Pensijų dydžiai eurais nelabai padėtų įsivaizduoti, kaip sekasi užsienio pensininkams išgyventi svečiose šalyse. Juk kiekvienoje ES šalyje skiriasi kainos ir pragyvenimo lygis, todėl kalbant apie pensijų palyginimus dažniausiai kalbama apie vidutinio atlyginimo į rankas ir vidutinės pensijos šalyje santykį, kuris vadinamas pensijų pakeitimo norma.
Pavyzdžiui, šių metų rugsėjį, „Sodros“ duomenimis, vidutinė senatvės pensija, turintiems būtinąjį stažą, siekė 336,8 eur, o vidutinis darbo užmokestis 721,8 eur. Taigi vidutinė pensija Lietuvoje sudarė 46,66 proc. vidutinio atlyginimo į rankas. Kita vertus, kalbant apie pensijas, kurių galima tikėtis iš valstybės po kelių dešimtmečių, kalbama tik apie 25–30 proc. buvusių pajamų.
Pirmauja Liuksemburgas
Kol Lietuvoje vidutinė pensija siekia beveik pusę vidutinio darbo užmokesčio likusios Europos šalys skaičiuoja savo skirtingus pensijų ir darbo užmokesčio santykius. Pavyzdžiui, kaip skelbta Europos Komisijos, 2016 m. Europos Sąjungoje pensijų pakeitimo normos vidurkis siekė 55 proc. buvusio atlyginimo.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Mitalas pastebėjo, kad mažesnės pensijos nei šis vidurkis buvo mokamos tik Kipro, Latvijos, Kroatijos ir Airijos gyventojams.
„Tiesa, Airijoje labai išplėtoti privataus kaupimo instrumentai, tuo ji išsiskiria iš paminėtų valstybių“, – pastebėjo pašnekovas.
Kaip rodo Europos Komisijos skaičiavimai, didžiausiomis pensijomis džiaugiasi Liuksemburgo pensininkai. Čia valstybės skiriama pensija siekia apie 88 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Eurostat duomenimis, 2016 m. Liuksemburge vidutinis gyventojo uždarbis į rankas siekė 2420 eur. Taigi 88 proc. nuo šios sumos sudarytų 2130 eur. Tarp šalių lyderių taip pat patenka Italija, Prancūzija ir Vengrija. Šiose valstybėse pensijų pakeitimo norma siekia 67 ir 69 proc.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skelbiamais duomenimis, kaimyninėje Latvijoje vidutinė pensija 2016 m. sudarė 59,9 proc., Estijoje – 57,4 proc. vidutinių pajamų.
Tuo metu Eurostat skelbia, kad mažiausia pensijų pakeitimo norma pernai buvo Bulgarijoje – 37 proc., kas sudarytų apie 168 eur siekiančią vidutinę pensiją šalyje. Prie prastesnę pakeitimo normą turinčių šalių taip pat galima priskirti Estiją (45 proc.), Kroatiją (41 proc.), Kiprą (43 proc.), Latviją (43 proc.) ir Lietuvą (43 proc.).
Eurostat ir EBPO pakeitimo normos skiriasi, nes EBPO vidutines pensijas lygina su vidutiniu darbo užmokesčius prieš pensinį amžių, kuris Vakarų valstybėse neretai būna didesnis nei bendras vidutinis darbo užmokestis šalyje.
„Lietuva pakankamai ilgai delsė pradėti pensijų reformą, kuri paskatintų žmones pačius kaupti senatvei, o pradėjusi pensijų reformą jau dešimtą kartą keičia į pensijų fondus pervedamos socialinio draudimo įmokų dalies tarifą ir kaupimo taisykles, – paklaustas, kodėl Lietuvoje nepavyksta užtikrinti didesnių pensijų atsakė V. Mitalas. – Žinoma, kad sovietmečiu dirbusiems ir kaupti negalėjusiems asmenims mokėti pensijas bet kokiu atveju tektų iš dirbančiųjų mokesčiais sumokamų lėšų. Vis dėlto esminė „Sodros“ reforma ir stabilesnė privataus kaupimo sistema būtų paskatinusi dirbančiuosius aktyviau dalyvauti pensijų kaupime ir leidusi savarankiškai sukaupti daugiau lėšų savo senatvei. Būtume gerokai mažiau priklausomi nuo perskirstymo tarp skirtingų kartų“.
Ekspertas pastebėjo, kad iki šiol dėl nuolatinio antros pakopos kaupimo tvarkos keitimo tikėtina, kad nemažai žmonių susilaikė nuo intensyvesnio kaupimo ir į pensijų fondus rinkosi pervesti tik 2 proc. nuo gaunamo atlyginimo, o kita dalis iš viso nekaupė papildomai. „Nors dabartinė reforma ir turi neigiamų pusių, vis dėlto ji užtikrina automatinį gyventojų įtraukimą į kaupimą. Tikėtina, kad tai teigiamai paveiks būsimų pensijų dydį. Tačiau Lietuvos visuomenė itin sparčiai sensta, o pensijų sistema išlieka grįsta einamaisiais mokėjimais, todėl netolimoje ateityje vis aštriau ims reikštis ir demografinių problemų pasekmės. Jei gimstamumas ar imigracija nešoktels į viršų, nelabai bus iš ko didinti pensiją“, – apie ateitį spėjo pašnekovas.
Siūlo skatinti privatų kaupimą
Pensininkų finansinį gėrį kitose šalyse, pasak V. Mitalo, lemia labiau išplėtotos pensijų kaupimo sistemos. Pavyzdžiui, pašnekovas paminėjo Daniją, kurioje, EBPO duomenimis, privačiuose pensijų fonduose sukaupta daugiau nei 2 kartus lėšų negu visos šalies metinis BVP. Lietuvoje šis santykis siekia 7,2 proc. metinio šalies BVP.
