Atsidūrus Matildos Ksešinskos apartamentuose Sankt Peterburge, svarbūs du dalykai.

Pirmiausia, čia galima savo akimis pamatyti, kaip gyveno ši prieštaringos reputacijos baleto šokėja, filmui apie kurios romaną su Nikolajumi II taip entuziastingai pagalius į ratus kaišiojo jaunoji Valstybės Dūmos deputatė Natalija Poklonskaja. Antras dalykas ne mažiau svarbus – būtent čia veikia Rusijos politinės istorijos muziejus. Viena iš jo ekspozicijų paskirta Rusijos revoliucijos įvykiams.

XX amžiaus pradžios revoliucija Rusijoje turėjo lemiamos įtakos procesams ne tik šalies viduje, bet ir Europoje bei visame pasaulyje. Dalis buvusios Rusijos imperijos atsidūrė bolševikų valdžioje, kita dalis paskelbė nepriklausomybę, kurios šimtmetį šiais metais mini, pavyzdžiui, Baltijos valstybės, Suomija ir t. t. Beje, jei apie patį revoliucijos šimtmetį Rusijoje ir prisimena, tai negarsiai ir labai iš tolo. Kaip yra sakęs garsus Rusijos istorikas ir eseistas Levas Lurjė, „mūsų Tėvynėje, kur ir buvo lemta nutikti toms dešimt visą pasaulį sukrėtusių dienų, ypatingo pasiruošimo nepajusi“.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

Apie revoliuciją Sankt Peterburge primena daug kas, pavyzdžiui, gatvių ir aikščių pavadinimai. Tų laikų įvykius primenantys ženklai ir paminklai tapo Peterburgo kasdienybės dalimi. Mieste veikia muziejai, žiniasklaidoje ir akademinėje sferoje verda diskusijos, tačiau, anot ekspertų, visuomenė intereso revoliucijos tema nerodo. Bene didžiausias trukdis, su kuriuo susiduriama norint perprasti šį klausimą – objektyvaus po revoliucijos sekusių įvykių ir kitų ne mažiau žinomų sovietinio periodo realijų (didžiulio masto teroro) vertinimo stygius.

Rusijos politinės istorijos muziejaus istorija tiesiogiai susijusiu su XX amžiaus pradžios įvykiais. Narodovolcai, po caro 1905 metų spalio 17 dienos manifesto gavę malonę iš kalėjimų ir tremties grįžti į Peterburgą, nusprendė surinkti ir išsaugoti savo veiklos relikvijas būsimajam Revoliucijos muziejui. Istorijos mokslų kandidatė ir mokslinė muziejaus darbuotoja Marija Aleksandrova Senina pabrėžia, kad rinkti tokius eksponatus revoliucionierę Verą Figner paskatino faktas, kad Šveicarijoje veikė toks lenkų muziejus, susijęs su lenkų išsivadavimu ir Lenkijos nepriklausomybe.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

Muziejus buvo įkurtas 1919 metų spalio 9 dieną, o iš pradžių namus rado Žiemos rūmuose Sankt Peterburge. Vėliau muziejus išgyveno itin sudėtingus laikus, požiūris į 1917 metų įvykius nuolat kito. Po karo teko Žiemos rūmus apleisti ir prasidėjo dešimt metų trukęs „gyvenimo ant dėžių“ periodas.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje muziejus neteko dalies eksponatų, susijusių su pilietinio karo istorija. Daugiausia tokį sprendimą padiktavo vadinamoji Leningrado byla, kai miesto valdžia norėjo savo pavyzdžiu visai šaliai parodyti, jog kai kurioms pokario tendencijoms sovietinėje realybėje ne vieta. 1955 metais muziejus persikėlė net į dvejus apartamentus – vieni iš jų priklausė M. Ksešinskai, o kiti – medžio pramoninkui baronui Brantui. Abu buvo sujungti į vieną muziejaus erdvę. Tais laikais atsirado Spalio revoliucijos muziejus, bet prarado nepriklausomybę ir Petrogradui bei Leningradui būdingą avangardizmą (kurio nestigo ir muziejų sferoje), pripažįsta jo darbuotojai.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

„Tapome centrinio Spalio revoliucijos muziejaus Maskvoje filialu“, – paaiškina M. Senina.

