×

Gilyn į Rusiją. Kaip plaka buvusios imperijos širdis

10. rugpjūčio 2017 , Konstantinas Ameliuškinas
© Natalija Balčiunaitė

Kol Lietuvoje nuogąstaudami aptarinėja Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Vakarai-2017“ scenarijų, DELFI išvyko į Rusiją. Tris dienas su lietuvių kilmės Sankt Peterburge gyvenančia fotografe Natalija Balčiūnaite praleidome šiame mieste.

Be abejo, per tiek laiko neperprasi visko, kas vysta šiame gigantiškame mieste, bet mes pasistengėme žvilgtelėti ir į centrą, ir į miegamąjį rajoną, taip pat pasivaikščioti ten, kur vakarais leidžia laiką jaunimas. Apskritai Peterburgui reikia pasiruošimo – kultūrinio, istorinio, psichologinio. Neįmanoma susivokti Vilniuje, neturint konteksto, taip pat neįmanoma, nieko nežinant apie rusišką kultūrą ir istoriją, suprasti, kodėl čia – imperijos ereliai, ten – Daniilas Charmsas, o čia – Vladimiras Leninas.

Petro I įkurtas iš švedų atkariautoje Ingermanlandijos teritorijoje Sankt Peterburgas – 5 mln. žmonių miestas, antras pagal gyventojų skaičių, su penkiomis metro linijomis, 67 stotelėmis, penkiomis geležinkelio stotimis, Rusijos istorijos, kultūros, upių, kanalų ir kiemų miestas. Šiauriausias Europos miestas, turintis daugiau nei milijoną gyventojų, buvusi Rusijos imperijos sostinė ir revoliucijos lopšys. Spindesio ir kontrastų miestas, Rusijos ekonomikos, transporto, kultūros ir mokslo centras, pagal išorinį vaizdą – europietiškiausias šalies miestas, vaizdinė Rusijos naujų ir naujausių laikų architektūros istorija. Miestas su savo dvasia, pozicija ir muzika, ir čia viskas gyvuoja šalia, vystosi, persipina.

Pasiekti Peterburgą iš Lietuvos nesunku. Kai „Lietuvos geležinkeliai“ nuėmė traukinį (tiesa, yra tranzitinių traukinių iš ir į Kaliningradą), liko lėktuvas ir autobusas. Kelionė autobusu – per Rygą ir per Taliną, taigi Lietuva – paskutinė sąraše. Peterburge yra Kauno ir Vilniaus gatvelės, bet prospektas – Rygos.

Autobusas iš Vilniaus išvažiuoja pilnutėlis, Rygoje beveik visi išlipo, sulipo nauji keleiviai. Tik keli žmonės tęsia kelionę iki pabaigos maršrutu, kuris driekiasi per visas tris Baltijos šalis. Kirtus sieną su Estija – Narva–Ivangorodas, prasideda kitoks peizažas. Kelias bėga pro apleistus namus, kai kur šmėkščiojančias vilas, Sosnovskio barščiais apaugusias erdves.

Kelias ne pats geriausias, o tai gana iškalbingai byloja, kad Rusijoje, kur šias teritorijas nuo Jekaterinos II vadinta Pabaltiju, ne per daugiausia domimasi normalia komunikacija su Baltijos šalimis.

Tačiau tam tikroje vietoje, arčiau miesto, įvažiuojame į šiuolaikinę magistralę, plačią ir patogią – Vakarinį greitąjį diametrą (VGD), tai – mokamas apvažiuojamasis kelias. Kaip rašoma VGD interneto svetainėje, tai miesto strateginis investicinis projektas, kuris daro jį (miestą) pasaulinio lygio dideliu transporto mazgu. Ši trasa suteikia galimybę miesto centrą aplenkti krovininiams automobiliams, taigi centras apsaugomas nuo didžiulio kiekio krovininių automobilių, suvažiuojančių į Peterburgą iš visų šalių.

Pirmas įspūdis apie Peterburgą pro autobuso langą ne pats geriausias – pramoninės zonos, vamzdžiai, mikrorajonai.

