Nuo Šaltojo karo laikų valstybių gynyba, ypač jos finansavimo didinimas, dažniausiai tapdavo vienu iš pagrindinių taikinių. Ne išimtis ir Lietuvos kariuomenė, ypatingo Rusijos dėmesio susilaukusi nuo pat jos atkūrimo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m.

Kremliaus propaganda įgavo itin didelį mastą, tiesa, kokybės sąskaita. Socialinės medijos užpildomos dezinformacija, propaganda ir panašaus turinio informacija be didelių resursų ar pastangų, nekokybiškų, paskubomis ir neprofesionaliai sukurptų žinučių gausa tikimasi pralaužti užtvanką.

Tikslas vienas – silpninti Lietuvos gynybą.

Kremliaus trubadūrai itin kūrybingi, pasak jų, Lietuvos kariuomenė nemotyvuota, blogai ginkluota. Galima išgirsti dažnai viena kitai prieštaraujančių žinučių – neva per daug pinigų išleidžiame gynybai, mūsų snaiperiai darbuojasi Maidane ir šaudo į civilius, siunčiame karo instruktorius į Ukrainą, kurių elgesiu neapsikentę ukrainiečiai organizuoja vietinius teismus, ir išvis – tik laiko klausimas, kada pulsime savo kaimynę Rusiją ir t. t.

Tokių neadekvačių žinučių intensyvumas kiekvienais metais auga geometrine progresija, kuriami vis nauji naratyvai ne tik dėl nesėkmingų bandymų tiesiogiai paveikti krašto gynybą, bet ir dėl mažo paveikumo visuomenei, kuris ekspertų teigimu tesiekia 10 procentų.

Rusija užpuolė Lietuvą
© Laisves.tv
Rusija užpuolė Lietuvą


Rusijos propagandistų taikinyje – Lietuvos kariuomenė, čia drąsiai ir dideliais užmojais manipuliuojama faktais, kuriamos fantastiką primenančios žinutės, bandant palaužti demokratijos kelią pasirinkusių Lietuvos piliečių valią priešintis, diskredituoti priešinimosi priemonių kokybę ir taip mažinti visos visuomenės atsparumą.

Šį kartą Kremliaus propagandą apie Lietuvos kariuomenę dekonstruosime su DELFI korespondentu gynybos temomis Vaidu Saldžiūnu ir Lietuvos kariuomenės propagandos analitiku Tomu Čeponiu.

E. Jakilaitis: Netikros naujienos ar tikrų tikriausios provokacijos: kariuomenės vadas mano, kad NATO yra grėsmė, krašto apsaugos ministras prisipažino esąs gėjus, NATO pratybų metu žuvo vaikas, Klaipėdoje per NATO pratybas nuo dujų atakos žuvo penki žmonės ir daugybė sužeista.

Tai dar ne viskas. Netikros naujienos platinamos per socialinius tinklus ar įsilaužus į naujienų svetaines Lietuvoje. Pradėsime nuo bauginimo, tikrų tikriausių „fake news".

E. Jakilaitis: Taigi, Rusija atakuoja Lietuvą, dešimtys žuvusių, daugiau nei 100 sužeistų, Lietuvos prezidentė paskelbė visuotinę mobilizaciją, visa tai atlikta BBC stiliumi ir platinama socialiniuose tinkluose. Vaidai, kokios temos yra populiariausios Rusijos žiniasklaidoje, Rusijos propagandoje, kalbant apie Lietuvos kariuomenę?

V. Saldžiūnas: Dalis jau išvardinta – Lietuvos kariuomenė silpna, nepajėgi. Pastaruoju metu, galbūt ypač nuo 2016 m., dažnėja Lietuvos sąveika, Lietuvos bendradarbiavimas su partneriais, su NATO šalimis, NATO dislokuotas batalionas čia, dvišalis bendradarbiavimas su amerikiečiais.

