Svajojančiam kurį laiką pagyventi Australijoje ši šalis žada ištisus metus besitęsiančią vasarą ir egzotiką. Tačiau kelionė į kengūrų žemę turint tikslą pastudijuoti, pakeliauti ir tikintis susirasti darbą, gali tapti našta ir jūsų piniginei, ir nervams.

Jau būdama 13–14 metų žinojau, kad pirmai progai pasitaikius kaip rudeninis paukštis iš Lietuvos lėksiu į šiltuosius kraštus.

Mokiausi prestižinėje gimnazijoje, bet mane erzino diegiama idėja, kad visas laikas, praleistas mokykloje, yra dėl egzaminų rezultatų, kurie „nulems likusį gyvenimą“. Galbūt norėjosi pamaištauti, todėl nusprendžiau, kad, jei studijuosiu užsienyje, egzaminų rezultatai nebus tokie svarbūs. Be to, buvo įgrįsusi rutina, nesikeičianti aplinka ir nuolatinis buvimas komforto zonoje.

Lėkti norėjau kuo toliau. Kirbėjo pamatyti pasaulį, kažką, kas slepiasi toliau už standartinių atostogų kelionių ribų. Ypač žavėjausi Australija – juk ji visai priešingoje pasaulio pusėje.

Pirmoji proga „skristi“ atsirado tuo laiku, kai baigėsi vienas didesnių gyvenimo etapų – mokykla. Kol bendraamžiai dalindavosi mintimis, į kurį Vilniaus universitetą stos, aš rinkausi valstybę, kurioje norėčiau gyventi. Net ir tolimiausios Europos šalys man neatrodė pakankamai tolimos. Tačiau būdama abiturientė ir nuolat aplinkui girdėdama, kaip svarbu „atrasti save“ ir sau tinkamą studijų kryptį bei mokytis tik iš geriausių, nusprendžiau stoti į Nyderlandų universitetą, vieną stipriausių pasaulyje pagal mano pasirinktą dalyką. Ir įstojau. Iš pradžių buvau laiminga, tačiau kuo toliau, tuo labiau kilo abejonių dėl pasirinktos studijų programos. Be to, išvažiavimas gyventi į Olandiją atrodė visai ne toks saldus, kaip svajojau. Ši šalis atrodė per arti Lietuvos, o aš, nusprendusi savo gyvenimą keisti 180 laipsnių, norėjau patekti į visai kitokią kultūrą, klimatą.

Viskas aukštyn kojomis apsivertė paskutinę minutę. Liepos mėnesio gale, kai bendraamžiai jau kantriai laukė rudens ir studijų pradžios, aš supratau, kad tokia pati lemtis – ne man. Prisiminiau, kaip dar devintoje klasėje mamai pasakojau, kaip vyksiu į Australiją studijuoti bei laisvalaikiu šokinėti su kengūromis, o ji tik šyptelėjo. Baigusi mokyklą vėl tapau neracionalia paaugliuke, bet šį kartą jau rimtai tėvams pristačiau seniai manyje kirbėjusią idėją. Vienintelė išeitis patekti į svajonių Australiją buvo imti laisvus metus (gap year). Mane labai palaikė ir vaikinas, kuris net sustabdė savo dabartines bakalauro studijas, kad vyktų kartu.

Rudenį jau žiūrėjau pro lėktuvo langą. Žiūrėjau ilgai, mat kelionė į Australiją truko kelias dienas. Prisisvajojau.

Lietuvės Australijoje dienoraštis. Kaip patekti į svajonių šalį ilgam
© DELFI skaitytoja

Svajonės realizavimas

Išvykti į kitą pasaulio kraštą nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip atrodė. Svajonės realizavimas prasidėjo nuo susisiekimo su agentūra, kuri duoną užsidirba būtent iš tokių žmonių, kaip aš, svajonių pildymo. Vieną saulėtą popietę su draugu atvykome į ofisą, ten dirbančios merginos mus pavaišino kava, viską detaliai paaiškino ir padėjo susidaryti realų vaizdą apie išvykimą metams į kengūrų šalį. Lengviausias kelias ten patekti – studento viza, kuri leidžia Australijoje studijuoti, dirbti bei keliauti.

Visų pirma mums pranešė apie pinigų sumą, kurią privalu turėti, norint išvykti – apytiksliai 2500 eurų. Šią sumą sudaro stojimo į koledžą mokestis (126 eurų), studijų įmoka už pirmus 3 mėnesius (apytiksliai 930 eurų), sveikatos draudimas (353 eurų keturiolikai mėnesių), sveikatos patikra (125 eurų), vizos mokestis (366 eurų) ir aviabilietai (apytiksliai 600 eurų žmogui į vieną pusę). Be to, vykstant į Australiją su savimi reikėtų turėti bent 1000 eurų. Šie pinigai skirti pragyvenimui šalyje pirmąjį mėnesį arba iki kol susirandi pirmąjį darbą. Jų reikia būsto nuomai, transportui, maistui.

