Į vaikų namus Ričardas Jarmalavičius pakliuvo pirmaisiais savo gyvenimo metais ir augo juose iki 14-kos. Nors ten, atvirame pokalbyje sako pašnekovas, visą laiką kamavo itin stiprus nesaugumo jausmas, jis niekada nenorėjo būti įvaikintas.

Dabar R. Jarmalavičius gerai žinomas strateginės komunikacijos kompanijos „Publicum“ įkūrėjas bei pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse. Tačiau iki to, pasakoja vyras, jam teko nueiti ilgą ir skausmingą kelią.

Pirmoje straipsnių ciklo „Atimtieji: tikros istorijos“ dalyje su žurnalistu, redaktoriumi, ir fotomenininku kalbėjome apie jo vaikystę, vaikų namų taisykles, aplinką ir liūdnus su juo augusių bendraamžių likimus. Tuomet R. Jarmalavičius pasakojo, kad iš mamos jis buvo atimtas, nes tuomet dar jauna, 18-19 m., mergina po gimdymo pradėjo girtauti, nuolat palikdavo Ričardą užrakintą vieną rūsyje buvusiame bute, kol galiausiai vaiko riksmo neapsikentė kaimynai. Tuomet prasidėjo mažo vaiko kelionė po skirtingus vaikų namus.

Toks gyvenimas, svarstė Ričardas, lėmė jo uždarumą – saugus jausdavosi tik pats su savimi, todėl susikūrė savo burbulą ir savas taisykles, nieko per arti neprisileisdavo, nes valstybinėje įstaigoje nebuvo „nieko savo“.

„Tu neturi savo vietos – ryte atsikeli, išeini į mokyklą, grįžti, tu neturi savo miegamojo. Būdavo patalpa, kur visi ruošdavo pamokas. Tu neturi net savo nuolatinio stalčiaus. Nėra nieko tavo“, – apie gyveimą vaikų namuose pirmajame straipsnių ciklo tekste pasakojo R. Jarmalavičius. Apie tai daugiau galite skaityti ČIA.

Tačiau sunkiausios patirtys ir didžiausi iššūkiai, sako pašnekovas, buvo ne vaikų namuose, o užvėrus šios įstaigos duris. Teko išmokti gyvenimiškas pamokas, kurių, atkreipia dėmesį R. Jarmalavičius, iki šiol nemoko augančių vaikų namuose.

Vestuvės. Roma, Italija, 2005. NikonKlaidžiodamas po Romą, prie vienos nuošalios bažnytėlės užtikau besibūriuojančius vestuvininkus. Visi buvo labai gražūs ir linksmi. Tik vienas berniukas man pasirodė esąs tarsi ne vietoje. Tarsi niekieno. Vienas.
© Ričardas Jarmalavičius
Vestuvės. Roma, Italija, 2005. Nikon/Klaidžiodamas po Romą, prie vienos nuošalios bažnytėlės užtikau besibūriuojančius vestuvininkus. Visi buvo labai gražūs ir linksmi. Tik vienas berniukas man pasirodė esąs tarsi ne vietoje. Tarsi niekieno. Vienas.

Nenorėjo, kad jį įsivaikintų

Paradoksalu, tačiau R. Jarmalavičius teigia, kad niekada nenorėjo būti įvaikintas. Nors pasakodamas apie kasdienybę vaikų namuose ne kartą privatumo trūkumą, tačiau įsikurti svetimų žmonių namuose jam esą taip pat neatrodė sava.

„Aš ryškiausiai prisimenu tuos kelis bandymus mane įvaikinti. Pirmas bandymas – sugundyti trijų kambarių kooperatiniu butu ir žiguliuku, o antras bandymas, kai iš vieno Lietuvos miesto atvažiavo pagyvenusi pora, kurie buvo ką tik palaidoję savo dukrą, kuri per mokyklos išleistuves žuvo autoavarijoje. Jiems greitai reikėjo kažko, kas numalšintų tą skausmą, užpildytų tai, kas liko žuvus dukrai.