Bet kuo arčiau miesto širdies, tuo aiškesnis vaizdas. Rusijoje toli gražu ne viskas paviršiuje, kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas: „Aštuonias paras traktoriumi apsnigta stepe, grožis niekam nebuvo pasiekiamas lengvai.“ Taip ir čia.

Sustojame autobusų stotyje prie Aplankos kanalo. Mus sutiko lietus ir, taip sutapo, – Rusijos Oro desantinės kariuomenės diena. Visame mieste matyti entuziastingai nusiteikusių desantininkų su vėliavomis. Pasiekė jie ir Rūmų aikštę.

Po vasarą ištuštėjusio Vilniaus Peterburgas neabejotinai daro įspūdį savo dydžiu, judėjimu, tarp kitko – tiek dieną, tiek naktį. Nėra prasmės kalbėti apie Peterburgo simbolius, tai reikia pamatyti, ir pažymėtina, kad per pastaruosius 15–20 metų miestas pastebimai pasikeitė, tiesa, miesto centre, kaip ir anksčiau, „danguje laidai“.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Rusiją.</span> Kaip plaka buvusios imperijos širdis
© DELFI / Konstantin Ameliuškin

Daug kas restauruota, miestą užtvindę turistai, kuriamos naujos kultūrinės erdvės. Yra ekskursijų po kiemus, po stogus ir po kanalus. Pasivaikščiojimai stogais reklamuojami ant šaligatvių, o, pavyzdžiui, „Smolninskojė parochodstvo“ paplukdys jus miesto vandeninėmis arterijomis už 700 rublių (10 eurų).

Kitaip nei Maskva, Peterburgas nebuvo sudegintas gaisro, „prancūzui atiduotas“ (aliuzija į M. Lermontovo poemą „Borodino“), o pats jo centras nebuvo masiškai perstatytas, kaip tai vyko Maskvoje. Kalbant apie „priešą“, – jei neminėsime to, kad bolševikų atėjimas į valdžią prasidėjo būtent čia, – jis nebuvo įžengęs į miestą, tik prie įėjimo į miestą – per tragišką Leningrado blokadą Didžiojo Tėvynės karo Rusijai ir Antrojo pasaulinio karo likusiam pasauliui metu. Tada Peterburgas stipriai nukentėjo, bet greitai prasidėjo aktyvios statybos ir atkūrimo darbai.

Miesto centras tebėra toks, koks buvo prieš Spalio revoliuciją. Paradiniuose namuose iki šiol galima pamatyti plytelių ir kitokių ikirevoliucinių laikų dekoro likučių. Tiesa, ne visada geriausios būklės, dažnai netgi apgailėtinos. Ne tik sovietiniais metais, bet ir posovietiniu laikotarpiu prarasta daug architektūros paminklų, istorinių statybų vietų.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Rusiją.</span> Kaip plaka buvusios imperijos širdis
© Natalija Balčiunaitė

Be abejo, sovietiniais laikais Petrogrado–Leningrado centre griovė namus ir statė naujus. Pavyzdžiui, prisiminus pačią sovietinės valstybės pradžią, taip nutiko vadinamajai Lietuviškajai piliai Mojkos ir Kriukovo kanalų sankirtoje, kur imperijos laikais buvo apsistojęs Lietuvių muškietininkų pulkas, o vėliau – Gvardijos jūrų ekipažas, paskui Lietuviškoji pilis tapo kalėjimu. Dabar šito pastato nebėra, jo vietoje sovietų laikais pastatė gyvenamąjį kompleksą gamyklų darbininkams ir tarnautojams.

Aptikti šiuolaikinį lietuvių pėdsaką Peterburge galima prie teatro „Baltijos namai“ pastato – ten pastatytos dvi kėdės. Ant vienos parašytas Donato Banionio vardas, ant kitos – Rimo Tumino.

Sankt Peterburgo politikas, Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamojo susirinkimo narys iš partijos „Jabloko“ („Obuolys“) Borisas Višnevskis pokalbio su DELFI metu pabrėžė, kad ekonominė situacija mieste per pastaruosius dešimtmečius pagerėjo, o tai turi įtakos išoriniam vaizdui.