Muziejaus darbuotojos teigimu, dar iki 1991 metų muziejus priklausė „Rusijos demokratijos kūrimo avangardui“, o kai kurie eksponatai, pasakojantys apie Gulagą, istorijas apie politinių kalinių likimus, surinkti muziejaus darbuotojų, laikomi čia ir po šiai dienai. 1991 metais muziejus virto Politinės istorijos muziejumi, o Maskvos muziejus – Šiuolaikinės istorijos muziejumi. Dėl šios priežasties toks Politinės istorijos muziejus Rusijoje yra vienas vienintelis. Ir veikia jis būtent Sankt Peterburge.

„Yra daug kitų istorinių muziejų, bet mūsiškis – politinės istorijos. Muziejus turi misiją: formuoti pilietinės visuomenės politinę kultūrą. Mūsų tikslas parodyti, kaip Rusijoje vyko šis procesas“,– paaiškina DELFI pašnekovė. Revoliucijai skirta ekspozicija taip pat parengta pilietinės visuomenės, žmogaus teisių ir europietiškų vertybių kontekste.

„Mums Spalio revoliucija nebuvo labai ilgas lauktas įvykis. Vagono, kuriame caras atsisakė sosto, makete grindys pasvirusios; taip norėjome simboliškai parodyti, kad į valdžią atėję bolševikai sutrikdė judėjimą progreso ir civilizacijos keliu, viską apvertė aukštyn kojom“, – pasakoja muziejaus mokslo darbuotoja, ranka rodydama į krūvelę geležies rūdos – tokia, remiantis Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymais“, buvo vieno žmogaus darbo norma. Anot pašnekovės, tai, ką muziejaus lankytojai išvysta pirmame ir antrame muziejaus aukštuose, neretai juos kaip reikiant šokiruoja.

Dar vienas muziejaus akcentas – Rusijos žmogaus kančių dramatizmas, nes kentėjo kone visi tuometinės visuomenės sluoksniai.

M. Senina čia dirba 14 metų. Per tą laiką ne kartą kilo įvairių, net ir konfliktinių, situacijų. Pavyzdžiui, ateina stalinistai ir reiškia savo nepasitenkinimą Stalino portretu, kuris muziejuje kabo už iš armatūros nupintų grotų.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

„Net nejauku, jog tiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės“, – sako pašnekovė ir priduria, kad sovietinis laikotarpis ir Stalinas daugumai jaunuolių jau tik mitas, o tai galbūt vienas iš tokios jų simpatijos paaiškinimų.

Muziejuje yra Baltoji salė (čia vyko VII balandžio partijos konferencija, pirmasis lemiamas posėdis, kurio metu pritarta Lenino programai). Ji atsirado perestroikos metu, kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, ir įvyko posūkis į „socializmą žmogišku veidu“. Autentiškas šioje salėje tik parketas, seniau ji vadinosi Lenino, o dabar – Baltoji. Antrame muziejaus aukšte yra kambariai, kuriuose dirbo bolševikai. Nuo 1917 metų balandžio iki liepos jie užėmė visus apartamentus. Greta rezidencijos Mažojoje dvaro gatvėje buvo atsarginių ypatingos paskirties šarvuočių divizionų. Kareivių klubas „Pravda“, karinė organizacija, moterų komitetas, Peterburgo, Centrinis komitetas – visa tai tilpo M. Ksešinskos rezidencijoje. Be to, ten 92 dienas dirbo ir pats bolševikų partijos lyderis.

Pati apartamentų šeimininkė buvo gana prieštaringai vertinama asmenybė – garsi baleto šokėja, ambicinga moteris, svajojusi ištekėti už caro, gyventi prabangiai ir turtingai. Ji turėjo namą Peterburge, vasarnamį Kryme, dar vieną vasaros rezidenciją Strelnoje ir namus Prancūzijos pietuose. Žmonės ją laikė lengvo elgesio moterimi ir dar prieš pirmąją revoliuciją piktinosi, kad „dabar ne laikas caro kekšėms staipytis scenoje“. Jos nemėgo, tad nieko keisto, jog dar iki pasirodant kareiviams, pastatas buvo vietinių nusiaubtas nuo viršaus iki apačios.

„Be jokios abejonės, klasinės neapykantos motyvas buvo labai stiprus“, – pabrėžia M. Senina.

Naujoji chronologija

Muziejuje tvirtina, kad jie pirmieji šalyje ėmė taikyti naują revoliucijos chronologiją – 1917–1922 metai. Dauguma šiuolaikinių istorikų mano, kad revoliucija – procesas, kurio metu konkrečiam momentui parenkama valdžia su savo institutais ir lyderiais, kurie dieną iš dienos keičiasi, nes revoliucija yra ypatinga gyva valstybės būsena.