Jie mane pasiėmė gal mėnesiui, aš pas juos po to praleidau kelias vasaras. Jie tikėjosi, kad aš norėsiu, kad jie mane pasiimtų, bet aš nenorėjau. Galbūt būtų buvę kitaip, bet klaidą padarė moteris, kai mes įlipome į autobusą. Iki šiol atsimenu, kaip tas autobusas atrodė, kuriose vietose mes atsisėdome – iškart už vairuotojo. Ji mane apsikabino, tai buvo didžiausia jos klaida. Aš net nemoku apsakyti to siaubo, kurį aš patyriau. Jeigu tau kas nors gyvenime yra nutikę labai baisaus, tai padaugink iš dešimt kartų – toks buvo jausmas. Tai buvo košmaras ir tada tai buvo kryžius, iš karto buvo aišku, kad nieko iš to santykio nebus. Ji turėjo kantriai prisijaukinti, nes kai tu užsidarai savyje ir nieko neprisileidi, tai tu nieko ir neprisileidi. Tuo metu aš nebūčiau su žmogumi galėjęs kalbėti per tokį atstumą“, – rodydamas į mus skiriantį stalą kavinėje pasakoja R. Jarmalavičius.

Vaikų namuose praleido visą vaikystę, tačiau niekada nenorėjo būti įvaikintas: net nemoku apsakyti to siaubo, kurį aš patyriau
© DELFI / Andrius Ufartas

„Tai buvo baimė žmonėms?“ – klausiu pašnekovo.

„Taip. Artumo baimė. Tu nieko neprisileidi. Bet, įsivaizduok, po to tokiam vaikui reikia tapti normaliu žmogumi, kuris gali taip bendrauti. Ir ne tik taip. Kuris gali apkabinti kitą žmogų, pasibučiuoti su kitu žmogumi. Tas kelias yra labai sudėtingas“, – atvirauja vyras.

Norėjo būti statybininku, kad visiems pastatytų namus

Kaip sako pats Ričardas, normaliu žmogumi jam prireikė tapti būnant vos 14 metų. Pasak jo, išėjimas iš globos įstaigos iš tiesų kiek primena rodomus filmuose, kai paauglys lieka stovėti vienas su lagaminu rankose. Tik vietoj lagamino, šypsosi jis, gaudavo kuprinę ant pečių.

„Duoda tau lapelį, su auklėtoja nueini pas sandėlininką, duoda kuprinę, ne lagaminą, į kurią sukrauna, kas parašyta sąrašiuke. Buvo tam tikri standartai, kiek išeidamas iš vaikų namų turi gauti triusikų, kojinių, maikučių, batų. Duodavo krūvą kažkokių patalynių, kurią iš karto nupirkdavo auklėtojos, nes ką tu veiksi su ta patalyne, ir kažkiek rublių. Tu žinai, kur važiuosi mokytis, sėdi ir važiuoji.

Manau, kad tai yra aktualu ir šiais laikais – žmogus visiškai neparuoštas gyvenimui. Durys užsidarė ir tu gyvenk pats. Du svarbiausi dalykai, kurių tu nemoki – elgtis su žmonėmis ir elgtis su pinigais“, – pasakoja R. Jarmalavičius.

Pašnekovas mokytis tuomet važiavo į Šiaulių politechnikumą, tačiau mintys, ką nori veikti gyvenime, dar būnant vaikų namuose, sako jis, nuolat keitėsi.

Vaikystėje kiekvieną vasarą laukdavo pionierių stovykla (R. Jarmalavičius - apačioje viduryje)
© Asmeninins albumas
Vaikystėje kiekvieną vasarą laukdavo pionierių stovykla (R. Jarmalavičius - apačioje viduryje)

„Mums kiekvieną sekmadienį rodydavo kiną kaimelio kultūros namuose ir prieš kiekvieną filmą rodydavo tokį kino žurnalą „Tarybų Lietuva“. Iki šiol atsimenu vieną kino žurnalą, kuriame buvo rodoma, kad iš mūsų vaikų namų kilęs jaunuolis tapo ar Karoliniškių, ar Viršuliškių milicijos įgaliotiniu. Visi buvom tokie sužavėti – negali būti. Tai buvo vienas pavyzdys, kuo galima būtų tapti, kad galima ir kažko pasiekti, galima net milicininku tapti.

Aišku, pakeliui dar norėjau būti ir statybininku, nes norėjau sau ir visiems pastatyti namus. Norėjau būti milicininku ir dar kuo tik nori, bet didžiausia aistra atsirado, kai pas mus į vaikų namus atvažiavo irgi vaikų namuose augęs jūreivis. Jis atvažiavo su tikrais džinsais, labai gražiai apsirengęs, vaikščiojo tokiais plačiais žingsniais, labai savimi pasitikintis. Visiems davė kramtomos gumos ir aš užsimaniau būti jūreiviu“, – juokiasi R. Jarmalavičius.

