×

Gilyn į Lietuvą. Atominiai Visagino eklerai

20. balandžio 2016 , Artūras Morozovas
© DELFI / Artūras Morozovas

Erdvioje virtuvėje sukiojasi keletas moterų baltomis uniformomis. Pašauti į konvekcinę krosnį kepa legendiniai „atominiais“ Visagino eklerais vadinami plikyto kremo pyragaičiai. Už virtuvės lango matosi Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorius.

Esu elektrinės kulinarijos ceche. Prieš du dešimtmečius, šios virtuvės vaizdas buvo lygiai toks pat: išlikę sovietiniai maisto kombainai, plytelėmis klijuotos melsvos sienos, baltos konditerių uniformos. Nepakito ir vaizdas už lango. Tačiau po to kai 2010 m. paskutinis elektrinės reaktorius buvo išjungtas, tiek kepamų eklerų kiekis, tiek kulinarijos cecho pajėgumai sumažėjo pusiau.

„Elektrinės darbuotojų skaičius sumažėjo dvigubai, o pati organizacija iš eksplotuojančios tapo eksplotavimo nutraukimą vykdančia. Prasidėjo nauja, įdomi veikla“ - tvirtina Ina Daukšienė, IAE informacijos centro specialistė.

Kuo šiandien gyvena ilgamečiai IAE darbuotojai ir iš ko gi gaminami tie „atominiai“ eklerai, penktojoje „Gilyn į Lietuvą“ dalyje.

Tris dešimtmečius tuo pačiu maršrutu

Dangus virš Visagino miesto dar tik šviesėja. Šešta valanda ryto, bet į autobusų stotelę jau pradeda būriuotis žmonės. Šalia manęs stovi vyras su politileniniu maišeliu, kurio viduje matosi namuose paruoštas maistas pietums.

Po truputi stotelė užsipildo darbininkais. Naujai atėję pasisveikina su kolegomis ir smalsiai nužiūri mane stovintį su fotoaparatu. Netrukus visi lipame į autobusą, pažymėtą ženklu „IAE 185. Specialus“.

Jis yra vienas iš keleto, kasryt, tarp 6-os ir 7-os valandos, surenkantis IAE dieninės pamainos darbuotojus.

Autobusas suka ratą aplink Visaginą. Kiekvienoje stotelėje įlipa būrys žmonių ir garsiai pasisveikina. Pasiūlau savo kėdę šalia stovinčiai moteriai.

„Ne ne, ką jūs, aš darbe visą dieną sėdžiu, ačiū“, - rusų kalba mandagiai atsisako mano pasiūlymo ji. Autobuse nesunku suprasti, kas dirba sėdimą darbą.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Atominiai Visagino eklerai
© DELFI / Artūras Morozovas

Visas šis procesas vyksta jau trisdešimt metų – kasdien šiuo maršrutu žmonės važiuoja į savo pagrindinę darbovietę – atominę elektrinę. Kelionės ritualas beveik nekinta – tą pačią minutę, toje pačioje stotelėje įlipama į tuo pačiu grafiku važiuojantį autobusą, kuriame visi, pagal nutylėjimą, pasiskirstę savo vietomis, visi vieni kitus pažįsta ir, regis, apie vienas kitą žino viską. Daugelis pasisveikinę tiesiog prisėda ir tylomis žiūri pro langą, nes viskas jau iškalbėta.

Prie manęs prisėda keturios moterys. Visų jų manikiūras rausvas, kurį jos greičiausiai darėsi tame pačiame grožio salone šalia namų. Moterys ima kalbėti apie prasidedantį sodo sezoną, augalų daigus. Kalbintų žmonių teigimu, tarp visaginiečių labai populiaru turėti „dačią“ prie ežero – kolektyvinį sodą vienoje iš bendrijų šalia Drūkšių ežero.

Penkiolikos minučių kelionė ir autobusas sustoja prie pagrindinio atominės elektrinės įėjimo. Visi šie iš autobuso pabirę žmonės atgal išvažiuos lygiai 15.30 val.

Elektrinėje dirba keturios pamainos – rytinė, dieninė, vakarinė ir naktinė.

Emigravę į Rusiją sugrįžo

Elektrinės informacijos centre įrengta ekspozicija, kurioje galima apžiūrėti IAE maketą, susipažinti su jos veikimo principu bei statomomis radioaktyvių atliekų saugyklomis. Du ekranai transliuoja tiesioginę transliaciją iš reaktoriaus ir turbinų skyriaus.

