Kiekviename didesniame ar mažesniame Rusijoje mieste veikia mažiausiai vienas svarbiausias ir madingiausias naktinis klubas. Griežta įeinančiųjų atranka, ypatingas aprangos stilius, grėsmingos išvaizdos apsauginis prie durų, su kuriuo leistis į bet kokias kalbas tiesiog beprasmiška – būtinieji tokio save gerbiančio klubo atributai.

Dažniausiai tokios vietos vilioja įkvepiančiais ir daug žadančiais pavadinimais, pavyzdžiui, „Rojus“, „Debesys“ ar tiesiog paslaptimi, pavyzdžiui, XXXXX. Šį miesto naktinį klubą dažniausiai daugiau ar mažiau žino visi miesto gyventojai, o geriausiai – vyresniųjų klasių moksleivės ir studentės, svajojančios bent vienam vakarui patekti į tą kitą pasaulį.

Pasiseka toli gražu ne visoms.

Paprastesnių vietų, kur galima tiesiog atsipūsti, išgerti ir pasišokti, žymiai daugiau. Dažniausios jos veikia toliau nuo miesto centro esančiuose miegamuosiuose rajonuose, nesireklamuoja, nes jas ir taip žino – savi, tie, kurie gyvena aplinkiniuose daugiabučiuose.

Rimti klubai be jokių nereikalingų ceremonijų, formalumų ir valgiaraščio – paprasti stalai, kėdės, ausų būgneliams pražūtinga muzika, 3 ar 4 rūšių alus, konjakas ir keletas patiekalų, neskaitant bulvių traškučių ir sūdytos žuvies.

Kai dar tik ruošėmės kelionei į Rusijos šiaurę, draugai ne kartą perspėjo – į dūdą gausite dažnai ir kokybiškai. Artūras Morozovas – už tai, kad lietuvis ir nuolat fotografuoja, o aš – už tai, kad iš Maskvos, lenkta nosimi ir tatuiruotas. Bičiuliai primygtinai įkalbinėjo bet kokia kaina vengti nedidelių provincijos pasilinksminimo vietų – ypač vėlyvais penktadienio vakarais.

„Gyvesni būsite“, – tarsi juokais, tarsi rimtai patarinėjo. Greičiausiai rimtai.

Petrozavodskas. Penktadienis. Vakaras. Prasideda gegužės šventės – beveik dvi savaites trunkanti siesta su trumpomis pertraukomis darbui. Rusai masiškai traukia į žvejybą, medžioklę ar bent jau tam laikui kraustosi į vasarnamius už miesto.

Vakarais švenčia taip, tarsi ryt pasaulio pabaiga – kitaip tariant, iš širdies. Sėdame į mašiną ir paprašome taksisto nuvežti į normalų klubą, kur nebūtų jokių glamūrų ir panašių nesąmonių – kur nors toliau nuo centro.

„Ar tikrai? Gal kur kitur?“ – nepatikliai perklausia taksistas – ūsuotas garbaus amžiaus rusas. Miesto gatves šlifuoja jau ne pirmą dešimtmetį ir sako matęs visko.

Ne. Riedame į klubą be pavadinimo. Taksistas tik palinguoja galvą. Prie įėjimo rūko keli gana grėsmingos išvaizdos jaunuoliai. Nužvelgia mus nuo galvos iki kojų, bet toliau sau tęsia sodriai necenzūriniais žodžiais sustiprintą pokalbį – nieko nevyksta.

Klube tuštoka, nuo plikų sienų aidi rusiškas popsas. Iš kairės baras – prie jo sukiojasi tvirtai sudėta moteriškė, pasipuošusi sportiniu kostiumu. Atrodo, kad plikomis rankomis galėtų patiesti ne tik augalotą apsauginį, bet ir pernelyg įsijautusį klientą. Įpila mums išgerti, prisėdame ir laukiame.

Mums tiek kartų pasakojo apie gresiančius nemalonumus, kad esame pasiruošę blogiausiam.

„Dieve, koks vyras

Priešais sėdi kompanija – trys vyrai ir trys moterys. Kažką triukšmingai švenčia. Juokas, džiugūs šūksniai, masiniai apsikabinimai. Štai užgroja naują dainą – pastarųjų dvejų metų hitas

„O bože, kakoj mužščina“ (Dieve, koks vyras). Šią dainą vis dar galima išgirsti ant kiekvieno kampo, kiekvieną dieną po mažiausiai dešimt kartų ji skamba per radiją, braunasi į ausis iš automobilių ir kavinių.