Nuo tada, sako, pradėjo skaityti visas su kelionėmis ir jūra susijusias knygas. „Aš iki 14-16 metų perskaičiau tiek daug knygų, kitas žmogus per visą gyvenimą turbūt tiek neperskaito. Viską, kas tik buvo skaitoma, skaičiau. Iš to susiklostė net ir profesinis pakrypimas. Lietuvių kalba aš buvau perskaitęs visas knygas, kuriose yra kas nors apie jūrą ir keliones. Visas, tai reiškia VISAS“, – nusijuokia jis.

Svajodamas išplaukti į jūrą radistu, Ričardas Šiaulių politechnikume išmoko Morzės abėcėlę
© Asmeninins albumas
Svajodamas išplaukti į jūrą radistu, Ričardas Šiaulių politechnikume išmoko Morzės abėcėlę

R. Jarmalavičius žinojo, kad prastas regėjimas leistų jam vienintelį darbą laive – radisto. Būtent dėl šios priežasties įstojo mokytis į tuometį Šiaulių politechnikumą, radiotechniką. Net Morzės abėcėlę, juokiasi jis, savanoriškai išmoko, bet vėliau buvo pašauktas į kariuomenę.

Kariuomenėje jis pateko į vidaus tarnybos dalinius, Rusijos Šiaurėje dvejus metus saugojo kalinius ypatingo režimo kolonijoje.

Tarnaudamas parašė į Lietuvos jūrų laivininkystę, prašydamasis po tarnybos į jūrą. Bet gavo atsakymą, kad laisvų darbo vietų ten esą nėra. Pašnekovas mano, kad tai nebuvo tikroji priežastis, kodėl jo nepriėmė į jūrininkų gretas. Tarnaudamas kariuomenėje turėjęs problemų su saugumu ir svarsto, kad dėl to buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus“.

Per pasimatymą taip ir neišdrįso apkabinti merginos

Vaikų namuose prabėgusi vaikystė ir išmoktos brutalios išgyvenimo taisyklės siekti profesinių tikslų, pasak Ričardo, nė kiek netrukdė. Priešingai – susiformavęs uždarumas ir mokėjimas būti su savimi, svarsto jis, prisidėjo prie jo sėkmingos karjeros. Kaip pats sako, tikri lyderiai yra vieniši, jiems tenka priimti sudėtingus sprendimus, kurių dažnai niekas nepalaiko.

Kur kas didesnis iššūkis, atvirauja vyras, buvo asmeniniai santykiai, kuriems nuolat kliudė iš vaikų namų išsinešta artumo baimė: „Ji kliudė arti prisileisti žmones. To ilgai reikėjo mokytis. Arti prisileisti žmones tiek fiziškai, tiek morališkai, bet išoriškai aš mokėjau to neparodyti. Nes tu moki neparodyti, ką jauti iš tikrųjų – ar bijai, ar viduje verki. Tu išorėje to nerodai, nes jeigu tu kažkaip ne taip elgsiesi, tave gali kažkokie dičkiai sumušti, kažkas gali pasijuokti. Tai, ką tu iš tikrųjų jauti, išmoksti laikyti savyje. Paskui atsiverti ir bendrauti su žmonėmis yra ilgas ir skausmingas kelias.“

Sapnas. Delta de l'Ebre, Ispanija, 2018. iPhone X
© Ričardas Jarmalavičius
Sapnas. Delta de l'Ebre, Ispanija, 2018. iPhone X

Vyras sako iki šiol pamenantis savo bene pirmąjį pasimatymą, kai mėgino apsikabinti merginą per pečius, tačiau to padaryti jam taip ir nepavyko, neišdrįso.