Ekrane matosi, kaip darbininkai demontuoja vieną iš turbinų.

Kaip teigia informacinio skyriaus darbuotoja I. Daukšienė, atliekant elektrinės demontavimo darbus atsiveria neįtikėtinos erdvės – turbinų skyrius, nugriovus tarpinę sieną, tapo net 600 m. ilgio patalpa.

„Dėl tokios didžiulės erdvės ir itin geros akustikos joje, sulaukėme siūlymų įrengti koncertų salę. O kiti lankytojai, pastebėję ilgus elektrinės koridorius, siūlė išnaudoti juos paverčiant šaudykla”, - šypsodamasi pasakoja Ina.

Informacijos centro darbuotoja pasiūlo puodelį kavos. Prisėdame šalia zirziančio ir mirksinčio IAE maketo. Pašnekovės teiraujuosi, koks darbuotojų likimas po visiško reaktorių išjungimo 2010 m.

I.Daukšienė pastebi, kad šiandien kai kurie jų persikvalifikavo ir dirba toliau - atlieka demontavimo, radioaktyvių atliekų saugyklos statymo darbus. Pati IAE struktūra taip pat pasikeitė – atsiskyrę tam tikri jos padaliniai tapo privačiomis bendrovėmis.

Kuomet veikė abu elektrinės reaktoriai, joje dirbo apie penkis tūkstančius darbuotojų.
Po reaktorių išjungimo daug kas išėjo į pensiją ar pasinaudojo socialinių garantijų įstatymu ir, gaudami papildomas išmokas, ieškojo kito darbo ar emigravo.

„Neteisinga būtų sakyti, kad žmonės masiškai emigravo iš Visagino. Dauguma šių žmonių yra vyresnio amžiaus. Jie užaugo kartu su šiuo miestu, nes čia atvažiavo dar jauni, čia susikūrė šeimas ir gyvenimus, susilaukė anūkų. Tad jiems nėra taip paprasta „pakelti sparnus“. Čia jie jaučiasi esantys Europoje. Buvo tokių, kurie važiavo į Rusiją, tačiau grįžo atgal. Nors ten ir turėjo giminių, bet, matyt, ten gyventi nebegalėjo. Per tuos trisdešimt metų, jie nejučia tapo europiečiais“, - apie atominės elektrinės darbuotojų permainas pasakoja I.Daukšienė.

Didžiausią ežerą sušildė net keliais laipsniais

Elektrinės informacijos centras vis dar sulaukia daug žmonių: „Lankytojai domisi, teiraujasi kas dabar čia vyksta. Daugeliui atrodo, kad čia jau viskas užsidarė, tad nustemba pamatę, kad čia vis dar dirba nemažai žmonių“.

Kaip matosi iš oro darytoje elektrinės fotografijoje, ji pastatyta ant didžiausio Lietuvos ežero – Drūkšių, kranto. Ežero vanduo buvo naudojamas aušinti garo turbinas. I.Daukšienės tvirtinimu, per visą eksploatavimo laikotarpį, elektrinės turbinų aušinimui skirtas ežero vanduo, patį ežerą įšildė trims laipsniais.

„Piranijų neatsirado, tačiau ežero florą ir fauną tai paveikė“, - juokauja darbuotoja.

Elektrinės uždarymas, pasak pašnekovės, yra labai įdomus procesas: „Tokio tipo elektrinės nėra niekas uždarinėjęs ir demontavęs. Tai nauja patirtis“.

Ji priduria, kad, nors daug darbuotojų persikvalifikavo, tačiau elektrinės uždarymo procesui trūksta specialistų ir darbininkų.

Dauguma buvusių darbuotojų susiduria su problema – ieškant naujo darbo, reikia gerai mokėti valstybinę kalbą.

„Darbuotojams nėra taip paprasta pakeisti darbo pobūdį - jei visą gyvenimą buvai atomininku, negali staigiai tapti statybininku. Kita problema – kalba. Nemažai žmonių lietuviškai moka prastai, nors ir ilgai gyvena Lietuvoje. Čia viskas buvo paprasta – kadangi elektrinėje vidaus kalba yra rusų, visi taip ir kalbėjo tiek viduje, tiek ir mieste“, - pokyčių problemas vardina informacijos skyriaus darbuotoja.

