Vienas įdomesnių ir linksmesnių dalykų Australijoje yra sužinoti, kaip vietiniai įsivaizduoja Lietuvą. Kol kas pastebėjau tendenciją, kad žmonės, visą gyvenimą praleidę Australijoje, šaltį (turiu omeny mažiau nei 10 laipsnių šilumos) įsivaizduoja kaip didžiausią siaubą, bet bando to neparodyti, apsimesdami, kad toleruoja tai, jog užaugau kažkur ledyne.

Tokia temperatūra nekeliavusiems po pasaulį yra tiesiog nesuvokiama, o alinantį australišką karštį jie laiko norma. Juk tik šiame žemyne kelio ženklai, nurodantys gaisro tikimybę, ją matuoja skalėje vidutinė–didelė–labai didelė–žiauri–ekstremali–katastrofinė. Nė kalbos apie nulinę ar bent mažą gaisro tikimybę šiose žemėse.

Pažįstama mergina iš Pietų Amerikos niekaip nesuprato, ką aš turiu omeny sakydama, kad Lietuvoje yra keturi metų laikai, nes juk „Australija irgi turi keturis metų laikus“ (nors čia žiemos sezonu, kuris tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio, šviečia saulė ir sušyla iki 25 laipsnių). Taip pat turėjau linksmą nutikimą kavinėje, kurioje dirbu.

Vieną kartą vadovas paprašė greitai nubėgti iki už kampo esančios parduotuvės ir nupirkti maišą ledo. Aš stengiuosi įsiklausyti, bet visgi sunkokai suprantu jo indišką akcentą, dėl to kelis kartus perklausiau, ką jis nori pasakyti. Galiausiai paėmiau pinigus ir išeidinėdama pro duris dar kartą paklausiau, ar reikia nupirkti tiesiog ledo ir tik jo. „Taip, taip!“ – girdžiu, kaip vadovas atsako pavymui, o kitas bendradarbis priduria: „Čia ne Lietuva, kur ledas nuolat ir ant žemės mėtosi ir iš dangaus krenta.“ Nusijuokiu kartu su jais, o vėliau grįžtu iš parduotuvės šviečiant saulei, kaitinama 34 laipsnių karščio, nešina kelis kilogramus sveriančiu maišu, pilnu ledo už 10 dolerių.

Barbekiu kultūra

Australijos, kaip šalies, kurioje noriu gyventi, pasirinkimui labiausiai įtaką darė tai, kad čia amžinai vasara. Nesvarbu, ar liepa, ar sausis, temperatūra retai kada nukrenta žemiau +20. Gyvendama Lietuvoje nuolat laukdavau šiltojo metų laiko pradžios, o jam atėjus mėgaudavausi vakarais su draugais ar šeima gamtoje, kai maistą galima gamintis ne pabodusioje virtuvėje, o lauke.

Australijoje toks pietų ar vakarienės būdas – kasdienybė. Čia, tikriausiai kaip niekur kitur pasaulyje, yra paplitusi barbekiu kultūra. Po darbo grįžę vyrai nesėda prie stalo laukdami, kol žmona susisuks tarp garuojančių puodų, o veikiau visi kartu išeina į terasą ar kiemą, įkaitina grilį ir pasikepa norimą vakarienę. Taip Australijoje daro visi, tad greitai ir mes su draugu perėmėme šią tradiciją, pietus ir vakarienę perkeldami už virtuvės ribų, po atviru dangumi ir saule.

Ši tradicija ypač svarbi per australų šventes – jos neįsivaizduojamos be barbekiu. Kaip pažįstamas australas sakė apie savo tautą: „Any chance to light a fire – we take it“ (liet. – jei yra galimybė uždegti laužą – mes ja pasinaudosime).

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Miestai, pastatai čia puikiai pritaikyti barbekiu gaminimui. Prie kiekvieno paplūdimio, kiekviename parkelyje, aikštėje ir kitose bendrose erdvėse stovi elektriniai griliai. Kartais šalia būna ir pavėsinė, kartais tik stalas su suolais. Bet kuris išalkęs gali atsinešti savo mėsą, žuvį, daržoves ir, priėjęs artimiausią grilį, paspausti mygtuką, palaukti minutę, kol įšils, ir ant metalinio paviršiaus dėti maistą, kurį nori pasikepti. Po to reikia susitvarkyti, tačiau vis tiek yra savivaldybės paskirti darbuotojai, kurie rūpinasi, kad griliai nuolat būtų švarūs.