„Ji pagerėjo ne tik mieste, bet ir šalyje. Viena vertus, nuo 2003–2004 m. ėmė didėti naftos kainos. Kita vertus, kai gubernatore buvo Valentina Matvijenko, ji pasiekė daugelio didelių komercinių struktūrų, pradedant „Gazprom Neft“, registracijos mieste. Todėl miesto biudžetas gavo gana didelius pinigus. Kitas dalykas, kad tie pinigai buvo ne uždirbti, o pritraukti administraciniu būdu. Vis dėlto tai padėjo pagerinti gyvenimo lygį ir išspręsti dalį miesto problemų. Pasidarė švariau, gražiau“, – sako jis.

Vietiniai miesto gyventojai, be abejo, parodys legendinius Peterburgo kiemus, bet dažnai jie jau seniai nepraeinami, nes pastatytos grotos. Jų kiek daugiau Petrogrado pusėje, kur dar ne galutinai įsibėgėjo remontas. Štai pavyzdys iš miesto centro:

Tačiau be paradinio centro, kaip ir visose sostinėse, yra ne tik susižavėjimo žvilgsnius traukiančių objektų. Visai netoli nuo miesto centro yra Kanonierių sala, kurioje veikia didelė laivų remonto gamykla, taip pat kitos įmonės, netoli ir uostas. Ekskursijų čia neveda.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Rusiją.</span> Kaip plaka buvusios imperijos širdis
© Natalija Balčiunaitė

Iki atsirandant Peterburgui suomiai vadino salą Kissasaari – Kačių sala. Jos istorija tęsiasi iki 18 a., ten buvo parako rūsys. Atsiradus uostui, sala virto kai kuo kitu.

Pramoniniame rajone nėra gatvių pavadinimų, namai tiesiog sunumeruoti, sala su likusiu Peterburgu sujungta tuneliu. Ją pasiekti galima tik su autobusu, o virš salos eina Vakarinis greitasis diametras. Čia gyvena apie 3 tūkst. žmonių.

VGD išsprendė transporto problemas, bet daliai miesto gyventojų ir sukėlė problemų. (Visuomeninės organizacijos) „Otkrytaja Rossija“ regionų koordinatoriaus Andrejaus Pivovarovo, kuris 2014 m. balotiravosi į municipalines valdžios institucijas, teigimu, šioje miesto dalyje jų daug. Krovininiai automobiliai trukdo gyventi, pakeliui į uostą jie sustoja prie gyvenamųjų namų, dėl to kartais stipriai apsunkinamas judėjimas gyvenamuosiuose kvartaluose.

„Antra problema – statybos iš viršaus. Kai balotiravomės, jos vyko tiesiai virš namų, kažką iškėlė, kažko ne. Pavyzdžiui, jūsų laiptinėje lieka gyventi (žmonės), kaimyninė išsivažinėja, todėl kyla nepasitenkinimas, o į tuščius butus įkelia emigrantų. Savaime suprantama, didėja nusikalstamumas. Nusigauti iki salos gana sunku, bet ji pati miela. Iš kairės pusės – didelis, gražus kanalas, laivams – tai kelias į Piterį, „Aurora“ grįždama irgi čia plaukė. Iš kitos pusės – neblogas paplūdimys. Jis užterštas, jo negali išvalyti. Viena vertus, gera vieta, kita vertus, tiek apleista ir užmiršta valdžios, kad ten jaučiasi depresija“, – pasakoja jis.

Vakarinį greitąjį diametrą statė greitai, žmonės priešinosi iškėlimui, bet juos iškeldinėja iki šiol. A. Pivovarovo teigimu, tai skurdžiausias miesto municipalitetas, taip pat ir su socialinėmis problemomis.

„Čia buvo medicinos punktas, bet dėl nerentabilumo jį uždarė. Tada tai sukėlė socialinį sprogimą, ypač išgyveno jaunos motinos. Taigi tai lyg ir miesto centras, sala iš tiesų arti miesto, o iš tiesų ji tarsi atkirstas griežinys. Čia nėra įgaliotinio, nėra ir medikų“, – pridūrė jis.

