Rusija, didžiausia valstybė pasaulyje, savo šalies pamatą pastatė ant melo. Melą ji vartoja kaip valstybinę kalbą – Rusijoje nėra žodžio laisvės, o kontroliuojama žiniasklaida sistemingai skleidžia propagandą ir dezinformaciją. Melas yra Rusijos politikos pagrindas – nors Rusija imituoja demokratinius rinkimus, Vladimiras Putinas prezidento posto nepalieka jau ilgiau nei dešimtmetį ir neketina to daryti. Melas yra Rusijos teisinė sistema – prisidengdama išgalvotais arba sukurtais motyvais Rusija vykdo kitų šalių teritorijų grobimus, pradeda karus, šantažuoja kaimynines valstybes ir susidoroja su tais, kurie bando šį melo voratinklį nutraukti. Rusijos melus įrodo daugybė žemiau pateiktų faktų.
1
1999 m. sprogimai Rusijoje
1999 m. sprogimai Rusijoje
1
1999 metais Rusijoje nugriaudėjo trys paslaptingi sprogimai, pareikalavę 690 žmonių gyvybių. Šiuos civilių objektų sprogdinimus Rusija pavadino teroristiniais išpuoliais, kuriuos surengė kovotojai iš Čečėnijos, tačiau jie iki šiol kelia daugiau klausimų, nei yra atsakymų. 1999 m. sprogimai Rusijai tapo pretekstu pradėti antrąjį Čečėnijos karą, kurį vadino „antiteroristine operacija“.
Pirmasis sprogimas įvyko 1999 m. rugsėjo 9-osios naktį Maskvoje, devynių aukštų gyvenamajame name. Antrasis – rugsėjo 13 d., apie 5 val. ryto, taip pat Maskvoje, 8 aukštų daugiabutyje. Po trijų dienų – rugsėjo 16 d. – Volgodonske šalia devynaukščio sprogo sunkvežimis su sprogmenimis. Nors po pirmojo sprogimo Maskvos meras, kurį citavo oficiali Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, pareiškė, kad greičiausiai kaltos dujos, o tokiai versijai Dūmoje antrino ir tuometinis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, jau po pusdienio ji pasikeitė kardinaliai ir dėl sprogimo buvo apkaltinti ekstremistai iš Čečėnijos.
Kremlius šiuos įvykius vadino čečėnų kerštu už sutriuškinimą Dagestane. Rusija baksnojo pirštu į rugsėjo pradžioje Dagestane surengtą teroristinį išpuolį šalia penkiaaukščio namo, kuriame buvo apsistojusios Rusijos karių šeimos. Esą kiti sprogimai – tolesnė pirmojo išpuolio seka. Tačiau iki šiol yra neatsakyta begalė klausimų: kodėl Čečėnijos kovotojai nusitaikė į civilius gyventojus, ne į karinę infrastruktūrą ar karius, kaip kad įvyko Dagestane? Visas vietoves iš Šamilio Basajevo islamistų Rusijos pajėgos atgavo tik rugsėjo 13 d., tad kaip nedidelė grupė radikalų vienu metu sugebėjo kovoti ir Dagestane, ir dar surengti tokią virtinę išpuolių Rusijos širdyje? Kodėl sprogimai įvyko tokiose vietose, kur gyvena ne itin pasiturintys žmonės ir išskirtinai nė vieno valdininko ar jėgos struktūrų darbuotojo? Kodėl oficialios institucijos pateikė skirtingus duomenis dėl sprogstamųjų medžiagų ir pan.?
„Kremliaus tikslas – pradėti masinį terorą, destabilizuoti padėtį, tam tikru metu pasakyti: „Tu neturi eiti į rinkimų apylinkę, nes yra rizikos susprogti su rinkimų urnomis.“
(A. Lebedžio interviu „Le Figaro“ 1999 m.)
Vienas pirmųjų šiuos klausimus viešai leidinyje „Le Figaro“ išsakė tuometinis Krasnojarsko krašto gubernatorius Aleksandras Lebedis. Jis laikėsi pozicijos, jog sprogimus galėjo organizuoti federalinė valdžia, kad prieš rinkimus destabilizuotų padėtį Rusijoje ir įbaugintų žmones neiti prie balsadėžių. A. Lebedis 2002 m. žuvo aviakatastrofoje. Apie šiuos įvykius knygą „FST sprogdina Rusiją“ parašęs Aleksandras Litvinenka Londone buvo nunuodytas 2006 m. Kiek žinoma, savo tyrimą mėgino atlikti ir žurnalistė Ana Politkovskaja, ji nušauta 2006 m. Bandžiusių išsiaiškinti daugiau apie sprogimus ir įvairiomis aplinkybėmis atsidūrusių po velėna buvo ir daugiau. V. Putinas tokias versijas vadina „kliedesiais“.

Rusijoje už šiuos išpuolius buvo nuteisti tik du asmenys – Adamas Dekkuševas ir Jusufas Krymšamchalovas, ir tai padaryta uždarų durų. Tai reiškia, kad jokie bylos duomenys neprieinami viešai. O organizatoriais 2004 m. nuosprendyje įvardinti asmenys tuo metu jau buvo laikomi negyvais. Be to, paskelbtos tik jų, kaip kovotojų, pravardės, o tikrieji vardai niekam nežinomi.
2
Dubrovkos įkaitų drama
Dubrovkos įkaitų drama
2
2002 m. spalio 23 d. keturiasdešimt ginkluotų čečėnų teroristų įsiveržė ir užėmė Dubrovkos teatrą, kur tuo metu buvo rodomas miuziklas „Nord Ost“. Salė buvo pilnutėlė, visi bilietai išpirkti.
Čečėnų kovotojų įkaitais tapo 916 žmonių, jie pastate tris dienas buvo laikomi be maisto ir vandens. Tarp teroristų buvo ir savižudžių sprogdintojų. Užpuolikai užminavo salę ir pareikalavo išvesti Rusijos karius iš Čečėnijos. Tuo metu vyko antrasis Čečėnijos karas, kurį Rusija vadino „antiteroristine operacija“.

