×

Gilyn į Lietuvą. Užtrolintas miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti

09. vasario 2016 , Artūras Morozovas
© DELFI / Artūras Morozovas

Nusprendus vykti į Šventąją pasižvalgyti kaip šis, vasaros metu perkrautas kurortas, gyvena žiemą, draugai pašiepdami klausė: „Apie ką rašysi? Juk gali ten paprasčiausiai nieko nesutikti“.

Po pusdienio, praleisto žiemojančiame kurorte, minčių šiam rašiniui galvoje buvo tiek, kiek ir žmonių pagrindinėje Šventosios Kopų gatvėje.

Įveikus dešimt kilometrų pajūrio ruožu nuo Palangos iki Šventosios, prasilenkiu tik su trimis žmonėmis.

Šventosios gyvenvietė pasitinka ištuštėjusi – poilsinių „medinukų“ langai užkalti, o pagrindinėje Kopų gatvėje – nė gyvos dvasios. Kurortas, vasarą perpildytas pilsiautojų, viską užgožiančios muzikinės eklektikos, atėjus rudeniui nutyla. Nedaug girdimą zvimbimo garsą skleidžia tik ant švyturio besisukantis radaras.

Žiemą Šventoji yra visiškai tuščia dėl paprastos priežasties – čia nėra ką veikti. Pustrečiam tūkstančiui čia priregistruotų gyventojų tenka tik keliasdešimt darbo vietų.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Kavinės čia taip pat nėra. Duris atvėrusi laukia tik viena parduotuvė, yra biblioteka ir dvi bažnyčios. Beje, mažai žinomas faktas – Šventojoje yra ir privačioje valdoje stovinti šventovė – tai medinė Švč. Mergelės Marijos „Jūrų žvaigždė“.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Gyvenvietėje žiemą pluša tik žvejai, traukdami tinklus iš Baltijos. Pajūry sklando legenda, paremta vieno samanės varytojo pagyra, kad Šventosios žvejai yra didžiausi jo klientai - kratydami tinklus žiemą išgeria net 500 litrų nelegalios stipriosios.

Tęstinio DELFI projekto „Gilyn į Lietuvą“ trečiojoje dalyje ištikimiausių šventojiškių klausiame – kuo kurortas gyvena devynis laukimo mėnesius.

Judriausia vieta – žvejų garažas

Šventosios prieplaukoje apsisukinėja tuščias keleivinis autobusas atvykęs iš Vilniaus. Šalia jo sustojimo aikštelės, sezono laukia paplūdimio persirengimo kabinos. Ledą lauždama iriasi žvejų valtis.

„Pusę menkių, pusę stintų“ - komentuoja tinklus su žuvimis iš apledijusios valties į autobusiuką kraunantis vietos žvejys. Besileidžiant saulei grįžta dar dvi valtys su tinklais.

Didžiausias sujudimas miestelyje – žinomo žvejo Antano kieme. Plūdurais, senais tinklais ir žvejybiniais rakandais apstatytas kiemas sulaukia daugybės vietinių, kurie, pavilioti tik ištrauktų stintų kvapo, buriuojasi su maišeliais.

Antanas, paklaustas ką veikia žiemą, žemaičiuodamas atkerta: „A, neiko, žaidalioju y teik“.
Stintos pas žveją kainuoja daug pigiau nei turguje – už kilogramą prašo tik 4,5 eurų. „Nuolaidos dydis priklauso nuo to, kiek pažįstu žmogų. O tau nuolaida už nuotrauką, kurią, tikiuosi atneši vyrams“, - geranoriškai, kraudamas į maišelį stintas, kainą nuleidžia žvejys.

Iš kieme esančio garažo sklinda muzika ir vyrų juokas. Čia kratomi tinklai. Pirmiausia jie aukštai pakabinami ir, po truputi leidžiant ant žemės, išrenkamos juose įsipainiojusios žuvys.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Tinklus kratantys vyrai skundžiasi dėl Baltijos jūroje padidėjusių kiaulių (taip žvejų tarpe vadinami pilkieji ruoniai – DELFI) populiacijos, kurios minta tinkluose įsipainiojusia žuvimi. Pilkieji ruoniai yra saugomi ir įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau pastaraisiais metais jų populiacija jūroje, anot žvejų, patrigubėjo. „Štai, žiūrėk, - jų darbas“ - tiesia ranką su menkės liekanomis vienas tinklų kratytojų.

