Gaivinęs tris įmones, savo akimis regėjęs Lietuvos ekonominę blokadą, ne vieną krizę pergyvenęs verslininkas ir ekonomistas Vaclovas Šleinota galėtų daug pasiūlyti pandemijos ištiktos Lietuvos gelbėtojams. „Deja, ravime smulkmenas, bet neišrauname šaknų“, – žvelgdamas į šiandieninę Lietuvą, kritiką žeria jis.

Drugelio sukeltas uraganas

Lai nesupyksta pašnekovas, bet jį išties galima laikyti gyva nepriklausomos Lietuvos verslo legenda. Tiesa, nemaža dalis panevėžiečių jį puikiai pamena dar ir iš sovietinių laikų, kai jis darbavosi keliose, ne vieną tūkstantį žmonių įdarbinusiose įmonėse.

V. Šleinota buvo pirmasis Panevėžyje ir vienas pirmųjų šalyje profesionalus ekonomistas, paskirtas vadovu į sovietinę gamyklą Lietuvoje. Iš pradžių kone dešimtmetį praleido Panevėžio autokompresorių gamykloje, o nuo 1987 m. iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, vadovavo Panevėžio „Lietkabeliui“.

„Beveik dešimtmetį dirbau Panevėžio autokompresorių gamykloje, kuri kas penkerius metus žlugdavo“, – juokiasi pašnekovas, prisimindamas mistiškus dalykus, kurie nutikdavo toje gamykloje.

V. Šleinota pasakoja, kad lietuviai labai meiliai vadindavo Kauno ketaus liejyklą – lietuviškąja „magnitka“, – o, iš tikrųjų, būtent Autokompresorių gamykla turėjo dvi dideles liejyklas, kurių galingumas buvo gerokai didesnis už Kauno, o liejiniai buvo ypatingai tikslūs.

Gamykloje direktoriaus pavaduotojo ekonomikai pareigas užėmęs jaunas specialistas stebėjosi:

„Viskas vykdavo, kaip praėjusią dieną, situacija būdavo tokia pati, medžiagos – tos pačios, bet visa gamykla pradėdavo gaminti broką. Suvažiuodavo mokslininkai iš įvairių institutų ir nieko negalėdavo padaryti. Ir tos krizės nutikdavo kas penkerius metus“, – prisiminė V. Šleinota.

Vaclovas Šleinota
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Vaclovas Šleinota

Jau vėliau jam teko ne kartą kalbėtis su daugybe Lietuvos ir užsienio specialistų, analizuoti tą mistišką situaciją – jie aiškindavo, kad metalurgijos pramonėje veikia labai daug faktorių, ne viskas yra paaiškinama ar nustatoma.

„Priežasties taip ir nerasdavome. Aišku, sovietiniais laikais ir technologija buvo prasta, ir medžiagos, ir darbo jėga pigi, tai, matyt, todėl taip nutikdavo. Mes tai vadindavome drugelio sukeltu uraganu“, – kalbėjo pašnekovas.

Tai buvusi jo pirmoji kalvė, kur mokėsi, kaip išbristi iš krizės ir ieškoti jos priežasčių.

„Buvau visiškai „žalias“ – mane ten paėmė labai jauną, nes visi iš tų pareigų pabėgdavo. O aš dirbau iki 1987-ųjų. Jau tada praktiškai suvokiau, kaip galima įveikti krizes“, – pirmas krizių suvaldymo pamokas prisiminė verslininkas.

Paveldėjo mirštančią įmonę

O 1987 metais V. Šleinota pakviečiamas vadovauti ant žlugimo ribos atsidūrusiam Panevėžio „Lietkabeliui“.

„Iki 1987 metų ši gamykla įšoko į tokią krizę, kurios sovietiniais laikais buvo neįmanoma įsivaizduoti. Paveldėjau mirštančią įmonę, kurią reikėjo pastatyti ant kojų. Per trejus metų mes atsitiesėme ir įsivažiavome“, – dar vieną pavyzdį pasitelkė pašnekovas.