Baltijos šalys Kremliuje, jų žiniasklaidoje pristatomos šiek tiek šizofreniškai – viena vertus, jos yra neįgalios, mažos, nieko vertos ir jos nesugebėtų pasipriešinti desantininkų kuopai ar būriui, išlipusiems tiesiai iš baseino dar apsvaigusiems, o kita vertus, tai yra placdarmas, iš kurio „didžioji motina tėvynė Rusija" bus užpulta, vadinasi, reikia su jais kažką daryti ir tos rolės pastoviai keičiasi, žaidimas vyksta.

E. Jakilaitis: p. Čeponi, kokios priemonės daugiausia naudojamos? Ar TV reportažai, ar vis dėlto socialinė erdvė, netikros naujienos. Ko daugiau?

T. Čeponis: Norėčiau pradėti nuo to, kad kariuomenė kaip taikinys informaciniame kare praktiškai yra naudojamas seniai ir, ko gero, tai buvo vienas pirmųjų taikinių, kurį pradėjome stebėti, tai buvo praktiškai mūsų stebėjimo pradžia. Priemonės, jeigu kalbėtume apie tikslines auditorijas, į ką yra nukreipta, tai, be abejonės, Rusijos vidinei tikslinei auditorijai. Jai naudoja klasikines, tradicines medijos priemones, kadangi jie tai gali padaryti.

NATO pratybose žuvo vaikas
© Laisves.tv
NATO pratybose žuvo vaikas


E. Jakilaitis: Rusai daugiausia, turbūt virš 90 proc., gauna informaciją, kas vyksta pasaulyje, per televiziją, ar ne?

T. Čeponis: Visiškai teisingai, bet patekti į Vakarų valstybių komunikacijos priemones, taip pat Lietuvos, tai yra truputį sudėtingesnė užduotis. Todėl matome, kad daugiausia veiksmų vis dėlto socialinėse medijose ir įvairiose priemonėse, kurias galima išnaudoti internete, yra didelė tuščia erdvė, kurią ganėtinai greitai be didesnių resursų ir pastangų galima užpildyti dezinformacija, propaganda ir panašaus pobūdžio informacija.

E. Jakilaitis: Dabar apie netikras naujienas – lietuviai snaiperiai šaudė į žmones Maidane.

E. Jakilaitis: Dar vienas reportažas, tiksliau jo ištrauka – tai visai nesena, suklastota naujiena apie lietuvius karo instruktorius Donbase.

E. Jakilaitis: Taigi, tokios formuluotės. Šis vyras ne kartą yra minėjęs Lietuvą ir kituose kontekstuose. Du dalykai, dvi temos, galima apjungti į vieną – tiesiog lietuviai Ukrainoje. Lietuviai snaiperiai šaudo į ukrainiečius Maidane, o lietuviai instruktoriai, kurie mokina Ukrainos karius, prievartauja merginas ir galų gale yra sudaužomi neapsikentusios visuomenės atstovų ir t. t.

Pirmiausia, ko yra siekiama tokiais pranešimais, jūsų nuomone, Vaidai?

V. Saldžiūnas: Vėlgi tas mitas apie „pribaltus" snaiperius yra senas, gal netgi nuo devintojo dešimtmečio, ypač Čečėnijos kovose buvo gajus, jis pasikartoja visuose koviniuose konfliktuose, visada išlįsdavo toks panašus pulkininkas, kuris prabyla apie tokias snaiperes, Baltijos šalių biatlono rinktinės šaudytojas, kurios sušaudė Rusijos karius.

Jos visuose tuose frontuose yra būtinai aptinkamos ir niekada jokių faktų nepateikiama. Bandoma parodyti, kad tai yra priešiška valstybė, iš kurios važiuoja samdiniai šaudyti būtent tautiniu pagrindu.

Tas antras vaizdo įrašas rodo, kad tos aliuzijos vos ne į nacių laikus – nacių pagalbininkai padėjo žudyti ir prievartauti. Ar tai būtų Ukrainoje, ar tai būtų Rusijoje, ar tai būtų Baltijos šalyse, lietuvių instruktoriai, kurių apskritai fronto linijoje nėra. Ten yra siunčiama privačių asmenų pagalba, ten iškeliamos Lietuvos vėliavos, kurias matė, „aha, vadinasi atvyko arba Lietuvos snaiperiai, arba lietuviai instruktoriai" ir tada sukuriama tokia istorija.

