×

Gilyn į Lietuvą. Lietuvos „zombių sostinės“ rusai perdavė žinutę Lietuvai

08. sausio 2016 , Artūras Morozovas
Plytų gamyklos griuvėsiai © DELFI / Artūras Morozovas

Didžiasalio disko baro durys užvertos jau beveik dešimt metų. Jo kieme nuo vėjo gūsių linguoja aukštos smilgos, o nebemindomi įėjimo laipteliai apsamanoję.

Tik spalvingas baro užrašas ant sienos vis dar yra ryškus ir mena Didžiasalio pakilimą, kuomet čia veikė žinoma plytų gamykla ir miestelyje gyveno dvigubai daugiau žmonių.

Nuo Vilniaus iki Didžiasalio – 140 km, kelias į šį Lietuvos užkampį driekiasi per derlingus laukus, dirbamos žemės plotus, išpuoselėtus, ar atvirkščiai – apleistus ir negyvenamus vienkiemius.

Prie pat Baltarusijos sienos esantis Didžiasalis, buvo įkurtas 1950 m. kaip pagalbinė kolūkio gyvenvietė. O aptikus kokybiško molio klodus 1972–1992 m. čia buvo pastatyta ir veikė žymi plytų gamykla. Kaimas sparčiai augo.

Tačiau uždarius gamyklą, netekus pagrindinės darbovietės ir pajamų šaltinio, gyvenvietės gyventojų sumažėjo perpus – šiandien Didžiasalyje gyvena apie 1300 gyventojų.

Įvažiuojant į miestelį neišvengiamai prasuksite ir pro Dumblio gatvėje esančius kraupiai atrodančius tuščius, kiauromis langų ertmėmis stovinčius daugiabučius. Jie, miestelio gyventojų liūdesiui, tapo savotišku šios vietos simboliu. Skurdžiausias Lietuvos miestas, „zombių sostinė”- taip dažnai pravardžiuojamas Didžiasalis.

„Tai ką vėl blogo apie mus rašysite?”, - tądien sveikinosi kai kurie didžiasaliečiai išvydę mane su fotoaparatu. Anot jų, dėl šių žeidžiančių epitetų kalti yra būtent žurnalistai. Didžiasaliečiai tikina, kad jų miestelis nors ir palaužtas, tačiau išlaikęs orumą ir šiandien niekuo nesiskiria nuo panašių Lietuvos vietų.

Pasivaikščiojimas po Didžiasalį, tęstiniame DELFI projekte „Gilyn į Lietuvą“.

Didžiasalio Šanchajus

Šalia minėto disko klubo pasistačius automobilį išeinu pasidaryti. Esu pagrindinėje miestelio Salos gatvėje ir akį patraukia kiek tolėliau stūksantys neįprasti mediniai pastatai, primenantys lūšnų kvartalą.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Lietuvos „zombių sostinės“ rusai perdavė žinutę Lietuvai
© DELFI / Artūras Morozovas

“Tai mūsų šanchajus,” - kiek vėliau neįprastą vietą pristatys čia sutiktas vietos gyventojas. Tai - kelių dešimčių sarajų (rus. Сарай – tvartas, sandėliukas) kompleksas, kur vietiniai augina gyvulius ar naminius paukščius. Tarp sukiužusių tvartelių laksto būriai vištų, ančių, vienas kitas šuo ar katė.
Kiek atokiau, prie sarajaus šnekučiuojasi du vyrai.

„Žiūrėk, korespondentas vaikšto,“ - išvydęs mane, savo bičiuliui praneša vienas jų.

Jo pašnekovas staiga pasišalina, o iš Baltarusijos kilęs Nikolajus pokalbį užmezga greitai ir iškart pristato savo ištikimą draugę – vilkšunę Zarą: „Tokių protingų šunų, kaip ji – nerasite“.

Nikolajus į Didžiasalį atvyko kartu su žmona. Čia jie dirbo plytų gamykloje: „Žinote, kuomet gamykla užsidarė, o mes tapome bedarbiais, klausėme savęs - ką gi toliau daryti? Kaip išgyventi? Vienas iš variantų buvo reikalauti valstybės pašalpos. Tačiau pasirinkome kitą kelią – nusipirkome
penkias karves, du bulius, dvi kiaules ir būrį vištų. Taip išgyvenome ir taip gyvename iki šiol. Šie sarajai tapo mūsų darbu“.

Nors Nikolajus, apie savo darbštumą kalba su pasididžiavimu, neslepia, kad dabar, kuomet jis užsiima gyvulininkyste, gyvenimas daug sunkesnis: „Okupacijoje aš atidirbdavau aštuonias valandas ir, grįžęs namo, gulėdavau prie televizoriaus. O dabar turiu kasdien keltis pusę šešių ryto, nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ir eiti pas gyvulius“.