„Lietkabelio“ gamykla buvo įkurta tada, kai Nikitos Chruščiovo laikais Lietuva įgavo šiokį tokį savarankiškumą, ir buvo sugalvota imtis aukštesnių technologijų, įkurti elektronikos bei elektros technikos sektorių. Pradėti gaminti televizoriai ir radijo aparatai, magnetofonai, elektros varikliai, juodosios dėžės, radijo komponentai ir kitus produktai. Juos gamino Kauno „Banga“, „Elfa“, „Vilma“, Kėdainių elektros variklių, Vilniaus radijo komponentų, Vilniaus elektros skaitiklių ir kt. gamyklos.

Visoms joms reikėjo varinių laidų, o jiems gaminti buvo įkurtas „Lietkabelis“. Tai tapo Lietuvos elektronikos ir elektros technikos pramonės dalimi. „Lietkabelis“ gamino tik Lietuvoje veikiančioms įmonėms.

„Tada, 1987-aisiais, tapau „Lietkabelio“ direktoriumi. Situacija buvo katastrofiška. Sovietiniais laikais, jeigu gamyklai būdavo labai blogai, ji pakliūdavo į antrąją banko kartoteką. O kas ten pakliūdavo, tai jiems neduodavo paskolų. „Lietkabelis“ buvo atsidūręs tokioje duobėje, kad net algoms neišduodavo pinigų. Teko per trejus metų ją pastatyti ant kojų – pavyko“, – pasakojo verslininkas.

Vaclovas Šleinota ir Adakras Šeštakauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Vaclovas Šleinota ir Adakras Šeštakauskas

Pasak jo, visa žaliava, kurios reikėjo, buvo varis, aliuminis, plastmasė, plastikatas.

„Didžioji jos dalis atkeliaudavo iš Sovietų Sąjungos, kita dalis – iš eksporto. Varį gabenome ir iš Lenkijos, o plastmasę, plastikatus – iš Azijos, daugiausia – Japonijos. Tais laikais tai buvo baisus deficitas. Važiuodavo traukinys iš Japonijos, tai visi žinodavome, kam kada koks krovinys yra skirtas, – tiesiog pakeliui išdalindavo“, – prisiminimais dalijosi buvęs „Lietkabelio“ direktorius.

Lašo nepriklausomybė vandens pilname kibire

Kai po Kovo 11-osios Lietuvoje formavosi pirmoji Vyriausybė, pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius pakvietė, aktyviai Lietuvos pramonininkų konfederacijos kūrime dalyvavusį, V. Šleinotą būti jo pavaduotoju. Ministerijoje jam atiteko ekonomikos sritis.

Paklaustas kokia, jo akimis, buvo Sovietų Sąjungos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada, jis įsitikinęs – blokada Lietuvai tapo neįkainojama laisvės pamoka.

„Mes džiaugėmės, kad gerai išsisukome. Bet jeigu Sovietų Sąjungoje būtų buvusi tvarka, mums būtų buvę labai blogai. Tačiau ten buvo betvarkė, kad paleidome laisvę, o visi pradėjo sekti mums iš paskos. Todėl ir išsilaikėme“, – blokados laikus prisiminė buvęs viceministras.

Pasak to laikotarpio liudininko, situacija buvo itin sudėtinga. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet buvome uždaryti iš visų pusių, – sienos buvo ne mūsų.

„Atrodė, kad lašas vaidintų nepriklausomybę pilname vandens kibire. Iš užsienio mes negalėjome pirkti nei medžiagų, nei žaliavų. Neturėjome nei valiutos, nei kanalų. Juk Sovietų Sąjungoje eksportas buvo valstybės monopolija. Be leidimo tu nieko negalėjai išvežti į Vakarus. Turėjai gauti leidimą net norėdamas kažką parduoti Lietuvoje. O viduje visko trūko, – prisiminė V. Šleinota. – Buvo tokių paradoksų: kai kurios Rusijos įmonės be gaminių iš Lietuvos pradėjo stoti, tai daugiau verkti ir skųstis pradėjo ne mūsų, o Rusijos įmonės. Pradėjo rašinėti laiškus į Lietuvą, kad gelbėtume.“

Pasak pašnekovo, per blokadą ir gerokai po jos, beveik viskas vyko barterinių mainų principu. Jie ypač suaktyvėjo po pučo, kai atsirado Rusijos Vyriausybė, pradėjusi į situaciją žiūrėti visai kitaip.