E. Jakilaitis: Panašu, kad tai imituota spaudos konferencija, kad kitoje pusėje nieko nėra, tikėtina, kad jis mato priešais save tekstą, bent jau taip galima spėti iš akių judėjimo, ir t. t.

V. Saldžiūnas: Ir tai yra pakankamai primityvu. Taip, ne pirmą kartą girdime baltąsias pėdkelnes, neva NATO instruktorius, neva fronto linijoje pasirodžiusius, bet ta kartojama žinutė turi savo poveikį. Tu 10 kartų pakartojai melą, melas galiausiai pasąmonėje įsitvirtina ir žmonės jį jau kartoja nesąmoningai.

NATO yra grėsmė
© Laisves.tv
NATO yra grėsmė


E. Jakilaitis: Koks to poveikis? Čia esminis klausimas apie tai, ką pradėjo kalbėti V. Saldžiūnas. Ar yra kažkokia tikslinė auditorija, į kurią tai gali būti nukreipta?

T. Čeponis: Lietuvos snaiperių pėdsakas Maidane labai įdomus atvejis ir tikrai labai gerai suplanuota operacija. Įdomumas yra tame, kad atsirado tradicinėje medijoje Italijos televizijos kanale. Manau, kad tarp Lietuvos, Ukrainos ir Sakartvelo yra labai geri draugiški santykiai, ne tiktai politiniame lygmenyje, bet ir emociniame lygmenyje.

Tai geri tarpusavio santykiai, o tokią paramą reikia būtinai naikinti – tokios negatyvios informacijos pateikimas, kad į civilius šaudo kažkokie tai mistiniai Lietuvos snaiperiai, tikrai mažiau išprususiam, kritiškai mažiau mąstančiam Ukrainos gyventojui gali sugadinti tą supratimą, emocinę paramą Lietuvai.

E. Jakilaitis: Tai jūs sakote, kad pirmiausia tie Donbaso kalbėtojai orientuojasi į Ukrainos auditoriją ir ten bando formuoti tokį įvaizdį?

T. Čeponis: Kalbant apie Maidano snaiperius, manau, nusitaikyta į tris valstybes – tikrai į Ukrainos gyventojus, tikrai siekiama Rusijos gyventojams parodyti, kad mūsų pėdsakų ten nėra, kad mes tikrai neprisidėjome.

E. Jakilaitis: Tik įrodo, kad priešai yra kiti.

T. Čeponis: Tai žinoma – „savi šaudė į savus" naratyvas ir praktiškai visiškai atitinka. Dar Sakartvelo vaidmuo ištransliuojant tą žinutę. Vėlgi televizijos kanalai Italijoje, tai tarsi uždelsimas laike. Nei Sakartvele, nei Lietuvoje, nei Ukrainoje mes, ko gero, nežiūrime Italijos televizijos ir tam trūksta specialistų, kurie supranta italų kalbą. Taigi delsimas laike, kol mes tą informaciją gauname.

Visose trijose valstybėse dekonstravimas buvo įvykdytas, bet jeigu mes pažiūrėtume į Rusijos informacinę erdvę, ten daugybė televizijos laidų, kur jie pristato: „Pažiūrėkite net Italijos televizija rado ir pristato tuos pėdsakus, su žmonėmis, su dokumentais, su viskuo ir tuo tikrai reikia patikėti."

Socialinėse medijose (tikrinau „Youtube") yra daugybę kartų pakartotas tas vaizdo įrašas tiktai kitu pavadinimu, kartais peržiūrų nėra daug, 10–100 tūkstančių, bet jeigu susumuotume, tai tikrai išeina nemažas peržiūrų skaičius ir, aišku, tai yra tokio naratyvo formavimo pradžia. Taip nuplaus savo nusikaltimus ir, aišku, jau rado nusikaltėlius – lietuviai ir Sakartvelo gyventojai.