Po dviejų dienų, spalio 26-osios naktį, specialiosios Rusijos pajėgos „Alfa“ ir „Vimpel“ šturmavo teatrą ir nušovė visus teroristus. Per šturmą Rusijos specialiosios pajėgos panaudojo dujas, jas į pastatą paleido per ventiliacijos angas.
Šios specialiosios medžiagos esą turėjo tik neutralizuoti teroristus, bet dėl jų jau po išvadavimo masiškai pradėjo mirti salėje buvę įkaitai, o medikai negalėjo jiems suteikti tinkamos pagalbos, nes nežinojo, su kokiomis dujomis turi reikalą.
Šios specialiosios medžiagos esą turėjo tik neutralizuoti teroristus, bet dėl jų jau po išvadavimo masiškai pradėjo mirti salėje buvę įkaitai, o medikai negalėjo jiems suteikti tinkamos pagalbos, nes nežinojo, su kokiomis dujomis turi reikalą.
Iš viso „Nord Ost“ įkaitų drama pareikalavo 130 nekaltų žmonių gyvybių, dauguma jų mirė jau po išlaisvinimo, būdami ligoninėse.

Po pirmųjų įkaitų mirčių oficialūs Rusijos valdžios atstovai atmetė, kad dėl mirčių gali būti kaltos dujos, esą jos nebuvo nuodingos. Vėliau Kremlius atskleidė, kad pagrindinis į salę paleistų cheminių medžiagų komponentas buvo fentanilis – stiprus opioidas, plačiai vartojamas kaip skausmą malšinantis vaistas. Galutinė šių dujų sudėtis nėra atskleista iki šiol. 2018 metais Vladimiras Putinas propagandiniame filme apie save sakė asmeniškai įsakęs šturmą, įskaitant ir dujų panaudojimą.
© AP, AFP, Vida Press
2002 m. opozicijos aktyvistas, V. Putino politikos kritikas Borisas Nemcovas, kuris tuo metu buvo Rusijos Dūmos narys, paragino atlikti tyrimą dėl tikėtino Vyriausybės pareigūnų aplaidumo eliminuojant teroristus Dubrovkos teatre, tačiau Rusijos teisėsauga tyrimą pradėti atsisakė. B. Nemcovas 2015 m. buvo nušautas Maskvos centre. 2011 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Rusijai nurodė iš naujo ištirti aukų žūties aplinkybes ir pareigūnų elgesį, tačiau Rusija atsisakė tai padaryti.

Iki šiol neatsakytas klausimas, kodėl specialiosios pajėgos nužudė visus teroristus, jei jie dėl panaudotų dujų buvo be sąmonės. Kodėl nė vienas jų nebuvo sulaikytas ir apklaustas siekiant išsiaiškinti išpuolio tikslą ir organizatorius.
3
Chodorkovskio įkalinimas ir „Jukos“ nusavinimas
Chodorkovskio įkalinimas ir „Jukos“ nusavinimas
3
Bendrovė „Jukos“ buvo įkurta 1992 metais, o 1995 m. privatizuota, jos vadovu tapo Michailas Chodorkovskis, iki tol vystęs verslą finansų sektoriuje. Pats M. Chodorkovskis yra pasakojęs, kad privatizavus įmonę ji buvo nuostolinga, turėjo milžiniškų skolų, nuolat vėlavo atlyginimai ir krito gavyba. 2003-iaisiais „Jukos“ iš nuostolingos bendrovės pavirto į pasaulinį energetikos žaidėją, kurio rinkos vertė pasiekė 40 mlrd. dolerių.
Tais pačiais metais žurnalas „Forbes“ tuometinį „Jukos“ vadovą Michailą Chodorkovskį paskelbė turtingiausiu Rusijos žmogumi. M. Chodorkovskis buvo paviešinęs, kad savo asmeninėmis lėšomis remia dvi liberalias partijas, kurios per tuo metu artėjusius Dūmos rinkimus ruošėsi varžytis su Kremliaus remiamos jėgomis.

Be to, „Jukos“ planavo susijungimą su kita naftos įmone „Sibneft“. Po tokio susijungimo „Jukos“ pagal naftos gamybos apimtis būtų tapusi ketvirta privačia naftos kompanija ir įgijusi didžiulę politinę įtaką šalyje, o tai reiškė, kad stiprėtų provakarietiškos politinės jėgos, kas tikrai nebuvo paranku Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