Taigi pirmas žingsnis yra finansų apskaičiavimas. Tuomet laukia smagesnė veikla: Australijos miesto bei studijų programos pasirinkimas. Rinkdamiesi miestą, Sidnėjų ir Melburną atmetėme, nes nesinorėjo metų trukmės „atostogoms“ vykti į didmiestį. Brisbenas nepatiko, nes jame nėra paplūdimių, Pertas pasirodė per toli nuo visų kitų Australijos miestų ir kelionių objektų. Labiausiai prie širdies lipo miestai Gold Coast (liet. Auksinė pakrantė) ir Australijos bohemos sostinė Byron Bay.

Pastarasis išties svajonių miestelis – nedidelis, apsuptas vandenyno, turintis vos 9246 (2016 m.) gyventojų. Tačiau viskas turi dvi puses. Byron Bay pragyvenimas – be galo brangus. Tiksliau, tai vienas brangiausių miestų visoje Australijoje. Pragyvenimo kainos jame didesnės nei Sidnėjuje ar Melburne, o vietiniai šį miestelį vadina Australijos Holivudu. Ir ne veltui, nes jame neretai apsilanko Holivudo žvaigždutės, o kai kurios čia netgi turi namus, pavyzdžiui, Liamas Hemsworthas su Miley Cyrus.

Apsvarstę pragyvenimo kainas ir miesto grožį (man prioritetas buvo aplinkui besidriekiantys paplūdimiai, saulėtas klimatas ir kad miestas būtų ne didesnis už Vilnių) išsirinkome Gold Coast‘ą. Jis driekiasi rytinėje Australijos pakrantėje, netoli Byron Bay, todėl gamta beveik identiška, tik čia daugiau darbo galimybių, mažesnės kainos ir geriau išvystytas transportas.

Kitas žingsnis buvo išsirinkti studijų programą. Didesniuose miestuose daugiau koledžų, todėl pasirinkimas platesnis. Tačiau ir Gold Coast‘e programų yra užtektinai. Galima rinktis nuo vadybos ar grafinio dizaino iki jogos ir banglenčių sporto – norintiems kažko ekstremalesnio. Mes pasirinkome marketingo ir komunikacijos studijas, trunkančias 8 mėnesius, po kurių suteikiamas sertifikatas, o studijas pratęsus iki 1,5 metų, galima gauti diplomą. Įmokos už studijas mokamos kas 1–2 mėnesius, suma siekia 500–800 eurų.

Susidėliojus prioritetus, norus ir galimybes, pagaliau prasideda jų įgyvendinimas. Pirmoji užduotis buvo pasitikrinti sveikatą, mat užsienio vyriausybės nelinkusios įsileisti sergančiųjų užkrečiamomis ligomis. Visoje Lietuvoje yra vienintelė klinika, tikrinanti sveikatą ir rengianti ataskaitas anglų kalba vykstantiems dirbti bei mokytis į Australiją. Kadangi klinika neturi konkurentų, už primityvią paslaugą tenka pakloti daug daugiau nei ji verta.

Įstotį į koledžą kitame pasaulio gale sunku nėra. Ne aš viena sugalvojau studento vizą gauti vien dėl galimybės pamatyti šalį ir po ją pakeliauti. Australijoje pastaruoju metu atsiranda vis daugiau mokslo institucijų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – keliautojai “studentai”. Paskaitos tokiuose koledžuose vyksta dažniausiai kartą per savaitę (aš mokausi pirmadieniais nuo 8 iki 12 val.), krūvis minimalus, dažnos atostogos, ir dėstytojai puikiai supranta, kad mokytis atvykote tik „dėl vaizdo“.

Stojant reikėjo išlaikyti 10 klasės lygio anglų kalbos testą arba pateikti IELTS egzamino rezultatą bei parašyti motyvacinį laišką, kuris paskui siunčiamas ir Australijos imigracijos tarnybai, aplikuojant į vizą.

Visus dokumentus susitvarkyti įmanoma ganėtinai greitai – per kelias savaites. Galiausiai laukiama imigracijos tarnybos verdikto – nudžiuginančio arba nuliūdinančio. Draugas laiško sulaukė dar tą pačią savaitę po paskutinio dokumento išsiuntimo ir jau pradėjo dairytis skrydžio bilietų. Na, o aš laukiau savaitę, antrą, bet naujienų nebuvo, nors buvau patikinta, kad atsakymas iš imigracijos tarnybos gaunamas apytiksliai per savaitę.

Laukiau mėnesį. Tai buvo turbūt vienas labiausiai įtemptų ir stresą keliančių laikotarpių mano gyvenime. Buvau nežinioje – kodėl taip ilgai neateina atsakymas, ką tai gali reikšti, ir vis dažniau pagalvodavau, ką reikės daryti, jei negausiu vizos. Juk neaplikavau nė į vieną Lietuvos universitetą, studijas Nyderlanduose atšaukiau, o laisvus metus praleisti nieko nenuveikiant būtų be galo liūdna ir neprasminga.

laišką gavau rūgpjūčio 31 dieną, mokslų metų pradžios išvakarėse. Po nervingo laikotarpio atėjo laimės kupinos dienos. Pradėjau pakuotis lagaminą, nusipirkau lėktuvo bilietus (Ryga – Helsinkis – Doha – Singapūras – Gold Coast). Prasidėjo didysis gyvenimo nuotykis.