Ministras gėjus
© Laisves.tv
Ministras gėjus


E. Jakilaitis: Ir tikriausiai labai svarbu, p. Saldžiūnai, patekti į tam tikrą konvencinę žiniasklaidą bent kažkokiame kontekste, po to ją panaudoti kaip šaltinį ir taip visada...

V. Saldžiūnas: Taip, ir Vakaruose jie tai ypač stengiasi daryti, stengiasi skleisti savo žinias įvairiomis kalbomis. Mes dažniausiai minime RT, „Sputniką", bet tai yra dažniausiai tai, kas matoma viršuje, didžioji dalis netgi tų pačių RT, „Sputniko" reportažų ir minėtų „perdirbinių" „Youtube" sklinda kopijuojami.

Naujoje Zelandijoje žudiko vaizdo įrašas buvo kopijuojamas įvairiai, nespėjo trinti. Lygiai tas pats šiuo atveju – vaizdo įrašai kopijuojami, įkeliami ir jie skleidžiami per įvairiausius socialinius tinklus, kurių mes Lietuvoje pernelyg daug nenaudojame.

Ir kita žinutė, vien ukrainiečiams išlindęs kažkoks separatistų atstovas, kuris aiškina apie tai, kaip patys ukrainiečiai, ne separatistai, bet patys ukrainiečiai neapsikentė savo valdžios, žinoma, fašistinės valdžios, neveiklumo ir sumušė tuos lietuvių instruktorius, išgelbėjo dorą. Tai yra tokia simbolika, vos ne nuo sovietinės bukos tokios propagandos, bet vienas prie jos pripratęs arba atvirkščiai nėra jos matęs, moderniomis priemonėmis pateikiant, tai gali daryti poveikį.

Mes galbūt kritiškai mąstome, mes sakome „palaukit, čia visiški kliedesiai kažkokie". Kai tu pateiki masinei auditorijai, tau užtenka užkabinti šimtus tūkstančių ir kartais tai pavyksta.

E. Jakilaitis: Lietuvos kariuomenės tema, apie kurią yra daugybė pranešimų – ji yra prastai ginkluota, reikalui esant ji būtų nepajėgi ginti šalies, ir štai vienas iš pavyzdžių.

E. Jakilaitis: Taigi, p. Čeponi, ką pirmiausia galėtumėte apie šį reportažą pasakyti? Laida vadinasi „Karo paslaptis".

T. Čeponis: Manau, gerai žinomi du seni pasakojimai, naratyvai. Pirmas pasakojimas būtų, kad Lietuvai kariuomenė kaip ir nereikalinga, nes jeigu Lietuvą puls, vis tiek ją užims labai greitai, tarkim, per dieną, ir tada kam reiktų vystyti ginkluotąsias pajėgas, jeigu jos vis tiek nesugebės apginti valstybės.

Ir, aišku, kitas pasakojimas, kad visa turima ginkluotė tiek, kiek yra karių, kiek yra žmonių, visa ši visuma tikrai nesugebės apginti valstybės. Šitame pasakojime parodoma viena ginklo rūšis, kuri buvo perduota Lietuvai, rodoma garbės sargybos kuopa ir pristatoma, kad tokiais ginklais, kurie morališkai pasenę, praktiškai neįmanoma ginti valstybės.

E. Jakilaitis: Tokių pranešimų dažnai matote Rusijos žiniasklaidoje, Vaidai?

V. Saldžiūnas: Taip, į ką dar atkreipčiau dėmesį, kad dažniausiai miksuojama, nes Baltijos šalys Rusijos žiniasklaidoje, propagandinėje žiniasklaidoje, yra kaip vienas organizmas.

E. Jakilaitis: Tai ir čia matėme – estas karys.

V. Saldžiūnas: Estai, staiga atsiranda „N-14", lietuviai garbės sargybos kuopoje, nesvarbu, svarbiausia pasakotojo tonas, pasakotojo turinys, ką jis sugeba papasakoti ir vaizdų galima prilipinti daug. Tai tokių labai daug. Pastaruoju metu galima stebėti pramoginio turinio reportažus, kai kurie žmonės yra absoliučiai imlūs, jie tai priima už gryną pinigą, tebūnie... Kulka paleista iš „N-14" yra ne ką mažiau mirtina negu paleista iš modernaus šautuvo. Ir tokių, ir tokių mes turime pakankamai.