2003 metais Rusijos valdžia apkaltino bendrovės „Jukos“ vadovybę ekonominiais nusikaltimais – sukčiavimu, grobstymu ir mokesčių slėpimu, o vienas M. Chodorkovskio bendražygis netgi buvo kaltinimas nužudymo organizavimu. Patys verslininkai ir jų advokatai tokius kaltinimus vadino politiniu susidorojimu.
Buvęs „Jukos“ savininkas Michailas Chodorkovskis areštuotas 2004 m. spalį, dar nepabaigus vienos bylos Rusijos teisėsauga prieš jį pradėjo ir antrąją bylą. Iš viso kalėjime verslininkas praleido 10 metų.
Buvęs „Jukos“ savininkas Michailas Chodorkovskis areštuotas 2004 m. spalį, dar nepabaigus vienos bylos Rusijos teisėsauga prieš jį pradėjo ir antrąją bylą. Iš viso kalėjime verslininkas praleido 10 metų.
Suėmusi M. Chodorkovskį Rusija areštavo didelį tuo metu itin pelningai veikusios „Jukos“ akcijų paketą, žlugo „Jukos“ susijungimas su „Sibneft“, pačiai įmonei valstybė pareiškė milžiniškas, 100 mlrd. rublių siekiančias, mokestines pretenzijas. Būtent jos vėliau tapo pretekstu antstoliams parduoti didžiausią ir svarbiausią „Jukos“ padalinį „Yuganskneftegaz“ ir paskelbti „Jukos“ bankrotą. Aukcione kontroliuojamą šio padalinio akcijų paketą nusipirko niekam nežinoma įmonė „Baikalfinansgrup“ ir jau po trijų dienų savo pirkinį pardavė Rusijos valstybinei įmonei „Rosneft“. Kaip vėliau paaiškėjo arbitražo teisme, į kurį kreipėsi buvę „Jukos“ akcininkai, su staiga atsiradusia įmone „Baikalfinansgrup“ buvo susijęs naftos magnatas, V. Putino draugas Vladimiras Bogdanovas.
„Mums susidarė įspūdis, kad jis dar prieš procesą buvo laikomas kaltu“.
(tuometis JAV prezidentas George’as W. Bushas, 2005 m. gegužė)
2014 m. Hagos teismas konstatavo, kad Rusija sąmoningai sužlugdė įmonę „Jukos“ didžiuliais mokestiniai reikalavimais ir faktiškai nusavino iš jos teisėtų savininkų. 2020 m. Hagos teismas įpareigojo Rusiją išmokėti buvusiems „Jukos“ akcininkams 50 mlrd. JAV dolerių kompensacijų. Rusija tą padaryti atsisakė. Vietoj to tais pačiais metais ji pakoregavo savo konstituciją ir paskelbė Rusijos teisės viršenybę prieš tarptautines sutartis ir kitus susitarimus. 2021 m. Nyderlandų Aukščiausias Teismas panaikino žemesnės instancijos sprendimą dėl kompensacijos išieškojimo iš Rusijos, tai reiškia, kad daugelį metų trunkanti teisinė kova tarp buvusių „Jukos“ akcininkų ir Rusijos 2023 m. pradžioje dar buvo nesibaigusi.
4
Beslano mokyklos šturmas
Beslano mokyklos šturmas
4
2004 m. rugsėjo 1 d., per mokslo metų pradžios šventę, Rusijos Beslano 1-osios mokyklos pastate čečėnų teroristai į nelaisvę paėmė daugiau nei 1100 žmonių – moksleivių, jų tėvų ir mokytojų. Įkaitai užminuotoje mokyklos sporto salėje be maisto ir vandens buvo kalinami dvi dienas. Vėliau atsakomybę už mokyklos užgrobimą prisiėmė labiausiai ieškomu žmogumi Rusijoje vadintas teroristas Šamilis Basajevas.
Trečiąją dieną įkaitų drama virto kruvinu chaosu. Mokykloje pasigirdus dviem sprogimams prasidėjo chaotiškas susišaudymas tarp teroristų ir Rusijos pajėgų. Iki šiol iki galo nėra aišku, kas tiksliai nutiko. Oficiali Kremliaus ir Rusijos jėgos struktūrų versija – teroristai sporto salėje susprogdino sprogmenis ir tada buvo pradėtas šturmas, esą Rusijos pajėgoms neliko nieko kito. Vis dėlto Beslano aukų artimieji yra surinkę medžiagos, kad jėgos panaudojimą galimai pradėjo Rusijos pajėgos. Aišku viena – įvykio metu žuvo 333 žmonės, iš jų 186 vaikai.

Po dramatiškų įvykių baigties į mokyklą nebuvo leidžiama patekti ir įvykio vietos apžiūrėti nepriklausomiems žurnalistams, apie tai pranešė tarptautinės organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ir ESBO. Kai kurie žurnalistai, skelbę ne oficialią Kremliaus šturmo versiją, buvo sulaikomi. Oficialūs Rusijos šaltiniai perteikdami informaciją bandė stipriai sumažinti mokykloje buvusių įkaitų skaičių. Kelios dienos po tragedijos V. Putinas užsienio žurnalistams teigė, kad viešai neskelbs atliekamo tyrimo aplinkybių rezultatų. Jis taip pat tikino, kad mokyklą užėmę teroristai „nieko nereikalavo“, nors užpuolikų pareiškimus jau pirmosiomis įkaitų dramos dienomis citavo skirtingos žiniasklaidos priemonės. Teroristai iškėlė tokias įkaitų paleidimo sąlygas – išvesti Rusijos kariuomenę iš Čečėnijos arba V. Putinui atsistatydinti.
Vienintelis išgyvenęs ir už išpuolį nuteistas teroristas yra Nurpashi Kulaevas, kuris neigia bet kokį dalyvavimą paimant įkaitus. Jam skirta kalėti iki gyvos galvos.

