Lietuvoje nebeliko ir 2,8 mln. gyventojų – liūdnai skelbia statistikos duomenys. Kiti demografiniai rodikliai taip pat ne per daugiausiai džiugina – iš šalies išvyksta daugiau žmonių nei atvyksta gyventi, nepavyksta suvaldyti emigracijos, o miršta taip pat daugiau nei gimsta. Darbdaviai jau kuris laikas skundžiasi darbuotojų trūkumu, o toliau gyventojams emigruojant į ekonomiškai stipresnes valstybes ir darbingo amžiaus žmonių kiekio problema vis didės.

Rugsėjo pabaigoje Seimas patvirtino Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018-2030 m. strategiją. Iki metų pabaigos bus patvirtintas ir veiksmų planas. Tuomet vėl prasidės darbas. Tačiau ar jis padės Lietuvos demografinei situacijai? Apie emigrantų kvietimą sugrįžti, šeimų situacijos gerinimą, gimstamumo skatinimą kalbama jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau šalis ir toliau grimzta į demografinę duobę.

Po truputį ir toliau žemyn

Prieš šešerius metus Lietuvos gyventojų skaičius kirto 3 mln. ir be sustojimų mažėjo toliau. Rugsėjį paskelbta, kad šalyje nebėra ir 2,8 mln. gyventojų.

Bene daugiausi akcentuojama emigracija. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai dėl didesnio gyventojų išvykimo iš šalies nei naujai atvykusių netekome 27,5 tūkst. gyventojų. Tiesa, šiek tiek optimizmo įpučia tai, kad 2016 m. tarptautinė migracija iš Lietuvos atėmė dar daugiau gyventojų – 30,2 tūkst.

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos?
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Šių metų pavasarį emigracijos srautus stebintys politikai ir ekonomistai pradėjo džiūgauti: gegužės mėnesį į šalį atvyko daugiau gyventojų nei iš jos išvyko (apie 500 žmonių). Džiugino ir birželio, liepos skaičiai, tačiau rugpjūtį, išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, viskas grįžo į senas vėžes ir šalį vėl paliko daugiau žmonių nei imigravo.

Gausesnių vaisių nebeveda ir pastangos sugrąžinti į šalį emigrantus. Jų daugiausia Lietuvoje sulaukėme 2014 m., tačiau nuo tada skaičius vėl tempia žemyn. Prieš ketverius metus į gimtinę sugrįžo beveik 19 tūkst. gyventojų, tačiau pernai jau tik 10,12 tūkst.

Tačiau Lietuvos gyventojų skaičius traukiasi ne vien dėl emigracijos. Dėl natūralios gyventojų kaitos (skirtumas tarp gimusių ir mirusių žmonių) taip pat kasmet prarandame apie 10 tūkst. gyventojų.

Svarbiausia užduotis – stabilizuoti procesus

Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė pastebėjo, kad reikėtų daugiausiai dėmesio kreipti ne į absoliutų gyventojų skaičių ar jo mažėjimą, tačiau svarbiausia užduotis valstybei turi būti – stabilizuoti demografinius procesus, kurie stumia šalį į demografinę bedugnę.

Paminėdama šių metų rugsėjo antroje pusėje Seimo patvirtintą Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018-2030 metų strategiją, demografė pabrėžė, kad jos tiksluose būtent ir akcentuojamas gyventojų skaičiaus teigiamas pokytis.

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos?
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Tačiau gyventojų skaičius yra išvestinis rodiklis, kuriam įtaką daro gimstamumas, mirtingumas, migracija. Todėl reikia žiūrėti į kiekvieną demografinį procesą, bet tam reikia strateginio mąstymo ir demografinių žinių, kurių patvirtintoje strategijoje nematau. Jei strategija neturi stuburo, tai tikslas nebus pasiektas. Juk stabillizuoti ar didinti gyventojų skaičių galima ir vien imigracijos iš trečiųjų šalių būdu“, – kalbėjo V. Stankūnienė.