E. Jakilaitis: Ar tokia žinia turi kažkokią specifinę auditoriją, į ką čia yra taikoma? Rusams pirmiausia patiems, motyvuojant, kad jie nenugalimi? Ar yra kažkokia kita prasmė?

V. Saldžiūnas: Taip, jeigu pažiūrėtume į Rusijos auditoriją, tai aišku, kartais tos žinutės nesutampa, bent 80 proc. auditorijai. Iš vienos pusės jie bando parodyti, kad tos valstybės, kurios supa Rusiją, ir ta pati NATO ne tokie galingi, bando pasijuokti iš jų, pasityčioti, bet iš kitos pusės, kita žinutė – kad palaikytų tokį baimės lygį Rusijoje, kad aplink juos yra vien tiktai priešai ir jie planuoja užpulti Rusiją ir čia tikrai tiktai laiko klausimas, kada NATO ir „visi likę fašistai" pradės karą su Rusija.

Taigi praktiškai net nesutampa tos žinutės, bet... Tai iš tikro netrukdo jų skleisti. Aš manau, jie turi vilties, kad vienaip ar kitaip ta jų informacija socialiniuose tinkluose pasieks ir Lietuvos gyventojus, tam tikras bendruomenes Lietuvoje.

Snaiperiai Maidane
© Laisves.tv
Snaiperiai Maidane


E. Jakilaitis: Ir pasiekia.

T. Čeponis: Ir pasiekdavo, sakyčiau. Anksčiau, kai Lietuvos kariuomenė būdavo vargingai finansuojama ir kai Lietuva labai mažai skyrė savo šalies gynybai, tai tuomet būdavo daug kalbų ir apie šituos šautuvus „N-14", ir apie kitus pirkimus, esą visiškai betiksliai, jie yra morališkai pasenę, ką jūs su tokiais darysite... Ir vėl ta pati legenda apie rusų desantininkų kuopą, išlindusią iš baseino, ir jie visus tuoj išblaškys.

Visa tai remiasi tam tikra empirika, vėlgi tarpukariu, jūs tada nepasipriešinote ir dabar nepasipriešinsite. Visi tokie pasidrąsinimai pasibaigia, kai pradeda lėkti kulkos ir kai ukrainiečiai sustabdė rusus būtent Ukrainoje ir tos visos marionetinės pajėgos, kai jie gavo į kaulus nuo įvairiausių – ir seniausių, ir naujesnių ginklų, būtent tada matėsi tas jų įsiūtis, kaip jie vis dėlto reaguoja į realų pasipriešinimą. Jie gi anksčiau neplanavo, manydami, kas čia tokie ukrainiečiai, negi prieš mus kariaus?! Pakariavo, gavo į kaulus.

E. Jakilaitis: Nutraukiau jūsų mintį apie tikslines auditorijas.

T. Čeponis: Puikiai suprantame, kad Lietuva nėra iš tų didžiųjų valstybių, galinčių turėti gerai parengtą, apginkluotą, modernią kariuomenę, kuri praktiškai būtų pasiruošusi apginti valstybę nuo bet kokių išorės grėsmių.

Lietuvos atveju, mes, aišku, tikimės, kad maksimaliai daug Lietuvos gyventojų žinos, kaip ginti valstybę ir kritiniu atveju Lietuvai jie prisijungs prie tos gynybos.

Galima užduoti klausimą, kokie žmonės iš tikro reaguotų ir kokie žmonės jau dabar deda pastangas ir norą bent jau suprasti, kaip reikia ginti savo valstybę. Panašią mintį, abejonę „negaliu netikėti, kad apginsime savo valstybę" bandoma piršti ir jiems. Tada, aišku, ne geriausieji stoja į karo akademiją, ne tiek daug žmonių ateina užsirašyti savanoriais į privalomąją karinę tarnybą. Taip pat ne tiek daug ateina į savanorius ir šaulius. Be abejo, panaudojant informacinės įtakos priemones, silpninama Lietuvos gynyba.

