Viešnagė valstybėje, kurios neliks: čia kiaulės rišamos už kojų

Galimas daiktas, kad apsilankiau valstybėje, kuri ateityje išnyks iš pasaulio žemėlapio. Jachtos „Ambersail“ įgula lankėsi Ramiajame vandenyne esančioje Kiribačio Respublikoje. Vienoje mažiausiai pasaulyje išsivysčiusių valstybių, kuriai gresia būti paskandintai vandenyno, grasino pasodinti mus į kalėjimą ir areštuoti laivą.

Mano pase nuo šiol egzotiškiausiai atrodo štampas, kurį gavau Kiribačio respublikai priklausančioje Kiritimačio saloje. Kiritimatis, dar vadinama Kalėdų sala, yra Ramiojo vandenyno atolas Linijinių salų šiaurinėje pusėje. Išsidėsčiusi pusiaukelėje tarp Havajų ir Australijos, tai yra viena pirmųjų salų, į kurią anksčiausiai ateina Naujieji metai.

Nuo Prancūzijos Polinezijai priklausančios Bora Bora salos iki Kiritimačio – penkios su puse paros plaukimo jachta. Ilgainiui plaukimas man tapo nuobodybe, praradau viltį Ramiojo vandenyno viduryje priplaukti kažką panašaus į gyvenamą salą.

Tačiau ketvirtą kelionės dieną, kirtus pusiaują ir įplaukus į Šiaurės pusrutulį, atsirado viltis, kad jau greit. Ypatingai tada, kada prabudęs šeštadienio rytą supratau, kad mano mobisis telefonas peršoko vieną diena į priekį ir jau rodo sekmadienį. Kirtome datos keitimosi liniją.

Pro žiūronus kapitonas pirmiausia išvysta iškilusius kaminus. Po kurio laiko savo akimis regiu nusidriekusią salą, kurioje moja palmių viršūnės. Tolumoje girdėti varpo aidas. Nuleidę bures, išmetę inkarą, sėdame į motorinę valtį ir plaukiame į krantą. Iššokęs iš valties, iki juosmens panyru į vandenį, tempiu valtį į krantą. Netrukus mano kojos pasineria į baltą minkštą smėlį. Aš jau Londono miestelyje. Jaučiu žuvies kvapą.

Pirmas sutiktas gyvas daiktas Kirimatyje – už kojos pririšta kiaulaitė. Vietiniai ją augina mėsai. Paėję toliau išvystame, kaip įtariu, kavinę. Lauke užkandžiaujantis jaunas vyras papasakoja esantis iš Fidžio. Jis Kirimatyje uždarbiauja. „Viskas čia gerai, tik labai karšta“, – sako man nepažįstamasis. Nesunku įsitikinti, kad jis sako tiesą – rankos ima tiesiog degti nuo kaitros, o nuo saulės šviesos per šviesu net ir būnant su saulės akiniais.

Netrukus įsitikinu, kad varpai skambino ne šiaip sau – vietos bažnytėlėje vyksta pamaldos. Čia ir užsukau. Prisėdau bažnyčios prieangyje ant grindų šalia kitų tikinčiųjų. Vietiniai susižvalgė. Vienas vyras ranka mostelėjo nebijoti eiti pirmyn. Į akis krito tai, kad visi tikintieji batus buvo palikę už durų. Visi jie buvo apsirengę baltai. Nusiavęs žengiau į bažnyčios priekį. Ant altoriaus pastorė man negirdėta kalba sakė pamokslą.

Kada grįžau į bažnyčios prieangį ir vėl klestelėjau ant grindų, moterys ėmė mane kalbinti. Pirmiausia savo kalba, o vėliau įsidrąsino į klausimus atsakinėti angliškai.

Šnekiausia iš jų papasakojo esanti radijo stoties naujienų pranešėja. Ji paaiškino, kad atsidūriau protestantų bažnyčioje. Moters pasakojimu, per 1000 gyventojų turinčioje saloje (oficiali statistika skelbia, kad saloje yra apie 5000 gyventojų) kalbama kiribatiečių ir anglų kalbomis. Žmonės daugiausia verčiasi žvejyba ir augalininkyste, dalis jų dirba policijoje ir kitose valdžios institucijose.