Vien Gold Coasto mieste yra daugiau nei 380 viešųjų barbekiu, jau nekalbant apie privačius. O pastarieji yra kone kiekviename šio miesto name. Nesvarbu, ar tai individualus namas, ar daugiabutis, ar hostelis, ar viešbutis – neturėti barbekiu būtų visiškas nesusipratimas. Tas pats, kas neturėti tualeto. Griliai stovi kiekviename kieme, terasoje, o savadarbių ar vienkartinių grilių galima rasti ir balkonuose.

Štai šiuo metu gyvenu viešbutyje kurio penktame aukšte padaryta lauko terasa su vaikų žaidimo aikštele, baseinais ir jakuzzi. O prie pat jų stovi lauko virtuvė, kur vienu metu barbekiu gali gamintis keletas šeimų ar draugų. Australijoje jokia vieša zona neįsivaizduojama be elektrinių grilių, suteikiančių galimybę karštą maistą pasigaminti ir valgyti čia ir dabar.

Transportas

Populiariausia susisiekimo priemonė Gold Coaste – tramvajus, kuris kursuoja nuo vieno miesto galo iki kito, o jei kelionės taškas yra už tramvajaus maršruto ribų, galima persėsti į reikiamą autobusą. Keliauti į artimiausius miestus patogu traukiniu, o į tolimesnius – lėktuvu. Mat Australija – žemynas nemažas, ir, pavyzdžiui, skrydis nuo Gold Coasto į Pertą trunka beveik 6 valandas.

Išties transportas Australijoje išvystytas puikiai. Ko čia beveik nėra – „zuikių“. Jais būti tiesiog labai, oi labai, neapsimoka. Mat bauda už važiavimą be bilietėlio yra A$261 (apytiksliai 165 Eur), o kontrolierių čia – apstu.

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Baudžiama viešajame transporte ne tik už bilieto neturėjimą. Neseniai važiavau tramvajumi stotelę nuo namų iki parduotuvės. Su savimi turėjau tik telefoną, kurio dėkle taip pat yra ir banko bei viešojo transporto kortelė. Tramvajuje buvo kontrolieriai, jiems mielai parodžiau bilietą, tačiau jį nuskanavusi kontrolierė paprašė dokumento. Lietuviška asmens tapatybės kortelė Australijoje dažniausiai nepripažįstama, todėl jos ir neturiu, o pasiimti paso dėl kelių minučių trukmės kelionės nesugalvojau. Gavau įspėjimą. Tai galioja visiems – pirmą kartą duodamas įspėjimas, antrą kartą – jau bauda. Nuo šiol nesiskiriu su pasu – pasiimu jį net eidama pasivaikščioti. Nes ką čia žinosi Australijoje.

Paminėjau dvi dažniausiai skiriamas baudas, tačiau jų čia yra begalė. Gyvūnų vežimas, grojimas muzikos instrumentu transporto priemonėje, keleivių trikdymas ir daugybė kitų veiksmų jums gali kainuoti iki A$522.

Važiuodama tramvajumi Sidnėjuje nufotografavau ženklus, draudžiančius transporto priemonėje rūkyti, vartoti alkoholį ir kelti kojas ant sėdynių. Už pastarąjį, atrodo, nekaltą veiksmą Sidnėjuje skiriama A$100 bauda, o mano gyvenamajame mieste – net A$261.

Darbo paieškos

Vieną spalio mėnesio dieną centriniame rajone išdalinau maždaug 30 gyvenimo aprašymų. Mat kitoje pasaulio pusėje nei Lietuva vyrauja ganėtinai senovinė darbo paieškos sistema – darbdaviai dažniausiai nesivargina talpinti skelbimų internete, o jei ir patalpina, nesiteikia atrašyti susidomėjusiems.

Todėl kiekvienas norintis užsidirbti pragyvenimui atsispausdina kuo didesnį kiekį savo gyvenimo aprašymų, ir, nešinas krūva popierių, vaikšto po miestą, dalindamas juos kiekvienai kavinei ar parduotuvei tarsi savireklaminius bukletus.