E. Jakilaitis: Taip, bet šitos priemonės turbūt nėra labai paveikios Lietuvoje ir su laiku jos daro vis mažesnį poveikį. Ar sutiktumėte su tuo?

T. Čeponis: Čia galima sutikti, nesutikti, bet tą rodo tyrimai. Naujausi tyrimai, tiek atlikti pačių kariškių, tiek įvairių tyrimų centrų, rodo, kad visi šitie pagrindiniai Rusijos didieji naratyvai apie karių motyvaciją, pasiruošimą, pasiryžimą ginti valstybę, apie pačių karių pasiryžimą ginti valstybę ir t. t. Lietuvoje neveikia. Šitų motyvų yra labai nedaug. Ir kam jie taip stengiasi?! Tegu leidžia tuos pinigus, tegu stengiasi, bet rezultatai akivaizdūs – paveikumas tokių pagrindinių minčių, kad Lietuva yra silpna, nepasiruošusi, nepajėgi, labdaringų ginklų turi ir pan. mažesnis negu 10 proc.

E. Jakilaitis: Paskutinė tema mūsų laidoje, kuri turbūt yra pati paveikiausia, – kariuomenei skiriamas per didelis finansavimas ir tuos pinigus būtų galima išleisti kur kas naudingiau visai visuomenei.

E. Jakilaitis: Reiktų patikslinti, kad tai nėra pats naujausias reportažas, galime suprasti net ir iš minimų sumų, dabar gynybos biudžetas yra bemaž milijardas eurų. Bet kuriuo atveju ši tema yra gyva. Ir turbūt čia taikoma ten, kur reikia taikyti, ar ne?

V. Saldžiūnas: Ši tema yra gyva tiek, kiek zombis yra gyvas. Ji buvo labai gyva prieš 10 ar keliolika metų, po Ukrainos įvykių labai daug kas apsivertė aukštyn kojomis ir tai rodė tie patys skaičiai, tai rodė politinių partijų pritarimas, daug metų buvo kalbama apie reikalingus 2 proc., galiausiai skyrėme 2 proc. gynybai. Tai išprovokavo ne kažkokie įvykiai pas mus, o būtent Ukrainos įvykiai.

Ir vėlgi taip bandoma paveikti per įvairias politines partijas, per įvairias grupuotes, tuomet išlenda šitie naratyvai, vėl bando tarsi supriešinti. Tačiau politinis procesas yra užtikrintas, jis toli gražu nėra tobulas, bet jisai yra pakankamas bent jau pasiekti ir išlaikyti tuos 2 proc.

E. Jakilaitis: Jūs kariuomenėje fiksuojate tūkstančius įvairiausių pranešimų, jų dalis, turbūt geras dešimtadalis, skirtas konkrečiai kariuomenės temai, kurią galima plėsti iki partizanų istorijos momentų ir čia net nežinia, kur baigiasi kariuomenės tema. Ar populiari tema – gynybos finansavimas kaip taikinys?

T. Čeponis: Tema gera, klasikinė, galima sakyti, kad tikriausiai nuo kariuomenės pradžios kūrimo stebime šitą temą ir ją jaučiame. Kova dėl gynybos finansavimo visada yra labai svarbi. Ir manau, kad tai tikrai tęsis. Nes jeigu pažiūrėtume to meto lygmeniu, biudžetai, kuriuos valstybės skiria gynybai, buvo visada labai svarbus klausimas, net ir šiuo laikotarpiu.

Iš tikro labai džiaugiamės, kad nuo turėto labai mažo biudžeto galų gale pasiektas 2 proc. dydis ir tikimės nesustoti, nes tai yra gyvybiškai svarbu, jei norime tobulinti, vystyti kariuomenę, kuriai reikia to finansavimo ir užtikrintumo, kad galėtume pradėti ilgalaikius projektus.