„Kitos šalys turi galimybę skirti pensijoms daugiau viešųjų finansų, o tai turi ryšį ir su mokestine sistema, ir su visos socialinio draudimo sistemos efektyvumu. Pavyzdžiui, Lietuvoje ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokoms išleidžiama daugiau lėšų, nei surenkama. Dėl to atsirandantis lėšų trūkumas valstybinio socialinio draudimo sistemoje padengiamas daugiausiai iš įmokų pensijoms ir papildomam pensijų didinimui lėšų nebelieka“, – situaciją komentavo LLRI atstovas.
Pašnekovo nuomone, kad gyventojai galėtų tikėtis ramesnės ir finansiškai patrauklesnės senatvės, Lietuva turėtų ir toliau skatinti gyventojus kaupti savarankiškai.
„Būtina kurti paskatas žmonėms kaupti antroje ir trečioje pensijų kaupimo pakopose. Kiek šios politikos laikysis valdžia, pasakyti sunku, nes Seime karts nuo karto pradedama ataka, pavyzdžiui, prieš trečiąją pakopą, bandant sumažinti ar iš viso panaikinti joje kaupiantiesiems gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatas. Tai visiškai netaikli kova, nes trečioje pakopoje kaupiančiųjų jau yra apie 60 tūkst. žmonių ir jų gretas siekiant oresnių pensijų ateities pensininkams reikėtų gausinti, o ne bandyti atgrasyti nuo kaupimo“, – savo požiūrį dėstė V. Mitalas.
Statistika galėtų atrodyti ir blogiau
Ekonomistas Romas Lazutka pastebėjo, kad kai kuriuose šalių pensijų palyginimuose Lietuva gali atrodyti ir ne taip blogai, tačiau statistika dažnai pasako tik skaičius, už kurių slypi ir tam tikri niuansai.
„Lietuvos rodikliai, pavyzdžiui, vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis, gali atrodyti neblogai, nes turime mažas algas šalyje. Jei tokios pajamos, kaip gaunamos iš individualios veiklos, verslo liudijimų, būtų išmokamos kaip atlyginimai, tai vidutinis darbo užmokestis šoktų, o pensijų pakeitimo norma būtų mažesnė“, – aiškino pašnekovas.
Kalbėdamas apie OECD skelbiamas pensijų pakeitimo normas šalyse R. Lazutka paminėjo, kad čia taip pat lyginama ne su bendru šalies vidutiniu atlyginimu, o vidutiniu atlyginimu artėjant pensijai.
„Jei užsienyje gyventojai savo atlyginimų piką pasiekia 50–55 metų, Lietuvoje priešpensinio amžiaus žmonių atlyginimai yra mažesni nei ankstesniuose karjeros metuose. Tai turime dėl ekonomikos struktūros pokyčių, kad jaunimo algos didesnės, bet tai kartu ir nulemia OECD skelbiamą pensijos pakeitimo normą. Kai lyginamos pensijos su maža alga, atrodome geriau“, – pastebėjo pašnekovas.
Kad ir kokia dalis vidutinio atlyginimo vidutiniškai būtų išmokama pensininkui šalyje, ekonomistas įsitikinęs, kad kol kas geresnio būdo negu valstybinis socialinis senatvės draudimas pasaulyje nėra išrasta.
„Visuomet moderniose visuomenėse buvo siekiama, kad žmonės gautų pinigų iš valstybės pensijos metu. Jei pažiūrėtume į Vakarų valstybes, tai kai kurioms pavyko pasiekti, kad pensininkų pajamos yra beveik tokios pačios kaip dirbančiųjų, skurdo lygis tarp pensinio amžiaus žmonių yra mažesnis nei vidutinis šalyje“, – kalbėjo pašnekovas.
R. Lazutka įsitikinęs, kad silpnėti valstybinio senatvės draudimo sistema pradėjo įsigalėjus Europoje liberalizmui, kai ieškant būdų kaip tai kompensuoti pradėtos kurti pensijų sistemos su pakopomis ir įtraukiant privatų verslą.
Kartu ekonomistas paminėjo, kad ne tik Lietuva Europoje susiduria su demografinėmis problemomis ir klausimu, kam ir iš kur teks mokėti pensijas ateityje.
„Su tuo susiduria visos šalys ir kitų šalių demografiniai pokyčiai dar spartesni. Ta pati Vokietija ar Italija nuolat kalba, kaip dorotis su demografiniais sunkumas. Jei bus mažiau darbingo amžiaus žmonių, tai ir šalyje sukurtas produktas bus mažesnis, todėl teks labiau dalintis, o dirbantiems liks mažiau“, – svarstė pašnekovas.
Pasak R. Lazutkos, kalbant apie pensijų dydžius taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kiek valstybė skiria lėšų pensijoms mokėti. Pavyzdžiui, Lietuvoje pensijoms skiriama vos šiek tiek daugiau nei 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), kai ES vidurkis beveik dvigubas ir siekia apie 10 proc.
„Taigi pensininkams reikėtų skirti daugiau pinigų. Tačiau visiems kyla klausimas – iš kur? Nereikia pamiršti, kad Lietuvoje dar turime sektorių, kurių pajamos yra neapmokestintos ar apmokestintos labai mažai. Pagalvokime ir apie individualios veiklos pažymėjimus ar autorines sutartis, kuriomis taip pat nesumokami mokesčiai taip, kaip mokant nuo darbo sutarties. O kur dar įmonių savininkai, kurie moka sau minimalų atlyginimą, o visą kita pasiima per dividendus, nuo kurių „Sodrai“ mokesčiai nemokami. Taigi vyksta masinis sukčiavimas“, – kalbėjo pašnekovas.