2017 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Rusijos valdžia iš anksto turėjo pakankamai konkrečios informacijos apie planuojamą mokyklos užgrobimą, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad užkirstų teroristams kelią, – mokykloje nesugriežtino saugumo, nei mokyklos bendruomenė, nei visuomenė nebuvo įspėtos apie galimą grėsmę. Be to, teismas konstatavo, kad mokyklos šturmo metu pajėgos panaudojo perteklinę jėgą ir šaudė į įkaitų pilną pastatą iš tokios artilerijos kaip tankai ir granatsvaidžiai.
5
Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas
Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas
5
Buvęs Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojas Aleksandras Litvinenka iš Rusijos į Didžiąją Britaniją pabėgo dar 2000 m. baimindamasis dėl savo gyvybės. Jo persekiojimas Rusijoje prasidėjo 1998 m., kai jis viešai paskelbė, kad FST vadovybė jam ir keliems kitiems saugumo darbuotojams liepė nužudyti verslininką, oligarchą Borisą Berezovskį. Vėliau A. Litvinenka rinko duomenis apie FST vaidmenį daugiabučių sprogdinimo istorijoje Rusijoje 1999 m. ir su Jurijumi Felštinskiu parašė knygą „FST sprogdina Rusiją“.
A. Litvinenka buvo apnuodytas 2006 m. lapkritį. Jis blogai pasijuto po to, kai viename Londono restoranų susitiko su savo informatoriumi, kuris teigė turintis informacijos apie Rusijoje įvykdytą žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Praėjus kelioms valandoms po susitikimo A. Litvinenka atsidūrė ligoninėje su sunkaus apsinuodijimo požymiais. Apnuodijimas įvykdytas praėjus vos mėnesiui nuo A. Politkovskajos nužudymo. Kaip vėliau parodė britų tyrimas, nuodų buvo įpilta į arbatą.
Ligoninėje A. Litvinenkai nuslinko plaukai, sutriko kepenų ir inkstų veikla, kraujyje visiškai neliko leukocitų. Vyras mirė praėjus trims savaitėms nuo apnuodijimo. Jau po mirties atlikta ekspertizė parodė, kad nužudymui įvykdyti buvo panaudotas polonis-210.
Ligoninėje A. Litvinenkai nuslinko plaukai, sutriko kepenų ir inkstų veikla, kraujyje visiškai neliko leukocitų. Vyras mirė praėjus trims savaitėms nuo apnuodijimo. Jau po mirties atlikta ekspertizė parodė, kad nužudymui įvykdyti buvo panaudotas polonis-210.
Po šio incidento pasaulio ir Didžiosios Britanijos tyrėjų akys iš karto nukrypo į Maskvą. Kremlius bet kokius jam mestus įtarimus vadino nesąmone, o Rusijos ambasada Londone apnuodijimą pavadino „nelaimingu atsitikimu“.

Tyrimo dėl A. Litvinenkos mirties rezultatai Didžiojoje Britanijoje buvo pristatyti 2016 m., praėjus beveik 10 metų nuo nunuodijimo. Nustatyta, kad A. Litvinenkos nunuodijimą viešbutyje įvykdė buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojas Andrejus Lugovojus ir buvęs sovietų pajėgų karys Dmitrijus Kovtunas. Abu jie savo kaltę neigia. Teismo teigimu, gali būti, kad jie veikė FSB nurodymu, o tam „tikriausiai pritarė“ pats V. Putinas.
„Galbūt jūs priversite nutilti vieną žmogų, bet protestai po visą pasaulį skambės jūsų ausyse, pone Putinai, iki gyvenimo pabaigos.“
(A. Litvinenkos žodžiai prieš mirtį)
Kremlius britų tyrimą pavadino „politiškai motyvuotu ir neskaidriu“. Vis dėlto 2022 m. EŽTT paskelbė, kad yra akivaizdžių įrodymų, jog nunuodijimas įvykdytas turint Rusijos valdžios įgaliojimus. Dėl šios priežasties EŽTT laiko Maskvą atsakinga už A. Litvinenkos nunuodijimą.

Ši byla buvo pirmasis žinomas Kremliaus kritiko apnuodijimas užsienyje po SSRS žlugimo.
6
Rusijos įsiveržimas į Sakartvelą
Rusijos įsiveržimas į Sakartvelą
6
2008 m. pasinaudojusi įsisenėjusiu etniniu konfliktu Pietų Osetijoje ir prisidengusi „taikos operacija“ Rusija įsiveržė į nepriklausomą valstybę ir atplėšė nuo Sakartvelo 20 proc. teritorijos.
Separatistinės Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijos Sakartvele susiformavo dar griūvant SSRS ir Gruzijai pasukus nepriklausomybės keliu. Abi šios teritorijos siekė atsiskirti nuo Sakartvelo, kas ir tapo 1992 m. karo tarp Gruzijos, Pietų Osetijos ir Abchazijos pagrindine priežastimi. Nuo pat tada Rusija remia Pietų Osetijos ir Abchazijos separatistus, iki 2008 m. karo šiose teritorijose buvo likusios ir Rusijos taikdarių pajėgos.

Kaip ir kodėl 2008 m. prasidėjo karas tarp Rusijos ir Gruzijos, iki šiol nėra tiksliai žinoma. Gruzija kaltina Rusiją, kad šios remiami separatistai jėgą išprovokavo nuolat apšaudydami gruzinų kaimus. O Rusija laikosi versijos, kad į suverenios valstybės teritoriją įvedė savo karius, nes Gruzija užpuolė Pietų Osetiją ir esą apšaudė Rusijos taikdarius. Tuometis faktinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas tokią karinę intervenciją pavadino „taikos įtvirtinimo operacija“.
© AP, AFP
Visgi, Gruzijos žvalgybos duomenimis, Rusijos karinė technika į Pietų Osetiją ir Rusiją jungiantį Rokio tunelį įvažiavo dar prieš Gruzijai pradedant puolimą. Vėliau, jau po karo, Sakartvelas paviešino perimtus Osetijos pasienio tarnybos skambučius, kurie tai patvirtina. Tai rodo, kad Rusijos įsiveržimas į Gruziją buvo ne spontaniškas veiksmas reaguojant į situaciją, o gerai apgalvotas žingsnis.

Kad Gruzija ėmėsi karinių veiksmų jau būdama įsitikinusi, jog į jos teritoriją įžengė Rusija, patvirtino ir tuometinis JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Matthewas J. Bryza, tuo metu kalbėjęs su keliais Gruzijos aukšto rango pareigūnais. Be kita to, tikruosius Rusijos kėslus okupuoti Gruziją rodo ir tai, kad jos kariai neapsiribojo kovomis Pietų Osetijoje, – iš jos pajudėjo gilyn į Sakartvelo teritoriją ir veržėsi iki šalies sostinės Tbilisio.