Pasak tuomečio viceministro, kuriam teko darbuotis trijose ministerijose net prie šešių premjerų, dauguma Lietuvos įmonių didžiausią krizę išgyveno tuomet, kai teko pereiti iš socialistinės, planinės į rinkos ekonomiką. Čia neužteko atitinkamų veiksmų – reikėjo keisti ir mąstymą.

Vaclovas Šleinota
© Asmeninis archyvas
Vaclovas Šleinota

Ne evoliucija, o absoliutus lūžis


„Po ministerijos nuėjau į „Vilniaus Vingį“ – tuomet ten buvo įdarbinta 3 tūkst. žmonių, o darbo užteko vos tūkstančiui. Ant gamyklos pečių gulė 15 mln. litų skolų kupra, o kapitalas tesiekė 5 mln. litų. Niekas kreditų neduoda, rinkos numirusios, nes pardavimai buvo orientuoti į Rusijos rinką. Reikėjo atsistoti ant kojų ir mums pavyko – tapome didžiausiais savo produkto Europoje gamintojais“, – kitą savo gyvenimo etapą, nuvedusį jį į „Vilniaus Vingį“, prisiminė V. Šleinota.

Jis čia pat griauna iki šiol sklandantį mitą, – neva, Vilniaus Vingis“ bankrutavo.

„Gamykla nebankrutavo, tik sąmoningai nutraukė savo veiklą, nes šis produktas absoliučiai dingo iš rinkos. Juk kineskopinių televizorių neliko taip pat, kaip neliko spausdinimo mašinėlių, kitų produktų“, – esminę „Vilnius Vingio“ veikos sustabdymo priežastį įvardijo pašnekovas.

Ne paslaptis, kad buvo ruošta daugybė projektų, bet gaminti produktą be aukštos pridėtinės vertės jis nesiėmė.

„Tokią gamyklą, kurioje dar dirbo apie 1,5 tūkst. žmonių, perorganizuoti į naujų technologijų įmonę, reikėjo 300–400 mln. litų investicijų. Parodykite man, kas Lietuvoje tokias investicijas padarė? Į naujas įmones neinvestavo, o čia... Gamyklos slenkstį mynė įvairūs mokslininkai, dalyvavau įvairiuose projektuose, važinėjau po Europą. Tačiau, norint turėti technologijų įmonę, reikėjo viską kurti iš naujo: naujas laboratorijas, įdarbinti naujus specialistus, ir tai – be jokių garantijų, kad pasiseks“, – kalbėjo pašnekovas.

„Vilniaus Vingis“ buvo įsikūręs strategiškai geroje vietoje, todėl akcininkai, pardavę visus pastatus, gavo apie 60 mln. litų. Tuo tarpu, V. Šleinotai pasakė: „Imk, jei nori, kas lieka ir daryk, ką nori.“ Jis nepanoro. Taigi, akcininkai ir visa kita išpardavė, o veiklą – nutraukė.

Adakras Šeštakauskas, Vaclovas Šleinota ir Eugenijus Ušpuras
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Adakras Šeštakauskas, Vaclovas Šleinota ir Eugenijus Ušpuras

„Vilniaus Vingis“ nebankrutavo. 80 proc. visos technologijos buvo absoliučiai specializuota ir pritaikyta kineskopų gamybai. Ji niekam daugiau netiko. Kineskopinio televizoriaus perėjimas į kitą lygmenį buvo ne evoliucija, bet absoliutus lūžis“, – svarbiausią priežastį akcentavo Vaclovas Šleinota.