Šeima daro grietinę, pieną, parduoda kiaušinius ir mėsą. Būtent tai, anot jo, ir padėjo išgyventi sunkų etapą.

„Kas nori dirbti ir gyventi, visuomet tai gali daryti. Taip?“, - piktindamasis ant tų Didžiasalio gyventojų, kurie gyvena vien iš pašalpų, retoriškai klausia vyras.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Lietuvos „zombių sostinės“ rusai perdavė žinutę Lietuvai
© DELFI / Artūras Morozovas

Nikolajus: mokykitės rusų kalbos

„Ateik čia, duosi ir tu interviu“, - rankos mostu į kompaniją kviečia savo bičiulį Nikolajus.

“Laba diena”, - aukštaičiuodamas pasisveikina Edvardas.

“Tai va, jaunimo bandau klausti – kur geriau buvo gyventi, prie okupacijos ar dabar. Na jam, žinoma, dabar geriau”, - pokalbio temą draugui pristato Nikolajus.

Didžiasalietis pasakoja, kad jo žmona gauna 160 eurų pensiją, 140 eurų jie moka už butą.

„Sovietmečiu gyvenome dviejų kambarių bute ir žiemą mokėjome tik dvylika su puse rublių. O atlyginimas buvo penkiasdešimt“, - senus laikus prisimena Nikolajus. Čia pat ištiesia ranką su dėžute dovanų. Joje - ką tik padėti vištų kiaušiniai.

Rusiškai kalbantis vyras prisipažįsta, kad nors ir supranta lietuviškai, žiūri rusišką televiziją, kurios kanalus gaudo per namuose iškabintą lėkštę. Labiausia jis piktinasi dėl priešinamų tautų: „Reikia bijoti politikų, bet ne žmonių. Žinoma, kvailių visur užtenka. Štai mano draugas aukštaitis, aš – baltarusis. Mes ne priešai, o geri draugai jau daug metų“.

„Tu perduok, kad mes, čia gyvenantys baltarusiai ir rusai, niekuomet nieko blogo nedarysime Lietuvai“, - prideda vyras ir paprašo jo nefotografuoti, nes šįryt jau „pataisė sveikatą“.
Nepaisant to, Nikolajus šypsodamasis sako, kad Lietuvoje vis tiek reiks mokytis rusų kalbą: „Rusija atsigaus ir taps stipriausia pasaulio valstybe“.

Klausydamas mūsų ginčo, Edvardas nusijuokia: „Kokia dar rusų kalba? Tuoj mokysimės arabų“.
Vyrai pradeda diskusiją apie pabėgėlius iš islamo šalių.

Zombių jau senai neliko

Edvardas čia gyvena jau trisdešimt metų. Vairuotoju dirbęs vyras prie gaunamos pensijos prisiduria augindamas gyvulius.

Paklaustas apie tą problematišką Didžiasalio gyventojų dalį – taip vadinamus atvežtinius, vyras pasitikslinta: „aaa, turit omeny zombius?“.

Po gamyklos bankroto Didžiasalis tuštėjo ir, skubėdami išvykti, vietiniai butus pardavinėjo pusvelčiui. Dažnai juos, svetimomis pavardėmis, supirkdavo nusikalstamo pasaulio atstovai - „berniukai“ iš Vilniaus.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Lietuvos „zombių sostinės“ rusai perdavė žinutę Lietuvai
© DELFI / Artūras Morozovas

„Vilniuje įklimpusi į skolas šeima gerdavo. Juos tie „berniukai“ pagirdydavo dar tris dienas, prinešdavo dešrų ir įsiūlydavo jų skolas ir butą Vilniuje keisti į Didžiasalį ir pradėti ten dirbti gamykloje, kuri anuomet buvo gerai žinoma. Nugirdydavo juos, pakišdavo kokį tai popierių, gal ir duodavo dar kokį rublį. Čia jau buvo nupirktas butas ir juos, kartu su visais baldais, atveždavo tiesiog sunkvežimiu. Dar neišsiblaiviusius iškraustydavo namo kieme. Žmonės ryte atsibudę nežinojo, kur jie yra. Kitą dieną eidavo darbintis. Deja, gamykla jau buvo uždaryta ir miestelis skendėjo nedarbe“, - gūdžius Didžiasalio laikus pamena Edvardas.

Paklaustas apie atvežtinių likimus šiandien, vyras atsako, kad dauguma jų išmirė, kiti kažkaip atsistojo ant kojų, išvyko ar gyvena iš pašalpų: „Nors televizija kalba, apie nusikaltimus čia, tačiau noriu pasakyti, kad gyvename čia saugiai, jau nematome ir girtuoklių gatvėse“.

