Ko gero, Lietuvoje seniai nebuvo tiek emigrantų vienoje vietoje, kiek šiandien buvo galima sutikti Rotušės aikštėje. Čia būriavosi lietuviai ne tik iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Švedijos, bet ir iš Islandijos, Kanados, Australijos ir kt.

Visi jie susirinko į vieną iš Dainų šventės renginių „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kuris Rotušės aikštėje šiandien vyko iki pat vakaro. Tik oras, sako vienas renginio dalyvių, Australijos lietuvis Martynas Didžys, nelepina.

Šiandien termometro stulpelis Vilniuje kilo vos iki 10–14 laipsnių, o Martynas iš Australijos sako pasiėmęs tik vasarinius rūbus, nes tikėjosi, kad Lietuvoje bus šilta.

Su M. Didžiu susitikome Australijos lietuvių bendruomenės palapinėje, iki kurios per žmonių minią teko tiesiog prasibrauti. Martynas sėdėjo gale stalo, ant kurio buvo sukrauta įvairi šios bendruomenės atributika: knygos, lankstinukai. Į Lietuvą vyras atvyko kartu su savo šeima. Jo žmona, džiaugiasi pašnekovas, dainuoja Melburno chore, o dukra – groja kanklėmis.

Su Australijos lietuviu kalbėjome apie tai, kodėl jį tėvai dar mažą išsivežė iš Lietuvos, sovietmetį, lietuviškas kainas ir situaciją, kuri Australijoje jį privertė pasijusti per turtingu.

Bijojo būti ištremti į Sibirą

Į Australiją, pasakoja Martynas, su tėvais atvyko būdamas vos 7-erių. Sprendimą išvykti iš Lietuvos, tikina pašnekovas, priėmė jo tėtis, kuris įtarė, kad šeimą norima ištremti į Sibirą.

„Tėvas dirbo Raudonajame Kryžiuje Kaune ir gavo pakvietimą susitikti. Jis įtarė, kad čia nebus paprastas susitikimas. Tą patį vakarą jis susipakavo mane, mamą, seseris ir viską, kas manė, kad yra reikalinga, sėdo į mašiną ir išvažiavo“, – pasakoja vyras.

Nors Martynas kone visą savo gyvenimą praleido Australijoje, iki šiol lietuviškai jis kalba puikiai, tiesa, su gana ryškiu akcentu. O ir į Lietuvą, tikina, dabar atvažiuoja dažnai, nes čia gyvena žmonos seserys ir brolis.

Būtent Lietuvoje pašnekovas ir susipažino su savo antrąja puse. Tik tuomet, sovietmečiu, pamena Martynas, Lietuvoje atvykėliams užsibūti nebuvo leidžiama.

„Savo žmoną sutikau, kai vieną kartą atvažiavau į Lietuvą. Norėjau pakeliauti po Europą, gauti darbo patirties. Būdamas Vokietijoje gavau leidimą nuvažiuoti į Lietuvą. Tada ir sutikau Dalią. Po metų atvažiavau dar sykį su ja susitikti ir mes susižadėjome. Po to turėjau atvažiuoti trečią kartą – susituokti, o Brežnevo laikais leisdavo atvažiuoti tik 5 dienom. 5 dienos iš tikrųjų reikšdavo 3 dienas, nes būdavo tokie tvarkaraščiai, kad pirmą dieną tu atvyksti 21-22 val. vakaro, o penktą dieną tu išvažiuoji 9 val. ryte. Tai praktiškai gaudavai tik tris dienas pabūti“, – savo patirtimi dalijasi pašnekovas.

Australijoje gyvenantis lietuvis pensininkas: pasirodo, esu per turtingas
© DELFI / Tomas Vinickas

Jausdavosi sekamas, stebino girtuokliai

Be to, net ir tas kelias dienas, tikina jis, Lietuvoje negalėdavo atsipalaiduoti, nes visada jausdavosi stebimas ir sekamas.

„Kai pirmą sykį čia atvažiavau, ieškojau, kur gyvena mano pusseserė. Ji gyveno kažkur prie upės. Tą adresą buvo labai sunku rasti, nes toj vietoj nebuvo gatvės, reikėjo pereiti tokį tiltelį ir ten buvo vienišas namas. Kai aš jį radau, reikėjo laukti pusdienį, kol pusseserė grįš iš darbo. Aš vaikščiojau parke prie Katedros ir pamačiau, kad ten pat vaikšto vienas kažkur labai matytas žmogus. Kur aš einu, ten ir jis, rupūžė, eina. Tada aš supratau, kad jis mane seka“, – pasakoja Martynas.

Vėliau panašių nutikimų esą buvo dar keli. Paklaustas, kaip šiandien jis jaučiasi grįždamas į Lietuvą, vyras tikina, kad jam yra įdomu ir smagu, tačiau labiausiai jaudinantis grįžimas esą buvo pats pirmasis, dar sovietmečiu.