Krizių pamokos slypi dešimtyje Dievo įsakymų

Paprašytas palyginti 2008-ųjų ir dabartinę, koronaviruso pandemijos sukeltą krizę, pašnekovas sako, kad toji buvo specifiškesnė ir jau seniai aprašyta, o ši – visai kas kita. Vis tik, veikimo principai išlieka tie patys.

Krizės kartojasi ir iš tų pamokų galima mokytis. Vis tik, V. Šleinota pabrėžė, kad ne gamyklos, ne valstybė daro politiką, o žmonės. Prekiauja ne gamyklos, ne firmos, bet žmonės. Ir krizės yra žmonių pagimdytos ir pačių žmonių turi būti valdomos. Tai – ne techninė problema, tai – žmonių problema.

– Koks gi tas krizių valdymo receptas, kurias taikėte savo praktikoje?

– Žmones baugina ne bloga situacija, o nežinia ir nepasitikėjimas.

Todėl svarbiausias principas – nemeluok sau ir kitiems, negyvenk jokiais mitais.

Pirma, psichologinis mitas. Anuomet, kai teko vadovauti gamykloms, žmonės galvojo, kad mes tokie dideli, jog niekas neleis taip paprastai bankrutuoti. Tai būtų per daug rimta – mumis turės kas nors pasirūpinti.

Antra, tarkime, „Vilniaus Vingyje“ gavome „Samsung“ užsakymus. Reikėjo pasigaminti 1,5 mln. litų vertės liniją, o nėra iš kur pinigų paimti. Man sakė – nieko nebus, viskas labai brangu. Uždraudžiau kalbėti apie tai, kad nėra pinigų, nors jų tikrai nebuvo. Bet negalima apnuodyti savo galvos. Pinigų pasaulyje pilna, tik reikia gerai žinoti, kam juos duoda. Jeigu mūsų įrenginiai atneš naudą, tai mums tų pinigų kažkas duos. Ir žmonės suprato, patikėjo ir pasitikėjo.

Atlyginimus pradėjome išmokėti mėnesiu vėliau. Pasakiau: „Tie, kas negalite pragyventi, – išeikite, gal rasite darbo kitur. Juk gali mums ir nepasisekti, rizikos yra.“ Išėjo gal vienas kitas, o paskui juos atgal pakvietėme.

Adakras Šeštakauskas, Vaclovas Šleinota ir Eugenijus Ušpuras
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Adakras Šeštakauskas, Vaclovas Šleinota ir Eugenijus Ušpuras

Tada atėjo „Phillips“ – vėl reikėjo naują liniją statyti, bet ir vėl niekas pinigų neduoda. Dar mėnesiu vėliau pradėjome mokėti atlyginimus. Pats būdavau paskutinis, kuris pasiimdavo atlyginimą. Per kelis metus atidavėme skolas, o jau po trijų gavome pelną.

Tačiau noriu pasakyti, kad be tikėjimo žmonėmis, komanda ir specialistais, kuriuos dažnai laikiau protingesniais už save ir geriau išmanančiais savo sritis, nieko nebūčiau pasiekęs.

– Kokius teigiamus ir neigiamos krizės valdymo pavyzdžius matote dabartinės krizės akivaizdoje?

– Nors aš oficialiai esu pensijoje, save laikau jaunu rinkos ekonomikos atstovu. Juk Lietuvos rinkos ekonomikai – vos 30.

Jaunimas, su kuriuo man tenka susitikti, klausia: „Ko reikia versle, einant į rinką, kaip pasiruošti laukiančiai konkurencijai?“

Tačiau juk žmonių gyvenimas ir yra konkurencija. Kaip visose srityse – taip ir versle. Yra vienas atsakymas: viskas parašyta dešimtyje Dievo įsakymų.

Kai tai pasakau, galvoja, kad aš durnių volioju. Bet tik paklausykite: pirmas įsakymas – nemeluok. Ką tai reiškia? Pirmiausia - nemeluok sau, o paskui – ir kitiems. Jeigu tu nemoki, neapsimesk, kad moki, jeigu nežinai – neapsimesk, kad žinai.