Pašnekovai atsisveikina draugiškai ir pasiūlo dar nueiti apžiūrėti zavodo (rus. Завод – gamykla) griuvėsius, kultūros centrą, sako, kad dar „možna patekt“ ir į kolektyvinius sodus.
Populiariau už knygas – žaisti tankais

Didžiasalio daugiabučių languose atsispindi gyvenvietės realybė: tarp gyvenamų daugiabučių langų dažnai matosi ir užklijuotos „X“ formos lipnios juostos linijos arba tiesiog dažais nupiešti įvairūs ornamentai. Tai reiškia, kad šie butai yra tušti.

Vienos iš daugiabučių laiptinės durys yra varstomos dažniau. Čia, pirmajame aukšte, gyvenamajame bute, įsikūrusi miestelio biblioteka. Užėjus į vidų, pasigirsta ne bibliotekai įprasta tyla, o vaikų klegesys - viename iš kambarių, prie stacionarių kompiuterių verda įnirtinga kova – jaunimas žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Vilniuje įklimpusi į skolas šeima gerdavo. Juos tie „berniukai“ pagirdydavo dar tris dienas, prinešdavo dešrų ir įsiūlydavo jų skolas ir butą Vilniuje keisti į Didžiasalį ir pradėti ten dirbti gamykloje, kuri anuomet buvo gerai žinoma. Nugirdydavo juos, pakišdavo kokį tai popierių, gal ir duodavo dar kokį rublį. Čia jau buvo nupirktas butas ir juos, kartu su visais baldais, atveždavo tiesiog sunkvežimiu. Dar neišsiblaiviusius iškraustydavo namo kieme. Žmonės ryte atsibudę nežinojo, kur jie yra. Kitą dieną eidavo darbintis. Deja, gamykla jau buvo uždaryta.

Mane svetingai pasitinka bibliotekos darbuotoja Audronė Filipavičienė. Išvydusi nepažįstamą veidą moteris pasisveikina ir pakviečia puodeliui kavos.

Paklausta, kaip išlaiko rimtį bibliotekoje, kuomet jaunimas užsėdęs kompiuterius, A.Filipavičienė šypsodamasi atsako: „Yra labai paprastas būdas - išjungti internetą“.

„Kas daugiausia ateina į biblioteką? Žinoma, vaikai. Tačiau, kad ir kaip mes norėtume, kad juos trauktų knygos, vis tik jie čia ateina dėl kompiuterių - „varinėja tankais“. Pažaisti ateina ir vyresni žmonės“, - šypsodamasis pasakoja A.Filipavičienę. Čia vyresni žmonės ateina ir mokytis kompiuterinio raštingumo.

Paklausta kokios knygos populiariausios Didžiasalyje, bibliotekininkė atsako, kad žmonėms įdomiausia yra detektyvai. Ji pastebi, kad labai populiarios knygos rusų kalba, netgi tarp lietuvių.
Biblioteka knygas gauna iš LR Kultūros ministerijos lėšų, taip pat rašo paraiškas finansavimui. Dažnai ir patys žmonės padovanoja savo knygų. Bibliotekininkė apgailestauja, kad spauda brangsta, todėl laikraščių ir žurnalų prenumeratas vis labiau reikia apsvarstyti. Anot jos, didelė paklausa yra rusiškos spaudos, kurią tenka siųsti daugiausia ir iš Rusijos.

Mums begeriant kavą į biblioteką vis užeina nauji žmonės.

Klausiu A.Filipavičienės, apie šiuos gretimai esančius ištuštėjusius daugiabučius. Anot jos, tai atsitiko labai natūraliai: „Po gamyklos uždarymo daug žmonių iš Didžiasalio išvyko, atsirado nemažai tuščių butų, todėl žmonės draugiškai susikooperavo ir, kad negyventi pustuščiame name, nemokėti už negyvenamų butų šildymą, apleido juos, persikraustydami į kitus, pilnesnius daugiabučius“.

Moteris mano, kad Didžiasalio miestelio įvaizdį suformavo patys žurnalistai, pradėję miestelį vaizduoti per šiuos vaiduokliais pramintus daugiabučius ar šanchajaus gyvulininkystės komplesą.
„Nedarbas? Juk ją galima rasti visoje Lietuvoje. Čia žmonės nepasiduoda - turi daržus, augina gyvulius“, - apie šiandieninį Didžiasalį pasakoja ji. Gyventojai čia dirba šalia esančioje žuvininkystės firmoje ar pas ūkininką. Taip pat veikia stambi lentpjūvė.