Ekspozicijoje pristatoma kino medžiaga, galima pasižiūrėti į Voluinės pulką, suvaidinusį svarbų vaidmenį Vasario revoliucijoje, muziejaus lankytojai gali pasinerti į to laikmečio atmosferą. Ją padeda sukurti traukinio motyvas – traukinio kaip Pirmojo pasaulinio karo simbolio, be to, caras Nikolajus II sosto būtent atsisakė traukinyje: „Mes tiesiog važiuojame traukiniu ir sekame Rusijos istoriją“, – priduria M. Senina.

Stalai, kėdės, spausdinimo mašinėlės, telefonai – darbinė revoliucijos dienų aplinka. Kalbant apie unikaliausius ir vertingiausius eksponatus, būtina paminėti 1917 metų vasario įvykių plakatus ir vėliavas, piešinius, karikatūras, įskaitant ir pornografinio turinio, kuriuose imperatorienė vaizduojama su Grigorijumi Rasputinu, ir ataskaitas, kiek liaudies pinigų savo valdymo metais pragėrė ir kitaip vėjais paleido buvęs caras. Eilutės iš Nikolajaus II dienoraščio „ratu ir išdavystės, ir baimė, ir apgaulė“, Petrogrado tarybos atsiradimo atributai – skrajutės, žetonai, Rusijos laisvę vaizduojantys atvaizdai, Rusijos Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Kerenskio atvaizdai, unikalus policijos albumas su negyvo Rasputino nuotraukomis, didžiulė kitų nuotraukų kolekcija ir panašūs tų laikų atributai.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

Požiūris į Leniną

Muziejuje galima apžiūrėti Lenino darbo kambarį, kuriame akcentuojamas „bolševikų lyderio prigimtinis demokratizmas“. Ne paslaptis, kad tenkinosi tik tuo, kas būtina, ir žemiškų gėrybių kultas jam buvo svetimas. Pavyzdžiui, labai ilgai dėvėjo švedišką kostiumą, kuriuo pasipuošęs grįžo į Petrogradą. Dabar šį kostiumą galima pamatyti Smolnio pastate.

Tris kartus Leninas sakė emocingas kalbas iš M. Ksešinskos apartamentų balkono – du kartus 1917 metų balandį ir kartą tų pačių metų liepą. Tame pačiame balkone kalbėjo ir Trockis, čia dirbo Sverdlovas, Krupskaja.

Mieste veikia ir Leninui skirtas muziejus, kur sukaupta ir eksponuojama daug daiktų, priklausiusių bolševikų dievukui. Ten jis gyveno pas savo seserį Anną Elizarovą. Ten iki 1916 metų gyveno ir Lenino motina.

Net ir žvelgiant iš vadinamiesiems baltiesiems prijaučiančių istorikų perspektyvos, Leninas įvardijamas kaip įtakinga politinė figūra, naujos rūšies politikas. „Jis buvo tikrai išskirtinis politikas, kuriam buvo itin sunku prilygti“, – pripažįsta ir M. Senina.

Dviem žodžiais apibūdinti požiūrį į Lenino asmenybę paprasčiausiai neįmanoma. Be to, Rusijoje šiuo metu labai populiarios sąmokslų ir labai primityvios įvykių paaiškinimo schemos. Teigiamai Leniną vertina pagyvenę žmonės, bet ne tik.

„Pas mus skyriuje yra trys komunistai, kurie jį labai gerbia. Tiems žmonėms dar nėra nė trisdešimties. Laimei, į bolševikų vykdytą terorą muziejuje reaguoja itin neigiamai“, – konstatuoja DELFI pašnekovė.

Ekspozicijoje pristatomas ir raudonųjų pasipriešinimas pilietinio karo metais skirtingose Rusijos dalyse, ginklai, apranga, galima iš arčiau susipažinti su nacionaliniais Jenisėjaus, Sibiro partizaniniais judėjimais.

Kruvinos revoliucijos atgarsiai šiandieniniame Sankt Peterburge: net nejauku, kiek daug Stalino šalininkų – jauni žmonės
© Natalija Balčiunaitė

„Stengiamės užimti objektyvią poziciją. Kalbant apie revoliucijas, mums tai perversmas. Dauguma su tuo nesutinka, pirmiausia pagyvenę žmonės. Jeigu vertintume pagal formą, tai ir buvo perversmas. Įvykdę revoliuciją, bolševikai pakeitė tiek visą šalį, tiek pusę pasaulio. Jie ir patys niekada neslėpė, kad tai perversmas“, – sako muziejaus darbuotoja.

