Spalvoti namukai, sūpynės, didelis kiemas ir būrys vaikų – nuo visiškų pyplių iki išstypusių paauglių. Visi jie gyvena Latvijoje, Islice mieste įsikūrusiame „SOS vaikų kaime“, kuriame likimo nuskriaustais vaikais rūpinasi šį darbą pasirinkusios vadinamosios mamos ir tetos.

Mama šiame kaime dirbanti Nuora Aleksis gyvenime dirbo įvairiausiose srityse, tačiau visada žinojo, kad dirbs su vaikais. Tuo tarpu vaikais besirūpinanti teta Silvia Tione ilgą laiką dirbo mokytoja, tačiau netekusi šio darbo paragavo emigrantės duonos. Visgi ilgai užsienyje neužsibuvo ir grįžusi į Latviją išbandė save „SOS vaikų kaime".

Viena mama augina 7 vaikus

Čia vaikais rūpinasi vadinamosios mamos ir tetos. Nuora Aleksis mama dirba jau penkerius metus.

„Prieš tai penkerius metus dirbau teta. Tada mano vaikai tapo paaugliais, aš išėjau iš čia, dirbau kitur – turizmo ir buhalterijos srityse. Nuo 2011 m. jau šešerius metus aš ir vėl čia, penkerius dirbu mama, o anksčiau buvau teta“, – pasakojo moteris.

Pati du suaugusius vaikus turinti moteris dabar augina 7 vaikus – mažiausiam iš jų netrukus sueis treji metai, o vyriausiam – šešiolika. „Visi vaikai atkeliavo iš dviejų šeimų. 6 vaikai yra broliai ir seserys, o vyriausias yra vienas, jo sesuo jau pradėjo savarankišką gyvenimą“, – sakė N. Aleksis ir pridūrė, kad su tiek vaikų nubodžiauti nėra kada.

Nuora Aleksis
© DELFI / Orestas Gurevičius

N. Aleksis mama dirba pagal darbo sutartį kaip ir visi „SOS vaikų kaimo“ darbuotojai, tačiau darbu to nevadina. „Man tai jau tapę gyvenimu“, – net nesudvejojusi sako ji. „Aš taip džiaugiausi, kai mažasis pradėjo vaikščioti, jam tada buvo 1 m. ir 2 mėn., jis nekalbėjo, o dabar jau kalba. Toks didelis džiaugsmas, kai matai, kaip jie auga, kaip mokosi naujų dalykų, kaip keičiasi. Toks malonumas visa tai stebėti“, – kaip apie savo pačios vaikus pasakojo ji.

Vaikams paaiškina, kad nėra jų mama

Paklausta, ar gali pasakyti, kad vaikas yra jos, N. Aleksis iš karto atsako teigiamai ir priduria, kad jie netgi panašūs į ją pačią. Tačiau jų mama savęs nevadina: „Taip, kartais netyčia (vaikai – DELFI) pavadina (mama - DELFI), bet iš karto jiems pasakau, kad jų mama gyvena Liepojoje. Šiaip mane vardu vadina, bet būna, kad darželyje, kai kiti vaikai šalia, pavadina mama, nes nenori skirtis nuo kitų.“

Mama dirbanti moteris sako, kad jie gyvena kaip tikra šeima. „Ryte visi keliamės, keturi mažieji lanko vaikų darželį, kuris įsikūręs čia pat. Taigi keturis nuvedu į darželį, pati grįžtu. Tada pusryčiai, vėliau – namų ruošos darbai. Žiūrime, ką reikia padaryti namuose ar aplink namus“, – kasdienę rutiną pasakojo N. Aleksis.

Grįžusi iš emigracijos ėmėsi darbo, kuriam pasiryžtų vienetai
© DELFI / Orestas Gurevičius

Su vyresniais vaikais lengviau

„Vyresnysis paauglys padeda. Juokiuosi sakydama, kad jis yra didesnis už mane vaikinas, iš esmės kaip ir tėtis padeda prižiūrėti mažuosius. Kartais tenka pasibarti, o būna, kad kartu žaidžiame ir juokiamės – kaip ir šeimoje. Mažiausias – tikras futbolininkas, greitai bėgioja. Visi jie čia pas mane tokie sportiški, greiti. Aš ir pati mėgstu pažaisti futbolą, į medžius palaipioti“, – sakė ji.