Salos, kurioje aktyviai ėmė apsigyventi nuo 20 a. vidurio, gyventojai daugiausia buvo didelės laivų remonto gamyklos darbininkai. Prieš atsirandant tuneliui, susisiekimas tarp miesto ir salos vyko keltu, o dėl atokumo ji tapo, kaip sakė A. Pivovarovas, atraiža.

„Dabar virš jos nutiesė kelią ir, manau, dabar ten nepirktumėte buto. Pastačius VGD, čia – nuolatinis važiuojančių mašinų triukšmas, dieną ir naktį“, – sako jis.

Kitas (visuomeninės organizacijos) „Otkrytaja Rossija“ aktyvistas Sergejus Kuzinas pridūrė, kad nekilnojamojo turto kainos čia vis tiek didokos: „Šiaip ar taip – čia Peterburgas, todėl nepigu.“

Jo teigimu, mieste – 18 rajonų, kurių vadovus skiria gubernatorius, mшestas padalintas į 111 municipalinių darinių, „kurie turi minimalias teises ir biudžetą“.

„Tačiau kova už municipalitetus rimta. Per paskutinius rinkimus, vykstant išankstiniam balsavimui, buvo panaudotas maksimalus administracinių išteklių kiekis“, – pabrėžė S. Kuzinas.

Pašnekovo teigimu, Kanonierių sala – puiki miesto problemų iliustracija. „Viena vertus, iš jos galima padaryti saldainį, poilsio vietą, kita vertus, dabar – tai savotiškas pusiau sąvartynas“, – reziumavo jis.

Bet iš esmės, analitikų nuomone, reikalai mieste neblogi. Ekonomistas, Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas sutinka, kad per tą laiką, kol valdžioje yra Vladimiras Putinas (kai kalbėta, kad miestui imta skirti daugiau dėmesio), miestas keičiasi į gerąją pusę.

„Iš esmės miestas keičiasi, nes čia apskritai funkcionuoja rinkos ekonomika. Šalyje yra tam tikras vystymasis, miestas patrauklus turistams, mažų miestų gyventojams, kurie, norėdami persikelti, perka čia butus. Todėl iš esmės pinigų atitekėjimas susijęs būtent su rinkos momentais. Bet V. Putinas mano, kad jis rūpinasi miestu, manau, tai nuoširdus jo jausmas. Čia persikelia kai kurių didelių kompanijų pagrindiniai biurai, „Gazprom“ baigia statyti didžiulį bokštą, o mokesčiai, kuriuos moka didelės kompanijos, žinoma, papildo miesto biudžetą. Tai reikšminga, bet, palyginus su tuo, ką turi Maskva, tai labai mažai.

Geriausias palyginimas, kas skatina miesto vystymąsi, tai išorinio anturažo ir požeminės dalies palyginimas. Kai vaikštome po miestą, daugiausia matome tai, kas egzistuoja dėl rinkos plėtros ir privataus verslo. Daugėja viešbučių, restoranų, kavinių. Pagal kavinių ir cukrainių skaičių, mano nuomone, apskritai pasaulyje nėra tokio miesto, kaip Peterburgas. O metro – tai, kas gali būti statoma tik iš biudžeto. Ir štai ten – baisi stagnacija. Didžiuliai miesto rajonai, kuriuose jau seniausiai gyvena žmonės, neturi metro atšakų. Jei V. Putinas kaip reikiant rūpintųsi miestu, tai, žinoma, penkiamilijoninis Peterburgas transporto požiūriu būtų kur kas geriau įrengtas“, – teigia D. Travinas.

Pirmą dieną praleidome ant kojų, neišbandę transporto sistemos, nes po miesto centrą šiaip jau patogiau ir maloniau vaikščioti pėsčiomis. O apie metro ir transportą pamėginsime papasakoti kituose straipsniuose.

www.DELFI.lt
114