Mato įvairiapusę naudą dirvai

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys Macijauskas sako, kad Lietuvoje daugiausiai auginama miglinių javų: kviečių, miežių, rugių, avižų, tačiau rapsai užima svarbią vietą žemės ūkyje dėl kai kurių išskirtinių savo savybių.

Aušrys Macijauskas
Aušrys Macijauskas. Šaltinis: DELFI / Karolina Pansevič

Anot jo, ši kultūra Lietuvoje pradėta auginti palyginti neseniai - maždaug prieš 30 metų. Jų plotai plėtėsi gana sparčiai, o dabar stabilizavosi. Rapsų plotas nuo visos dirbamos žemės šiuo metu sudaro apie 10 procentų.

„Mūsų krašte sėjomainos nėra labai turtingos, o rapsai labai jas pagerina, nes yra visai kitos šeimos augalai nei migliniai javai. Jie turi labai tvirtą liemeninę šaknį, gali giliai įsiskverbti, todėl pagerina dirvos struktūrą, praturtina ją įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Rapsai yra labai geras priešsėlis daugeliui kitų augalų“, – sako asociacijos prezidentas.

Anot jo, rapsai išsiskiria ir tuo, kad jų vegetacinis laikotarpis labai ilgas: kultūra sėjama rugpjūtį, o kuliama – liepą. Visą šį beveik metus trunkantį laiką dirva yra padengta, todėl mažėja vėjo ir vandens sukeliama erozija, taip pat mažėja maisto medžiagų išsiplovimas iš dirvos, taigi jos lieka žemėje.


Mokslininkų vertinimu, sėjomainai naudojami rapsai mažina dirvožemyje esančių mikroorganizmų populiacijas, patręšia žemę. Rapsai kaip kultūra išskiria ir tam tikras medžiagas, kurios slopina piktžoles, stabdo patogenų (grybų ir bakterijų) poveikį.

Ūkininkai žieminius kviečius dažnai sėja būtent po rapsų, mat dirvoje yrantys rapsų likučiai veikia kaip trąša - skatina žieminių kviečių daigų ir šaknų augimą bei pačių želmenų dygimą. Kai kuriais duomenimis, po rapsų užaugusių kviečių šaknys būna iki 57,8 proc. ilgesnės, o kviečių derliaus priedas – iki 15 proc. didesnis.

Viena populiariausių kultūrų

Kelmės rajone daugiau nei dešimtmetį žieminius rapsus auginantis Martynas Puidokas sako, kad šią kultūrą pirmiausia rinkosi dėl sėjomainos, taip pat jį sudomino didesnė rapsų supirkimo kaina.

„Lietuvoje yra skurdi sėjomaina, nes nėra auginama daug kultūrų. Didžiausius plotus užima javai. Anksčiau buvo išpopuliarėjusios ankštinės kultūros, kurios tiko sėjomainai, bet dėl įvairių priežasčių jos nebėra tokios populiarios. Ir lieka rapsai, – sako jis. – Yra kultūros, kurios duoda žemei, ir yra, kurios pasiima. Sėjomainos esmė - vienais metais augini vieną kultūrą, kitais – kitą. O rapsas yra iš tų kultūrų, kurios duoda žemei naudos.“

Martynas Puidokas
Martynas Puidokas. Šaltinis: Asmeninio archyvo nuotr.

Jis sako, kad auginant žieminius rapsus neišvengiama ir tam tikrų rizikų. Žieminiai rapsai turi ištverti žiemą, pavasarį gali įšalti ar atvirkščiai - iššunta, juos nuėda žvėrys. Vis dėlto, tai viena geresnių kultūrų, nealinančių žemės. Ūkininkas sako, jaučiantis atsakomybę prieš būsimas kartas ir nori palikti žemę sveiką ir derlingą, todėl privalo vykdyti sėjomainą, o tam rapsai labai tinka.

„Jei sėsime tik vieną kultūrą, dirvą nualinsime per 5 metus“, – teigia ūkininkas.

Ūkininko teigimu, kitas labai svarbus rapsų privalumas – iš žiedų bitės gali rinkti medų. „Manęs bitininkai klausia, kur sėsiu rapsus ar pupas, ir pagal tai stato savo avilius. Taigi, puikiai sutariame su jais ir visiems yra nauda“, – kalba pašnekovas.

Statistikos departamento duomenimis, 2020 metais Lietuvos ūkininkai rapsais užsėjo 283 tūkst. hektarų plotą. Rapsų derlius didėja kasmet, palyginimui, 2017 m. buvo gauta 543 tūkst. tonų rapsų, 2018 m. – 435 tūkst. tonų, 2019 m. – 688 tūkst. tonų, o pernai rapsų jau buvo išauginta 966 tūkst. tonų.