„Nepamenu tos merginos vardo, man buvo gal 16-17 metų ir buvo kažkoks vakarėlis. Nepatikėsi, – neįprastai istorijai nuteikia pašnekovas ir tęsia, – su mergina, kuri man patiko, vakare prisėdome ant sofos ir nuo jos pakilome maždaug šeštą ryto. Per tą laiką aš bandžiau ją apsikabinti. – Ričardas po pusę milimetro slenka ant stalo padėtą ranką, norėdamas parodyti, kaip elgėsi tąkart. – Iki ryto ranka taip ir nepasiekė jos peties, aš atsistojau ir išėjau. Ji kažkodėl ant manęs pyko, nežinau. Sėdėdamas šalia ant sofos bandžiau ją apsikabinti ir bijojau, taip ir nesugebėjau.“

Nuolat gyveno su jausmu, kad gali būti paliktas

Pasak pašnekovo, jo savarankiško gyvenimo pradžią nuolat lydėjo nusiteikimas, kad bet kada bet kieno gali būti paliktas. „Išėjęs tu nuolat gyveni su jausmu, su pasirengimu, kad bet kada gali likti vienas, ar tai būtų asmeninis gyvenimas, ar tai būtų darbas. Tu visada esi pasiruošęs likti vienas ir tai nė kiek negąsdina“, – ramiai pasakoja vyras.

R. Jarmalavičius yra išsiskyręs du kartus, tačiau dabar, prasitaria jis, nėra vienišas. Kaip pats sako, viskas gerai – yra mylimas ir mylintis. Pasiteiravus, ar savo du kartus sugriuvusius santykius sieja su nemokėjimu suartėti, vyras pripažįsta – tai tikrai galėjo būti vienas iš skyrybas lėmusių veiksnių.

„Manau, kad tie santykiai ir buvo to mano virsmo arba mokymosi gyventi proceso dalimi. Dabar aš manau, kad esu maksimaliai pasiruošęs tam suaugusių žmonių gyvenimui, dėl ko man dažnai duoda mažiau metų, nei yra iš tikrųjų. Visa tai pareina iš vidaus. Man atrodo, kad dabar jau esu suaugęs žmogus ir dabar viskas yra gerai su asmeniniu gyvenimu, turiu mylimą žmogų ir viską, kas su tuo susiję, bet pakeliui iki to sutikti žmonės buvo mano virsmo dalimi.

Kalbant apie gebėjimą prisileisti kitus žmones, aš suaugusiu žmogumi tapau gerokai vėliau, kai kiti jau pradėjo senti ir vėl sugrįžinėti į savo urvelius. Man galbūt dar besitęsia tas gyvenimo etapas, kai aš išmokstu atsivėrinėti. Pirmuoju atveju buvau per jaunas vesti, antruoju atveju dar vis per jaunas, kad įveikčiau problemas, kurios kyla bet kokiuose santykiuose“, – savo gyvenimo istorija dalijasi R. Jarmalavičius.

Paskutinės akimirkos su draugais prieš iškeliaujant į Rusijos Šiaurę dvejus metus saugoti kalinius ypatingo režimo kolonijoje (R. Jarmalavičius - antras iš dešinės)
© Asmeninins albumas
Paskutinės akimirkos su draugais prieš iškeliaujant į Rusijos Šiaurę dvejus metus saugoti kalinius ypatingo režimo kolonijoje (R. Jarmalavičius - antras iš dešinės)

Ilgiausia, dabar šypsosi jis, užtruko suprasti, kad santykiuose nebūna taip, kaip kad vaikų namuose skaitytose knygose.

„Daug jautriau negu bet koks kitas normalus žmogus išgyvendavau asmeninio gyvenimo peripetijas. Iš vienos pusės, tas pasiruošimas visada likti vienam svarbus išgyvenimui, iš kitos pusės, jis atspindi jautriausią dalyką santykiuose. Jeigu kyla grėsmė arba tau susišviečia, kad tave gali palikti, tada pats padarai kokią nors nesąmonę... ir palieki pats, – mintį greitai užbaigia pašnekovas, tačiau po trumpos pauzės pratęsia. – Tie niuansai, susiję su asmeniniu gyvenimu, buvo skaudžiausi. Pavirsti žmogumi, kuris gali ne tik imti, bet ir duoti. Manau, kad esu to pramokęs ir dar turiu laiko išmokti daugiau“, – šypteli.

Kai mama mirė, nebuvo jokio jausmo

R. Jarmalavičius nebuvo vienintelis vaikas, kurio susilaukė jo mama. Kaip pasakoja pašnekovas, dar būdamas vaikų namuose jis sužinojo, kad turi seserį ir brolį. Sesė tuo metu esą buvo kituose vaikų namuose, Marijampolėje. Su ja, teigė vyras, kurį laiką susirašinėjo laiškais.