2008 m. rugpjūčio 12 d., tarpininkaujant ES ir asmeniškai Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy, karas buvo sustabdytas. N. Sarkozy su D. Medvedevu susitarė dėl taikos plano, pagal kurį tiek Rusija, tiek Gruzija savo karines pajėgas turėjo atitraukti į iki karo buvusias dislokacijos vietas, tačiau Rusija to taip ir nepadarė. Priešingai – netrukus po to ji separatistines Pietų Osetiją ir Abchaziją pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Tbilisis ir Vakarai tokius veiksmus laiko neteisėta karine šių teritorijų okupacija. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Rusija yra įkurdinusi savo karines bazes.
7
Krymo okupacija ir Donbaso karas
Krymo okupacija ir Donbaso karas
7
Rusijos įsiūčio Ukraina sulaukė po to, kai 2013 m. lapkritį dešimtys tūkstančių Ukrainos gyventojų išėjo į centrines Kyjivo gatves, protestuodami prieš prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimą nepasirašyti asociacijos sutarties su Europos Sąjunga (ES). Būtent tada Ukrainoje prasidėjo Maidano revoliucija, kurios metu V. Janukovyčius paspruko iš šalies, o Ukrainoje buvo surengti pirmalaikiai rinkimai.
„Ukrainos Rytuose nėra jokių Rusijos kariuomenės dalinių. Nėra nei specialiųjų tarnybų, nėra ir instruktorių.“
(V. Putinas 2014 m. balandžio 17 d.)
Nuvertus V. Janukovyčių Krymo pusiasalyje prasidėjo susidūrimai tarp provakarietiškų ir prorusiškų protestuotojų. 2014 m. vasario pabaigoje karinėmis uniformomis vilkintys, tačiau jokių skiriamųjų ženklų neturintys asmenys užimdavo strateginius Krymo objektus, iškeldavo juose Rusijos vėliavas. Jie buvo praminti „žaliaisiais žmogeliukais“. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paneigė, kad tai Rusijos kariai, tačiau netrukus pusiasalyje buvo pastebėti Rusijos šarvuočiai, o vėliau – ir kitokia karinė technika. Sevastopolio uoste nuo pat SSRS laikų buvo dislokuojama dalis Rusijos Juodosios jūros laivyno, prieš Krymo aneksiją ji, pažeisdama dvišalius bei tarptautinius susitarimus ir nepaisydama JAV, NATO, JT ir ES įspėjimų, stipriai padidino teritorijoje dislokuotų karių skaičių.

2014 m. kovą valdžią Kryme užėmę prorusiški separatistai surengė prisijungimo prie Rusijos „referendumą“, į kurį nebuvo įleisti jokie tarptautiniai stebėtojai. Vakarai pasmerkė šį referendumą, o JT Generalinė Asamblėja paskelbė jį negaliojančiu. Ukraina ir visas Vakarų pasaulis Krymo pusiasalį laiko Rusijos laikinai okupuota Ukrainos teritorija. Praėjus vos porai savaičių po Krymo okupacijos V. Putinas tiesioginės laidos metu pripažino, kad „žalieji žmogeliukai“ buvo Rusijos kariai.

„Už Krymo savigynos būrių, savaime suprantama, stovėjo mūsų kariai, tačiau jų veiksmai buvo labai korektiški, ryžtingi ir profesionalūs.“
(V. Putinas 2014 m. balandžio 17 d.)
Po pusiasalio užgrobimo Rusijos kariai ir visas separatistinis judėjimas persimetė į Rytų Ukrainą ir pradėjo Donbaso karą. Nors V. Putinas informaciją apie Rusijos pajėgas Donbase vadino „gryniausia nesąmone“ ir tikino, kad ten nėra jokių Rusijos karinių dalinių, per visą šį laiką buvo surinkta nemažai įrodymų dėl Rusijos įsitraukimo į karą ir paramos prorusiškiems separatistams. Pirmiausia, tai išskirtinai Rusijos kariuomenės naudojama ginkluotė. Ukrainos saugumas jau nuo pat Krymo okupacijos akcentavo, kad „žalieji žmogeliukai“ yra profesionalūs ir patyrę kariai.
Prorusiški separatistai dar 2014 m. Luhanske ir Donecke surengė parodomuosius „referendumus“ ir paskelbė šias sritis nepriklausomomis liaudies respublikomis (DLR ir LLR). Tarptautinė bendruomenė nei referendumų, nei šių regionų suvereniteto nepripažįsta. Kad Rusijos kariai dalyvauja Donbaso kare, V. Putinas galiausiai pripažino 2016 m.

Prieš pat pradėdamas didelio masto karą prieš Ukrainą V. Putinas pripažino Donecko ir Luhansko nepriklausomybę ir susikūrė pretekstą į Ukrainą pasiųsti kariuomenę neva „taikos palaikymo“ tikslais. Karinis įsiveržimas į svetimą teritoriją laikomas agresijos nusikaltimu, o kaltieji dažniausiai būna politinė ir karinė agresorės valstybės vadovybė. Šį nusikaltimą ištirti gali specialusis tarptautinis tribunolas. Skaičiuojama, kad vien Donbaso karas pareikalavo dešimčių tūkstančių gyvybių.

8
MH17 katastrofa
MH17 katastrofa
8
2014 metų liepą virš Donbaso buvo numuštas Malaizijos oro linijų keleivinis lėktuvas su 298 žmonėmis. Netrukus paaiškėjo, kad lėktuvas buvo numuštas priešlėktuvinės raketos, kuri paleista iš zenitinio raketinio komplekso „Buk M-1“.
Rusija ir prorusiški Donbaso separatistai dėl numušto lėktuvo kaltino Ukrainą, pateikdavo vis kitokių versijų. Separatistai tikino, kad keleivinį lainerį numušė Ukrainos naikintuvas, Rusijos valstybinė žiniasklaida iškėlė versiją, neva ukrainiečiai taikėsi į V. Putino lėktuvą, tačiau netrukus po katastrofos Ukrainos saugumo tarnyba paviešino perimtus pokalbius. Juose girdėti, kaip prorusiški separatistai kalba su Rusijos žvalgybos karininku ir pripažįsta, kad numušė keleivinį lėktuvą. JAV žvalgyba patvirtino šių pokalbių autentiškumą, o kiek vėliau paskelbė turinti duomenų, kad „Buk M-1“ sistemas rytų Ukrainoje veikiantiems teroristams per sieną perdavė Rusija.