Tokia sistema Australijoje vyrauja daug metų ir nepanašu, kad artimiausiu metu keisis. Kodėl taip yra, plačiau paaiškino pažįstama prancūzė, kuri eina vadybininkės pareigas vietinėje kavinėje ir yra atsakinga už naujų žmonių įdarbinimą. Jai ir visiems kitiems aptarnavimo srityje dirbantiems vadybininkams australiška sistema puikiai tinka, mat įdarbintojui svarbiausia pamatyti, kaip potencialus darbuotojas atrodo ir bendrauja, ar gerai komunikuoja anglų kalba. Juk siunčiant gyvenimo aprašymą internetu ne kiekvienas prisega nuotrauką, o ir norint išgirsti, kaip aplikuojantysis bendrauja, tektų jį kviesti darbo pokalbio. Nuolat atsipūtusiems australams tai atrodo per didelis vargas.

Darbo pokalbių jie imasi tą pačią akimirką, kai į kavinę ar parduotuvę užeina žmogus su savo gyvenimo aprašymu. Jei darbovietėje tuo metu trūksta papildomų rankų – vadybininkas iškart pasiūlo laiką, kada ateiti kelių valandų bandomajam darbui. Na, o tik pamatęs, kaip aplikantas dirba, vadybininkas sprendžia, ar suteikti darbo vietą.

Galima teigti, kad darbdaviai Australijoje – labai praktiški. Jei nori pas juos dirbti – tai rodyk, ką moki, o ne tik gražiai paruošk gyvenimo aprašymą. Juk „Microsoft Word“ žinios nepadės gaminti kavos.

Vis dėlto internete taip pat galima rasti vieną kitą darbo skelbimą. Tačiau aplikuoti į beveik visus – neįmanoma, jei nesi padavėja superžvaigždė. Skelbimuose būtent taip ir pavadinti darbuotojai, kurių ieškoma. Dažniausiai kavinės (paprastos užeigos, pusrytinės ar vietos, siūlančios tik kavą – jau nekalbu apie aukšto lygio restoranus) skelbimo aprašyme detaliai apibūdina potencialaus darbuotojo paveikslą: gebėjimas gaminti alkoholinius ir nealkoholinius kokteilius (pabaigus specialius kursus), piešti ant kavos putos (irgi reikia kursų), vienu metu nešti penkias lėkštes ir turėti bent trejų metų padavėjos patirtį. Mačiau ne vieną skelbimą, kur į darbą nepriimtų ir be bent 6 metų patirties.

Lietuvoje darbas kavinėse laikomas „lengvais pinigais“ studentams, o Australijoje tai – prestižinė profesija ilgametę patirtį turintiems profesionalams. O darbas – toks pat, kaip ir tėvynėje. Toks pats ir atlyginimas – minimalus.

Tačiau gyvenimo aprašymus dalinant gyvai, vadybininkai kartais būna nuolaidesni ir, pakalbėję akis į akį, mieliau priima ir naujokus šioje industrijoje (dirbusius mažiau nei penkiose darbovietėse ar su mažiau nei 3 metais patirties).

Kitos dienos rytą po gyvenimo aprašymų nešiojimo jau sulaukiu skambučio. „Labas, vakar palikai savo CV, gal norėtum šįvakar ateiti bandomajam darbui (angl. „trial“)?“ Nesupratau, ar mane kviečia į teismą, ar bandomajam darbui. Antrasis variantas labiau tikėtinas, bet ką čia žinosi Australijoje.

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Apsidžiaugiu netikėtu greitu kvietimu. Popietę praleidau mergaitiškai – dažydamasi ir galvodama, ką rengtis. Ir štai likus 7 minutėms iki sutarto laiko sėdu į tramvajų ir nukeliauju į restoraną, esantį už poros kilometrų nuo namų. Ten mane pasitinka bendraamžė padavėja italė, kuriai paaiškinus, kokiu tikslu atvykau, ši nepatenkinta nužiūri mane nuo galvos iki kojų ir klausia: „Kodėl tu apsirengusi ne juodai?“