Antras įsakymas – nevok. O toliau – visi kiti įsakymai.

Studentams sakydavau – už melą tik vienoje vietoje moka gerus pinigus – teatre. Ten reikia meluoti kuo geriau, kad tavimi patikėtų ir pinigus sumokėtų. Tai vienintelė vieta, o visur kitur melas nepraeina.

O dabar politikoje – vienas melas. Vienoje diskusijoje klausiau šviesios atminties Eduardo Gudavičiaus: „Kada politika atspindės žmonių lūkesčius?“ – jo atsakymas buvo: „Tik tada, kai politikoje bus kuo daugiau tikros konkurencijos“.

Kol tarp politikų jos nėra, tol nieko ir nebus. Dabar politikoje vyrauja asmeniniai ir partiniai interesai, kurie yra aukščiau už valstybinius.

Ir todėl pas mus į ministrus įšoka žmonės, neturintys gyvenimiškos bei vadybos patirties. Jie treniruojasi ir mokosi ant valstybės. Tai matome ir iš Aurelijaus Verygos pavyzdžio. Akivaizdu, kad jis nesugebėjo ir nesugeba suvaldyti visos ministerijos ordos. Žiūri iš šono ir matai, kad meluoja. Žiūri ir darosi baisu – jau vasario pabaiga, jau kovo pradžia – nieko nepadaryta. Daktarai neaprūpinti net būtiniausiomis priemonėmis. Visiems liepta meluoti, visi bijo.

Asociatyvi nuotr.
© Shutterstock
Asociatyvi nuotr.

Kalbame apie Baltarusiją, bet mūsų ministerijoje ir ligoninėse žmonės prigąsdinti baisiau, nei pas Aliaksandrą Lukašenką.

Toje komisijoje, kuri atsakinga už koronaviruso sukeltos krizės valdymą, nebuvo nieko, kas išmanytų Lietuvos pramonę. Jau vasario mėnesį galėjo šūktelėti, surinkti įmones ir pasiūlyti gaminti tai, ko Lietuvai trūksta. Net nebūtų reikėję tokių kiekių pirkti iš Kinijos.

O kodėl Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) laiku neužpirko būtinų priemonių, o kur valstybės rezervas? Viskas yra slepiama, meluojama.

Svarbiausia žmonėms – pasitikėjimas. Jį praradus, atstatyti – labai sunku. Klausau ir netikiu savo ausimis. Kiek kartų buvo prisimeluota. Silpni žmonės – tik stiprus žmogus gali pasakyti teisybę, prisipažinti, kad suklydo.

Žmonėse slypi ir genialumas, ir idiotizmas. Žiūrint, ką tu savo veiksmais iššauksi. Mano gyvenimiška patirtis tik patvirtina liaudies išmintyje slypinčią tiesą: „Ką pasėsi, tą ir pjausi.“ Dabartinės krizės metu tai ypač matosi.

– Krizės valdyme labai svarbu geri ekspertai, patarėjai, konsultantai. Ne vienas tarptautinę patirtį turintis krizių valdymo specialistas, su kuriuo teko bendrauti, skundžiasi, kad jų paslaugų Lietuvoje tiesiog purtosi.

– O kas konsultuoja? Anksčiau buvo sakoma, kad kunigui ir daktarui Smetonos laikais ranką bučiuodavo. Tai dabar sklando mitas, kad jeigu koks nors klerkas užsienyje pasimokė, tai jis dešimtį kartų vertingesnis už Lietuvoje gyvenusį žmogų, kuris turi patirties ir gali kažką patarti.

Pats pragyvenau tą metamorfozę, kai po universiteto pradėjau dirbti. Atrodė, kad dabar aš viską žinau. Nuėjau į fabriką ir tik po trijų metų darbo gamyboje atsirado žinojimas, kaip turi būti ir kas turi būti.

