Pirmą mirtiną šūvį į žmogų „Vilniaus bomberis“ Valerijus Januškevičius paleido dar paauglystėje. Iš paslapčia iš šaudyklos išsinešto ginklo.

Po šio šūvio iki tol ramus ir kuklus buvęs Valerijus tapo tikra žudymo mašina, kuri kruvinus darbus pratęsė po septynerių metų nelaisvėje.

Keturiolika – tiek aukų V. Januškevičius pasiuntė myriop. Kruvinus darbus po pirmojo karto zonoje V. Januškevičius nusprendė vykdyti ne kulkomis, o bombomis, kurias pats konstruodavo. Būtent dėl to jis buvo pramintas „Vilniaus bomberiu“.

Pirmą nuosprendį V. Januškevičius teismo salėje išgirdo dar paauglystėje. Ir nuosprendis buvo negailestingas – V. Januškevičiui teisėja skyrė griežčiausią bausmę kaip paaugliui – dešimt metų nelaisvės.

Šešiolikos už grotų sėdęs V. Januškevičius laisvo oro gurkšnį vėl gurkštelėjo tik po septynių metų, būdamas 23-ejų.

Už trylika žmogžudysčių, kurias jis įvykdė jau įgijęs kalinio patirties, yra septynis kartus nuteistas iki gyvos galvos. Lemiamą nuosprendį V. Januškevičius išgirdo 2001 metais.

„Žmonių grobimas už išpirką yra labai sudėtinga, o čia – kaip žaidimas šachmatais“, – taip šaltakraujiškai apie pasirinkimą būti samdomu žudiku atkuriamosios dokumentikos seriale „Mafijos kronikos – karštomis pėdomis su Dailiumi Dargiu“ kalbėjo V. Januškevičius.

Pirmą auką nužudė dėl 30 rublių

„Nuo vaikystės buvau užguitas šiek tiek šeimoje, – atkuriamosios dokumentikos seriale „Mafijos kronikos – karštomis pėdomis su Dailiumi Dargiu“ kalbėjo V. Januškevičius. – Iniciatyva manyje buvo užgniaužta, kaip ir mano broliui.“

V. Januškevičiaus brolis dirbo virėju, nors, kaip sako pats „Vilniaus bomberis“, jis nemėgo to darbo. Mechanikos mokslų technikume nemėgo ir pats V. Januškevičius, nors mokėsi, nes taip liepė tėvai.

Vienintelė V. Januškevičiaus atgaiva sielai tuo metu buvo šaudykla, iš kurios jis ir nugvelbė ginklą pirmai žmogžudystei. Pirmoji jo auka buvo KGB agentas, kuris vakarais uždarbiaudavo kaip taksi vairuotojas.

Valerijus Januškevičius
© PD nuotr.
Valerijus Januškevičius

Susistabdęs automobilį V. Januškevičius pasiekė kelionės tikslą, tačiau pranešęs, kad neturi pinigų atsiskaityti už kelionę, susigrūmė. Galiausiai pasigirdo šūvis.

27 rubliai – tiek iš aukos pagrobė V. Januškevičius. Dar tris rublius jis pasiskolino iš tėvo ir visus trisdešimt atidavė motinai. 30 rublių – jo stipendija. Kiekvieną mėnesį paauglys privalėdavo visą savo stipendiją atiduoti motinai. Tvarka namuose buvo tokia griežta, kad Valerijus nusprendė geriau nužudyti žmogų, nei tėvams prisipažinti, kad dėl praleidžiamų pamokų neteko stipendijos.

Žudyti privertė nepriteklius

Po septynerių metų į laisvę išėjęs V. Januškevičius ilgą laiką gyveno ramiai ir laimingai. Automobilius visuomet mėgęs Valerijus įsidarbino taksistu, vedė, susilaukė dukters.

Tad kas privertė vėl imtis kruvinų darbų? Į Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo atėjusi krizė.

„Nesu gimęs kaip nusikaltėlis. Tai manęs niekuomet nedomino. Jei būtų buvusi galimybė sąžiningai dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, tai... Kol buvo tokia galimybė, aš ir dirbau, bet kai prasidėjo 1990 metų blokada, nebebuvo benzino. Aš dirbau vairuotoju. Nėra benzino – nėra darbo, – interviu D. Dargiui kalbėjo V. Januškevičius. – Tuo metu buvo tokia galimybė: arba pačiam nusišauti, arba eiti ir ką nors nušauti.“

Būtent tada, kai prispaudė nepriteklius, V. Januškevičius prisiminė kalėjimo draugus, susidėjo su dvidešimt metų vyresniu recidyvistu Vladimiru Rafejenkovu.

Prasidėjo antrasis kruvinos žudiko karjeros etapas. Tiesa, pamažu. Pirmiausia gauja mėgėjiškai plėšdavo turgaus prekeivius, tačiau netrukus viskas įsibėgėjo ir apiplėšimai būdavo apliejami myriop pasiunčiamų asmenų krauju.

„Kruvino dueto aukų sąraše – pardavėjai, inkasatoriai, valiutos keitėjai, turgaus administratorė. Kiekvieną kartą – jokių pėdsakų, jokio siūlo galo policijai. Norėdami sučiupti nepagaunamus banditus, kriminalistai iš nevilties sugalvojo planą.