Atsiliepiamai iš užsienio

Susipažinti su politine Rusijos istorija į muziejų ateina ir daug užsieniečių. Pats dėmesingiausias ir geriausiai pasiruošęs – turistas iš Japonijos. Iš esmės nė vienas atvykėlis iš svečios šalies dar neišreiškė nepritarimo tam, kaip muziejus interpretuoja įvykius, tiesa, pasitaiko ir išimčių. Kartais nepasitenkinimą reiškia svečiai iš Lotynų Amerikos ir Graikijos.

„Tai gėdinga, jūs neparodote tikrosios SSRS istorijos ir revoliucijų, Antrojo pasaulinio karo istorijos, Raudonosios armijos ir Stalino. Tai ryškiausi žmonijos istorijos momentai. Visų šalių proletarai, vienykitės“, – atsiliepimų ir pasiūlymų knygoje parašė muziejuje apsilankę graikai.

„Visi graikai tokie. Kartą išėjo iš salės, kur eksponuojamas Stalinas už grotų, ir pareiškė, kad, jeigu ne jis, mes būtume beždžionės, jis mus išgelbėjo nuo fašizmo. Apsisuko ant kulno ir išėjo“, – pamena M. Senina ir priduria, kad muziejuje lankėsi ir Trockio šalininkų iš Londono, ir komunistų iš Meksikos.

Hibridinės pažiūros

Revoliucijos atmintis mieste gana statiška, sako organizacijos „Memorial“ Sankt Peterburgo skyriaus tyrėja Irina Fligė. Naujų ženklų neatsiranda, o senieji, dar sovietinių laikų revoliucijos įvaizdžiai taip gerai įsipaišė į Sankt Peterburgo miesto peizažą, kad į juos niekas nebekreipia dėmesio. „Tiesiog kasdienybės dalis, gana pablukusi, be faktų, nereikalaujanti nei kokių nors refleksijų, nei žinių. Ženklai, paminklai, atmintinos vietos virto Piterio savastimi, prarado istorinį savarankiškumą“, – sako pašnekovė.

I. Fligė sako, kad šiais metais, kai minimas revoliucijos jubiliejus, rengiama daug laidų, straipsnių, tačiau jie visuomenės kažkodėl nepasiekia: „Jie egzistuoja, bet tarsi atskirai nuo visuomenės intereso“.

„Tai nebejaudina visuomenės, kuri visai nesidomi revoliucija. Kitas dalykas – Didžiojo teroro aštuoniasdešimtmetis. Šiuo klausimu visuomenė nėra abejinga, interesas yra ir labai ryškus, nors diskusijų ir žymiai mažiau“, – reziumuoja I. Fligė.

Ji sutinka su teiginiu, kad Rusijoje revoliucijos ir požiūrio į ją klausimas konkrečiai neapibrėžtas dėl tos pačios priežasties: visuomenės intereso trūkumas, o štai „valstybinėje ideologijoje dominuoja itin hibridinės pažiūros ir suvokimas“.

Po 1990–1991 metų buvo sudaryta toponiminė komisija, kuri priėmė sprendimą sugrąžinti Sankt Peterburgo gatvėms senuosius pavadinimus. Štai Džeržinskio gatvė ir vėl tapo Gorochovoj.

„Tokiu būdu išspręsta dalis problemų, dauguma žudikų pavardžių iš miesto žemėlapio dingo. Naujos statybos rajonuose, deja, gatvių pavadinimai liko tokie patys“, – konstatuoja pašnekovė.

Kaip ten bebūtų, paskutinis XX amžiaus dešimtmetis jau seniai virto istorija ir jokios tolimesnio miesto gatvių pervadinimo dinamikos I. Flingė nebemato: „Viskas buvo įšaldyta 10-ojo dešimtmečio diskusijų lygyje“.

Kalbant apie valdžios požiūrį į revoliucijos šimtmetį, kaip ir viskas šiuo metu Rusijoje, anot I. Fligės, to laikotarpio istorija – „hibridinė“.

