Žiedinės ekonomikos idėją Europoje platina verslą, politikus ir nevyriausybines organizacijas suvienijusi „Reloop Platform“, kurios vadovė Clarissa Morawski sutiko su portalu DELFI pasidalinti savo mintimis apie kol kas vieną efektyviausių atliekų perdirbimo ir sugrąžinimo į rinką pavyzdį. Tiesa, Lietuvą pašnekovė išskiria kaip vieną sėkmingiausių pavyzdžių pasaulyje.

– Vis dažniau viešojoje erdvėje girdime kalbų apie žiedinę ekonomiką. Kas, Jūsų nuomone, yra labiausiai atsakingas už tai, kad šalies ekonomika būtų pagrįsta žiedinės ekonomikos principais: valdžia, verslas ar gyventojai?

– Manau, kad trumpas atsakymas būtų – visi. Vis dėlto žiedinėje ekonomikoje matau du pagrindinius veikėjus, kuriems krenta daugiausiai atsakomybės, kad valstybės pajudėtų iš linijinės ekonomikos į žiedinę. Įsivaizduokime liniją arba apskritimą: abu modeliai turi veikėjus, kurie sudaro grandinę. Tai – medžiagų gamintojai, produktų gamintojai, prekės ženklo atstovai, pardavėjai, vartotojai.

Jei kalbame apie linijinį modelį, jame bendradarbiavimas vyksta tarp šalia vienas kito esančių veikėjų. Pavyzdžiui, pakuočių gamintojai bendrauja tiesiogiai su produkto gamintoju ir tuo viskas baigiasi. Produkto gamintojas parduoda prekę prekybos tinklui, bet pakuotės gamintojas neturi jokio ryšio su prekybos tinklu. Jiems to ir nereikia.

Jei norima ekonomiką paversti žiedine, kai panaudotos medžiagos perdirbamos ir vėl naudojamos gamybai, kartu ir bendrai turi veikti visi žiedinės ekonomikos subjektai. Pavyzdžiui, kalbant apie PET pakuotes, visi grandinės dalyviai turi žinoti, kur panaudotos pakuotės patenka, kokie pakuočių gamybos reikalavimai, kaip pakuotės turi būti surinktos ir kas toliau su jomis vyksta. Tik visa tai užtikrinus galima ratą uždaryti.

Taigi mes turime užtikrinti, kad informacija būtų pasiekiama ir žinoma visiems žiedinės ekonomikos dalyviams. Po to būtina paskirti už procesą atsakingą grandinės veikėją. Ši atsakomybė anksčiau ar vėliau kris ant prekės ženklo savininkų pečių. Yra įrodyta, kad būtent prekės ženklo turėtojai yra įtakingiausia grandinės dalis. Jie gali iš dalies diktuoti sąlygas prekybininkams, gamintojams, platintojams. Jie priima sprendimus, kaip produktas bus pakuojamas, kur bus parduodamas, o kartu gali pasirūpinti, kaip panaudotos pakuotės bus surinktos ir pateks atgal į ekonomiką.

Antra, labai didelė atsakomybė krenta ir politikams. Kokios jų atsakomybės? Jie turi užtikrinti, kad žiedinės ekonomikos principai pradėtų veikti šalyje, visa stebėtų bei tikrintų efektyvumą. Būtent – valdžia ir yra ta priežastis, kodėl žiedinės ekonomikos srityje turime blogosios praktikos pavyzdžių.

Clarissa Morawski

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad šiuo metu turime tris Europos Sąjungos direktyvas, susijusias su žiedine ekonomika, iš kurių paskutinė skirta vienkartinio plastiko produktų draudimui. Esant patvirtintoms direktyvoms ES valstybės narės turės priimti naujus įstatymus ar pakeisti jau esamus, kad valstybių nacionalinė teisė atitiktų direktyvas. O tai leis teisiškai atsakomybę dėl panaudotų pakuočių perkelti prekių ženklų turėtojams ir gamintojams. Taip pat valstybės turės pasirūpinti, kad šalyse veiktų institucijos, stebinčios, vertinančios ir renkančios duomenis, kaip yra laikomasi teisės aktų.

– Kodėl valstybėms reikia paspaudimo iš ES, kad jos pradėtų rūpintis žiedinės ekonomikos įgyvendinimu? Kodėl tai nevyksta pačiose valstybėse?