Žinojimas reikalingas tam, kuris siekia tikslo, tačiau jis sudaro vos 5 proc. O visus kitus 95 proc. sudaro gebėjimas tą tikslą įgyvendinti – jis įgaunamas tiktai praktiniu būdu: nuo mažo, prie didesnio ir dar didesnio.

Tai dabar pažiūrėkime, kaip pas mus yra praktiškai. Ką savo gyvenime nuveikė A. Veryga ir kiti ministrai?

Visuomenė piktinasi, kad ministerijas valdo konservatoriai ar valstiečiai. O iš tiesų jas valdo ministerijų klerkai. Nesvarbu, kokia valdžia ateitų, – tie klerkai daro, ką tik nori. Dabar visi viceministrai turi turėti politinio pasitikėjimo. Ateina neturintys vadovavimo patirties ir niekas iš jų nežino, kaip suvaldyti patyrusius biurokratinius vilkus. O šie gaudo niuansus ir apie pirštą vynioja šituos partinius statytinius.

Kodėl mūsiškiai nenupirko medicininių priemonių tuomet, kai dar buvo galima laisvai nusipirkti? Aš puikiai įsivaizduoju visą mechanizmą. Kas gali paneigti, kad tie, kurie pirko centralizuotai ligoninėms, neturėjo savo tarpininkų, per kuriuos tikėjosi, jog ir jiems nubyrės?

Krizė
© AP / Scanpix
Krizė

Kodėl nepirko per Europos Sąjungą, kol dar buvo galima, ir pas vietos gamintojus neprašė? Nes su vietos gamintojais nieko neprasuksi. Turi savo kanalus, per kuriuos viską perka. Tempė, tempė gumą ir tik, kai jau pamatė, kad nėra kur dėtis, jog jau daktarai krenta, tada pradėjo pirkti.

Kodėl dezinfekcinio skysčio ilgai neleido gaminti Lietuvoje? Galiu pateikti konkretų pavyzdį, nors ir praėjo beveik 30 metų. Tuomet, kai panaikino Pramonės ministeriją, aš buvau likęs vienintelis iš tos ministerijos, galintis Ekonomikos ministerijoje vykdyti visos pramonės steigėjo funkcijas. Ir tada nutiko toks dalykas.

Buvo 1992-ieji. Į mane kreipėsi tuometis Kauno „Inkaro“ fabriko direktorius. Jis per tuos kelis nepriklausomybės metus jau buvo šio to pasiekęs, spėjo kooperuotis su italais, nusipirko itališkus įrenginius ir pradėjo gaminti vienkartines medicinines sistemas – lašines.

Kaip tik buvo toks metas, kai į kavines eidavome kavos gerti su savo puodeliais, nes viskas buvo išvogta. Net grietinei ar majonezui nešdavomės savo indelius. Ligoninė parai gaudavo vieną, iš užsienio perkamą lašelinę. Tuo tarpu „Inkaras“ jau kurį laiką jas gamino ir eksportavo į Italiją. Jie nutarė gaminti Lietuvai, bet SAM nedavė leidimo, kaip ir dabar – dezinfekciniam skysčiui gaminti. Ji pradėjo reikalauti kažkokių metodikų, kurių Lietuva net neturėjo. Tempė gumą. Tai direktorius paskambino ir klausia, ką daryti.

Surengiau pasitarimą. Ministerijos klerkai pradėjo varinėti kažkokias nesąmones. Trenkiau kumščiu į stalą ir pasakiau: „Daugiau šitų nesąmonių nenoriu klausyti.“ Tai buvo ketvirtadienis. Pasakiau, kad jeigu pirmadienį nebus išduotas leidimas, sukviesiu žurnalistus, nuvažiuosime į gamyklą ir visai Lietuvai parodysime, kas vyksta. Pirmadienį leidimas buvo išduotas.

Šiandien – tas pats, nors praėjo beveik trisdešimt metų. Nes, matyt, kažkam naudinga, kad nebūtų per daug medicininių apsaugos priemonių. Ne kas kitas, o SAM padarė deficitą.