Nors atrodytų, kad šalyje pokyčių ir naujovių vyksta, pavyzdžiui, pradėtos mokėti vaiko išmokos, pašnekovė paminėjo, kad kitų šalių praktikos įrodė, kad tokios išmokos nėra veiksmingos didinti
gimstamumą.

Vlada Stankūnienė
© DELFI / Tomas Vinickas
Vlada Stankūnienė

Kalbėdama apie emigracijos stabdymą ar emigrantų grįžimą į Lietuvą, demografė teigė, kad čia reikia silpninti tuos veiksniais, kurie paskatino ar vis dar skatina emigruoti gyventojus.

„Nors statistiškai darbo užmokestis Lietuvoje auga, emigracijos mastai rodo, kad srautai beveik nemažėja, tai reiškia, kad veiksniai nėra pašalinti ir toliau stumia gyventojus iš šalies“, – akcentavo ji. Pasak V. Stankūnienės, reikėtų kalbėti ne vien apie darbo užmokesčio augimą, o galvoti apie perkamosios galios pasikeitimą: jei atlyginimai auga, bet kainos tai daro dar sparčiau, emigracijos srautai dėl ekonominių veiksnių nemažės.

Nors svarbiausi demografiniai rodikliai nedžiugina, vis dėlto pašnekovė siūlė pasidžiaugti bent mažais laimėjimais: pavyzdžiui, jau dešimt metų mirtingumo rodikliai Lietuvoje mažėja, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja ir pagaliau vyrai pasiekė 70 metų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ribą.

Kokybė, o ne kiekybė

Nors atrodytų, kad demografiniai rodikliai tvenkia kaip reikiant didelės audros debesis Lietuvos padangėje, ekonomistas Žygimantas Mauricas išlieka optimistiškas ir siūlo pradėti kalbėti ne tik apie gyventojų kiekybę, bet daugiau skirti dėmesio jų kokybei.

„Nenustebčiau, jei spalį, lapkritį ir gruodį migracijos balansas būtų šiek teigiamas arba bent jau nulinis“, – vylėsi pašnekovas.

Vis dėlto kalbėdamas apie emigraciją ir jos stabdymą Ž. Mauricas siūlė susitaikyti su tuo, kad emigruojančių iš Lietuvos žmonių visada bus.

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos?
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Ir jų bus daug, nes ir šalies klimato sąlygos nėra labai palankios, ir visuomenė yra susiskaldžiusi, turime didelę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir likusios Lietuvos, todėl nereikia turėti iliuzijų, kad emigracijos srautų nebus. Bet reikia tikėtis, kad imigracijos srautas bus pakankamai didelis, kad jis kompensuotų išvykstančiųjų žmonių skaičių“, – kalbėjo jis.

O dėl imigracijos ekonomistas nusiteikęs pakankamai teigiamai: Vilnius jau tapęs europietišku miestu, turinčiu nemažai galimybių, atsigauna ir Kaunas, kuris gali būti patrauklus miestas sugrįžti.

Nors ir po truputį, bet mažėja ir skirtumas tarp atlyginimų, dėl kurių didžioji dalis Lietuvos gyventojų ir renkasi emigraciją. Kaip pastebėjo Ž. Mauricas, kai Lietuva prieš keturiolika metų įstojo į Europos Sąjungą, darbo užmokesčio skirtumas tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos siekė beveik septynis kartus, o dabar likę tik trys.

„Žinoma, trys kartai yra labai daug, bet pagal prognozes po kokių penkerių metų gali likti tik du kartai, o tada jau nebus toks didelis skirtumas“, – skaičiavo pašnekovas.

Ekonomistas taip pat priminė, kad kalbant apie gyventojų skaičių šalyje neturėtume jaustis labai išskirtiniai: daug išsivysčiusių šalių, kuriose nėra didžiulio gyventojų skaičiaus augimo dėl imigracijos, skaičiuoja mažėjančią populiaciją.

Žygimantas Mauricas
© DELFI / Andrius Ufartas
Žygimantas Mauricas

„Galbūt todėl turėtume daugiau pradėti žiūrėti į žmonių, kurie likę čia, kokybę. Turime daug vyresnių žmonių, bet pakankamai nedaug vaikų, tai galime pasirūpinti, kad jie išaugtų gerais žmonėmis. Jei kalbėsime bendrai apie pasaulį, tai žmonių kiekio jam užtenka“, – akcentavo Ž. Mauricas.