– Kiekvienoje ES valstybėje politinis pasaulis skiriasi. Turime, pavyzdžiui, Vokietiją ir Prancūziją, kurios, sakyčiau, yra gana ambicingos nacionalinės teisės klausimu, nepriklausomai nuo to, kas atkeliauja iš Briuselio. Tačiau turime ir kitų pavyzdžių: kai kuriose Rytų Europos dalyse progresyvumo nematyti. Todėl reikalinga, kad ES nustatytų tokius reikalavimus, kaip, pavyzdžiui, pasiekti 90 proc. plastiko butelių surinkimą ir perdirbimą.

Manau, kad tai, kas dabar yra priimta ES institucijose žiedinės ekonomikos klausimu, tikrai privers valstybes, kurios dar nediegia šio modelio, išspręsti šį klausimą. Ateinantys dveji metai šioms valstybėms tikrai bus labai įdomūs.

– Kalbant apie gėrimų pakuočių užstato sistemą, kodėl, Jūsų nuomone, dar ne visose ES valstybėse veikia užstato sistema? Pavyzdžiui, net Baltijos šalyse Latvija kol kas dar tik ruošiasi įvesti šią tvarką šalyje.

– Pirma, priežastys, kodėl dar ne visos Europos Sąjungos šalys turi pakuočių užstato sistemą, yra lygiai tokios pačios, kodėl šios sistemos nėra įsidiegusi ir didelė dalis kitų pasaulio regionų. Pagrindinė priežastis – privatus verslas, kuris nenori matyti savo rinkoje užstato sistemos. Dažniausiai prieš šią sistemą kovoja prekybininkai, nes jie turi savo teritorijose priimti surinkimo taromatus ir surenkamą tarą. Be to, produktų gamintojai ir prekių ženklų turėtojai Europos Sąjungoje moka tik nedidelę dalį, susijusią su atliekų tvarkymu, todėl pigiau mokėti taršos mokestį nei mokėti už užstato sistemą. Taip pat pasipriešinimas jaučiamas ir iš atliekų rūšiavimo centrų, kur dalį šiukšlių sudaro gėrimų pakuotės, o šis verslas taip pat nenori prarasti dalies pajamų.

Taigi ką tik paminėjau tris rinkos dalyvių grupes, kurios istoriškai dirba kartu, kad kovotų prieš užstato sistemos įdiegimą šalyse. Būtent tai vis dar vyksta Europoje ir todėl dar neturime pakuočių užstato sistemos Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje ar Latvijoje.

Vis dėlto reikalai greitai pasikeis, nes Europos Sąjunga įpareigos valstybes nares surinkti 90 proc. plastikinių gėrimo pakuočių. Jau dabar gėrimų gamintojai pradeda kalbėti, kad jie nepasieks šio tikslo, nebent šalyje veiks pakuočių užstato sistema. Prekybininkai taip pat pradeda jausti spaudimą, kad prisidėtų prie atliekų, plastiko mažinimo. Ir net atliekų tvarkytojai pagaliau supranta, kad, jei jie dirbs kartu su valdžia ir užstato sistema, viską galima patogiai integruoti kartu su namų ūkių šiukšlių rūšiavimu. Į šiukšlių rūšiavimą ir užstato sistemą nereikėtų žiūrėti, kaip į atskirus dalykus. Tai vienas kitą papildantys veiksmai, padedantys geriausiai tvarkytis su atliekomis.

Taromatas

Matau, kad ta tvirta rinkos žaidėjų pasipriešinimo siena pradeda trūkinėti, kur girdime pavienes privačias bendroves pasisakančias, kad jos nori užstato sistemos. Taip pat situaciją keičia visuomenės požiūris. Dabar visi supranta, kokią žalą daro plastikinis butelis, besimėtantis paplūdimyje.

Visuomenės spaudimas taip pat turėjo didelės įtakos politikams ir valdžiai. Ir tai yra, manau, pagrindinis dalykas, kodėl paskutinis kelerius metus galime stebėti, kad traukinys išjudėjo. Su šiuo klausimu dirbu jau 25 metus ir galiu pasakyti, kad per paskutinius vienerius metus aš mačiau daugiau pokyčio prieš užstato sistemą kovojančių įmonių požiūryje nei per visus likusius karjeros metus šioje srityje.

– Kol kas kalbėdama apie gėrimų pakuotes minėjote tik užstato sistemą kaip sprendimą. Tačiau, ar tai vienintelis ir geriausias sprendimas tvarkytis su panaudotomis gėrimų pakuotėmis?

– Kol kas, kiek mums pavyko surinkti įrodymų, nėra jokios šalies pasaulyje, kuriai pavyktų surinkti bent panašų kiekį kokybiškos medžiagos perdirbimui naudojantis kita, nei užstato, sistema. Taigi kol kas pakuočių užstato sistema yra efektyviausias metodas rinkti didelius kiekius medžiagos.