„Visos istorinės datos įvilktos į šių dienų kontekstą. Viena vertus, valstybės programose šis jubiliejus be jokios abejonės egzistuoja, tačiau nei visuomenė, nei miestas su tuo neturi nieko bendro. Istorikai bei politologai primena, aptarinėja, vertina, oficialioji revoliucijos ideologija tikrai prisimenama, vartojama sąvoka „Rusijos revoliucija“. Tik štai istorinės politikos indėlio čia neįžvelgiu“, – sako pašnekovė.

Ar galima pasivaikščiojus po Sankt Peterburgą ir jo muziejus, skirtus tam konkrečiam istorijos periodui, susidaryti objektyvų tų įvykių vaizdą? Anot I. Fligės, viskas priklauso nuo turimo bazinio istorinio išsilavinimo. „Jeigu nauji įspūdžiai sugula ant tikrų XX amžiaus istorijos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų žinių, tuomet taip. Tik jeigu tos žinios fragmentiškos ir siužetinės, susidaryti pilną paveikslą vargiai pavyks“, – įsitikinusi „Memorial“ darbuotoja.

Revoliucijos tema, kaip intuityviai nujaučia I. Fligė, į Sankt Peterburgą vargiai pritraukia daugiau turistų, nes iš esmės politinė istorija turistams ne tokia įdomi kaip paradinė miesto istorija.

I. Flingė sako, kad Peterburgas, vertinant pagal jo istorinę prasmę, yra itin žiaurus: „Tai miestas, kuris savo egzistavimu įrodo, jog valstybė, valdžia, imperija yra viskas, o žmonės – niekas. Jo statybos pražudė nesuvokiamą daugybę žmonių, labai daug išmirė blokados metais, nes niekas tuo metu negalvojo apie žmogaus gyvybės svarbą. Šiandien turistus traukia fontanai ir rūmai, paradiniai fasadai ir pasiplaukiojimai kanalais. Tokios visos sostinės, traukia grožiu, tačiau šiuo atveju svarbu tai, jog šis miestas iš pradžių nebuvo miestu žmonėms. Šis atskaitos taškas gyvybiškai svarbus. Pagrindinė Peterburgo kaukė – Rusijos imperijos sostinė. Ir visi tie imperiniai kompleksai, nusikaltimai tiek miesto gyventojams, tiek turistams atrodo kaip imperijos vertybė. Tie imperiniai kompleksai neįveikti, ir būtent jie miestui svarbiausi. O revoliucija... Ką ji pakeitė? Buvo Rusijos, tapo, grubiai tariant, Sovietų imperija. Šiandien taip pat gyvename sunkių imperinių valdžios ambicijų epochoje, toks ir miestas – su Petru didžiuoju, imperija, besitęsiančia per visą istoriją“, – teigia pašnekovė.

Ar tokiomis sąlygomis įmanoma objektyviai rasti 1917 metų revoliucijos vietą Rusijos istorijoje? I. Fligė pasikartojo, kad labai menkas visuomenės interesas, nes šiandieną ir revoliucijos įvykius skiria klausimas, į kurį atsakymo vis dar nėra: kas tas Didysis teroras, nesulaukiantis nei politinio, nei juridinio, nei teisinio įvertinimo.

„Tai barjeras, trukdantis suprasti revoliuciją. Juk iš šiandieninės perspektyvos labai norime suprasti, kas ta revoliucija, bet vis atsitrenkiame į šią kliūtį. Ir toliau tenkinamės dabartimi. Šiame šimtmečio intervale mums žūtbūt reikia bent vieno atskaitos taško, vieno, kuris būtų akivaizdus. Ir tas ryškus atskaitos taškas – aštuoniasdešimtosios Didžiojo teroro metinės“, – reziumuoja pašnekovė.

Anot I. Fligės, jeigu šie įvykiai būtų deramai įvertinti juridinėje ir teisinėje schemoje, neišvengiamai kiltų klausimas ir šimtosioms revoliucijos metinėms: o kas tai buvo?

„Neturėdami tokio atsakymo istorinio suvokimo prasme nepajėgiame ištrūkti iš šiandienos ir grįžti į praeitį. Sovietinis valstybės vykdytas teroras – neatsiejama viso sovietinio periodo dalis. Jis lydėjo visą sovietinę istoriją: siaubingas masines akcijas ar deportacijas, tiesiogiai susijusias su laikotarpiu, apie kurį kalbame. Tai būtinasis tos valdžios atributas“, – teigia I. Fligė.


www.DELFI.lt
110