Nuo vaikystės vaikus mylinti moteris pasakojo, kad dar besimokydama mokykloje prižiūrėjo visus kaimynų vaikus ir manė, kad eis dirbti į vaikų darželį. Tačiau pripažino, kad su vyresniais vaikais lengviau nei su mažaisiais ir kartais būna sunkių akimirkų: „Žinoma, būna ir taip (sunkių akimirkų – DELFI). Paskui pagalvoji, kad viskas bus gerai. Galime nueiti, kur norime, planuoti savo gyvenimą, kaip norime. Kol vaikas mažas, galimybių dar nėra tokių, kokių norėtumėme, – anksčiau vaikai būdavo vyresni. Iš manęs išėjo penki. Mes su jais dainuodavome, šokdavome, važiuodavome į koncertus, lankydavomės žaidimų aikštelėje, žiūrėdavome filmus, jie buvo didesni. Tiesiog dabar toks mažųjų amžius, kad negalime visko suderinti.“

Grįžusi iš emigracijos ėmėsi darbo, kuriam pasiryžtų vienetai
© DELFI / Orestas Gurevičius

Mamoms sunkiau nei tetoms

Silvia Tione „SOS vaikų kaime“ dirba teta kiek mažiau nei metus. Moteris pasakojo, kad visada mėgo vaikus, ypač mažus, o kai saviškiai užaugo, ilgai laukė anūkų. Ji ilgą laiką galvojo, kad norėtų imtis tokio darbo, tačiau tuo metu nebuvo darbo vietų. S. Tione dirbo mokytoja, o kai neteko darbo, išvyko uždarbiauti į užsienį. Kurį laiką dirbusi Švedijoje ir Suomijoje visgi grįžo ir įsidarbino šiame vaikų kaime.

„Vis dėlto pradėjusi dirbti supratau, kad viskas šiek tiek kitaip, nėra lengva. Jei būčiau ėmusis šio darbo anksčiau, manau būtų lengviau, dabar jau atsirado mano pačios anūkų, tad tampa sudėtingiau viską suderinti. Dabar dirbsiu aštuonias dienas, nes mūsų namuko mama atostogauja, o šiaip ne taip jau ir daug to darbo. Gerai, kad mūsų namelyje šiek tiek didesni vaikai, o štai pas Nuorą, su kuria kalbėjote, vaikai, kuriems dveji ar treji, vakare reikia kiekvieną pakelti, nuprausti. Save laikau močiute, todėl galiu pasakyti, kad tai nėra taip jau ir paprasta vien fiziškai”, – atviravo moteris.

Silvia Tione
© DELFI / Orestas Gurevičius

Daugelis vaikų turi biologinius tėvus

Keturis vaikus – 7, 9, 11 ir 14 metų amžiaus – auginanti teta sako, kad būna sunkiausia pačioje pradžioje, kai jie tik ateina: „Jie nesupranta, kad tai yra šeima, nes negyveno normaliomis sąlygomis. Jie buvo paimti. Į šią organizaciją retai kada priimami vaikai, kurių tėvai mirę, kurie tėvų neturi. Daugumos vaikų tikrieji tėvai gyvena netinkamai, pavyzdžiui, yra alkoholikai. Patys suprantate, kad tokius vaikus sudėtinga sutalpinti į vienokius ar kitokius rėmus, nes jie nieko nežino. Kai ateina, būna sudėtinga. Žinoma, vėliau, kai praleidi su jais laiko, visus pamilsti. Be meilės nėra įmanoma.“

S. Tione sakė, kad būna atvejų, kai prarandi kantrybę, tačiau tada yra suteikiama pagalba. Mamoms sunkiau, tikina ji, kadangi joms tenka daugiau darbo, o tetoms padeda socialiniai darbuotojai.

Grįžusi iš emigracijos ėmėsi darbo, kuriam pasiryžtų vienetai
© DELFI / Orestas Gurevičius

„Vis dėlto svarbiausia vaikus mylėti ir mokėti juos priimti, kokie jie bebūtų. Juk jie turi problemų, kai kurie tam tikra prasme atsiliekantys, turi psichologinių problemų. Nėra kaip namuose ar mokykloje – čia viskas šiek tiek kitaip. Beveik kiekvienas turi savų problemų, kurias atsineša iš šeimos. Vis tik svarbiausia juos pamilti, nes kitaip neįmanoma dirbti. Tokiais atvejais, manau, neįmanoma eiti į darbą, jaustis žmogumi. Taigi svarbiausia – mylėti ir priimti“, – sakė S. Tione.

Kai atvykome į latvių „SOS vaikų kaimą“, čia vyko didžiulė šventė. Vaikai valgė ledus, žaidė įvairiausius žaidimus, ore sklandė šimtai muilo burbulų. Visai neseniai latviai atšventė šios organizacijos dvidešimtmetį, tačiau šventė buvo dviguba – vaikus aplankė 10 „Tele2” vadovų, kurie labdaringame dviračių maratone varžėsi tris dienas, įveikė 330 kilometrų ir šiai organizacijai paaukojo 30 tūkst. eurų.

Latvijos „SOS vaikų kaimas“ Latvijoje gyvuoja jau dvidešimt metų. Lietuvoje „SOS vaikų kaimai“ įsikūrė vos atgavus Nepriklausomybę. Daugelyje šalių veikianti organizacija padeda sudėtingose situacijose atsidūrusiems vaikams ir siekia, kad jie augtų laimingose šeimose.

www.DELFI.lt
1