„Sumanėme labai originalų būdą, kaip gvildenant inkasatorių ir valiutos keitėjų žmogžudystes pagreitinti nusikaltimų atskleidimą, – kalbėjo buvęs aukštas kriminalinės policijos veikėjas Visvaldas Račkauskas. – Buvo nuspręsta Gariūnuose kaip priedangą įsteigti valiutos keityklą, niekuo neišsiskiriantį kioską, kur būtų keičiama valiuta, o valiutos keitėjas būtų profesionalus policijos pareigūnas, gera valia, savanoriškai sutikęs tapti gyvu taikiniu. Taip norėjome išprovokuoti būsimą užpuolimą. Trūko labai nedaug. Manau, kad ši operacija būtų buvusi sėkminga, tačiau jos neprireikė.“

Galiausiai V. Januškevičius ėmė vienas darbuotis kaip samdomas žudikas. Jis niekada nežinodavo, kas yra tikrasis užsakovas, kokie žmogžudystės motyvai, ir nesuko sau dėl to galvos. Kaip tikras profesionalas jis į tai žiūrėjo kaip į darbą“, – knygoje „Mafijos kronikos“ rašo žurnalistas ir kriminalinių knygų autorius D. Dargis.

Garsiausias nusikaltimas – susprogdinimas

Garsiausiai Valerijaus Januškevičiaus sukonstruota bomba nuaidėjo iš po verslininko Rimanto Grainio automobilio. Už šį užsakytą nusikaltimą žudikas gavo 10 tūkst. JAV dolerių atlygį.

Verslininko nužudymą užsakė buvęs garsus lenktynininkas Alvydas Albrechtas, kuris 2012 metais teismo salėje taip pat išgirdo nuosprendį – aštuoneri metai nelaisvės.

R. Grainys V. Januškevičiaus taikiniu tapo A. Albrechto paliepimu. Tada, 1995 metų gegužės pabaigoje, sprogo prie R. Grainio automobilio pritvirtintas plastito sprogmuo. Sprogimas nugriaudėjo sostinėje, Vilniaus gatvėje, netoli Vyriausybės.

Valerijus Januškevičius su Dailiumi Dargiu
© TV3
Valerijus Januškevičius su Dailiumi Dargiu

Po sprogimo R. Grainys buvo išgabentas į ligoninę, kurioje po kelių dienų mirė.

Teismas konstatavo, kad nusikaltimas įvykdytas A. Albrechtui siekiant išvengti didelės skolos (800 tūkst. – 4 mln. Lt) grąžinimo nukentėjusiajam.

Žudė ir moteris

V. Januškevičius apie žmogžudystes kalba ramiu tonu. „Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu – kartais pamiršti, už ką čia sėdi. Atrodo, kad gimei kalėjime ir augi kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas“, – dokumentikos seriale „Mafijos kronikos – karštomis pėdomis su Dailiumi Dargiu“ kalbėjo V. Januškevičius.

„Vilniaus bomberis“ iš viso nužudė keturiolika žmonių, tačiau jis savo aukas skaičiuoja kitaip – esą vienas nužudė tik dešimt, kitas – kartu su bendrininku.

Kontroliniais šūviais į galvą arba bombomis – taip savo aukas už dideles pinigų sumas pašalindavo „Vilniaus bomberis“. Ir vyrus, ir moteris.

Samdomas žudikas savo karjeros pabaigoje buvo sukūręs gaują, kurioje vyravo griežta kontrolė. Visi žinojo savo pareigas. Gaujos žudikui prireikė dėl to, kad vienam grobti žmones buvo per daug sudėtinga.

„Jo grupuotėje visa struktūra buvo – informatoriai, pagalbininkai, žvalgai, jaunimas turėjo tik nustatyti būsimos aukos maršrutą, judėjimą, kur gyvena, kokia mašina važinėja, kur stato mašiną, laiką ir pan. Jie tam negailėjo pinigų, investavo į sekimo techniką – tą, kuri buvo tuo metu – ir racijas, ir žiūronus turėjo. Paskutiniai nusikaltimai buvo žmonių grobimai reikalaujant išpirkos ir buvo pakankamai kokybiškai viskas organizuota. Todėl šių nusikaltimų tyrimas buvo labai sudėtingas“, – „Mafijos kronikose“ pasakoja ilgametis Vilniaus operatyvininkas, kuriam pavyko sučiupti V. Januškevičiaus gaujos vyrus.

Lemtinga klaida

Apie kruvinus „Vilniaus bomberio“ darbus nežinojo net jo paties šeima. Policija ilgą laiką taip pat jo nesusekė, kol jis nepadarė lemtingos klaidos.

Po to, kai V. Januškevičius pašalino paskutines savo aukas – sutuoktinius Vladimirą ir Liudmilą Buracovus – į pagrobtą aukos mobilųjį telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir vieną vienintelį kartą paskambino. Tai buvo labai aplaidi klaida, tačiau mobiliųjų telefonų sekimas tuo metu buvo naujiena, tad žudikas nė nesitikėjo, kad taip paslys.

V. Januškevičiaus atvirumas duodant parodymus laikomas analogų Lietuvoje neturinčiu atveju. Jo parodymai teisėsaugai padėjo išgvildenti apie pusšimtį bylų, kurios atrodė visiškai beviltiškos.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę iki gyvos galvos atliekantis V. Januškevičius - pavyzdingas kalinys, neprarandantis vilties kada nors išeiti į laisvę.


www.DELFI.lt
82