Kol suaugusieji Mišiose, vaikai laiką leidžia sekmadieninėje mokykloje:

Šlykščiausias patiekalas gyvenime

Buvusi Didžiosios Britanijos kolonija Nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos įgijo 1979 m. Pokariu ir Šaltojo karo metais britai ir amerikiečiai Kiribatyje bandė atomines bombas. Tai vėliau atsiliepė vietinių sveikatai.

Britų įtaka matyti vien pažvelgus, kuria kelio puse vyksta eismas. Vietiniai turėtų būti dėkingi britams už paliktus išasfaltuotus kelius, kurie, beje, dabar jau gerokai išmalti.

Šiandien Kiribatis laikomas viena menkiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, itin priklausoma nuo tarptautinės bendruomenės paramos. Pagrindinės eksporto prekės – kopra (džiovinti kokoso riešutų branduoliai) ir žuvis, taip pat pajamų gauna iš turizmo. Kiribatis neturi kariuomenės – esant reikalui pagalbą teiktų Australija ir Naujoji Zelandija.

Vidutinė gyvenimo trukmė čia tesiekia 60 metų. Įdomu tai, kad kiribatiečiai garsėja kaip vieni didžiausių rūkalių pasaulyje. Skaičiuojama, kad rūko apie 54 proc. gyventojų.

Tačiau liūdniausia šioje kiek daugiau nei 100 tūkst. gyventojų turinčioje valstybėje ne tai. Pagal mokslininkų prognozes, po keliasdešimt metų dėl šylančio klimato ir kylančio vandenyno lygio Kiribatis gali atsidurti po vandeniu.

Valdžia yra pareiškusi apie planus dėl kylančio jūros lygio išsikraustyti į Fidžį ar Australiją.

Viešojo transporto saloje nėra, daugiausia vietiniai važinėja motociklais ir automobiliais su priekaba. Lėktuvas į Kiribatį lėktuvas atskrenda kartą per savaitę – leidžiasi pakeliui iš Fidžio į Havajus.

Banko kortelėmis atsiskaityti neįmanoma, tačiau internetas, kad ir lėtas, yra. Dauguma vietinių gyvena iš kokospalmių ir pandanų pastatytose trobelėse, šalia kurių augina prie medžių rišamas kiaules.

Apsilankėme vietos kavinėje, siūlančioje ir apgyvendinimo paslaugas. Už skardinę „Budweiser“ alaus – 4 doleriai (pagrindinė Kiribačio valiuta yra Australijos doleris, tačiau priimami ir JAV doleriai).

Čia valgiau ir patį neskaniausią patiekalą gyvenime. Padavėja pirmiausia pasakė, kad turi tik vištienos – jos ir užsisakėme. Po kurio laiko grįžo ir pareiškė, kad gali pagaminti tik krabą. Jo prireikė laukti beveik dvi valandas.

„Labiau sugadinti neįmanoma“, – replikavo vienas bendražygis, ir jis buvo visiškai teisus. Krabas už 15 dolerių iš tikro buvo šlykštus, jį tuoj pat norėjosi užgerti kuo nors stipraus.

Grasino areštu, atsipirkome bauda

Ir čia mūsų nuotykiai tik prasidėjo. Istorija paprasta: pagal tarptautinę teisę atplaukęs į kitą valstybę, radijo ryšiu turi susisiekti su vietos pareigūnais. Šie turi atvykti apžiūrėti laivo, įgulos ir duoti leidimą išsilaipinti. Kadangi keliskart niekas neatsakė, kapitonas priėmė sprendimą plaukti į sausumą, o ten – prisistatyti į policiją. Kaip tarėme, taip padarėme, sutikta pareigūnė pareiškė, kad viskas tvarkoje, jokių dokumentų nebereikia.

Tačiau jau popietę mus pasivijo policijos automobilis. Patekome į policijos komisariatą, čia pakrantės apsaugos vadas pareiškė, kad nelegaliai kirtome valstybės sieną ir dabar mums už tai gresia jachtos areštas ir net kalėjimas. „Na, bent jau bus įdomu, ne kiekvienas kalėjime Kirimatyje sėdėjęs“, – guodžiau save, tikėdamas, kad nieko blogo mums nepadarys.