Manau, priešiškai propagandai, dezinformacijai tai yra apčiuopiamas, suprantamas taikinys, į jį jie ir investuoja. Ir labai dažnai bandoma pateikti, kad skirtingos grupės žmonių socialiniuose tinkluose, tam tikroje ne visai oficialioje spaudoje iškelia tą klausimą ir nurodo, kad tai tarsi vidinis valstybės klausimas, bet tas reportažas, kuris buvo parodytas, yra puikus įrodymas, kad tam tikra žinutė suformuojama toli gražu ne Lietuvoje, po to ji yra eksportuojama į mūsų valstybę.

E. Jakilaitis: Bet tai, ką Vaidas ir sakė, akivaizdi šizofrenija – vieni pranešimai visiškai prieštarauja kitiems, vieni teigia, kad nieko nėra, nusenusi ginkluotė, gauta dovanų, kiti, kad išleidžiame per daug pinigų ir tuos pinigus galima būtų naudoti kitaip. Ar matytumėte tam tikrą veikimo nelogiškumą, ar vis dėlto tokios žinutės orientuotos tiesiog į skirtingas auditorijas?

V. Saldžiūnas: Veikimo nelogiškumą, nenuoseklumą dažnai atsekame. Vienos žinutės labai dažnai prieštarauja kitoms žinutėms, manau, yra tikimasi, kad ta informacija pasieks skirtingas auditorijas ir galbūt viena informacija nepadarys poveikio, o štai kita kaip tik „nusės" žmonių pasąmonėje ir vienu arba kitu momentu bus išnaudota. Juk gyvename demokratinėje valstybėje ir žmonės iš tikro išsirenka politikus, o politikai vėliau priima labai svarbius klausimus. Manau, taip tikimasi daryti poveikį demokratinės valstybės gyventojams, kad galiausiai tai peraugtų į visiškai apčiuopiamą rezultatą, gynybos biudžeto dydį.

Lietuviai karo instruktoriai
© Laisves.tv
Lietuviai karo instruktoriai


E. Jakilaitis: Vaidai, kuo jūs aiškinate tą šizofreniją, kaip pats sakote?

V. Saldžiūnas: Matyt, tokia valstybė kitaip ir negali elgtis, nes to beprotnamio jausmo, sklindančio iš tos šalies, pastaruoju metu tikrai labai daug ir vis daugiau. Žmonės, kurie, atrodė, anksčiau mąstė logiškai, atrodė, galėjo argumentuoti, dabar kalba kaip zombiai. Tam tikra prasme tai baisu, kartais, neslėpsiu, šiek tiek juokinga, linksma, nes kaip taip galima iki tokio lygio nusiristi.

Kita vertus, vis dėlto tai yra kaimynė, ji buvo ir bus ta kaimynė. Ir su tokiu kaimynu gyventi... Jūs įsivaizduokite: gyvenate daugiabutyje ir turite tokį kaimyną, kuriam velniai žino, kas kitą dieną „užeis". Tai žinoma, kad jūs norite geros apsaugos bendrovės ir gerų šarvuotų durų, nes vėlgi tai yra jūsų kaimynas. Jis vieną dieną šneka vienaip, kitą dieną pro balkoną šneka jau kitaip. Jūs jau užtektinai matėte jo elgesį.

E. Jakilaitis: Vaidas teigia, kad tyrimai rodo, jog tos žinutės neveikia taip, kaip galbūt ana pusė galėtų tikėtis. Ar jūs pastebite, kad mažėjant efektyvumui, mažėja ir pačių pranešimų?

T. Čeponis: Praktiškai mažėjimo tikrai nėra, kol kas tiktai didėjimas geometrine progresija šitų žinučių. Aš manau, kad taip pat ir Vakarų valstybių konferencijose, kuomet mes kalbame...

E. Jakilaitis: Atsiprašau, kad nutraukiu. Kitaip sakant, nepaisant, kad tai turi vis mažesnį ir mažesnį poveikį, intensyvumas auga, o ne mažėja? Veikla nėra perkeliama kitur, o tiesiog intensyvinama čia?