Paradoksalu – daina visiems jau įgrisusi iki gyvo kaulo, bet žmonės ją mėgsta ir nuolat siunčiasi iš „iTunes“. Moterys pašoka iš savo vietų ir nuskuba į šokių aikštelę – vyrukai pernelyg rimti, jie nešoka.

„Į mano gyvenimą tarsi iš dangaus nukritai/
Pakeitei mano pasaulį/
Mintys pinasi/Kibirkščiuoja širdis/
Tai meilė – net sunku kvėpuoti.

Ты ворвался в жизнь мою нежданно,
Изменил мою реальность.
Мысли мерцают, на сердце вспышки,
И любовь без передышки

O viskas prasidėjo kaip nekaltas flirtas/
Dabar – mano pasaulis tuščias be tavęs/
Tu – stebuklingas, tu – iš kitos planetos/
Tu – iš mano svajonių!

Все начиналось как невинный флирт,
А теперь пуст без тебя мой мир.
Ты волшебный, ты с другой планеты,
И ты из моей мечты!

Gaila, tačiau išvertus šios nuostabios dainos tekstą nebeliko rimo, ritmo ir tikrosios dvasios. Jeigu jų iš viso būta... Bet tai visai nesvarbu, svarbiausia – nokautuojantis priedainis, nuo kurio šokių aikštelė tiesiog užsiliepsnoja.

Dieve, koks vyras, noriu nuo tavęs sūnaus/
Noriu nuo tavęs dukros – ir taškas, ir taškas!
Dieve, koks vyras, noriu nuo tavęs sūnaus/
Noriu nuo tavęs dukros – ir taškas, ir taškas!

О Боже, какой мужчина, я хочу от тебя сына.
И я хочу от тебя дочку, и точка, и точка!
О Боже, какой мужчина, я хочу от тебя сына.
И я хочу от тебя дочку, и точка, и точка!

Rusiška popmuzika – niekuo neišsiskiriantis ir tikrai ne unikalus reiškinys muzikos pasaulyje. Pagrindinė tema – kaip ir visur – meilė. Maksimaliai primityvūs tekstai, kiemo pasaulėžiūra, vos 2-3 akordai su moduliacijomis ir solo partija (jeigu pasiseka).

Šio žanro sėkmės paslaptis – santuokos motyvas: kas nors būtinai turi ištekėti arba vesti, arba norėti tai padaryti, arba nenorėti, bet padaryti. Galbūt taip ir nėra, tačiau tendencija aiški – vos pasigirdus dainai apie vestuves ar jų padarinius, merginos, tarsi burtų lazdele mostelėjus, entuziastingai striksi į šokių aikštelę.

Tokiuose klubuose dar itin populiari 9-ojo dešimtmečio muzika (nostalgija – puikiausia prekė) ir šansonai – turime omenyje ne prancūzų tradiciją, o už širdies griebiančias zonos balades. Kartais įsipaišo ir amerikiečių popso perliukų, bet retai. Rusijos provincijos klubų kultūra jau seniai pergyveno importo keitimo vietos produkcija laikus – dar tada, kai tai nebuvo tendencija.

Debiutas šokių aikštelėje

Minutei pasišalinu, Artūras prie staliuko lieka vienas. Chrestomatinė trilerio pradžia – herojai išsiskiria, toliau juos žudys po vieną. Aišku, kai grįžtu, jo prie staliuko nebėra. Nors pagal sudėjimą ir esu menkesnis nei mano bičiulis iš Lietuvos, bet geriau įsipaišau į kultūrinę paradigmą ir jaučiuosi už jį atsakingas – jeigu Artūrui išmuš dantis ar prismaugs fotoaparato dirželiu, tai bus ir mano kaltė. Artūro nerandu ir gatvėje, jo nėra ir prie baro – dingo kaip į vandenį. Greičiausiai jau įgrūstas į bagažinę...

Tą akimirką, kai mano ir Artūro keliai trumpam išsiskyrė, kompanija priešais jau buvo kaip reikiant įkaušusi ir draugiškai nulingavo į šokių aikštelę. Trys moterys – dvi vyresnės ir viena visai jaunutė. Ir trys mačo su įspūdingais alaus pilvais. Bet šokių aikštelėje siaučia ne šeši, o septyni šokėjai.

Vienas iš jų – Artūras: šoka su nepažįstamais žmonėmis. Tais, kurių mums primygtinai patarė saugotis. Paaiškėjo, kad ši didelė šeima švenčia gerą laimikį – vyrai ką tik grįžo iš žvejybos. Artūrui jau bandė pripiršti jauniausią merginą, norėjo svetingai pavaišinti, praktiškai priėmė į šeimą – vos per tas kelias minutes, kai manęs nebuvo šalia. Primenu: mums rekomendavo būti itin atsargiais.