Vėliau, pamena jis, atsirado ir pati mama. „Ji su mažiuku broliu atvažiavo į vaikų namus ir labai norėjo bendrauti. Atsimenu, mes vaikščiojome, o manęs nepaliko vienas jausmas – man buvo gėda prieš kitus vaikus“, – ne itin malonias emocijas sukėlusį susitikimą pamena pašnekovas.

Teiraujuosi, ar be gėdos tuomet dar ką nors jautė, galbūt ryšį, ilgesį? R. Jarmalavičius kuriam laikui nutyla ir nusuka žvilgsnį į šoną, tačiau kiek pagalvojęs atsako trumpai: „Ne. Kaip tik toks nesaugumo jausmas, ko čia iš manęs nori.“

Daugiau savo mamos R. Jarmalavičius teigia nematęs. Ji paliko savo telefoną ir adresą, tačiau su ja tuomet dar vaikas taip ir nesusisiekė. Sako, planavo susitikti su savo seserimi, tačiau ji išėjo iš vaikų namų ir visi ryšiai taip pat nutrūko.

„Vienas iš nedaugelio dalykų gyvenime, kurių gailiuosi, kad sesei nedaviau mamos adreso. Pamelavau, kad neturiu“, – pripažįsta pašnekovas.

Vėliau, jau tuo metu, kai R. Jarmalavičius Vilniuje studijavo žurnalistiką, jį susirado ir mažasis brolis, kuris jau buvo suaugęs ir kurį pašnekovas paskutinį kartą matė per susitikimą su mama vaikų namuose.

„Kažkaip santykis (su broliu – DELFI) irgi nesusiklostė. Nejaučiau, kad tai brolis, jis tik vis kažko norėdavo. Kartą jis paskambino ir pasakė, kad mirė mama, atvažiuok į laidotuves. Nevažiavau. Šiaip nelabai moku per laidotuves elgtis ir nemėgstu laidotuvių. Nevažiavau, nes kažkaip nelabai supratau, kodėl turėčiau važiuoti.

Kai praėjo dar kažkiek laiko, tik tada išskaičiavau, kad ,kai mane pagimdė, ji buvo dar jauna mergina ir tapo tam tikrų aplinkybių auka. Tai kažkokio gailesčio arba jausmo atsirado tik praėjus dar kuriam laikui po to, kai ji mirė. Tuo metu, kol ji buvo gyva arba kai ji mirė, nebuvo jokio virpėjimo, jokio jausmo“, – mintimis dalijasi jis.

Vaikų namuose praleido visą vaikystę, tačiau niekada nenorėjo būti įvaikintas: net nemoku apsakyti to siaubo, kurį aš patyriau
© DELFI / Andrius Ufartas

„Net kai mirė?“ – pasitikslinu kiek sutrikusi. „Ne, net kai mirė“, – visiškai ramiai atsako R. Jarmalavičius. „Paprastai žmonėms, kai miršta mama, yra tam tikra...“ – bandau paaiškinti savo lengvą nuostabą, kurios nepavyko nuslėpti, tačiau nespėju pabaigti minties. „Tai yra tragedija. Aš suprantu, – mano mintį pabaigia Ričardas. – Per gyvenimą eidamas mačiau kitų žmonių tragedijas, kai miršta jų mamos. Aš juos suprantu. Bet man tikrai nebuvo jokios. Man tai buvo kažkas svetimo, tarsi turėčiau išlįsti iš savo urvelio, kuriame saugiai jaučiuosi. Nesaugu, svetima ir...“ – susimąsto.

„Tai tapo tarsi svetimos šeimos problemomis?“ – teiraujuosi. „Žinai, smalsumo manyje pakanka, kad būtų įdomu, bet aš labai gerai jaučiuosi su tuo, ką turiu. Aš sutariu su savo praeitimi, su savimi ir aš to nenoriu keisti. Gal tai irgi kažkokia baimė atrasti, prisileisti kažkokius jautrumus, nes tada nebebūsiu toks stiprus. Nežinau. Nenoriu dar kažkokios papildomos informacijos, kuri mane iš to išmuštų. Turbūt bijau prarasti tą saugumo jausmą, kurį sau esu susikūręs“, – svarsto R. Jarmalavičius.