Mes tik murkdomės detalėse, tačiau neieškome priežasčių.

Pasaulyje siaučia koronaviruso pandemija
© AP / Scanpix
Pasaulyje siaučia koronaviruso pandemija

Mes pradėsime geriau gyventi, išnaudoti visas savo galimybes tik tuomet, kai visuotinai nustosime ieškoti kaltų ir didžiąją laiko dalį skirsime esminių priežasčių paieškai. Jas pašalinus, nereikės knaisiotis po smulkmenas. Kol kas mes ravime tik smulkmenas, bet neišrauname šaknų.

Yra esminės priežastys ir šimtas priežastėlių. Kiekvienas, kuris versle kapstosi po eilę priežastėlių, ilgai negyvena. Eik aukščiau ir rasi tris esmines priežastis, ant kurių užaugęs visas medis.

Taip ir dabar: tereikia paklausti, kodėl nebuvo tų priemonių, gauname tūkstantį atsakymų, bet nei vienas jų neatspindi tikrosios priežasties. Jeigu mes nepanaikinsime esminės priežasties, tai ir vėl lipsime ant to paties grėblio.

–Nemažai diskutuojama, kad ši visuomenę supurčiusi krizė nebeleis gyventi taip, kaip mes visi gyvenome iki šiol, kad įvyks negrįžtantys procesai, lūžis? Jūs tuo tikite?

– Nors esu optimistas, bet, atvirai pasakius, po pokalbių su protingais žmonėmis prieiname išvadą, kad turbūt nieko nebus. Žmogus jau toks sutvėrimas.

Bet šiandieninei Lietuvos situacijai turiu vieną pateisinimą. Lietuva šiuo metu yra paauglystės amžiuje. Todėl tik tai ir ramina.

Biblijoje teisingai parašyta apie keturiasdešimt metų, kuriuos žydų tauta klaidžiojo po Sinajaus dykumą, nors ją pereiti būtų užtekę dvidešimties dienų.

Taigi, Lietuvai trūksta dar dešimties metų, kad subręstume ir nekrėstume kvailysčių.

Ateinu į kokį banką, sėdi jaunas žmogus, klausiu, kodėl čia tokia nesąmonė, o jis sako: „Pas mus tokia tvarka“. Sakau: „Taigi jūs jauni – keiskite tvarką. Gal vyresni bijo, kad juos iš darbo atleis, bet jūs gi jauni, dar nieko negalite prarasti, kodėl leidžiatės į kompromisus.“

Baisiausia man, kad dabar visas nesąmoningas tvarkas, įstatymus jau parašė ne mano karta, ne tie, kurie gimė dar sovietiniais laikais, o užsieniuose pasimokę 25–30 metų žmonės. Ta karta, kuri neragavusi to, ką teko mums patirti.

Dabar Lietuvoje yra nutrūkęs ryšys tarp turinčių patyrimą, ir tų, kurie neseniai baigė mokslus. Buvę partneriai Vakaruose manęs klausia: „Tu, Vaclovai, tokios neįkainojamos patirties turi, tai dabar tave daug kur kviečia“. Sakau: „Tai pas jus kviečia, o pas mus – ne.“

Nuo savo paauglystės Lietuva turi tik vieną vaistą – laiką. Dar trūksta tų dešimties metų.

Paauglystės sindromu vadinu ir tai, kad jaunuoliai, čia ir dabar negavę to, ko nori, – europinio atlyginimo, mašinos, motociklo ar dar ko nors, iš karto emigruoja. Ir nesvarbu, kad mums teko patirti sovietinį nepriteklių, kad viskas keitėsi ir praktiškai reikėjo pradėti viską kurti iš naujo: ir Lietuvą, ir savo gyvenimą. Ne, jiems duok dabar arba jie išvažiuos. Ir išvažiuoja.

Nemeluokime patys sau ir viskas bus tvarkoje. Svarbiausia, kad nebūtų krizės mūsų galvose.


www.DELFI.lt
91