Taip, galima rasti valstybių, kurios gali pasigirdi dideliu atliekų surinkimo skaičiumi, bet, kai pradedi giliau domėtis skaičiais, tai dažniausiai yra tik surinkimo, bet ne perdirbimo rezultatas.

– Visai neseniai pasaulyje žiniasklaida mirgėjo naujienomis, kaip Kinija, Pietryčių Azijos šalys pradeda atsisakyti priimti plastiko atliekas iš Europos ir JAV, nes, pasirodo, turtingesnės valstybės tiesiog parduoda atliekas besivystančioms šalims. Ar pakuočių užstato sistema irgi nėra tik apie surinkimą, o ne perdirbimą?

– Pakuočių užstato sistema sukurta taip, kad surinktos pakuotės yra tokios švarios ir kokybiškos, kad jų nėra jokio reikalo siųsti, pavyzdžiui, į Kiniją. Yra pakankamai vietinės rinkos žaidėjų, kuriems reikia tokios medžiagos. Užstato sistema nėra vien apie kiekį, tai ir apie kokybę. Kokybė mums leidžia užtikrinti, kad nesame priklausomi nuo užsienio rinkų ir galime investuoti į vietos perdirbimo centrus.

Taigi medžiagų kokybė yra dar viena priežastis, kodėl dalis gėrimų gamintojų nori užstato sistemos savo šalyje. Taip jie gali turėti daugiau kontrolės – dėl medžiagos kokybės ir vietinių pakuočių gamintojų pasirinkimo.

– Ekologijos ir aplinkos apsaugos srityje Europa dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kuriuo turėtų sekti likęs pasaulis. Kaip manote, ar ateityje užstato sistemas įsidiegs ir likęs pasaulis?

– Tikiu, kad taip. Pati esu kanadietė ir labai nudžiugau išgirdusi, kad Kanados premjeras patvirtino, kad šalis seks Europos pavyzdžiu dėl vienkartinio naudojimo plastiko direktyvos ir draudimų. Taip pat žinau, kad ir kai kurių kitų pasaulio valstybių vadovai žiūri į Europos modelį ir mato, kad Europa lyderiauja šiuo klausimu.

Clarissa Morawski

Manau, kad Pietryčių Azijoje valdžia pajus didelį spaudimą iš gėrimų gamintojų, kurie jau supranta, kokia didžiulė žala daroma aplinkai, kai jų gėrimų pakuotės į vandenynus patenka daugiausia iš Pietryčių Azijos, kur panašios sistemos neegzistuoja.

Užstato sistema – gana paprasta. Tai finansinė paskata žmonėms neišmesti šiukšlių bet kur. Užstato sistemą galima naudoti kraunamiems elementams ar net žvejybos tinklams. Įsivaizduokite, jei žvejys jūroje pamato nutrūkusį tinklą, dabar didelėje dalyje šalių žvejui paėmus tą tinklą ir atvežus į uostą, šio atstovai lieps žvejui susimokėti už atliekas. Taigi kodėl žvejys turėtų iš jūros ištraukti pamestą tinklą, jei dar už tai turės susimokėti. Jei žvejų tinklams būtų įvesta užstato sistema, tai ne tik priverstų žvejus pagalvoti prieš nerūpestingai paliekant tinklus jūroje, bet kartu sukuriama finansinė paskata kitiems, radus nutrūkusį tinklą, jį ištraukti ir parplukdyti į uostą.

– Lietuvoje pakuočių užstato sistema veikia palyginus neseniai. Kaip vertinate Lietuvos rezultatus įsidiegus šią sistemą?

– Šiuo metu Lietuva yra vienas geriausių pakuočių užstato sistemos efektyvumo pavyzdžių. Pirmiausia, jums pasisekė, nes galėjote perimti gerąją praktiką iš kitų šalių. Teigiama buvo ir tai, kad Lietuvoje prekybininkai glaudžiai šiuo klausimu dirbo su gėrimų gamintojais. Taip pat taromatų tinklas yra patogus vartotojui. Be to, manau, sėkmę lėmė ir skaidrumas.

Galiu pasakyti, kad Lietuva kartu su Norvegija sulaukia daugiausia tarptautinių delegacijų, kurios nori suprasti, kaip veikia užstato sistema. Būtent lietuvių ir norvegų atvejai šiuo metu labiausiai yra nagrinėjami pasaulyje kaip užstato sistemos sėkmės pavyzdžiai.