Nors numušus lėktuvą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas žadėjo, kad bendradarbiaus, padės atgauti aukų palaikus ir surinkti visą tyrimui atlikti reikalingą informaciją, užfiksuotas ne vienas mėginimas naikinti ar trukdyti surinkti įrodymus: Rusijos remiami separatistai Rytų Ukrainoje tarptautiniams tyrėjams keturias dienas neleido pakliūti į katastrofos vietą, iš ten pašalino dideles lėktuvo detales, kurios galėjo būti reikšmingos tyrimui, delsė perduoti „juodąsias dėžes“ katastrofą tiriantiems specialistams ir atsisakė paskelbti paliaubas, kad tyrėjams ir specialiųjų tarnybų darbuotojams būtų užtikrintas saugus priėjimas prie sudužusio lainerio.
© AFP, AP
Nyderlandų vadovaujamo tarptautinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad raketų sistema į Rytų Ukrainą tikrai pateko iš Rusijos, kas nenuginčijamai įrodė Rusijos vaidmenį Donbaso kare. Be to, tiriant išsiaiškinta, kad nepripažintos Donecko liaudies respublikos (DLR) lyderiai beveik kasdien kalbėjo su savo šaltiniais Rusijoje.

2022 m. Hagos teismas patvirtino faktą, kad oro bendrovės „Malaysia Airlines“ lėktuvą Donbase numušė rusų raketa. Kaltais pripažinti separatistų pajėgoms vadovavęs buvęs FSB žvalgybos agentas Igoris Girkinas, slapyvardžiu „Strelkov“, Sergejus Dubinskis ir Leonidas Charčenka. Jiems skirtos bausmės kalėti iki gyvos galvos.
9
Nemcovo nužudymas
Nemcovo nužudymas
9
Vienas pagrindinių Rusijos opozicijos lyderių ir stiprus Vladimiro Putino kritikas Borisas Nemcovas 2015 m. vasario 27 d. buvo nušautas ant tilto per Maskvos upę visai netoli Kremliaus. Žmogžudystė įvykdyta paleidus keturias kulkas į nugarą.
„Vladimiras Putinas išėdė rusų smegenis. Įvyko V. Putino skleidžiamo melo <…> implantavimas į daugybės žmonių galvos smegenis. Tai galima pavadinti intelektiniu terorizmu.“
(B. Nemcovo išskirtinis interviu „Delfi“ 2014 m. gegužė)
Prieš mirtį B. Nemcovas ruošė ataskaitą apie Rusijos dalyvavimą Donbaso kare Rytų Ukrainoje. Jis buvo surinkęs duomenų apie šimtus į Rusiją parvežtų karstų, pažymėtų užrašu „Krovinys-200“, kuriuose buvo Donbase, Rytų Ukrainoje, žuvusių rusų karių lavonai. Opozicionierius turėjo žinių, kad žuvusiųjų artimiesiems už tylą buvo pažadėta 3 mln. rublių kompensacija, tačiau ne visi ją gavo, todėl ir perdavė šią informaciją B. Nemcovui. Kremliaus kritiko ataskaitą paviešino jo bendražygis Ilja Jašinas. Ji tapo dar vienu įrodymu, kad Rusija Ukrainoje kariauja neskelbtame kare.

2017 metų liepą buvęs saugumo pareigūnas iš Čečėnijos Zauras Dadajevas buvo nuteistas kalėti 20 metų kaip B. Nemcovo nužudymo vykdytojas. Dar keturi vyrai pripažinti kaltais dėl savo vaidmens vykdant nužudymą.
Tačiau B. Nemcovo šeima mano, kad tikrieji nužudymo organizatoriai bei užsakovai iki šiol yra nenubausti, o opozicionieriaus bendražygiai neabejoja, jog toks nusikaltimas negalėjo būti įvykdytas be V. Putino pritarimo. B. Nemcovo artimieji ne kartą prašė byloje apklausti Razmaną Kadyrovą, tačiau tai padaryta nebuvo.
Tačiau B. Nemcovo šeima mano, kad tikrieji nužudymo organizatoriai bei užsakovai iki šiol yra nenubausti, o opozicionieriaus bendražygiai neabejoja, jog toks nusikaltimas negalėjo būti įvykdytas be V. Putino pritarimo. B. Nemcovo artimieji ne kartą prašė byloje apklausti Razmaną Kadyrovą, tačiau tai padaryta nebuvo.
Maskvos atlikto tyrimo patikimumas pagrįstų abejonių kelia dar ir dėl to, kad po B. Nemcovo nužudymo ekspertizę atliko FST kriminalistikos institutas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo tiesiogiai susijęs su B. Nemcovą prieš jo mirtį sekusiu asmeniu. 2022 metais bendro tyrimo metu „Bellingcat“, „The Insider“ ir BBC žurnalistai surinko įrodymų, kad likus metams iki opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo jį sekė su FST susijęs žmogus. Tas pats asmuo greičiausiai dalyvavo kituose pasikėsinimuose į opozicionierius, įskaitant Aleksejų Navalną, Vladimirą Kara-Murzą ir Dmitrijų Bykovą.
10
Skripalių apnuodijimas
Skripalių apnuodijimas
10
2018 metų kovo 4 dieną Solsberyje, Jungtinėje Karalystėje, buvo apnuodytas buvęs Rusijos žvalgybos pareigūnas Sergejus Skripalis ir jo dukra Julija. 2006 metais Sergejus Skripalis Rusijoje nuteistas už išdavystę šnipinėjant Didžiajai Britanijai. Didžioji Britanija jam buvo suteikusi prieglobstį.
Britų tyrėjai nustatė, o Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW) patvirtino, kad buvęs dvigubas agentas ir jo dukra Julija buvo apnuodyti itin toksiška nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, sukurta Sovietų Sąjungoje. Tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May ir kiti įtakingi Jungtinės Karalystės politikai iš karto pradėjo kalbėti apie tai, kad už šį incidentą gali būti atsakinga Maskva. Rusija tokius teiginius vadino propaganda, „cirku Britanijos parlamente“ bei provokacija.
Julija ir Sergejus Skripaliai dėl apnuodijimo komos būklės buvo ilgiau nei mėnesį, tačiau medikams jų gyvybes pavyko išgelbėti. Dabar jie gyvena pasislėpę. Dėl šio pasikėsinimo Britų pareigūnai pradėjo tyrimą, jo metu nustatė tris įtariamuosius – tris rusų karinės žvalgybos agentus Aleksandrą Petrovą, Ruslaną Boširovą ir Sergejų Fedotovą. Britų policija nurodė turinti įrodymų, kad „Sergejus Fedotovas“ yra rusų karinės žvalgybos tarnybos GRU nario Deniso Sergejevo slapyvardis, o V. Putinas tikino, kad šie asmenys esą yra civiliai.