Tik tada, pripažįsta, akis badė prasigėrę lietuviai: „Kai pirmą kartą atvažiavau, mes ėjome nuo stoties iki Vilniaus viešbučio, kuris buvo dabartiniame Gedimino prospekte. Prie kas antro, kas trečio medžio stovėjo girtuoklis. Aš taip nusivyliau, kad čia girtuoklių kraštas.“

Australijoje gyvenantis lietuvis pensininkas: pasirodo, esu per turtingas
© DELFI / Tomas Vinickas

Pasijuto „per turtingu“

Šiuo metu Martynas jau pensininkas. Iki tol turėjo nuosavą verslą – vaistinę, nes, kaip pats sako, buvo baigęs vaistininkų mokyklą, o tuo metu „kiekvienas norėjo turėti savo vaistinę“.

„O dabar jau nenorite grįžti gyventi į Lietuvą?“ – teiraujuosi pašnekovo.

„Esam galvoję, bet turbūt jau nebeapsimoka. Ką mes čia veiksim? Pernai pardaviau savo vaistinę ir dabar nebedirbu, esu laisvas žmogus. Galėtume važiuoti į Lietuvą, niekas mūsų ten neberiša, bet kadangi mes turime vaikų ir jie jau irgi turi savo vaikų, nesinori jų palikti“, – sako Australijos lietuvis.

Tiesa, nors Australija dažnai vadinama pensininkų rojumi, anot Martyno, šioje šalyje senjorams taip pat nėra lengva, esą dalis jų visai negauna išmokų iš valstybės. Pavyzdžiui, tikina pašnekovas, pensija nemokama daliai žmonių, kurie turi nuosavus namus. O jei, kaip jis pats, dar turėjo ir verslą – apie valstybinę pensiją iš viso galima nesvajoti.

„Aš negavau jokios pensijos. Kadangi aš turėjau savo biznį, man nebuvo privaloma kaupti pensijų fonduose, bet aš šiek tiek kaupiau. Dar pardaviau savo vaistinę, gavau šiek tiek pinigų, tai dabar jau turiu tiek pinigų, kad man pensijos neduos. Reiškia, tie žmonės, kurie buvo darbštūs, taupė pinigus, negauna pensijos, o valkatos, bedarbiai ir kiti – išlaikomi iki gyvos galvos. Tikra neteisybė“, – piktinasi Martynas ir priduria, kad jam taip pat nepriklauso valstybės finansuojamas gydymas. „Pasirodo, esu per turtingas“, – juokiasi jis.

Australijoje gyvenantis lietuvis pensininkas: pasirodo, esu per turtingas
© DELFI / Tomas Vinickas

Stebisi lietuviškomis kainomis

Paklaustas, kokia pensija Australijoje minimali, vyras sako, kad maždaug 1400 Australijos doleriai per mėnesį (887 eurai – DELFI). „Iš to pragyventi sunku, nes turi mokėti mokesčius už namą ir visa kita. Aišku, jeigu nesi girtuoklis, pragyventi gali, tai daug geresnė pensija negu čia, Lietuvoje. Bet pagal pragyvenimo lygį Australijoje, tai nėra daug“, – tikina Martynas. Tokią pensiją, jo tikinimu, gauna „paprasti darbininkai“.

Anot jo, įsitvirtinti šioje šalyje nelengva ir jauniems žmonės, esą kai savo gerbūvį Australijoje kūrėsi pats, už kelis atlyginimus buvo galima nusipirkti žemės sklypą, kuris dabar kainuotų kelis šimtus tūkstančių dolerių.

Tiesa, didelį kainų šuolį pašnekovas sako pajutęs ir čia, Lietuvoje. „Nuėjau pasižiūrėti, kiek kainuoja alus. Žiūriu 2-3 eurai, tai yra 7 australiški doleriai. Brangu. Kai buvo litai, buvo 2-3 litai, tai man buvo pigu. Daugiau aš čia nebegersiu. Ir Australijoje man brangu gerti.

Aš buvau Lietuvoje tuo laiku, kai keitėsi litai į eurus. Sakė – nebijokit, kainos nepasikeis. Bet visi žmonės sakė – žinoma, kad pasikeis, pakils. Dabar jau visai susilygino 2 litai – 2 eurai“, – stebisi Martynas.

DELFI primena, kad šiandien sostinėje prasidėjo šimtmečio Dainų šventės renginiai. Rotušės aikštėje vykusiame renginyje „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ dalyvavo 30 lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių ir ir 25 Lietuvos tautinės bendrijos. Renginio metu buvo atidarytas pasaulio lietuvių bendruomenių paviljonų miestelis. Ant scenos pasirodė įvairūs lietuvių meno kolektyvai iš viso pasaulio.


www.DELFI.lt
27