Hm, galvoju, draugai dažnai juokiasi, kad rengiuosi vien juodai, ir apsivilkusi spalvingiau sulaukiu tokio pat klausimo juokais. Susimąstau, ar tai buvo sarkastiškas juokelis, ar mergina nepripažįsta kitų spalvų – tik juodą (galėtume būti draugės – sutampa stilius). Galiausiai ji nuveda mane pro virtuvę į vidinį kiemelį, kuriame keletas vyrų ir, kaip vėliau supratau, mano galima vadovė nesikalbėdami rūko. Maždaug 50 metų vadybininkė Nataša prieina arčiau, išpučia dūmus ir, nužvelgusi mane tuo pačiu nepatenkintu žvilgsniu, itališku akcentu su nuostaba akyse klausia: „Why you not black?!“

Jau nebesuprantu, ar aš kažko nežinau apie tradicijas, mandagumą arba restoraną, ar kalbama apie mano odos spalvą. Pasiteirauju, kodėl turėčiau būti „black“. „Juk atėjai dirbti! Matai, mes visi black!“ (Rodo į savo suknelę – tai kiek nuramina.) Gaila, įteikdama savo CV, neatkreipiau dėmesio į darbuotojų aprangą. Pasimokysiu. Kitą kartą paklausiu, koks aprangos kodas vyrauja, ir tik tada klausiu, ar ieško darbuotojų. „Meilute, ateik kitą savaitę“, – taria Nataša ir užgesina cigaretę aukštakulnio padu. Namo einu pėsčiomis. Žvelgiu į temstantį dangų, o kažkur spintoje manęs laukia visas garderobas juodų drabužių ir tikriausiai pikdžiugiškai juokiasi, žinodami, kad mane nuvylė jų konkurentai.

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Deja ar ne deja, šiame restorane darbo gauti taip ir nepavyko, nes, atėjus kitai savaitei, italei prisiskambinti buvo neįmanoma, o galiausiai gavau SMS žinutę, kad darbuotoją jau rado.

Ir toks scenarijus Australijoje kartojasi dažnai, kol galiausiai prarandama viltis, kad šioje šalyje yra bent menkiausia galimybė rasti darbą. Bet tai vis dėlto įmanoma. Mat kartais, tik kartais, tiesiog pasiseka. Tad jei sekasi loterijose – kviečiu atvykti į Australiją.

Pirmąjį darbą radau praleidusi Australijoje pustrečio mėnesio. Nebūčiau pagalvojusi, kad tokiu dalyku galima taip džiaugtis, nes esu tinginė iš prigimties. Kadangi populiariausias darbo paieškos būdas yra nešioti CV visur, kur papuola, tai sugalvojau padaryti tą patį, tik skaitmenine versija. „Facebook“ paieškoje suvedžiau „kavinės Sautporte“ ir rašiau visoms iš eilės. Per valandą išsiunčiau tiek CV, kiek buvau išnešiojusi per visą laiką Australijoje. Tačiau po tos valandos pastebėjau, kad rašiau visoms kavinėms, esančioms tokio pat pavadinimo miestelyje Anglijoje. Bet nieko tokio. Nuramino bent tai, kad Anglijos kavinės, pasirodo, irgi neieško darbuotojų, taigi darbą rasti ten, matyt, ne ką lengviau nei Australijoje.

Vėliau ištaisiau savo klaidą ir per kelias dienas parašiau visoms kavinėms, esančioms netoli mano namų. Ta, kurioje gavau darbą, yra nedidelė jauki kavinukė centro pakrašty. Tačiau čia gavau pasiūlymą dirbti tik savaitgaliais po penkias valandas. Per tokias trumpas darbo valandas nelabai ką ir užsidirbsi, nepaisant to, kad minimalus valandinis atlyginimas mano amžiaus grupei (iki 21 metų) yra net AU$17.

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Norint pilnai save išlaikyti (susimokėti už būstą, maistą, transportą) per savaitę idealiausia būtų dirbti 20 valandų – tiek daugiausia leidžiama dirbti turint studento vizą. Žinoma, yra daug atvykėlių, papildomai dirbančių nelegaliai. Jie per valandą uždirba tiek pat, kiek dirbantys oficialiai, tik atlyginimas, atskaičius mokesčius, yra mokamas grynais.