Minėtas nuodijimo aktas pareikalavo ir su incidentu visai nesusijusios moters gyvybės. Ji, kaip įtariama, turėjo kontaktą su kvepalų buteliuku, į kurį buvo supiltas „Novičiok“. Apnuodytas buvo ir jos draugas, jis išgyveno.

Britanijos teisėsauga negali pradėti bylos prieš įtariamuosius, nes jie slapstosi. Londonas išreiškė viltį, jog Rusija išduos visus įtariamuosius, kad juos būtų galima teisti. 2023 m. pradžioje tai įvykę nebuvo. Skripalių apnuodijimas laikomas pirmuoju cheminio ginklo puolamuoju panaudojimu po Antrojo pasaulinio karo.

11
Navalno apnuodijimas
Navalno apnuodijimas
11
2020 metų rugpjūčio 20 d. iš Tomsko miesto Sibire į Maskvą skridęs Vladimiro Putino kritikas Aleksejus Navalnas pasijuto blogai. Lėktuvas skubiai nusileido Omske, ten A. Navalnas buvo hospitalizuotas, jį ištiko koma.
Opozicionieriaus atstovė tai iš karto pavadino tyčiniu apnuodijimu, tačiau Omsko medikai, o vėliau ir Rusijos sveikatos apsaugos ministerija tikino, kad jokių nuodų A. Navalno organizme nėra. Artimieji bei bendražygiai pareikalavo perkelti A. Navalną į Berlyną, į patikimų, nešališkų medikų rankas. A. Navalno apžiūrėti atvykę Vokietijos medikai konstatavo, kad jis gali būti transportuojamas, tačiau Rusijos medikai to padaryti neleido. Opozicionieriaus šeima kaltina Rusiją taip bandžius sunaikinti svarbius įrodymus dėl įvykdyto pasikėsinimo į gyvybę. Sutikimas transportuoti sunkios būklės Kremliaus kritiką buvo duotas tik po kelių dienų.

Vokietijos medikai nustatė, kad A. Navalnas buvo apnuodytas „Novičiok“ grupės nuodais. Vėliau šiuos tyrimus patvirtino Prancūzijos ir Švedijos laboratorijos, o galiausiai – Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW). Kaip paaiškėjo, V. Putino kritikas buvo apnuodytas savo viešbučio kambaryje Tomske, nuodų pėdsakų rasta ant plastikinių vandens buteliukų. Vakarų šalys laiko Rusiją tiesiogiai atsakinga už šį išpuolį. Rusija tokius kaltinimus atmeta, o V. Putinas netgi pareiškė, esą jei Rusija A. Navalną būtų norėjusi nunuodyti, tą ir būtų padariusi.
© AFP, AP
Tiriamosios žurnalistikos tinklalapis „Bellingcat“, JAV televizija CNN, Rusijos tiriamosios žurnalistikos tinklalapis „The Insider“ ir Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ paskelbė, jog atlikę bendrą tyrimą nustatė, kad Federalinės saugumo tarnybos (FSB) cheminių ginklų ekspertai Kremliaus kritiką A. Navalną sekė keletą metų, taip pat ir tą dieną, kai jis buvo apnuodytas. Vėliau pats A. Navalnas apsimetęs pareigūnu paskambino vienam savo įtariamų nuodytojų ir išgavo jo prisipažinimą, kad nunuodijimą organizavo Rusijos federalinė Saugumo tarnyba (FST) ir jis turėjo būti mirtinas, tačiau dėl piloto priimto avarinio nusileidimo sprendimo ir greitos medikų reakcijos „operacija nepavyko“. FST šį pokalbį pavadino suklastotu.
„Gyvenimas neturi jokios prasmės, jeigu turi toleruoti nesibaigiantį melą. Aš niekada nesusitaikysiu su šia sistema, kuri yra pastatyta ant melo.“
(A. Navalno pareiškimas Maskvos teisme 2014 m.)
Po gydymo Vokietijoje A. Navalnas nusprendė grįžti atgal į Maskvą. Čia buvo sulaikytas už 2014 m. lėšų grobstymo byloje jam paskirtos lygtinės bausmės sąlygų pažeidimus. Pažeidimais Rusijos teisėsauga įvardijo neatvykimą užsiregistruoti Rusijos kalėjimų tarnyboje tuo metu, kai opozicionierius ištiktas komos buvo išgabentas į Vokietiją ir vėliau ten gydėsi. Be to, dar prieš tai patį 2014 m. Maskvos teismo sprendimą dėl A. Navalno buvo pasmerkęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Rusijos teismas už grotų A. Navalną pasiuntė beveik trejiems metams.