Australija lietuvės akimis

Pirmas įspūdis, atvykus į Australiją, buvo šokiruojantis gerąja prasme. Vos išlipus iš lėktuvo padvelkė vasariška pajūrio šiluma, taigi pasijutau taip, tarsi prasidėjo atostogos. Iškart susidūriau ir su australų „no worries, mate” (nesirūpink, bičiuli) kultūra, kuri ir buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau čia atvykti. Trumpai tariant, pokalbis su australu neįsivaizduojamas be bent kartą paminėtos frazės „no worries”. Jie šiuos žodžius geba įterpti į bet kurį kontekstą. Net pasibaigus pokalbiui ir nuėjus savais reikalais, kaip atsisveikinamąjį žodį australai pavymui taria „no worries, mate!” Atrodo, paprasta frazė ar tiesiog vietinis slengas, tačiau ji puikiai atspindi šioje šalyje tvyrančią nuotaiką: atsipūtimą, nesisielojimą dėl menkniekių, pozityvų ir pernelyg nesureikšmintą požiūrį į gyvenimą.

Australai – draugiški, sarkastiški ir net juodą humorą mėgstantys žmonės. Lietuvoje esu įpratusi su nepažįstamaisiais bendrauti itin mandagiai, oficialiai. Neduok, Dieve, šyptelėsi ar kažką pajuokausi – dar supyks ar įsižeis. Čia gyventojų mentalitetas visiškai kitoks. Nepaisant to, kad kiekvienas praeivis ar darbuotojas tau nuoširdžiai nusišypsos (šypsenų žmonės čia nevaidina – to paprasčiausiai nereikia, nes jie nuolat geros nuotaikos), dar ir pakalbins. Kylant liftu viešose vietose niekada nebūna nejauku, nes bendrakeleiviai visada pasiteirauja, kaip sekasi, kokie šiandienos planai, iš kur esi, negaili komplimentų.

Keista, bet didelio kultūrinio šoko nepatyriau, nors patekau į įvairių kultūrų ir religijų sūkurį. Australijoje nemaža gyventojų įvairovė, tačiau ši šalis turi nepaaiškinamą poveikį priversti jaustis lyg namie. Nuo pat pirmos dienos čia buvo neapsakomai gera ir sava. Didžioji dalis Australijos gyventojų yra atvykėliai iš įvairių pasaulio kampelių (dauguma – azijiečiai, nemažai brazilų), o kadangi aš pati ne vietinė, atrodo, kad turiu kažką bendra su kiekvienu čia gyvenančiu žmogumi. Kartu be galo smagu ir įdomu susipažinti su žmonėmis, augusiais man visiškai svetimose kultūrose.

Štai vienu metu dirbau su brazile, kuriai, kaip ir man, devyniolika metų. Bendradarbė labai nustebo, kad mes bendraamžės, nes, matyt, jai atrodžiau nesubrendusi ir neturinti svarbios tokiame amžiuje patirties, pavyzdžiui, motinystės rūpesčių. Mat mergina turi du vaikus: vienam sūnui aštuoni mėnesiai, kitam – dveji metai. Patyriau lengvą šoką, ir natūraliai kilo mintys, kad ji tikriausiai labai nelaiminga ir gyvena skurdžiai. Tačiau iš jos šilto bendravimo ir padorios išvaizdos taip neatrodė. Pastebėjusi mano sutrikimą bendradarbė paklausė „Kokio amžiaus būdami kuriate šeimas Lietuvoje? Tikriausiai labai vėlai?”. Vėliau ji papasakojo, kaip prieš metus dirbo pardavimų srityje ir per savaitę uždirbdavo kelis tūkstančius Australijos dolerių.

Mano galvoje jau pradėjo suktis mintys, kaip tiek uždirbdama investuočiau į savo ateitį, mokslus, padėčiau kitiems. Galiausiai brazilė su pasididžiavimu pasigyrė, kaip ten dirbdama susitaupė keliolika tūkstančių Australijos dolerių ir juos išleido savaitgalio kelionei į Sidnėjų, kur surengė draugų vakarėlį su daug alkoholio ir narkotinių medžiagų. Tokiomis pokalbių akimirkomis net nebežinai, ką atsakyti, bet būtent tai praplėčia mąstymą ir atskleidžia kiekvieno asmens vertybių išskirtinumo ir unikalaus pasaulio suvokimo grožį. Esu dėkinga Australijai, kad galiu iš arti prisiliesti prie kitokių, nei aš, žmonių mąstymo ir istorijų.


www.DELFI.lt
26