dirbtinė žolė ant viso kapo, bet nevyksta pats palaidojimas, užpilimas žemėmis. Jie karstą ar urną įleidžia ir uždengia karkasiniu dangčiu. Jie taip daro tam, kad nebūtų dar didesnio streso“, – pasakojo Rasa.

Pagal airiškas tradicijas, mirusysis užkasamas tik nusileidus saulei, todėl prie artimųjų palaikai tik uždengiami, o vėliau, vakare, atvykę asmenys juos užkasa.

Monaghano lietuviai teigia, kad čia laidojamų lietuvių artimieji taip pat paiso airiškų tradicijų, tik šarvoti gali ne tik namuose,yra ir laidojimo salių. Tačiau, jei asmuo anapilin iškeliavo senelių globos namuose, ten gali būti ir pašarvotas.

Monaghano kapinės:


www.DELFI.lt
39