Tiesa, jis pripažįsta, kad kelis kartus buvo kilęs noras surasti mamos kapą, tačiau žino tik tiek, kad ji palaidota Jonavoje. „Ten yra dvejos kapinės ir abi labai didelės. Ir aš net nežinau, kokia pavarde ji yra palaidota. Kai mane gimdė, ji buvo Jarmalavičiūtė. Taip ir neprisiruošiu, bandau suvokti, ką reiškia išnaršyti dvejas Jonavos kapines. Brolio paklausti negaliu, nes tada brolis ir dingo iš mano gyvenimo“, – apie santykius su kraujo ryšiu jį siejančiais žmonėmis kalba pašnekovas.

Fotografuodamas vėl tampa senuoju Ričardu

Ne veltui R. Jarmalavičių pristačiau ne tik kaip strateginės komunikacijos specialistą ir viešųjų ryšių agentūros vadovą, bet ir kaip fotografą. Šiuo metu pašnekovas jau gali pasigirti ne vienu tarptautiniu įvertinimu už savo darbus.

Fotografija, pasakoja vyras, jo gyvenime atsirado dar studijų metais, kai mokydamasis žurnalistikos pasirinko fotografijos paskaitas.

„Pasaulyje, kurį buvau susikūręs, neišvengiamai per visus galus turėjo trykšti kūrybiškumas. Gyveni savo susikurtame pasaulyje, kuriame pilna tikrų ir netikrų dalykų, tai kūrybiškumas ir kitoks matymas vienaip ar kitaip susiformavo nuo mažens“, – teigia jis.

Vėliau su fotografais R. Jarmalavičiui teko dirbti ir būnant žurnalistu, redaktoriumi. Kaip pats sako, turėdavo fotografams duoti užduotis, atrinkinėti geriausius kadrus. Anot pašnekovo, pats jis profesionaliai fotografuoja jau maždaug dešimtmetį.

Ričardas Jarmalavičius
© Asmeninins albumas
Ričardas Jarmalavičius

„Pajutau, kad visai neblogai gaunasi ne tik atrinkinėti kitų nuotraukas, bet ir pačiam padaryti, bet visą laiką dariau ir iki šiol tai darau sau. Kiekybiškai aš jų (kadrų – DELFI) padarau daug, bet tokių, kurių man ne gėda ir noriu rodyti kitiems, yra labai nedaug. Labai nedaug“, – patikina.

Prieš kelerius metus, teigia R. Jarmalavičius, savo įamžintus kadrus pradėjo rodyti ne tik socialiniuose tinkluose esantiems draugams ar pažįstamiems, tačiau ir pasauliui – dalyvauja įvairiuose konkursuose, siunčia žurnalams.

„Nuo pirmųjų bandymų kažkaip pasipylė visokie įvertinimai, apdovanojimai ir taip toliau, tai, be abejo, sustiprino norėjimą kažką toliau veikti. Tai niekada netaps mano profesija, bet tai yra labai geras būdas pabūti tuo, kuris buvau pats su savimi. Tu negali daryti gerų nuotraukų dviese arba krūvoje žmonių. Negali keliauti dviese ir sakyti – pafotografuosime. Jeigu visis sustoja fotografuoti kažkokį puodelį, tai man įdomiau bus nufotografuoti tuos visus befotografuojančius, atsitraukti. Tam tu turi būti vienas“, – aiškina R. Jarmalavičius.

Nors išėjęs iš vaikų namų vyras įdėjo daug pastangų, kad išmoktų megzti ryšius ir santykius su kitais žmonėmis, fotografija esą yra galimybė pabūti „ankstesniu Ričardu“.

„Banalu, bet tam reikalinga tam tikra vidinė būsena. Tai yra būsena, prie kurios aš buvau pripratęs. Tai tarsi grįžimas į tą Ričardą, kuriuo aš ilgą laiką buvau, koks buvau susiformavęs. Turi būti vienas, pažeidžiamas ir matyti jautriai. Geras nuotraukas gali daryti tada, kai eini gatve ir matai ne kas vitrinoje padėta, bet kas atsispindi lange. Tai reiškia, kad savijauta yra tinkama pastebėti dalykus, kurie verti būti užfiksuoti.“

Senis ir jūra. Praia de Angeiras, Portugalija, 2015. iPhone 6 S Mažame Portugalijos pajūrio kaimelyje iš jūros grįžo žvejai. Išsikrovė žuvis, tinklus ir išsiskirstė po namus. Liko tik vienas žmogus neįgaliojo vežimėlyje. Ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į jūrą. O aš kelias valandas žiūrėjau į jį.
© Ričardas Jarmalavičius
Senis ir jūra. Praia de Angeiras, Portugalija, 2015. iPhone 6 S/ Mažame Portugalijos pajūrio kaimelyje iš jūros grįžo žvejai. Išsikrovė žuvis, tinklus ir išsiskirstė po namus. Liko tik vienas žmogus neįgaliojo vežimėlyje. Ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į jūrą. O aš kelias valandas žiūrėjau į jį.