Tačiau viskas, kas nelegalu, yra rizikinga ir gresia nemalonumais. Viena mano amžiaus lietuvė su draugais trumpoms atostogoms buvo išvykusi į Filipinus. Juk kai turi papildomą nelegalų darbą ir gauni atlyginimą net už 40 valandų, galima save palepinti kelionėmis ir už Australijos ribų. Tačiau grįžusi į Australijos oro uostą mergina turėjo turbūt nemaloniausią situaciją savo gyvenime.

Pasienio kontrolė pastebėjo įtartinus kassavaitinius grynųjų pinigų įnašus į jos elektroninę sąskaitą ir apkaltino merginą nelegalia veikla, prieštaraujančia vizos išdavimo sąlygoms. Kontrolierius ramiu veidu pažiūrėjo jai į akis ir tarė: „Esi deportuojama iš Australijos be leidimo grįžti.“ Išsipildė didžiausias kiekvieno atvykėlio į Australiją košmaras. Negana to, ji į oro uostą atvyko ne iš Lietuvos, o iš Filipinų. Tai ten ir deportavo. Antros atostogos Azijos pakrantėje, tik šį kartą be draugų, kuriems pokalbis su pasienio kontrole buvo sėkmingesnis.

Mano darbo kavinėje susiradimo džiaugsmai tęsėsi neilgai. Pirmą savaitgalį dirbau po 5 valandas, antrą savaitgalį buvo mažiau žmonių, todėl vieną dieną namo mane paleido anksčiau. Trečią savaitgalį vadovas parašė, kad šeštadienį išvis neateičiau. O ketvirtą savaitgalį manęs nereikėjo visai. Tai puikiai iliustruoja, ką reiškia „casual“ (nenuolatinis) darbas Australijoje – esi darbuotojas pagal iškvietimą. Ir jei nedaug klientų – neturi darbo, o tai reiškia, kad neturi ir pinigų.

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą
© Asmeninins albumas

Pamenu, pasiskundžiau Lietuvoje gyvenančiam draugui, kad negaliu sau leisti daug ko įsigyti, o jis nustebo, nes juk čia „tokie dideli atlyginimai“. Taip, nemaži, bet kad už tą atlyginimą kažką pirktum, iš pradžių reikia tą atlyginimą gauti. O per savaitę dirbu itin mažai laiko. Draugas papriekaištavo: „Tai dirbk daugiau valandų. Netinginiauk!“

Ech, tai turbūt didžiausias skirtumas su Lietuva. Gimtinėje tik dirbk, niekam negaila, o Australijoje kiekviena darbdavio pasiūlyta papildoma valanda – didžiausias laimėjimas. Tarp darbuotojų konkurencija – didžiulė, ir norinčių darbo pozicijos yra kartais net 100 asmenų į vieną vietą. Šioje brangioje valstybėje išgyventi dirbant tik porą valandų per savaitę yra praktiškai neįmanoma, todėl nepailsdama ieškojau darbo kiekvieną mielą dieną nuo pat atvykimo į išsvajotąjį žemyną.

Mano viltis ir kantrybė atsipirko su kaupu. Likus mažiau nei pusei laiko iki vizos pabaigos, darbai staiga pasipylė kaip iš gausybės rago. Gavau ne tik pasiūlymų dirbti aptarnavimo srityje, bet ir pagal specialybę, kurią čia studijuoju, tad leidau sau net atmesti pasiūlymus dirbti kavinėse. Tačiau visos šios galimybės atsirado tik per Australijoje užmegztas pažintis. Išskyrus vieną – darbą ofise, kurį gavau per darbo skelbimą „Facebook“ socialiniame tinkle.

Mane įdarbino kaip administratorę pervežimo įmonėje. Galbūt reikėtų sakyti – pati įsidarbinau, nes dirbu individualios veiklos tvarka (Australijos ABN). Taigi paneigiu mitą, kad „kengūrų šalyje“ realu susirasti darbą tik aptarnavimo srityje. Paneigia ir mano draugas, kuris nuo pat atvykimo į šią šalį dirba pagal specialybę informacinių technologijų srityje.

Kitoje dalyje plačiau papasakosiu apie būsto nuomos galimybes Australijoje.


www.DELFI.lt
26