T. Čeponis: Taip, ji iš tikro intensyvinama čia ir taip pat intensyvinama kitose Vakarų valstybėse, tų valstybių vietinėmis kalbomis. Ir tai jau išgrynintas faktas. Kuo skiriasi senoji propaganda ir dezinformacija nuo dabartinės? Anksčiau dezinformacijos buvo labai kruopščiai paruošiamos, buvo investuojami tikrai nemaži pinigai ir paruošimas užimdavo tikrai nemažai laiko, aprašyti atvejai, kurie užimdavo netgi kažkiek metų. Šiuo metu viskas pasikeitė, jie nėra kokybiškai paruošiami, jie tikriausiai netgi labai pigūs, bet jų yra labai daug ir tai yra labai padauginama socialinės medijos sąskaita, labai plačiai paplinta ir tikimasi, kad tuo informacijos antplūdžiu vienoj ar kitoj vietoj jie vis dėlto pralauš užtvanką.

Prastai ginkluoti
© Laisves.tv
Prastai ginkluoti


E. Jakilaitis: Ar vakariečiai yra mažiau atsparūs?

V. Saldžiūnas: Mažiau atsparūs ir visą laiką buvo mažiau atsparūs. Pavyzdys yra iš kitos operos, Nyderlandai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ta valstybė, kuri tikrai smarkiai nukentėjo nuo krizės, buvo pacifistinė valstybė, atsisakė labai daug ginkluotės, beveik kaip ir dabar, buvo visiškai nepasiruošusi karui, bene vienintelė valstybė Europoje, kuri nebendravo su Sovietų Sąjunga, oficialiai nepalaikė jokių ryšių kaip visos kitos.

Toks pasiruošimas būtent ir lėmė, kad jie nesugebėjo pasipriešinti vokiečiams rimčiau, jie priešinosi ne daugiau kaip 4 dienas, nors ir turėjo puikias sąlygas, panašiai kaip suomiai, nors ir šiek tiek kitaip, bet jie turėjo savo kanalus, tiltus, tačiau buvo visiškai nepasiruošę, ir tam nereikėjo jokios propagandos įtakos, ten buvo vietos politikų neryžtingumas kaip ir pas mus.

Tad didesnio skirtumo turbūt nereikėtų ieškoti, tiesiog visąlaik yra kombinacija – valia priešintis, priemonės priešintis ir visos visuomenės atsparumas. Jeigu tos trys kolonos veikia, tai bet kokio priešininko pastangos, kur jos bebūtų nutaikytos, jos dažniausiai nepasiekia savo galutinio tikslo.

E. Jakilaitis: Jūs, be abejo, bendradarbiaujate kariuomenėje strateginės komunikacijos departamente su kitų valstybių panašiomis struktūromis. Ar tose šalyse irgi yra skleidžiamos žinutės bandant pasinaudoti vietos žiniasklaida, kad neverta didinti kariuomenės finansavimo, kad kariuomenė neefektyvi ir kad ji nesugebėtų apginti ir t. t. Ar vis dėlto orientuojamasi į tą erdvę, kuri ribojasi su Rusija?

T. Čeponis: Iš tikro galima pasakyti, kad vyksta bendradarbiavimas skirtingais formatais. Tikrai džiaugiamės, kad turėjome galimybę išsitirti skirtingas NATO, ES valstybių informacines erdves viduje ir vėliau palyginti rezultatus, matome, kad beveik visose NATO ir ES valstybėse aptinkami vienokie arba kitokie Rusijos informacinės veiklos pėdsakai, karinis biudžetas irgi dažniausiai būna vienas iš taikinių.

Vėlgi pasakyčiau, kad nėra tai labai nauja, jei grįžtume į Šaltojo karo laikus, tai panašūs dalykai buvo jau ir tuomet daromi, kai tik valstybėms reikėjo didinti finansavimą, kai tik reikėjo keisti branduolinį arsenalą, aišku, iš karto prasidėdavo įvairios protesto akcijos, pasirodydavo įvairūs straipsniai ir vėliau jau padaryti tyrimai parodė, kad iš tikro jie prasidėdavo ne iš vidinės valstybės intencijos, o dėl įtakos iš šalies.


Laisvės TV
99