Atominės elektrinės eklerai

Plačia šypsena konditerijos skyriuje mane pasitinka čia dirbanti Larisa. Moteris ant vežimėlio krauna ką tik iškeptus pyragaičius, šviežiai suteptus biskvitinius pyragus bei dekoruotus tortus.

Apie šios vietos produkciją galima išgirsti ir už jos ribų. Legendomis apipintų eklerų, pirmą kartą paragavau Vilniuje. Iš Visagino kilęs bičiulis juos atsivežė po savaitgalio viešnagės savo gimtajame mieste.

„Nežinau kodėl žmonėms taip patinka tie eklerai. Greičiausiai todėl, kad darome juos natūraliai ir parduodame tik šviežius. O šiaip juose nieko stebuklingo nėra - plikyta tešla, plikytos grietinėlės kremas ir šokoladinis glaistas. Tai daugelį metų gludintas receptas“, - deserto legendą aiškina ilgametė elektrinės konditerė Larisa.

<span style="color: #ff0000;">Gilyn į Lietuvą.</span> Atominiai Visagino eklerai
© DELFI / Artūras Morozovas

Moters teigimu, visaginiečiai puikiai pažįsta čia daromą produkciją, todėl savaitgaliais ar per įvairias šventes užsako pagaminti vieną ar kitą gaminį.

Nuo pat elektrinės darbo pradžios, čia vis dar gaminami žinomi sovietiniai saldumynai – pyragas „Praha“, rageliai su plikytu kremu, tortas „Svajonė“, pyragas „Liubava“ ir kt. Dirbančios moterys pabrėžia, kad viską daro be jokių chemikalų: „tik miltai, sviestas, kiaušiniai ir cukrus“.

„Tortų kainos yra prieinamos - apie 6-7 eurus už kilogramą“, - sako konditerė.

Kavinėje esantis meniu beveik nesikeičia, nes, pirkėjai yra pripratę prie produkcijos ir reikalaują tų pačių gaminių, jautriai reaguoja į bet kokį recepto pokytį.

Ištuštėjusęs cechas

Virtuvėje kalbinti žmonės su nostalgija prisimena senus laikus, kuomet reikėdavo pamaitinti penkis tūkstančius darbininkų. Tuomet visi gaudavo nemokamo maisto talonus, todėl valgydavo tik valgykloje.

Įeinu į vieną iš buvusių virtuvės cechų. Jame nieko nebėra, išskyrus kabančius ir vis dar ūžiančius gartraukius.

„Štai čia buvo didžiulė virtuvė, kur dirbo daug virėjų ir pagalbininkų. Tačiau šį skyrių teko uždaryti po reaktoriaus išjungimo. Čia vis dar ūžia ventiliacija, kuri priklauso bendrai elektrinės vėdinimo sistemos grandinei“, - rankos mostu dar visai nesenai veikusias virtuvės erdvės aprodo Larisa.

Larisa ant plataus metalinio vežimėlio kulinarijos gaminius pristato į pirmajame aukšte dirbančią kavinę. Leidžiamės techniniu liftu, ant kurio sienos kabo vietinio ryšio telefonas.

Konditerės dukra dirba užsienyje, o sūnus tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Moteris sako, kad, deja, bet jaunimas Visagine neužsibūna, tačiau vasarą visuomet sugrįžta. Tada nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs miestas tampa kurortu.

Turėtų likti plynas laukas

Pirmajame pastato aukšte esančioje valgykloje prasideda pietų metas – su padėklais rankose, darbuotojai lėtai slenka ir renkasi ant prekystalių sudėtus patiekalus.

Čia dirbančių virėjų nuomone, ypač mėgstami antrieji patiekalai: keptas karpis, lydekos file, kotletai, šnicelis, cepelinai, įvairūs blyneliai ir kita. Per dieną čia papietauja apie 500 žmonių.

„Kai buvo maisto talonai, dirbome dviem aukštais, buvo daugybė virtuvės šefų ir kitų darbuotojų. Vien bandelių kepdavome apie pusantro tūkstančio kasdien. Darbas tuomet virė, nepalyginsi su šiandiena“, - prisiminimais dalinasi viena iš virėjų.

Šiandien numatyta elektrinės uždarymo ir demontavimo data yra 2038 metai. Visa ši gigantiška, nedidelį miestą primenanti elektrinės teritorija ir masyvių reaktoriaus patalpų sienos, turėtų virsti plynu lauku. Po jo žole bus įrengtos radioaktyvių atliekų saugyklos.

www.DELFI.lt
91