A.Filipavičienė pastebi, kad emigruoti nutarę asmenys vyksta į Vakarų Europą. Tokių atvejų, kad vyktų į už kelių kilometrų esančią Baltarusiją ar Rusiją, moteris negirdėjo.

Jaunimas pasigenda šokių

Vienoje iš bibliotekos patalpų buriuojasi jaunimas. Ateidami mandagiai pasisveikina ir suskuba sėsti šalia šildančio radiatoriaus. „Bibliotekoje šilčiau. Laukiame, kol atsidarys sporto salė“ - sako vienas jų. Paaugliai pasakoja, kad Didžiasalyje vakarais jiems nelabai yra kur rinktis.
Paklausti, ką veiks po mokyklos, vienas atsako, galvojantis dirbti statybose, kitas – Ričardas, norėtų vykti į užsienį, gal Vokietiją.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Lietuvos „zombių sostinės“ rusai perdavė žinutę Lietuvai
© DELFI / Artūras Morozovas

„O aš esu patriotas ir liksiu Lietuvoje,“ - jam papriekaištauja Tomas.

Kalbinami mokiniai – tai Ryto gimnazijos auklėtiniai. Mokykloje mokosi apie 170 mokinių.
Paaugliai sako, kad po pamokų daugiausia laiko skiria sportui – žaidžia krepšinį, sportuoja tuščiame bute pastatytais treniruokliais ir apgailestauja, jog šokiai miestelyje vyksta retai.

Tačiau, anot Didžiasalio Kultūros namų laisvalaikio ir kultūros organizatorės Jūratės Cibulskienės, šokius daryti sudėtinga: „Suprantate, mes liekame atsakingos už jaunimo saugumą. Buvome sutarę - jei jūs laikotės tvarkos, mes šokame dažnai. Bet jei vienas kitą „paglostote“, šokiai baigiasi“.

Kultūros namai įsikūrę vaikų darželio patalpose, kurių languose šviesa neužgęsta net ir vėlyvą vakarą. Jaukiai, tautiniais motyvais įrengtoje salėje po būrelio vaikus su tėvais išlydi namų darbuotoja J.Cibulskienė.

Moteris pasakoja, kad šiuose namuose veikia senjorų teatras, įkurtas pačių žmonių iniciatyva, dabar repetuojantis Žemaitės „Tris mylimąsias“, taip pat yra susibūrusi estradinė grupė, kvintetas, įvairūs būreliai.

Didžiasalio viltys

J.Cibulskienė Didžiasalyje gyvena nuo 1989 m. Kaip ji pastebi, šiandien į gyvenvietę atvyksta ir naujakuriai: "Dažniausia tie, kurie dirba nuotolinį darbą kompiuteriu. Čia gera vieta gyventi - pigūs butai, graži gamta, vaikų darželis, galima sodą kolektyvinį nusipirkti, turėti daržą".

„Prisimenu visokį Didžiasalį - kai buvo pakilimas, kai veikė gamykla. Tuomet niekam negalėjo stuktelti į galvą, kad čia darbo gali nebūti. Tačiau po truputi viskas stojo, stojo ir sustojo", - pamena kultūros namų darbuotoja. Anot jos, kiekviena valdžia prieš rinkimus vis pažadais apie atkuriamas darbo vietas papirkdavo Didžiasalio rinkėją.

„Bet jau dabar visi taip jautriai į tai žiūri, kad čia net prieš rinkimus neatvažiuoja vien su pažadais. Čia visko tiek prižadėta, kad jau nebėra ko žadėti. Jei politikas čia atvažiuoja, tai tik parodyti konkrečiai padarytus darbus“ - priduria ji.

„Dabar daug geriau nei prieš dešimt metų. Tuomet žmonėms buvo nesuprantama ta bedarbystė - jie mokėsi gyventi, nes buvo pripratę turėti darbą. Buvo šokas - ištisos šeimos liko be darbo. Daugybė jų dėl to iširo. Vieni kabinosi į gyvenimą, kiti tiesiog pradėjo gerti. Tuomet buvo tikrai baisu. Pamenu tuos baisius rytus, kuomet išėjus į miestelį sutinki nepažįstamą žmogų - suprasdavau, kad jis yra tas atvežtinis, kažkieno apgaulės būdu atvežtas į Didžiasalį. Jų tarpe sutikdavau ir menininkų rodančių savo kūrinius, ir sportininkų, demonstruodamų savo apdovanojimus. Šiandien jų nebėra - jie arba patys išsinaikino, arba vienas kitą išnaikino. Jie tiesiog nemokėjo susitvarkyti su tokia gyvenimo krize“ - gūdžius laikus prisimena moteris. J.Cibulskienė džiaugiasi, kad jos miestas šiandien yra ramus, turi besikuriančią aktyvią bendruomenę.

www.DELFI.lt
372