A. Navalnas pelno pripažinimą dėl Kremliaus korupcijos tyrimų, jis buvo apnuodytas prieš pat regioninius Rusijos rinkimus, kuriuose A. Navalno vadovaujama opozicija ruošėsi aktyviai dalyvauti ir sukurti rimtą konkurenciją Kremliaus remiamoms jėgoms.

12
Rusijos karas prieš Ukrainą
Rusijos karas prieš Ukrainą
12
2021 m. rudenį Rusija pradėjo masiškai telkti pajėgas prie Ukrainos sienos. NATO ir Ukraina apkaltino Rusiją planuojant įsiveržimą į suverenią valstybę, tačiau tiek pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, tiek kiti aukšto rango Rusijos politikai tikino, kad Rusija tokių planų neturi. Prieš pradėdama karą Rusija prie Ukrainos sienų buvo sutelkusi daugiau nei 100 tūkst. karių.
Mainais į įtampos mažinimą Rusija iš JAV reikalavo draudimo Ukrainai stoti į NATO, taip pat nepriimti į Aljansą Sakartvelo, Suomijos bei įsipareigoti nesteigti naujų karinių bazių buvusiose sovietų okupuotose šalyse. Rusijos reikalavimų sąraše taip pat buvo karių išvedimas iš šalių, kurios į NATO įstojo po 1997 m., t. y. Bulgarijos ir Rumunijos.

2022 m. vasarį Rusija pradėjo didelio masto karines pratybas Baltarusijoje, taip pat Kryme, Juodojoje jūroje ir kituose vandenyse. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu teigė, kad atliekant karinius manevrus Baltarusijoje dalyvaus mažiau nei 13 tūkst. karių, tačiau iš viso kaimyninės Baltarusijos teritorijoje jų sutelkė daugiau nei 40 tūkst.
Rusija tikino, kad po pratybų kariai grįš į savo nuolatines dislokacijos vietas, o 2022 m. vasario viduryje ne kartą skelbė atitraukianti pajėgas nuo Ukrainos sienų. Vis dėlto realybė buvo priešinga – Rusijos pajėgos iš Baltarusijos ne tik neišvyko, bet vėliau iš čia pajudėjo į Ukrainos teritoriją.
Rusija tikino, kad po pratybų kariai grįš į savo nuolatines dislokacijos vietas, o 2022 m. vasario viduryje ne kartą skelbė atitraukianti pajėgas nuo Ukrainos sienų. Vis dėlto realybė buvo priešinga – Rusijos pajėgos iš Baltarusijos ne tik neišvyko, bet vėliau iš čia pajudėjo į Ukrainos teritoriją.
Vasario 22 d. V. Putinas Vakarams iškėlė naują ultimatumą ir pareikalavo, kad šie pripažintų V. Putino užgrobtą Krymą Rusijos dalimi.

2022 m. vasario 24 d. rytą Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. V. Putinas kaimyninės valstybės užpuolimą pavadino „karine operacija“ – taip bandė sumenkinti karo mastą ir reikšmingumą. Rusijos prezidentas neigė, kad nori okupuoti Ukrainą, ir tikino, kad jo tikslas – Ukrainos „demilitarizavimas ir denacifikacija“, tai neva turėtų išvaduoti civilius gyventojus nuo „Kijevo režimo“ vykdomų nusikaltimų.

„Jums sakoma, kad ši liepsna išlaisvins Ukrainos žmones. Tačiau Ukrainos žmonės yra laisvi. <…> Jie stato, o ne griauna, kaip kasdien pasakoja per televiziją. Ukraina jūsų naujienose ir Ukraina realiame gyvenime yra dvi visiškai skirtingos šalys. Ir pagrindinis jų skirtumas yra tas, kad mūsų yra tikra.“
(V. Zelenskis kreipėsi į rusų tautą 2022 m. vasario 24 d.)
Tačiau išvadavimu prisidengusi Rusija nuo pat karo pradžios savo atakas nukreipė į taikius Ukrainos miestus ir civilius gyventojus. Pirmiausia galingi sprogimai nugriaudėjo Kyjive, Charkive ir kitose vietose. Jau pirmomis dienomis pasirodė pranešimų apie skirtingose Ukrainos vietose puolamus gyvenamuosius rajonus, darželius, senelių namus, humanitarines kolonas ir t. t. Nepaisant to, net ir po karo pradžios Rusija tikino, kad jos ginkluotosios pajėgos „nevykdo jokių smūgių Ukrainos miestams“, o karo veiksmai esą nukreipti tik į karinę infrastruktūrą.

Yra surinkta begalė įrodymų, tarp jų nuotraukų, filmuotos medžiagos bei liudijimų, patvirtinančių Rusijos karo nusikaltimus prieš Ukrainoje gyvenančius civilius. Dalį tokių liudijimų surinko ir vis dar renka tokios tarptautinės organizacijos kaip „Human Rights Watch“, JT sudaryta speciali tyrimų komisija ir pan.

2023 m. duomenimis, Rusijos pradėtas karas jau pareikalavo apie 50 tūkst. gyvybių, ir tai tik oficialūs skaičiai, – realių mirčių gali būti gerokai daugiau. Be to, milijonai Ukrainos gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Vien Europoje įsikūrė daugiau nei 8 mln. karo pabėgėlių iš Ukrainos.

Projekto kūrybinė komanda

Gintarė Bakūnaitė

Anhelina Hudkova

Rūta Cinkus

Tomas Korsakas

Saulius Žvirgždas

Jolanta Keršulienė

Aurimas Čeberekas

×