2020 m. buvo pasiektas ir rekordinis rapsų derlingumas – po 3,4 tonos iš hektaro. Šios kultūros derlius pernai buvo didesnis visoje Europoje, taip pat kasmet didėja ir jų paklausa.

Pavyzdžiui, 2020 metų rugpjūtį rapsų eksportas iš Lietuvos buvo beveik 6 kartus didesnis nei tą patį mėnesį 2019 metais.

Rapsų laukai
Rapsų laukai. Šaltinis: DELFI / Kęstutis Cemnolonskis

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai rugpjūtį Lietuvos grūdų supirkimo įmonės eksportavo 187 tūkst. tonų rapsų. Daugiausia jų iškeliavo į Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus ir Šveicariją. Vidutinė jų kaina buvo 369 eurai už toną.

Praėjusių metų spalį rapsų supirkimo kaina išaugo iki 372 eurus už toną, tačiau nepaisant kainos rapsų buvo eksportuojama 5 kartus daugiau nei atitinkamą mėnesį 2019 m. Šių metų vasarį rapsai buvo superkami vidutiniškai po 431 eurą už toną.

Daugiausiai biodyzelino – iš rapsų

Daugelis žino, kad dyzeline yra 7 proc. biodegalų. Jie išgaunami iš atliekų, pavyzdžiui, maisto pramonėje panaudoto aliejaus, taip pat iš aliejinių augalų ir vienas tokių - yra būtent rapsai.

A. Macijauskas teigia, kad rapsų paklausa pastaruoju metu auga ir tas augimas nemaža dalimi yra susijęs su Žaliuoju kursu - žmonės vis dažniau renkasi alternatyvius degalus. Anot jo, didžioji dalis rapsų yra naudojami būtent biodegalų gamybai, mažesnė - maistui. Kadangi gaminant biodegalus susidaro rapsų išspaudos, kurios yra turtingos baltymų, jos panaudojamos pašarams.

Maišant rapsus išmetama 60-70 proc. mažiau CO2 nei deginant iš naftos pagamintus degalus.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidento teigimu, rapsas yra, ko gero, pats tvariausias augalas, iš visų, iš kurių yra gaminami biodegalai. Jo auginimas nekenkia aplinkai, priešingai nei palmių auginimas palmių aliejaus gamybai ar kitų biodegalams naudojamų augalų auginimas.

Iškultos sėklos keliauja į aliejaus gamyklas, kuriose iš jų gaminamas aliejus, vėliau tas aliejus perdirbamas į riebiųjų rūgščių metilo esterį (RME) ir naftos perdirbimo produktų gamykloje įmaišomas į dyzeliną. Taip sukuriamas galutinis produktas – biodyzelinas, kurį naudoja dyzelinu varomų automobilių vairuotojai.

Biodegalų asociacijos prezidentas Mindaugas Palijanskas pasakoja, kad biodegalai yra kur kas mažiau kenksmingi aplinkai nei mineraliniai degalai – maišant rapsus išmetama 60-70 proc. mažiau CO2 nei deginant iš naftos pagamintus degalus.

Mindaugas Palijanskas
Mindaugas Palijanskas. Šaltinis: Asmeninis archyvas

Kadangi rapsai yra vietinė kultūra, jų auginimas ir panaudojimas svarbus šalies ekonomikai. M. Palijanskas teigia, kad Lietuvoje auginant rapsus sukuriamos darbo vietos ir žmonės turi galimybę dirbi savo šalyje, kultūros perdirbimas taip pat vykdomas vietoje, ir nors šiuo metu dalis biodegalų eksportuojama, suvartoti produkciją būtų galima ir mūsų šalyje.

„Mineraliniai deglai yra neatsinaujinantis šaltinis ir jų CO2 išmetimai kur kas didesni nei biodegalų. Be to, mineraliniai degalai yra importuojami, taigi pinigai iškeliauja iš Lietuvos. Taip pat yra ir su palmėmis. Iš palmių aliejaus pagamintas produktas kelia didelę riziką miškams ir turi labai neigiamą poveikį visai teritorijai. Palmių aliejus nėra vietinė produkcija, atkeliauja iš tolimųjų kraštų“, – aiškina jis.

Degalai
Degalai. Šaltinis: DELFI / Karolina Pansevič

Anot pašnekovo, vien iš rapsų gaunamų biodegalų, kuriuose nėra jokių priedų, stingimo temperatūra yra – 14° C arba – 16° C. Su papildomais priedais, gali būti pasiekiama ir iki – 26° stingimo temperatūra. O štai iš palmių, sojų aliejaus pagamintų biodegalų stingimo temperatūra yra + 5° C, tad nenuostabu, jog Šiaurės šalyse, kur klimatas atšiaurus, biodegalų gamybai naudojamas būtent rapsų aliejus.