Stintų kvapo pilnoje patalpoje ant sienos ironiškai kabo V. Lenino portretas, prie sienos žaižaruoja dujinis šildytuvas. Paprašyti prisiminti, kuriais metais jūra buvo dosni laimikiu, žvejai susimąsto: „Turbūt prieš 6-7 metus. Tada plušom iš peties“.

Devyni mėnesiai laukimo

Šventosios kurortą čia gyvenantis Domininkas Jurevičius žiemos metu vadina kaimu: „Matote, šiandien čia galite vaikščioti nuogas ir rėkti – nieko jūs neišgąsdinsite. Nes niekas jūsų nepamatys“.

Domininkas kilęs iš Kauno. „Šventojoje aš kartą užklimpau. Tiesiogine to žodžio prasme - atostogų metu važiavome su šeima prie jūros ir mūsų mašina užklimpo. Netrukus čia pradėjome leisti vasaras, vėliau - persikėlėme ir gyventi. Čia augo vaikai, o dabar auga ir anūkai“, - savo atsikraustymo istoriją pasakoja kaunietis.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Verslininkas D.Jurevičius yra ir Šventosios seniūnijos bendruomenės pirmininkas. Pasiteiravus, kaip žiemą atrodo šventojiškio diena, vyras pasakoja su šypsena: „Atsikeli ryte, įsijungi kompiuterį, paskaitai DELFI ir kitus žinių šaltinius. Na, jei neįvyko pasaulinė revoliucija, reiškia dar gerai - gali pasidaryti kavos, pasikurti pečių. Eini pavedžioti šunį, pažiūri į jūrą, užsuki į parduotuvę, aplankai kaimyną. Čia nėra daugiau ką veikti, todėl likę žmonės tarpusavyje daug bendrauja“.

Bendruomenės pirmininkas savo mintimis apie Šventąją dalinasi audamasis pačiūžas ant tvenkinio ledo: „Ši gyvenvietė yra išskirtinė dėl unikalios ir nuostabios gamtos apsupties. Tačiau tik tiek“.

Jo manymu, Šventąjai trūksta svajonės, aiškios ateities koncepcijos, todėl ir nežino, kurlink jai judėti: „Nėra vizijos – nėra šviesos tunelio gale. Gali pasirodyti, kad čia viskas yra numarinta, užkalta ir niekam to nereikia. Nuo sovietmečio iki dabar čia beveik nieko nepadaryta. Tai puikiai simbolizuoja Jūros gatvėje dar nenukabintas užrašas rusų kalba: “Ул. Юрос”. Miestelis gerėja tik per privačias vietos verslininkų investicijas“.

Domininkas įsitikinęs, kad svarbu Šventąją padaryti patrauklia ir ne sezono metu: „Norint, kad žmonės čia atvažiuotų, jiems reikia kažką pasiūlyti. Beždžionių tilto nepakanka“.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Šventosios bendruomenė jau daug metų kaltina Palangos valdžią neteisingai skirstant biudžetą. Verslininko nuomone, tenka pripažinti, kad Palanga tikrai gražėja ir klęsti, o Šventoji liko šešėlyje. „Ji, kaip kažkas pavadino, - užtrolintas miestas“, - priduria jis.

„Į Palangos biudžetą krenta iki 45 proc. mokestinių pajamų iš Šventosios. Mes pradėjome oficialiai klausti – kas darosi? Kur tos lėšos? Kodėl per tiek metų Šventojoje sutvarkyta tik viena gatvė, o pernai už valstybines lėšas įkurta tik vaikų žaidimų aikštelė. Suprantu, kad kiekvienam esančiam merui svarbu įtikti Palangos rinkėjui, todėl į Šventąją, kurios gyventojai sudaro gal tik 10 procentų jo rinkėjų, investuoti neverta“ - apgailestauja bendruomenės pirmininkas.