Pasak jo, nereikia turėti iliuzijų, kad Lietuvoje vėl bus metas, kai šeimos turės po penkis ar daugiau vaikų. Jei vidutiniškai šeima turėtų du vaikus, tai jau būtų nuostabu mūsų šaliai.

„Bet gal nebūtinai mums reikia kiekio. Gal reikia, kad žmonės būtų išsilavinę, socialiai atsakingi, empatiški“, – svarstė jis.

Pasak Ž. Maurico, mažesnė visuomenė turi daugiau paskatų labiau susitelkti, siekti bendrų tikslų: „Koreliacijos tarp gyventojų skaičiaus augimo ir BVP vienam gyventojui augimo nėra. Tuo labiau tarp gyventojų kiekio ir BVP vienam gyventojui“.

Asociatyvi nuotr.
© DELFI / Karolina Pansevič

Greitesnis rezultatas per migracijos politiką

Sociologas Vladas Gaidys taip pat sutiko su Ž. Mauricu, kad kalbant apie Žemę gyventojų jai netrūksta, o didelis gyventojų skaičius valstybei taip pat yra didelis galvos skausmas.

„Vienur per daug, kitur per mažai“, – kalbėjo jis. Vis dėlto kalbėdamas apie Lietuvą V. Gaidys paminėjo, kad mūsų problema ta, jog pradeda trūkti žmonių vyresnio amžiaus žmonėms išlaikyti ir darbus atlikti.

„Darbuotojų trūksta nuo statybų iki informacinių technologijų sektorių. Taigi turime porą variantų: arba iš užsienio vilioti lietuvius sugrįžti, arba pritraukti imigrantus. Tai čia tam ir yra valstybė, kuri priimtų sprendimus ir reguliuotų gyventojų skaičių“, – kalbėjo pašnekovas.

Migracijos politika, pasak specialisto, leidžia pajusti rezultatų greičiau, nes, pavyzdžiui, dedant pastangas į gimstamumo rodiklio gerinimą, rezultatai bus jaučiami tik mažiausiai po 18 metų.

„Niekas mūsų neverčia nei atidaryti, nei uždaryti sienų, todėl turi valdžia nuspręsti, kokių žingsnių imtis“, – kalbėjo pašnekovas.

Vladas Gaidys
© DELFI / Tomas Vinickas
Vladas Gaidys

Kalbėdamas apie gimstamumą V. Gaidys pastebėjo, kad su mažu gimstamumu susiduria visos išsivysčiusios šalys.

„Ką čia daryti? Tai daug sudėtingiau nei migracijos klausimus spręsti. Dažniausiai resursai, kurie skiriami didinti gimstamumą, patenka ne ten, kur buvo planuota. Jei tik yra kokia finansinė parama, tai ja pirmiausiai pasinaudos žmonės, kurie tuos finansus sunaudoja, pavyzdžiui, alkoholiui“, – teigė sociologas.

Mažas vaikų skaičius šeimoje, pasak specialisto, yra normali šiandienio gyvenimo pasekmė. Anksčiau turėti daug vaikų skatino tiek sveikatos apsaugos trūkumas, nes daug vaikų mirdavo, tiek socialinė apsauga, kai nebuvo pensijų sistemos ir vyresnius išlaikydavo vaikai ar anūkai.

„Vaikų skaičius buvo tavo senatvės garantas. Tie dalykai visose šalyse nyksta“, – pažymėjo V. Gaidys.

Grįždamas prie emigracijos masto, sociologas pripažino, kad čia Lietuvoje turime kitokią situaciją nei kitose išsivysčiusiose valstybėse. Sociologas tiki, kad čia didžiausia kaltė tenka sistemai, kurioje išsiplėtė stambus kapitalas, o smulkiajam verslui nebeliko vietos jų pavėsyje.


www.DELFI.lt
393