Iki šiol nežino, koks yra iš tikrųjų

Ričardas neslepia, kad jo fotografijose galima išvysti daug jo patirčių, vidinių išgyvenimų ir net virsmų. Dažniausiai, sako jis, nuotraukose „dominuoja žmogus arba bent kažkoks žmogaus pėdsakas“.

„Jos visą laiką buvo labai asmeniškos ir jose visose yra mano tuo metu išgyvenamų kažkokių būsenų. Dabar jaučiu, kad jose kažkuria prasme atsiranda dar didesnio intymumo, nes jose yra daugiau manęs ir mano gyvenimo. Tai jau nebėra tik kokia nors slapta nupaparacinta porelė, besiaiškinanti santykius Londone, bet jau kažkas iš mano gyvenimo.

Man nepatinka gražios nuotraukos, nes jos nieko nesako. Man patinka, kai žmonės toje pačioje nuotraukoje mato daugybę istorijų. Patinka pasakoti istorijas, nes gera fotografija yra ne atvaizdas, o veidrodis. Tu joje matai ne kas nufotografuota, o matai save, žiūri kaip į veidrodį, į savo emocijas, baimes, patirtis, jausmus“, – kokią žinią neša jo darbai, pasakoja pašnekovas.

„Pačiam nekeista, kad tiek laiko bėgai nuo artumo, o dabar jo ieškai fotografijoje?“ – šypteliu baigiantis pokalbiui. R. Jarmalavičius primena istoriją, kai kartu su juo vaikų namuose augęs paauglys globojo benamį šuniuką – jį maitino, atiduodavo paskutinį turimą duonos kąsnį, o galiausiai negailestingai savadarbiu ginklu nušovė gyvūną išmetęs į orą.

„Taip, tai turbūt yra paradoksas, bet jis manęs visiškai nestebina. Turbūt klaidingiausia bandyti suvokti žmogų kaip labai nuoseklų darinį, nuoseklių savybių. Žmogus ir yra prieštaravimų rinkinys, manęs tai nestebina, kaip tik veža. Nėra nuoseklu netgi tai, ką sakau, ką jaučiu ir ką išreiškiu, bet man tai labai logiška. Kaip ir tas vaikas, kuris paskutinį duonos kąsnį šuniui atidavinėja, išeina ir ištaško jį ore.“

Ričardas Jarmalavičius
© DELFI / Andrius Ufartas
Ričardas Jarmalavičius

Tiesa, vyras sako, kad jį iki šiol apninka klausimais, koks gi jis yra iš tiesų – tas, kuris išmoko save apsisaugoti nuo grėsmingos aplinkos užsidarydamas viduje, ar tas, kuriuo tapo – didelės komunikacijos įmonės vadovas, galintis bendrauti su itin skirtingais žmonėmis.

„Toliau einant per gyvenimą yra didelis ir nuolat tebesitęsiantis iššūkis, koks aš iš tikrųjų esu – ar tas, kuris gali švęsti gimtadienį pasislėpęs po lova ir labai gerai dėl to jaustis, ar tas, kuris gali šnekėti prieš milijoninę auditoriją tiesioginiame eteryje. Vieną ir kitą skiria šviesmečiai. Kuris aš esu tikras, nežinau iki šiol ir turbūt niekada nesužinosiu“, – pokalbį užbaigia R. Jarmalavičius.

DELFI tęsia projektą, kuriame itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atsiskleidžia lietuvių, augusių be biologinių tėvų, istorijose.

Baimė kalbėti apie vaikystėje patirtus išgyvenimus ir problemas dažnai tampa stigma, persekiojančia visą gyvenimą. Jeigu ir jūs buvote paimti ar palikti tėvų, pasidalinkite savo istorija. Galbūt ji padrąsins su panašiais išgyvenimais susidūrusius ar vis dar susiduriančius nesigėdyti savo patirčių ir rasti tam tikrų problemų sprendimus. Susiekite su mumis el. paštu piliečiai@delfi.lt, temos laukelyje parašydami „Augau be tėvų“.


www.DELFI.lt
24