Belaukiant uosto

2013 metų Gegužę pramoginė vokiečių jachta bandydama įplaukti į Šventosios uostą „sėdo“ ant seklumos. Pasirodo, pora keliautojų turėjo senus žemėlapius, kuriuose šis uostas buvo nurodytas kaip galima vieta švartavimuisi. Vaikinui, vairavusiam jachtą į seno uosto vartus, neliko nieko kito, tik atbristi iki krante buvusio žvejo ir paprašyti pagalbos.

Didžiausios šventojiškių viltys, anot bendruomenės pirmininko, – susijusios būtent su istorinio uosto atstatymu. Tai, pasak jo, gyvenvietę pakeistų iš esmės.

1687 m. kuomet Palangai buvo suteikta teisė steigti turgų, Šventoji jau galėjo pasigirti gavusi miesto teisę. Pirmininkas viliasi, kad ši vieta galėtų tapti vienu iš istorinių miestelių, atgaivinant legendinį uostą bei laivybą Šventosios upe.

Beje, jis primena, kad pirmoji jūros šventė buvo surengta ne Klaipėdoje, o Šventojoje: „Tai labai smulkiai aprašytas istorinis faktas“.

Šiandien Šventosios uostas apleistas, o molo konstrukcija visai išdarkyta Baltijos bangų.

144mln. litų ES paramos buvo skirti uosto rekonstrukcijai. Tačiau, anot Domininko, deja, jie buvo panaudoti keliams: „Tikiuosi, kad skolos bus grąžintos. Tai yra visos Lietuvos reikalas“.

Paklaustas, ar tiki, kad Šventoji pasikeis, D.Jurevičius šypsosi: „Aš sugrįžau į vaikystę – tikiu Kalėdų seneliu“.

Žvejai „eina“, ne „plaukia“

D.Jurevičius pasikviečia į savo nedidelį kabinetą Šventosios seniūnijos patalpose. Jam bepilant kavą, teiraujuosi apie kurorto sezoną ir daugeliui šiurpą keliančią Lietuvos poilsiautojų tradicijos dalį – atostogas pigiuose Šventosios „medinukuose“.

Pašnekovas pastebi, kad pati Lietuva keičiasi į gerą, tad natūralu, kad keičiasi ir žmonių laisvalaikio praleidimas – norima mažiau alkoholio, reikalaujama daugiau pramogų, kultūrinio laisvalaikio. O ir tie stereotipiniai „medinukai“ nyksta – jų vietoje statomi nauji, modernūs pakaitalai.

Bevaikštant tuščiomis miestelio gatvėmis stebina ramybė – neatsiejamų nuo Šventosios vardo kavinių „Paršelio rojus“, „Titanikas“, „Galera“, „Vikingas“ ir kt. kiemuose pripustyta sniego, vienos jų terasoje pristatyta net automobilių.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Virš Šventosios miestelio pušų iškilęs vandens bokštas, bažnyčios smaigalys bei švyturys, kurio mirksėjimas matomas net 34 kilometrai nuo kranto.

Šalia švyturio gyvenantis Romas į pintinę kraunasi medžio pliauskas pakuroms. Vyras pasisveikina ir pradeda pasakoti apie virš galvų esantį švyturį.

„Švyturio šviesos spindulys – plokščias, tad gyvenant po juo, šviesos beveik negauname – miegoti galima. Kuomet įtaisė lokatorių ir radarą, girdime tik silpną zvimbimą“, - pasakoja Romas. Šalia jo bėgioja nedidelis šuniukas vardu Ryčka.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> <em>Užtrolintas</em> miestas: vasarą šiurpina, o žiemą gali vaikščioti nuogas ir rėkti
© DELFI / Artūras Morozovas

Kalbai nukrypus apie žvejybą, Romas parodo savo subadytus pirštus: „Kratau tinklus be pirštinių. Tad dažnai painiojant įsipainiojusias žuvis, įsiduriu į jų dantis ar pelekus“.

Šventojiškis pasakoja, kad dabar likę dešimt ekipažų žvejų. Ekipažą sudaro du žmonės valtyje, einantys į jūrą.

Klausiu Romo, kodėl žvejai sako „išeiti“, o ne „išplaukti“ į jūrą?

„Nežinau. Turbūt dėl to, kad plaukia tai žinai...žinai kas plaukia. (juokiasi). O žvejas vaikšto."

www.DELFI.lt
233