Kol vieni policijos pareigūnai ieškojo likusios įgulos grupės, kiti, pasikvietę pastiprinimą, saugojo mus. Policijos komisariate nemačiau nė vieno kompiuterio, patalpa buvo nešluota ir apskretusi. Policininkai dėvėjo uniformas, tačiau buvo apsiavę paplūdimio šlepetėmis. Labiausiai prajuokino, kada pro atviras duris išvydau pririštas kiaules.

Su likusia įgulos dalimi grįžę pareigūnai jau buvo kiek draugiškesni. Matyt, patikėjo, kad nieko bloga padaryti nesiekėme. Pranešė, kad vyks kartu apžiūrėti laivo. Atplaukę patikrino visas laivo kertes, pasiėmė pasus, pranešė apie laukiančią baudą ir nurodė į komisariatą atvykti kitą dieną, mat šiandien sekmadienis ir negali baigti pildyti dokumentų. O tai reiškė, kad mūsų išvykimas bus atidėtas mažiausiai pusei paros.

Štai kaip nutikimą apibūdino jachtos kapitonas Raimundas Daubaras: „Atplaukę į šalį, bandėme per raciją susisiekti su uostu, tačiau niekas neatsakė. Išlipome, antroji įgulos dalis sutiko imigracijos viršininkę, ji sakė, kad viskas gerai. Greičiausiai toks pietiečių bruožas – sekmadienį nenorėjo dirbti, taigi pasakė, kad viskas gerai.

Ryte išsilaipinome, pasipildę maisto atsargomis, vakare, 4-5 val., būtume išplaukę. Tačiau suveikė žmogiškas faktorius – pakrantės apsaugos vadas pasipiktino, kodėl taip yra. Todėl teko atlikti visas procedūras. Gavome 900 eurų baudą – 400 imigracijai ir 500 muitinei“.

Parduotuvėse nėra ką pirkti

Mane itin sukrėtė vietinės parduotuvės, jei jas iš viso taip galima vadinti. Jose paprasčiausiai nėra ką pirkti. Ir ne mane vieną.

„Labai nyki parduotuvė, pasirinkimas labai menkas, mūsų kaimo parduotuvės atrodo geriau nei jų. Nėra nei daržovių, nei duonos, apie bulves, morkas ar kokius nors salierus galima iš viso pamiršti. Net svogūnų, nei česnakų nematėme. Nėra šviežios mėsos – tik vienos rūšies konservai“, – pasakojo vietiniame „prekybos centre“ lankęsis Virmantas Daubaras.

Parduotuvėje jis taip pat matė skalbimo priemonių, dviejų rūšių sulčių – apelsinų ir mangų, kurie kainavo po 20 dolerių. „Ambersail“ įgula įsigijo vienintelį parduotuvėje buvusį marinuotų agurkų stiklainį.

„Ryžių turėjo – nuvedė į sandėlį, parodė laivybinį konteinerį, atidarė, parodė 50 kg maišą. Mums buvo per daug“, – juokėsi V. Daubaras.

Dar prastesnė padėtis su alkoholiu – saloje buvo tik vienos rūšies balto vyno, romo, viskio ir džino. „Nupirkome paskutinius vienetus. Kainos žiaurios, ten viskas brangu, ypač alkoholis, 1,75 litro viskio butelis – apie 120 dolerių“, – sakė jis.

V. Daubaras Kiritimatyje sutiko misionierių iš Australijos, kurie nuvežė į parduotuvę ir atgal. Misionieriai pripratę, kad saloje nelabai ko gausi, tad trūkstamus produktus skraidinasi iš Havajų. Beje, saloje veikia net 7 konfesijų maldos namai.

Tai, kad sala gali išnykti po vandeniu, V. Daubaro kalbinti vietiniai traktavo kaip mokslininkų spėliones. Vietinių nuomone, sala neskęsta.

„Pati sala būtų kaip ir nieko, įspūdinga, vaizdinga, turi gražią lagūną, tik visiškai neišvystyta. Žmonės draugiški, padeda, kalbina, tik valdžios įstaigos nelabai malonios. Ir saloje labai netvarkinga, primėtyta daug šiukšlių“, – įspūdžiais dalijosi buriuotojas.