Vietinio šokio ypatumai

Važiuojam toliau. Taksistas iš nuostabos kilsteli antakius – iš klubo išėjome sveiki gyvi. Artūras – netgi labai patenkintas.

„Namo?“ – klausia. „Gal dar kokį klubą mums rekomenduotumėt?“ – apetitas kyla bevalgant. „O šitas nepatiko?“ – smalsauja mūsų vairuotojas. „Puikus klubas!“ – patikiname. „Ech...“ – sunkiai atsidūsta taksistas.

Atvykstame prie klubo „Ejla“. Tas pats miesto pakraščio peizažas, tie patys kiaurai veriantys prie įėjimo rūkančiųjų žvilgsniai, ta pati viduje grojanti muzika, panašus baras ir jo asortimentas, tik žmonių čia žymiai daugiau. Čia linksminasi viso rajono jaunimas.

Jausmas labai keistas: šokių aikštelėje sukasi tiek elegantiškomis suknelėmis ir kostiumais vilkintys žmonės, tiek sportiniais kostiumais pasipuošę vietiniai, tiek kruopščiai namuose pasidarę šukuosenas, tiek neplautomis galvomis.

Visi jie šoka vieną ir tą patį šokį: ilgai, susikaupę, atsipalaidavę, užsimerkę. Dauguma jų – paprasti pardavėjai, automechanikai, įvairiausio plauko vadybininkai ir eiliniai darbininkai. Jų gyvenimas tikrai ne rožėmis klotas: ilgos darbo valandos, moka mažai ir nereguliariai, krizė, vis nauji kreditai seniems padengti. Užburtas ratas be perspektyvų.

Nepaisant to, jų šokyje juntamas savotiškas optimizmas ir viltis, kad vieną dieną viskas pasikeis į gerą pusę. Tranki muzika trumpam perrėkia visą blogį ir bėdas, paverčia gyvenimą šiek tiek paprastesniu – kaip skambančių dainų melodijos ir žodžiai. Nors visa tai tėra iliuzija ir du bokalai alaus...

Nauji draugai ir daug meilės

„Galime prisėsti?“ – pasiteirauja kompanija – du trumpai kirpti vyrukai ir išraiškingų formų mergina. „Aišku!“ – džiugiai sutinkame naujus pažįstamus.

Pradedame pažindintis. Vienas iš vaikinų įtartinai mane nužiūrinėja ir nenori duoti rankos. „Duok, kas čia dabar!“ – erzinasi mergina. Čiumpa draugo ranką ir bando pritempti prie manosios. Vaikinas vis bando išsisukti.

„Aš gi jo nepažįstu, atstok“, – teisinasi. „Normalus jis!“ – mergina atkakli.

Vaikinai išeina alaus. Mergina atsiprašinėja ir aiškina, kad tie du šiandien labai pavargo darbe, tačiau iš tikrųjų tikrai nėra piktybiniai.

„Mes visi čia labai geri žmonės! Kad ir ką apie mus kalbėtų. Aš visus myliu – ir juodus, ir baltus, ir geltonus, visus į namus priimčiau, mielai prašom! Koks skirtumas, kaip žmogus atrodo?“ – mergina nusiteikusi itin draugiškai ir nori apsikabinti.

Vaikinai grįžta su alumi. Dar ilgai sėdime ir kalbamės apie Maskvą, Lietuvą, tatuiruotes ir šiaip tauškiame visokius niekus. Iš pradžių kaustę ledai tirpsta su kiekvienu alaus gurkšniu. Net ir pats niūriausias ir įtariausias kompanijos narys vis dažniau nusišypso ir ima emocingai reaguoti į pokalbį. Išsiskiriame tapę kone geriausiais draugais.

Paryčiais mūsų taksistas jau laukė prie klubo. Vyras niekaip nesuprato, kodėl mes, atvykėliai, pirmiausia iš viso čia atvažiavome, o visų antra, kodėl beveik visą naktį trankėmės po klubus, į kuriuos, anot jo, kojos nekeltų nė vienas sveiko proto žmogus.

Juk buvo galima nuvažiuoti į kokią „normalią“ ir „saugią“ vietą. Labiausiai taksistą nustebino, kad niekas prie mūsų nebuvo prikibęs ir nesisiūlė perskaičiuoti dantų. Tiesiog atėjome, pabendravome ir išėjome. Patikėti stereotipu labai paprasta. Net jeigu tas stereotipas ne apie ką kitą, o apie tave patį.


www.DELFI.lt
758